Viena tokių – Laisvės aikštė. Pasakojimuose apie ją faktai susipina su legendomis.

Kas tarpukariu Laisvės aikštę siejo su Italija? Kas privertė daugiau nei 700 panevėžiečių susivienyti ir pasirašyti skundą prieš tai, kas šiandien daug kam keltų nostalgiją? Kur miesto širdyje kadaise kvepėjo ne gėlėmis, o vynu ir šviežiai virtais saldainiais? Ir kodėl ši aikštė, kad ir kaip buvo pervadinama, vis grįždavo prie Laisvės vardo?
Per 470 metų Laisvės aikštė matė visko: turgų ir paradus, gaisrus ir šventes, trispalves ir svetimus paminklus, tylų pasipriešinimą ir atgimimo džiaugsmą. Tai vieta, kurioje nakvojo užsienio valstybių vadovai, o paprasti miestiečiai sprendė Panevėžio likimą.

Aikštės sukaktis

Panevėžiui žengiant link 523-iojo gimtadienio, miesto širdyje esanti Laisvės aikštė šiemet minės kiek kuklesnę, bet vis tiek gražią sukaktį.

1556 metais suformuota pagrindinė miesto viešoji erdvė – centrinė aikštė šiemet sulauks 470 metų.

Tai puiki proga ir panevėžiečiams, ir svečiams dar kartą atidžiau pažvelgti į šią miesto dalį, prisiminti jos praeitį bei čia vykusias neįtikėtinas permainas per, žmonijos istorijos mastu, ne tokį ir ilgą laiko tarpą.

Pirmajame gyvavimo šimtmetyje vaizdas čia labai skyrėsi nuo dabartinio, o ir pavadinimo aikštė neturėjo.

Anuomet Panevėžyje, remiantis istoriniais šaltiniais, tebuvo trys į šią aikštę vedusios gatvės ir visos taip pat be pavadinimų.

Vėliau iš jų išaugo tada didžiausia Ramygalos gatvė, kita gatvė ‒ kelias į Livoniją, vėliau pavadinta Šeduvos gatve, dabartinė Vasario 16-osios gatvė, ir gatvė, vedusi per tiltą į Senąjį Panevėžį ir šiaurės rytų Lietuvą, dabar Smėlynės gatvė.

Dešimtmečiams dėstantis į šimtmečius, ir gatvės, ir centrinė aikštė vis kito – daug mačiusi ir girdėjusi, įvairiai vadinta ji pasiekė tokį, dabartinių panevėžiečių akims įprastą pavidalą, taip pat neabejotinai su laiku kisiantį ir tobulėsiantį.

Užsukus į turgų

Kad šioje aikštėje daug metų šurmuliavo miesto turgus, žino kiekvienas bent kiek miesto istorija besidomintis panevėžietis.

Turgūs čia pradėti rengti dar gerokai iki tol, kol 1872 metais aikštė oficialiai gavo Turgaus vardą.

Nuo tada iki dabartinio aikštės vaizdo dar buvo toli.

1878 metais Turgaus aikštėje testovėjo tik du mūriniai pastatai.

Kitoks vaizdas buvo ir po 1917 metų gaisro, nuniokojusio aikštę, pasiglemžusio daug aplinkinių namų.

Šiais laikais nebėra tokių turgų, kuriuos bent iš dalies galėtume lyginti su prieš šimtmetį buvusiais.

Senajame turguje ūkininkai savo prekes siūlydavo tiesiai iš vežimų, buvo galima įsigyti visko: nuo daržovių, pieno, mėsos produktų, malkų, drabužių iki gyvų paukščių, paršelių, karvių ir kt.

Kvapai, musių spiečiai, vežimų dardėjimas grindiniu, šūkavimai, šurmulys buvo nuolatiniai Panevėžio centrinėje aikštėje šurmuliavusio turgaus dienų palydovai, bet visgi tai nebuvo palaida bala – miesto valdžia buvo nustačiusi taisykles ir jų reikalavo griežtai laikytis.

Pavyzdžiui, prie aikštės medžių rišti arklius buvo draudžiama.

„Prekiauti negalėjo bet kas, prekybai turguje reikėjo gauti savivaldybės leidimą ir laikytis nustatytų reikalavimų. Pavyzdžiui, parduodantieji maisto produktus privalėjo juos saugoti nuo musių, dulkių ir prieš atiduodami pirkėjui dėti į švarų vaškuotą popierių – pergamentą“, – pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas.

Prieš įvažiuodami į turgų prekiautojai turėjo sumokėti mokestį, o 15 valandą teritoriją prekeiviai privalėjo apleisti – turgus uždaromas.

Skundas su šimtais parašų

Turgus Panevėžio centre turėjo būti visiems labai patogus, bet kuo toliau, tuo labiau panevėžiečiams jis nebetiko.

Aplinkiniams gyventojams nebesinorėjo nesibaigiančio vežimų dardėjimo, kvapų ir triukšmo.

O kai mieste aplink aikštę pradėjo kurtis valstybinės įstaigos, besipiktinančiųjų dar padaugėjo.

Ir prieš 90 metų, 1936-aisiais, miesto valdžiai buvo įteiktas prašymas iškeldinti turgavietę iš Laisvės aikštės.

Prašymas buvo svarus – jį pasirašė net 736 Panevėžio gyventojai.

Permainų imtasi ne iš karto – pirmiausiai uždrausta Laisvės aikštėje statyti arklius – ūkininkams juos tekdavo palikti toliau. Nebeleista prekiauti malkomis, gyvuliais.

O 1939 metų spalio 7 dieną turgus iš Laisvės aikštės galutinai iškeldintas į buvusią Gedimino, dabartinę Savanorių, aikštę.

Tada Laisvės aikštė tapo gražesnė, jaukesnė – jos dalyje nuo Ramygalos gatvės, kur anksčiau stovėdavo arkliai, suvešėjo gėlynai.

Tačiau iki 1940 metų nedidelis turgus aikštėje vis dar vykdavo – jame buvo galima nusipirkti žolelių, kitų smulkmenų.

Vilniaus ąžuolas

Prieškario Panevėžio centre ne tik turgus šurmuliavo, čia vykdavo daug įvairių renginių, skambėjo muzika, buvo sodinami proginiai medžiai.

1924 metų gegužės 1-ąją Laisvės aikštėje pasodintas ąžuoliukas, skirtas Vilniaus 600 metų jubiliejui.

Prie šio gražiai augusio medžio vėliau vykdavo pagrindiniai miesto renginiai.

1930 metų rugsėjo 8-ąją čia panevėžiečiai rinkosi į minėjimą, skirtą Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto mirties 500 metinėms.

1935-ųjų gegužės 26-ąją per kariuomenės ir visuomenės susiartinimo šventę po pamaldų bažnyčioje prie ąžuolo vyko kariuomenės paradas, kurį priėmė generolas Pranas Tamašauskas.

Užrašytuose prisiminimuose, spaudoje minima ir daugiau įspūdingų renginių, organizuotų Laisvės aikštėje.

Svarbiausieji – centre

Metams bėgant centrinėje miesto dalyje kūrėsi vis daugiau oficialių įstaigų.

Panevėžio savivaldybės pastatas taip pat buvo čia pat, dabartiniu adresu Laisvės aikštė 20.

Mūriniame Savivaldybės pastate buvo įsikūrusi raštinė, pasų registratorius, kurjeris, sargas, vežikas. Savivaldybėje tuomet veikė keli skyriai: butų, socialinės apsaugos, statybos ir ūkio, finansų.

Tiesa, anuomet ta vieta aikštei nepriklausė, Savivaldybės adresas – Ramygalos gatvė.

Išlikęs ir pastatas, kuriame 1938 m. veikė Panevėžio ūkininkų smulkaus kredito bankas – vienintelis pačių panevėžiečių sukurtas bankas, sėkmingai plėtojęs savo veiklą.

Bankas buvo antrame aukšte, o pirmame įkurdinta Panevėžio savivaldybės vaistinė.

„Įdomu, kad Laisvės aikštėje buvo atidarytos dvi iš keturių mieste veikusių benzino stočių ir viena iš keturių policijos būdelių“, – sako muziejininkas.

Dabartiniame Laisvės a. 9-ajame pastate, kuriame daugybę metų veikė fotografijos studija, tarpukariu ne fotografų aparatai spragsėjo, o zujo kambarinės ir pro langus į aikštę žvalgėsi miesto svečiai. Šiame pastate veikė viešbutis, turėjęs skambų pavadinimą – „Italija“.

Ir geležis, ir vynas

Koks gi miesto centras be parduotuvių.

O tokių prieškario metais Laisvės aikštėje tikrai buvo daug. Ir ne tik parduotuvių, čia kūrėsi įvairios dirbtuvės, paslaugų teikėjai.

,,1923 metais iš užsienio grįžęs fotografas Trakmanas savo fotoateljė taip pat atidarė Laisvės aikštės 24-ajame pastate, vadinamajame Rubinšteino name“, – pasakoja D. Pilkauskas.

O pastate, pažymėtame antru numeriu, buvo galima įsigyti geležies prekių – jas pardavinėjo vienas turtingiausių to meto Panevėžio žydų Buchas Nisonas.

Brolių Šulmanų parduotuvėje Laisvės aikštėje 37 buvo galima gauti kokio tik nori vyno, o 5-ajame pastate – įvairiausių baldų ir pan. Laisvės aikštėje 40 buvo Panevėžio žemės ūkio draugijos krautuvė, o B. Pranevičius nuo 1926 metų atidarė manufaktūros skyrių Laisvės aikštės 24-ajame name.

Aikštėje 1932 metų lapkritį atidaryta lietuviškų saldainių įmonė, čia pat tuos saldainius ir pardavinėjusi.

Nuo 1874 metų aikštėje veikė brolių V. ir S. Subockių manufaktūros ir galanterijos parduotuvė.

Tačiau visa tai liko tolimoje praeityje.

1940 m. prasidėjus sovietinei okupacijai visas šis ramus įprastas gyvenimas staiga pasikeitė – įmonės, namai buvo nacionalizuoti, o žmonės, vienai okupacijai keičiant kitą, labai nukentėjo – kai kurie sušaudyti, kiti ištremti, įkalinti, suluošinti.

Trispalvės triumfas

Vartant Laisvės aikštės istorijos puslapius matyti, kad čia būta įvykių ne tik sukeliančių liūdnus prisiminimus, bet ir suteikiančių tai vietovei didelę garbę.

Laisvės aikštėje, prie vadinamojo M. Rosako namo, dabar pažymėtu pirmuoju numeriu, 1919 metais pirmą kartą Panevėžyje suplevėsavo trispalvė.

1918 metų pabaigoje karininkas Jonas Variakojis pradėjo telkti Panevėžio srities savanorius ir, padedant vokiečiams, 1919-ųjų kovo pabaigoje iš bolševikų atkovojo miestą.

Išvaduotame Panevėžyje J. Variakojo štabas įsikūrė Laisvės a. 1 ir prie jo 1919 metų kovo 27 dieną pirmąkart iškėlė Lietuvos trispalvę.

„Vėliavą J. Variakojui įteikė Katalikių moterų draugijos narės. Vėliau ši trispalvė buvo saugoma Karo muziejuje Kaune“, – sako D. Pilkauskas.

Po Antrojo pasaulinio karo prasidėjus okupacijai, Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės simbolis trispalvė buvo uždrausta, o ją slapta iškėlusieji persekiojami ir griežtai baudžiami.

Vyresnės kartos panevėžiečiai pamena sovietmečiu garsiojo M. Rosako namo pirmame aukšte veikusį lietuviškų patiekalų restoraną „Seklyčia“. Likimo ironija – vieta, kur tarpukariu plevėsavo trispalvė, sovietmečiu virto KGB spąstais nepaklūstantiems to meto ideologijai.

„Panevėžiečiai man yra paliudiję, kad „Seklyčioje“ buvo staliukas su įrengta KGB pasiklausymo aparatūra. Sovietų požiūriu nepatikimus piliečius personalas specialiai prie jo sodindavo, kad agentai pasiklausytų pokalbių“, – „Sekundei“ yra pasakojęs istorikas Donatas Juzėnas.

Iškėlė maestro J. Miltinis

Vėl suplevėsavo trispalvė tik prasidėjus Lietuvos atgimimui ir panevėžiečiai ją pamatė būtent Laisvės aikštėje

1988 metų spalio 21-osios, penktadienio, vakarą į Laisvės aikštę tautiniais drabužiais pasipuošęs jaunimas atnešė Kristaus Karaliaus katedroje klebono Juozapo Antanavičiaus pašventintą trispalvę.

Po pasakytų iškilmingų kalbų skambant bažnyčių varpams, tautinę trispalvę ant dramos teatro stogo iškėlė režisierius Juozas Miltinis. Tiesa, pats maestro ant teatro stogo nelipo.

Susitelkimą ir dvasinį pakilimą išgyvenanti minia sugiedojo Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“, Maironio „Lietuva brangi“.

O 1989 metų vasario 16-ąją Laisvės aikštėje buvo pasodintas dar vienas istorinis medis – Atgimimo ąžuoliukas.

Jis, kaip ir kitas ąžuolas – Vilniaus medis – aikštėje ošia iki šiol.

Nakvojo ir Vokietijos prezidentas

Legendinei aikštei Laisvės vardas suteiktas 1919 metų lapkričio 22 dieną, kai Lietuva jau turėjo, nors ir labai trapią savąją laisvę ir nepriklausomybę.

Iki to laiko ji buvo vadinta ne tik Turgaus, bet ir, Pirmojo pasaulinio karo metais, visiškai svetimu vokiečio Hindenburgo vardu.

Paulis von Hindenburgas – Vokietijos imperijos armijos Rytų fronto vadas generolas feldmaršalas, o 1925 metais net buvo išrinktas Vokietijos prezidentu.

Tas ponas, pasirodo, ir Panevėžyje buvo lankęsis, ir netgi toje pat aikštėje buvusiame viešbutyje, Laisvės aikštės 1-ajame name, nakvojęs.

Laisvės vardas aikštei, suteiktas po Hindenburgo, turėjo dar kartą trauktis – po daugiau kaip 30 metų aikštė vėl priverstinai gavo kitą svetimą Lenino vardą.

Tai nutiko 1952 metų vasarą – nelikus Laisvės vardo, aikštės garbingoje vietoje pastatytas ir svetimkūnis – Lenino paminklas.

O 1982-aisiais prireikė naujo Lenino – kitoks ir kitoje vietoje buvo įkurdintas, tik jau neilgam.

1989 metais sugrąžinus aikštei Laisvės vardą, netrukus, 1990 metų rugpjūčio mėnesį, priimamas sprendimas iškelti Lenino paminklą iš Laisvės aikštės ir rugpjūčio 17-ąją „tautų vadas“ iš aikštės buvo išmestas.

Teatrui vietos žvalgėsi ir kalėjimo kaimynystėje

Sovietmečiu aikštė nekart keitė veidą.

1968-ųjų pradžioje joje duris atvėrė iki šiol vienas reikšmingiausių pastatų – dramos teatras.

„Ieškant vietos naujam Panevėžio dramos teatrui, siūlyta visokių idėjų – jį statyti šalia pašto, netgi kalėjimo teritorijoje. Bet galiausiai apsispręsta, kad tinkamiausia tuščia erdvė Laisvės aikštėje“, – pasakoja D. Juzėnas.

O dar po ketverių metų kitoje Laisvės aikštės pusėje iškilo ir kelis dešimtmečius prabanga garsėjęs viešbutis.

„Atkreipkite dėmesį, kad ir teatras, ir viešbutis suprojektuoti vienas priešais kitą, specialiai juos šiek tiek atitraukus nuo aikštės“, – pabrėžia D. Juzėnas.

Dar vieno svarbaus įvykio aikštėje sulaukta 2003 metų rugsėjo mėnesį, kai, minint Panevėžio miesto 500-metį, atidengtas Stanislovo Kuzmos sukurtas paminklas Lietuvos didžiajam kunigaikščiui ir Lenkijos karaliui Aleksandrui.

Panevėžiečiai pasakoja, kad Laisvės aikštė – ne šiaip miesto centras, o gyva vieta, turinti atmintį. Esą ji „nepaleidžia“ to, kas su ja susiję. Todėl čia vis sugrįžta laisvės ženklai, net jei laikinai būna užgožti svetimų vardų, paminklų ar ideologijų.
Sakoma, kad ir dabar naktimis, kai aikštė ištuštėja, o vėjas perbėga grindiniu, joje galima išgirsti arkliais traukiamų vežimų dardėjimą, turgaus balsus, karių žingsnius ir teatro žiūrovų aplodismentus. O senieji aikštės ąžuolai saugo šias istorijas ir primena: kas čia pasodinama su laisvės mintimi, tas ir išlieka.

The post Legenda prasideda nuo aikštės appeared first on Sekunde.lt.

Kol miestiečiai ieško kaltųjų tarp mugių, renginių rengėjų ir sunkiosios technikos, Savivaldybė pripažįsta problemą, tačiau atsakymo, kaip „gydyti“ skilinėjančią aikštę, kol kas neturi.

Skyla prieš ketverius metus moderniai sutvarkytos Panevėžio Laisvės aikštės plytelės.

Dėl to panevėžiečiai linkę kaltinti ir joje vykstančias muges, ir besirungiančius sportininkus galiūnus, ir įsišėlusius paspirtukininkus, ir sunkiąją techniką, kuri užropoja ant granito plytelių į Laisvės aikštę atveždama kilnojamąsias scenas koncertams.

Savivaldybės specialistai tvirtina žinantys apie plyštančią Panevėžio širdį, tačiau dar nenutarę, kaip ją „gydyti“.

„Aišku, kad savaime tos plytelės nesulūžta. Jos sugadinamos“, – konstatavo Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjas Dalius Vadluga.

Visą straipsnį skaitykite gruodžio 19 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruokite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

The post Plyšta Panevėžio širdis appeared first on Sekunde.lt.

Miesto istorinėje širdyje, Laisvės aikštėje, stovintys du namai, kaip ir anksčiau nemaža dalis šioje aikštėje esančių senolių, įtraukti į Kultūros vertybių registrą ir pripažinti saugomais.

Panevėžio savivaldybės nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba dar du namus Laisvės aikštėje, pažymėtus 11 ir 13-uoju numeriais, įtraukė į Kultūros vertybių registrą.

Pasak Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausiosios specialistės Loretos Paškevičienės, kadangi abu namai stovi bendrame sklype, jie vertinti kaip vienas architektūrinis ansamblis.

Namai statyti skirtingais laikotarpiais. 13-uoju numeriu pažymėtas daugiabutis jau perkopė šimtą metų – statytas 1920 m., o 11-uoju numeriu pažymėtas – 1955 m.

Nors per tiek metų abu jau gerokai pakeitę savo pirminę išvaizdą, pasak paveldosaugininkės, abu tebeturi nemažai vertingųjų savybių.

Visą straipsnį skaitykite spalio 16 dienos (ketvirtadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruokite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

The post Laisvės aikštės senoliai sulaukė globos appeared first on Sekunde.lt.

Jau artimiausiame miesto Savivaldybės tarybos posėdyje bus siūloma mažos taršos zona pripažinti ne Elektros gatvę, bet Respublikos gatvės atkarpą nuo Vasario 16-osios iki J. Urbšio gatvės.

Jei Seime nebus priimtos Alternatyviųjų degalų įstatymo pataisos, šia gatve taršūs seni dyzeliukai nebegalės važinėti jau nuo ateinančių metų pradžios.

Turi du mėnesius

Iki spalio 1-osios Panevėžio savivaldybės darbo grupė turėjo parengti mažos taršos zonos veiksmų planą, pagal kurį viena iš centrinių miesto gatvių jau nuo 2026-ųjų pradžios virstų mažos taršos zona. Tokioje gatvėje būtų ribojamas eismas automobiliams taršiais vidaus degimo varikliais.

Kaip teigė Savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjas Dalius Vadluga, buvo tikimasi, kad Seimas priims Alternatyviųjų degalų įstatymo pataisas, numatančias, jog mažos taršos zonos didžiuosiuose miestuose ir kurortuose būtų tik rekomendacija, bet ne prievolė.

Deja, savivaldybės žadėtųjų pataisų nesulaukė, o iki sausio 1-osios, kai turi įsigalioti seniems dyzeliniams automobiliams griežtas įstatymas, teliko kiek daugiau nei du mėnesiai.

Laukė įstatymo pataisų

Panevėžio savivaldybė svarstė mažos taršos zona paskelbti Elektros gatvę.

Apie tai, kad ją reikėtų palikti tik pėstiesiems bent savaitgaliais ar per šventes, diskusijos virė jau seniai.

Tačiau į tokią idėją audringai reagavo miesto centre įsikūrę verslai, išsigandę, kad apribojus judėjimą Elektros gatve, neliks ir klientų.

„Buvo kalbama, kad Seime bus koreguojamas Alternatyviųjų degalų įstatymas, jog mažos taršos zonos taptų nebe privalomos, o tik rekomenduojamos. Dėl tos pačios priežasties mes ir patys iki šių metų spalio atidėjome Mažos taršos zonos įgyvendinimo veiksmų plano parengimą. Bet įstatymas liko nepakeistas. Tad planas jau parengtas ir jį turėsime įgyvendinti“, – sako D. Vadluga.

Neįleis tik senolių

Panevėžyje mažos taršos zona ketinama skelbti nebe Elektros gatvę, o Respublikos gatvės nedidelę atkarpėlę nuo J. Masiulio knygyno iki „Stasys Museum“.

„Atsižvelgiant į verslo pastabas, Tarybos posėdyje bus siūloma mažos taršos zona paskelbti Respublikos gatvės atkarpą. Tai bus mažiau skausminga bendruomenei“, – kalbėjo D. Vadluga.

Pirminiame projekte buvo numatyta, kad mažos taršos zonos įgyvendinimas pareikalaus nemažų investicijų – buvo suplanuota Elektros gatvėje įrengti sistemą su vaizdo kameromis, kurios fiksuotų įvažiuojančių automobilių valstybinius numerius ir pagal juos nustatytų, ar automobilis taršus, ar ne.

Taršiems automobiliams būtų taikomas tam tikras mokestis.

Tačiau dabar manoma, kad tokios investicijos neatsipirks, todėl pereita prie paprastesnio ir gerokai pigesnio varianto.

„Rinksimės paprastesnį variantą – mažos taršos zoną ženklins kelio ženklai. Realiai nelabai kas ir keisis – į šią Respublikos gatvės atkarpą nebus įleidžiami tik labai seni automobiliai – „Euro 1“ ir „Euro 2“ standarto. Ribojimai „Euro 3“ ir „Euro 4“ automobiliams atsiras dar po kelerių metų. Tad dabar pokyčių bus labai mažai“, – patikino D. Vadluga.

Taršius automobilius kontroliuos prižiūrėtojai

Pasak Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjo, jei nuo sausio 1-osios išties bus paskelbta ši mažos taršos zona, panevėžiečiai bus informuojami, kokiais automobiliais galės į ją važiuoti, o kokiais ne. Ar laikomasi įstatymo, kontroliuos nebe išmaniosios technologijos, kaip buvo planuota, o Savivaldybės Viešosios tvarkos skyriaus specialistai arba įmonės „Panevėžio būstas“ darbuotojai, prižiūrintys, ar laikomasi tvarkos mokamose automobilių stovėjimo vietose.

Už pažeidimus bus surašomi protokolai.

„Mes privalome įgyvendinti tai, kas numatyta įstatymu. Bet jeigu šis įstatymas bus pakeistas, galėsime žiūrėti lanksčiau, pagaliau įvertinti, ar mums tokios mažos taršos zonos iš viso mieste reikia“, – kalbėjo D. Vadluga.

Matuos oro taršą

Kad Savivaldybė turėtų daugiau argumentų, perkamas ir oro taršos monitoringas.

Nuo kitų metų oro tarša bus matuojama ir Elektros gatvėje.

D. Vadlugos teigimu, Alternatyviųjų degalų įstatymo pataisos rekomenduoja, kad Savivaldybės, numatydamos mažos taršos zonas, atsižvelgtų ir į monitoringo duomenis, kitus taršos tyrimus.

„Kiti miestai taip pat neskuba įsirengti tokių mažos taršos zonų. Jeigu įstatymas bus pakeistas, kad savivaldybės jas gali įsivesti atsižvelgdamos į monitoringo rezultatus, mes tą ir darysime. Privalome vykdyti įstatymus, bet turime atsižvelgti ir į bendruomenės poreikius“, – tvirtina D. Vadluga.

Diskusijų vasara

Vasarą Panevėžio plėtros agentūra Respublikos gatvėje įsikūrusius verslus kvietė į diskusiją, kaip galėtų keistis gatvės atkarpa nuo Vasario 16-osios iki J. Urbšio gatvės.

Pasak agentūros direktorės Monikos Miniotaitės, konkrečiai apie mažos taršos zoną nebuvo diskutuojama, bet buvo svarstoma galimų sprendimų visuma, kuri šiai vietai įpūstų naujos gyvybės.

„Turėjome užduotį išdiskutuoti, kaip Respublikos gatvė galėtų keistis ateityje ir kokie pokyčiai būtų vertingiausi čia veikiantiems verslams. Svarstėme įvairius variantus – nuo eismo ribojimų iki erdvių pertvarkymo ar naujų traukos vietų kūrimo, kurios paskatintų pėsčiųjų judėjimą“, – teigė M. Miniotaitė.

Anot jos, daugiausia kalbėta su vietos verslais, kurių nuomonės išsiskyrė, tačiau daugelis pritarė idėjai, kad tam tikri eismo ribojimai šioje gatvės atkarpoje galėtų būti naudingi.

„Svarbu išlaikyti galimybes verslams patogiai atsivežti prekes ir užtikrinti privažiavimą klientams bei darbuotojams. Gatvės humanizavimas – svarbus tikslas, tačiau būtina atsižvelgti ir į verslo poreikius“, – mano M. Miniotaitė.

Gyventi centre – kankynė

Sprendimas mažos taršos zona paskelbti Respublikos gatvės atkarpą nuo J. Masiulio knygyno iki „Stasys Museum“, o ne Elektros gatvę, nuvylė joje gyvenančius panevėžiečius.

Nors šioji gatvė turi gyvenamosios zonos statusą, joje gyvenantieji jaučiasi tarsi būtų įsikūrę prie judrios autostrados.

Kaip pasakojo daugiabučio Elektros gatvėje gyventoja, visiškai nesprendžiama svarbi saugumo problema pačiame miesto centre.

Elektros gatvė panevėžiečių itin lankoma, o čia galiojantys greičio ribojimai daugeliui vairuotojų – nė motais. Jeigu nestovi policija, šia gatve lekiama didžiuliu greičiu, nes nėra jokių kalnelių ar kitų fizinių greitį ribojančių priemonių.

„Prie pat Senvagės – vaikų žaidimo aikštelė, kuri nuolat pilna vaikų. Ne kartą pro langą savo akimis mačiau, kad iki nelaimės – tik vienas žingsnis. Tai pats miesto centras, kur žmonės atsipalaidavę, daug vaikų, o automobiliai laksto didžiuliais greičiais. Šią problemą reikia spręsti ir kuo greičiau“, – teigė Elektros gatvės gyventoja.

Be to, pakeitus eismą į autobusų stotį, keturių daugiabučių kiemas, ribojamas Elektros, Ukmergės ir J. Basanavičiaus gatvių, irgi virto savotiška gatve – vairuotojai, nenorėdami ilgai stoviniuoti prie šviesoforo Ukmergės gatvėje ties sankryža su J. Basanavičiaus gatve, kelią trumpina per daugiabučių kiemą tiesiai į Elektros gatvę.

„Kai buvo pakeistas eismas į autobusų stotį, mūsų kiemas tapo gatve. Didžiulis srautas automobilių, motociklų trumpindami kelią lekia per mūsų kiemą į Elektros gatvę. Net savo kieme nesijaučiame saugūs“, – teigė moteris.

Nesulaukia pagalbos

Pašnekovė pasakoja, jog Elektros gatvėje gyvenantieji ypač kenčia nuo triukšmo ir oro taršos. Pasak panevėžietės, centras visuomet yra jaunimo pasirodymo vieta, o garsas – vienas iš būdų atkreipti į save dėmesį. Baisų triukšmą skleidžia ne tik automobiliai su netvarkingais duslintuvais ar net visai be jų, bet ir jaunimo pamėgti motoroleriai ar motociklai.

„Garsai baisūs, tai ne šiaip riaumojimas, o sprogimų garsai. Tikrai užjaučiu nuo jų krūpčiojančius ukrainiečius“, – teigė pašnekovė.

Jos nuomone, Respublikos gatvės atkarpos pripažinimas mažos taršos zona tėra sprendimas dėl pliusiuko – jis nesprendžia nei saugumo, nei taršos problemų.

„Respublikos gatvės atkarpos paskelbimas mažos taršos zona visiškai bevertis, jis nesprendžia nei taršos, nei eismo saugumo problemų centre. Jeigu nors savaitgaliais būtų uždarytas eismas Elektros gatve, tai bent iš dalies pagerintų situaciją“, – įsitikinusi Elektros gatvės gyventoja.

The post Mažos taršos zona – rūpestingumas popieriuje appeared first on Sekunde.lt.

Penkios jau stovi Skaistakalnio parke, Marijonų sode ir Taikos alėjoje, kitas penkias montuoti Senvagėje planuojama ateinančią savaitę.

Kitąmet numatyta sugrąžinti dar septynias.

Sulaukė savo valandos

Prieš penketą metų pradėjus Laisvės aikštės, Senvagės, tuomečių Bendruomenių rūmų prieigų rekonstrukciją, iš visų centrą puošusių daugiau nei trijų dešimčių skulptūrų tik kelios buvo paliktos Senvagėje.

Kitos buvo laikinai perkeltos saugoti į Savivaldybės įmonės „Panevėžio gatvės“ teritoriją. Čia jos iki šiol laukė savo valandos.

Dabar skulptūros į miesto erdves sugrąžinamos etapais.

Šiuo metu montuojama dešimt skulptūrų, kitąmet planuojama pastatyti dar septynias. Kitas perkelti į miesto erdves numatyta vėliau.

Rangovo ieškojo su žiburiu

Panevėžio savivaldybės Statybos skyriaus vyriausiojo specialisto Mindaugo Šagamogo teigimu, dešimt skulptūrų turėtų stovėti iki spalio pabaigos.

Nors jomis miestą papuošti tikėtasi dar iki 522-ojo Panevėžio gimtadienio, tačiau Savivaldybei rangovą pavyko surasti tik iš kelinto karto.

Paskutinį konkursą laimėjo pati jų saugotoja – „Panevėžio gatvės“.

Šie darbai Savivaldybei kainuos daugiau nei 48 tūkst. eurų su PVM.

Dauguma skulptūrų sukurtos 2005–2015 metais mieste vykusiuose penkiuose tarptautiniuose simpoziumuose ir dovanotos Panevėžiui.

Rangovas privalo įkomponavimo niuansus suderinti su Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus specialistais bei simpoziumų, per kuriuos skulptūros sukurtos, kuratoriumi skulptoriumi Vytautu Tallat-Kelpša.

Pasak M. Šagamogo, statymo darbai nėra sudėtingi.

„Tikimės, kad spalio viduryje visos skulptūros atsistos į savo vietas ir teliks tik sutvarkyti aplinką“, – viliasi Savivaldybės atstovas.

„Šachmatininkui“ tvarko pėdas

Įmonės „Panevėžio gatvės“ direktorius Arvydas Zapalskis svarsto, kad daugiausia darbo gali būti statant „Šachmatininką“ (aut. Redas Diržys). Dabar jis išvežtas restauruoti.

„Demontuojant išplėšti tvirtinimai ir sužalotos skulptūros pėdos“, – paaiškino įmonės vadovas.

Direktoriaus teigimu, statant skulptūras konsultacijomis talkina skulptorius V. Tallat-Kelpša.

Nors penkios skulptūros – po dvi Skaistakalnio parke ir Marijonų sode, viena Taikos alėjoje – jau stovi, tačiau tebevyksta apdailos, betonavimo, aplinkos tvarkymo darbai.

„Iki galo sutvarkytų kol kas nėra. Šiandien kaip tik dirbame prie jų – pilame juodžemį, betonuojame“, – sako „Panevėžio gatvių“ atstovas Deimantas Simanavičius.

Trečiadienį planuojama lieti pamatus Senvagėje stovėsiančioms penkioms skulptūroms.

Pasak D. Simanavičiaus, pačias skulptūras čia numatoma statyti ateinantį pirmadienį.

Ilgai skulptūrų laukę panevėžiečiai, pažymi pašnekovas, yra smalsūs.

„Nepraeina taip pro šalį. Sustoję žiūri, tarpusavyje aptaria“, – sako darbų vadovas.

Stovi jau penkios

Skaistakalnio parke prie tvenkinio jau stovi anksčiau Senvagę puošusi „Vieno skalbimo istorija“ (aut. Sigitas Tallat-Kelpša), ties Žagienio upelio užtvanka atsidūrė to paties autoriaus „Suolelis vienišam“.

Marijonų sode įkurdinta „Gulinti amazonė“ (aut. Andris Varpa) ir Vytauto Tallat-Kelpšos „Prologas“, Taikos alėjoje šalia pušynėlio – „Paparčio žiedas“ (aut. D. Volkovas).

Senvagėje, maždaug toje vietoje, kur stovėjo metalinis „Panevėžio vėžys“ (autoriai Vilius Puronas, Zigmantas Kazlauskas), dabar atsiras „Valdovai“ (aut. V. Tallat-Kelpša).

„Balnas dviem“ (aut. V. Tallat-Kelpša) sugrįš kone į tą pačią vietą, kur buvo ir anksčiau Senvagėje.

Beveik ta pati vieta Senvagėje skirta ir „Auskarui“ (aut. Tautvilas Povilionis).

„Kertinis akmuo“ (aut. Alfridas Pajuodis) bus pastatytas Senvagės prieigose – link Smėlynės gatvės tilto, arčiau Panevėžio apygardos teismo.

„Šachmatininkas“ taip pat sugrįš į Senvagę, tačiau ne į ankstesnę vietą. Jis bus už pėsčiųjų tilto, arčiau terasų, Kultūros centro link. Skulptūrų stovėjimo vietos žymėtos antradienį.

Sugrąžina etapais

Dėl vietų, kuriose bus įkurdintos skulptūros, sprendė speciali darbo grupė.

Visgi V. Tallat-Kelpša svarsto, kad Senvagėje meno kūrinių galėjo būti pastatyta tankiau.

Pasak Savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausiojo dizaino specialisto Arvydo Narkevičiaus, skulptūras pastatyti nėra sudėtinga. Tačiau, anot jo, meno kūriniai į miesto erdves grąžinami etapais dėl finansavimo – iš karto pastatyti visas skulptūras neužteko skirtų lėšų.

Tad dar septynias skulptūras planuojama sugrąžinti kitais metais.

Į Kultūros ir poilsio parką numatyta atvežti australų menininko Benjamino Gilberto anksčiau Senvagėje stovėjusį „Prisitaikymą“.

Prie šiame parke suformuotos akmenų upelio vagos ketinama pastatyti Andriaus Siderkevičiaus skulptūrą „Gražūs“.

O industrinė metalinė V. Purono skulptūra „Panevėžio vėžys“ turėtų atsirasti „Ekrano“ marių pakrantėje.

Dalį Laisvės aikštėje stovėjusių skulptūrų planuojama pastatyti naujame skvere, kuris turėtų atsirasti vietoj senosios autobusų stoties aikštelės.

Bene labiausiai panevėžiečiai laukia Panevėžio bendrovės „Jaukurai“ vieno iš vadovų, šviesaus atminimo Vidmanto Kartano miestui dovanotos bronzinės skulptūros „Gyvenimo žuvis“.

Šis skulptoriaus Algirdo Varžinsko kūrinys – žuvį laikanti mergaitė ir berniukas – stovėjo Laisvės aikštėje ant fontano krašto ir buvo tapusi savotišku miesto simboliu.

Tikėta, kad patrynus žuvies uodegą lydės sėkmė. Dabar „Gyvenimo žuviai“ numatyta vieta Marijonų sode, kur ateityje turėtų atsirasti naujas fontanas.

The post Išvežtos skulptūros sugrįžta į miestą appeared first on Sekunde.lt.

Jau artimiausiame miesto Savivaldybės tarybos posėdyje bus siūloma mažos taršos zona pripažinti ne Elektros gatvę, bet Respublikos gatvės atkarpą nuo Vasario 16-osios iki J. Urbšio gatvės.

Jei Seime nebus priimtos Alternatyviųjų degalų įstatymo pataisos, šia gatve taršūs seni dyzeliukai nebegalės važinėti jau nuo ateinančių metų pradžios.

Iki spalio 1-osios Panevėžio savivaldybės darbo grupė turėjo parengti mažos taršos zonos veiksmų planą, pagal kurį viena iš centrinių miesto gatvių jau nuo 2026-ųjų pradžios virstų mažos taršos zona. Tokioje gatvėje būtų ribojamas eismas automobiliams taršiais vidaus degimo varikliais.

Kaip teigė Savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjas Dalius Vadluga, buvo tikimasi, kad Seimas priims Alternatyviųjų degalų įstatymo pataisas, numatančias, jog mažos taršos zonos didžiuosiuose miestuose ir kurortuose būtų tik rekomendacija, bet ne prievolė.

Deja, savivaldybės žadėtųjų pataisų nesulaukė, o iki sausio 1-osios, kai turi įsigalioti seniems dyzeliniams automobiliams griežtas įstatymas, teliko kiek daugiau nei du mėnesiai.

Visą straipsnį skaitykite spalio 10 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

The post Mažos taršos zona – rūpestingumas popieriuje appeared first on Sekunde.lt.

Penkios jau stovi Skaistakalnio parke, Marijonų sode ir Taikos alėjoje, kitas penkias montuoti Senvagėje planuojama ateinančią savaitę.

Kitąmet numatyta sugrąžinti dar septynias.

Prieš penketą metų pradėjus Laisvės aikštės, Senvagės, tuomečių Bendruomenių rūmų prieigų rekonstrukciją, iš visų centrą puošusių daugiau nei trijų dešimčių skulptūrų tik kelios buvo paliktos Senvagėje.

Kitos buvo laikinai perkeltos saugoti į Savivaldybės įmonės „Panevėžio gatvės“ teritoriją. Čia jos iki šiol laukė savo valandos.

Dabar skulptūros į miesto erdves sugrąžinamos etapais.

Šiuo metu montuojama dešimt skulptūrų, kitąmet planuojama pastatyti dar septynias.

Kitas perkelti į miesto erdves numatyta vėliau.

Visą straipsnį skaitykite spalio 8 dienos (trečiadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

The post Išvežtos skulptūros sugrįžta į miestą appeared first on Sekunde.lt.

Nemaža teritorija Panevėžio centre, tarp Laisvės aikštės ir J. Basanavičiaus gatvės, per trejus artimiausius metus turėtų gerokai pasikeisti.

Savanorių aikštėje, Ukmergės ir V. Kudirkos gatvėse planuojama tiesti pėsčiųjų ir dviračių takus, statyti suoliukus poilsiui, sodinti želdynus, įrengti modernų apšvietimą.

Permainos žadamos ir Savanorių aikštės vaiduokliui – privataus geltonplyčio, beveik šimtamečio namuko savininkai tvirtina su architektais ieškantys sprendimų, kaip jį rekonstruoti.

Ledai pajudės

Artimiausiame Panevėžio savivaldybės Tarybos posėdyje politikų bus prašoma pritarti senosios miesto autobusų stoties ir jos prieigų sutvarkymui.

Skaičiuojama, kad atnaujinti senąją miesto dalį tarp Laisvės aikštės ir J. Basanavičiaus gatvės, gali kainuoti preliminariai apie keturis milijonus eurų.

Savivaldybės Investicinių projektų skyriaus vedėja Lina Bareikienė teigė, jog tvarkyti Savanorių aikštę, Ukmergės ir V. Kudirkos gatves imamasi pasistačius naują, modernią, miesto veidą iš dalies pakeitusią autobusų stotį.

Dar ją projektuojant jau buvo numatyta rekonstruoti ir senosios stoties pastatą, perono vietoje įrengti skverą bei sutvarkyti prieigas.

„Yra netgi parengtas Ukmergės, V. Kudirkos gatvių ir Savanorių aikštės sutvarkymo techninis projektas. Tiesa, specialistai turės jį kiek pakoreguoti, tačiau naujo projekto nereikės“, – teigė Investicinių projektų skyriaus vedėja.

Pasak jos, esant techniniam projektui, itin spartėja centrinės miesto dalies tvarkymo eiga.

Tikisi keturių milijonų

Tarybos nariams pritarus šiems darbams, Centrinei projektų valdymo agentūrai bus teikiama paraiška finansavimui gauti.

Senosios autobusų stoties ir jos prieigoms sutvarkyti iš ES finansinių fondų tikimasi 3,5 milijono eurų.

Tai – 85 proc. projekto vertės. Savivaldybė prisidėtų 618 tūkstančių eurų.

„Tai preliminari darbų kaina. Skelbiant viešųjų pirkimų konkursus, kaina gali kisti“, – patikslino L. Bareikienė.

Tikimybę gauti ES finansinių fondų lėšų, pasak vedėjos, didina tai, kad šis projektas įtrauktas į Panevėžio apskrities merų pasirašytą Panevėžio regiono plėtros planą.

Sutvarkytos erdvės – po trejų metų

Centrinei projektų valdymo agentūrai pritarus ir Panevėžį pasiekus europinėms investicijoms, pirmiausia būtų koreguojamas šiems darbams atlikti jau parengtas techninis projektas, po to skelbiami viešųjų pirkimų konkursai ieškant rangovų.

Patys statybos darbai ilgai užsitęsti neturėtų – Ukmergės gatvė nuo Laisvės aikštės iki J. Basanavičiaus gatvės, V. Kudirkos gatvė bei Savanorių aikštė turėtų būti atnaujintos iki 2028-ųjų pabaigos.

Už kiek daugiau nei keturis milijonus eurų numatoma keisti gatvių dangas, įrengti pėsčiųjų bei dviračių takus, modernizuoti apšvietimo sistemą, pastatyti suoliukų, šiukšliadėžių, pasodinti želdinių, moderniai sutvarkyti aplinką.

Centro vaiduokliui ieško pirkėjų

Numatytoje tvarkyti miesto dalyje yra skaudulys – senosios stoties pašonėje stūksantis privatus begriūvantis geltonplytis pastatas.

Jo teritorija aptverta gelžbetonio tvora.

Šį namą maždaug prieš pusantrų metų įsigijo nekilnojamojo turto valdymo grupė „Rentau“.

Kiek didesnis nei 50-ies kv. m pastatas su 3,1 aro žemės jau pusmetį pardavinėjamas už 165 tūkst. eurų.

„Rentau“ savininkas bei vadovas Marijus Braška pasakoja, jog šis 1932 metais pradėtas statyti pastatas, tikėtina, turėjęs tapti gyvenamuoju namu, taip ir nebuvo užbaigtas. Bent jau taip byloja Registrų centro duomenys, nors vyresnės kartos panevėžiečiai mena jį vis dėlto buvus apgyvendintą.

Kranto gatvėje augęs, pieš keletą dienų 85-metį paminėjęs Vytautas Vitkauskas „Sekundę“ patikino, kad buvo laikai, kai minimas namas Savanorių aikštėje apleistas nestovėjo.

„Turiu Smetonos laikų to namo nuotrauką su užrašu „Valgykla“. Noriu tikėti, kad valgykla tame name tikrai veikė“, – teigė Panevėžio senbuvis.

V. Vitkauskas patikino, kad prieš daugybę metų netgi yra svečiavęsis to namo antrame aukšte, lankė ten gyvenusius pažįstamus.

„Bet tai buvo taip seniai, kad nesistebiu, jog niekas nebeatsimena namą buvus gyvenamą, o tik apleistą“, – sakė panevėžietis.

Dabar šis pastatas, pasak M. Braškos, jau turi bent kelis potencialius pirkėjus, kurie šiuo metu tariasi su architektais, ieškodami sprendimų, kuo jis galėtų tapti.

„Tą patį darau ir aš. Todėl parduodamo pastato kainos nenuleidžiu. Jei jo nenupirks, tikrai jį prikelsime ir įveiklinsime. Sutvarkius miesto teritoriją, kuriame dabar jis stovi, tvarkingas bus ir pats pastatas“, – patikino M. Braška.

Paštą pavers daugiabučiu

Drauge su kitais nekilnojamojo turto vystytojais iš esmės atnaujinusi Stoties gatvėje buvusio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato patalpas, Kranto gatvėje buvusią Elektrotechnikos gamyklą pavertusi loftais, šiuo metu „Rentau“ planuoja buvusio centrinio miesto pašto pastato Respublikos gatvėje rekonstrukciją.

M. Braškos teigimu, pašto virsmas į daugiabutį galėjo prasidėti daug anksčiau, jei šis pastatas nebūtų pripažintas kultūros paveldo vertybe. Dabar gi prieš imdamiesi projektavimo darbų, paveldosaugininkai privalėjo jį įdėmiai apžiūrėti. Pavyzdžiui, ieškant vertę turinčių plytų, teko gremžti ir dalies pastato tinką.

„Po tinku nieko vertingo nerasta, vertingu pripažintas tik fasadas. Kad jis vertingas, pripažįstame ir mes“, – patikino M. Braška.

Panevėžyje duris atvėrus naujajai autobusų stočiai, daromi žingsniai tvarkyti centrinę Panevėžio dalį nuo Laisvės aikštės iki J. Basanavičiaus gatvės. P. Židonio nuotraukos

Į centrinės miesto dalies sutvarkymą planuojama investuoti preliminariai apie keturis milijonus eurų.

Šios griuvenos stoties pašonėje savininkai tvirtina, jog su architektais ieškoma sprendimų, kaip šį beveik 100-ametį senolį rekonstruoti.

The post Į rytus nuo Laisvės aikštės – milijoniniai pokyčiai appeared first on Sekunde.lt.

Savanorių aikštėje, Ukmergės ir V. Kudirkos gatvėse planuojama tiesti pėsčiųjų ir dviračių takus, statyti suoliukus poilsiui, sodinti želdynus, įrengti modernų apšvietimą.

Permainos žadamos ir Savanorių aikštės vaiduokliui – privataus geltonplyčio, beveik šimtamečio namuko savininkai tvirtina su architektais ieškantys sprendimų, kaip jį rekonstruoti.

Artimiausiame Panevėžio savivaldybės Tarybos posėdyje politikų bus prašoma pritarti senosios miesto autobusų stoties ir jos prieigų sutvarkymui.

Skaičiuojama, kad atnaujinti senąją miesto dalį tarp Laisvės aikštės ir J. Basanavičiaus gatvės, gali kainuoti preliminariai apie keturis milijonus eurų.

Savivaldybės Investicinių projektų skyriaus vedėja Lina Bareikienė teigė, jog tvarkyti Savanorių aikštę, Ukmergės ir V. Kudirkos gatves imamasi pasistačius naują, modernią, miesto veidą iš dalies pakeitusią autobusų stotį.

Dar ją projektuojant jau buvo numatyta rekonstruoti ir senosios stoties pastatą, perono vietoje įrengti skverą bei sutvarkyti prieigas.

Visą straipsnį skaitykite gegužės 27 dienos (antradienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

The post Į rytus nuo Laisvės aikštės – milijoniniai pokyčiai appeared first on Sekunde.lt.

Apie sudėtingiausio Senvagės fontano vandens šokio pradžią jo prižiūrėtojai dar nekalba.

Kada mieste atsiras dar vienas fontanas, suprojektuotas Marijonų sode, Savivaldybė irgi neturi naujienų. Nors techninis projektas seniai parengtas, lėšos jam įgyvendinti miesto biudžete ir šįmet nenumatytos.

Džiugins iki sutemų

Panevėžio savivaldybės Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjas Dalius Vadluga patvirtino: Aukštaitijos sostinė jau šią savaitę skelbia fontanų sezono pradžią. Pirmieji bus įjungti ketvirtadienį ir penktadienį.

„Pirmiausia vandens purslų žaismas sugrįš į tris vietas – Laisvės aikštę, Nepriklausomybės aikštę prie Švč. Trejybės bažnyčios, taip pat kasdien fontano vanduo lankytojams šoks Kultūros ir poilsio parke“, – sako vedėjas.

Šių miesto fontanų veikimo grafikas liks toks pat kaip pernai. Darbo dienomis jie bus įjungti 7.30 ir veiks iki sutemų, o savaitgaliais nuo 9 iki 23 valandos.

Pasak D. Vadlugos, prieš pradedant eksploatuoti fontanus, kiekvienas jų nuodugniai išvalomas ir patikrinamas.

Vedėjo teigimu, Senvagės fontanas, kaip įprasta, bus įjungtas kiek vėliau. Šiam plaukiojančiam fontanui dėl sudėtingesnės technologinės įrangos ir paleidimo specifikos reikia papildomo parengimo.

Šiais metais fontanų priežiūrai miesto biudžete numatyta 18 tūkst. eurų.

„Fontanai veiks visą vasarą, o jų sezono trukmė gali būti pratęsta priklausomai nuo oro sąlygų rudenį“, – sako D. Vadluga.

Jau ne vienerius metus vieta fontanui paruošta ir Marijonų sode.

Pasak vedėjo, šioje miesto vietoje suplanuota įrengti panašų į esantį Nepriklausomybės aikštėje.

Visgi kada ir Marijonų sode sušniokš seniai gyventojų laukiamas fontanas, Savivaldybės atstovas atsakymo neturi.

„Techninis projektas jau parengtas, tačiau šiemet jam finansavimas nenumatytas“, – sako D. Vadluga.

Sezonui pasirengė

Ne vienerius metus Panevėžio fontanus prižiūrinčios bendrovės „Aukštaitijos vandenys“ generalinis direktorius Saulius Venckus teigia, kad šią savaitę trys miesto fontanai rengiami veikti ir bus įjungti vos sulaukus miesto Savivaldybės nurodymo.

Senvagės fontanas bus paleidžiamas vėliau, kai sušils ne tik orai, bet ir Senvagės vanduo.

Pernai trys fontanai buvo įjungti gegužės pradžioje, o Senvagės – apie gegužės vidurį.

Pasak S. Venckaus, praėjusiais metais miesto fontanai veikė gana sklandžiai. Tačiau šiuos įrenginius, kaip ir kiekvieną kitą, reikia nuolat prižiūrėti. Kartkartėmis fontanus privalu valyti, prižiūrėti siurblius, reagentų dozavimo įrangą ir pan.

„Su fontanais yra įvairių kasdienių darbų. Nėra taip, kad paleidi pavasarį ir rudenį išjungi“, – sako įmonės vadovas.

Anot jo, rimtesnių gedimų pernai pavyko išvengti. Tiesa, du miesto fontanus apgadino žaibų išlydžiai. Kultūros ir poilsio parko fontanui žaibas sudegino keletą elektronikos elementų. Nuo gamtos stichijos nukentėjo ir Senvagės fontanas.

Trys spektakliai ant vandens

Praėjusiais metais užsitęsus šiltam rudeniui, trys mažesnieji miesto fontanai buvo išjungti lapkritį.

O didžiausias, 36 metrų ilgio, beveik 18 metrų aukščio, Senvagės fontanas išmontuojamas spalio viduryje.

Prieš pat jo išjungimą panevėžiečiai turėjo išskirtinę galimybę išvysti net tris vandens, šviesos ir muzikos sintezės spektaklius.

Atėjusieji grožėjosi režisieriaus Linarto Urniežiaus kūriniu „Meno ritmu“, kuris buvo pristatytas pernai per Panevėžio gimtadienį.

Kitas šios kūrybinės grupės darbas – vaizdo projekcija apie aplinkos pokytį per žmonijos istoriją ir ateities prognozes.

O dar viename Senvagės fontano spektaklyje per projekcijas ant vandens pasakojama Panevėžio istorija.

Šiemet, pasak D. Vadlugos, didžiojo fontano meninė projekcijų programa bus miksuojama.

„Kaip ir pernai, panevėžiečiai ir miesto svečiai vasaros vakarais galės stebėti muzikines režisieriaus Linarto Urniežiaus kūrybines interpretacijas“, – sako Miesto infrastruktūros skyriaus vedėjas.

Nuotr.

The post Miesto fontanai pradeda šokį appeared first on Sekunde.lt.