Panevėžys iš tiesų gali didžiuotis savo sportininkais. Paskutiniais mėnesiais jo atstovai dažnai renka aukso medalius aukšto lygio varžybose. Su nugalėtojos vardu iš pasaulio svarsčių kilnojimo čempionato neseniai grįžo jauna smilgietė Rūta Šalkauskaitė. O šį mėnesį sėkmė itin šypsojosi Panevėžio apylinkės prokurorui keturiasdešimtmečiam P. Jasiukaičiui.

Italijoje, NABBA Europos kultūrizmo čempionate Paulius praėjusį savaitgalį laimėjo antrą vietą, o lapkričio 2-ąją buvo nepralenkiamas Anglijoje vykusiose prestižinėse NABBA organizacijos „Universe“ kultūrizmo ir fitneso varžybose vyrų kultūrizmo amžiaus kategorijoje per 40 metų ir tapo čempionu. Už raumeningos nugaros palikęs šešiolika varžovų, panevėžietis tapo pirmuoju lietuviu, pasiekusiu tokį lygį.

„Tai yra pagrindinės, pačios seniausios ir pirmiausios, daugiau nei 70 metų gyvuojančios tarptautinės kultūrizmo varžybos pasaulyje. Jose dalyvauti yra prestižo reikalas, pats A. Švarcnegeris yra daugkartinis tokio čempionato laimėtojas. Be to, NABBA – pirmoji sporto federacija, oficialiai pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę, ji tai padarė per kelias savaites nuo 1990-ųjų kovo 11-osios“, – pasakojo po varžybų atsigaunantis P. Jasiukaitis.

Medalių kolekcija

Iš Kauno kilęs P. Jasiukaitis į Panevėžį tirti nusikaltimų atsikraustė prieš 14 metų. Kauniečiui tada Aukštaitijos sostinė pasirodė labai tvarkinga ir patogi, niekuo nenusileidusi jo gimtajam miestui.

„Panevėžys man neatrodė provincija, visur buvo tvarkinga, gatvės apšviestos, čia patogu gyventi. Bet paskutiniu metu tas atsinaujinimas jau kelia nuostabą – kloja perkloja gatves, duobes užpila asfaltu ir kojom užtrypia“, – kritikos į Panevėžio daržą šiek tiek mesteli pašnekovas.

Tačiau kur kas labiau jį nuvylė miesto dėmesys sportui. Grįžęs su didžiausiu kada nors lietuvių pasiektu medaliu kultūrizmo šakoje, kurį neaišku, ar kas dar artimiausiu metu sugebės pelnyti, čempionas nesulaukė pasveikinimo ar oficialaus sutikimo.

„Panevėžyje nejaučiama sportinio pulso, kas čia ką daro ir kur laimi. Toks vaizdas, kad tai mūsų pačių asmeninis reikalas“, – sako Paulius, nors jo kolekcijoje visa krūva medalių.

Sportuoti su štanga ir svarmenimis pradėjęs prieš 17 metų, jis jau netrukus važinėjo po varžybas. Iš pradžių kaip fitneso atstovas laimėjo visus įmanomus titulus tiek Europos, tiek pasaulinio lygio čempionatuose, vėliau perėjo į kultūrizmą ir toliau skina didžiules pergales. Į sceną susirungti su stipriausiais varžovais panevėžietis lipa kiekvienais metais.

Traukia medicina

Įdomu, kad nuo mokyklinio amžiaus, kai dar domėjosi dziudo, P. Jasiukaitis buvo kategoriškai nusiteikęs prieš štangas. Kol vieną dieną atsitiktinai užėjo į sporto klubą ir užsikabino ilgam.

„Labiausiai mane šiame sporte motyvuoja galimybė atitrūkti nuo darbo. Čia kaip terapija, kai pamiršti visus popierius, bylas – tiesiog išsivalo galva, kitaip būtų labai sunku“, – patikina prokuroro duoną jau seniai kremtantis vyras, laisvalaikiu dar besidomintis psichologija.

Pauliui patinka jo tiesioginis darbas, nors kai kurie tyrimai užtrunka ir metų metus. Sunkiausia, anot jo, nagrinėti su užsieniu, internetiniais tinklais susijusias bylas. O 95 proc. žmogžudysčių, pasak teisininko, išprovokuoja buitiniai konfliktai.

Tačiau Paulius pripažįsta, kad mieliau patyrinėtų žmogaus kūną nei nusikaltimų peripetijas. Dabar jis supranta, kad ne sportininko ir ne teisininko kelias jam labiausiai patiktų, o mediko.

„Visai įdomu būtų remontuoti žmogų, – juokiasi prokuroras, kuris laisvalaikiu dabar tik sportines mašinas konstruoja. – Lietuvos švietimui labai dar trūksta sistemos, baigęs mokyklą žmogus nežino, ką jam toliau norėtųsi veikti ir kas tiktų. Lygiai taip ir aš po vidurinės tiesiog nusprendžiau rinktis teisę.“

Panevėžietis žavisi kitų, labiau išsivysčiusių šalių patirtimi, kur nuo mažens mokykla ieško vaikui tinkamiausios krypties ir vyresnėse klasėse jam suteikia galimybę dirbti, išbandyti, kaip iš arti atrodo viena ar kita profesija.

Tokia metodika, pasak P. Jasiukaičio, net ir sporte labai naudinga, nes valstybei duoda daug perspektyvių sportininkų.

„Kai kuriose valstybėse į pirmą klasę atėjęs vaikas visapusiškai įvertinamas įvairiais testais, tada sudaromas jam tinkamų sporto šakų sąrašas, iš kurio tėvai ir pats mokinys pasirenka vieną ar kitą. Taip ir gerų sportininkų surandama daugiau, ir jų perspektyvos iš karto geresnės. O pas mus kas kur sugalvoja, ten eina – galiausiai niekas nebetinka ir vaikas meta bet kokį sportą, juo net nebesidomi“, – pažymi čempionas.

Jį itin žavi sportu vis labiau tikintis pasaulis. Politika ir ekonomika, pasak Pauliaus, rodo, kad po 30 metų žmonės skirs žymiai daugiau dėmesio fizinei sveikatai ir judėjimui. Jam norėtųsi, kad ir Lietuva šiuo aspektu neatsiliktų.

Kova su alkiu

Kultūrizmas ir fitnesas sparčiai populiarėja, jį vis labiau mėgsta ir lietuviai. Tačiau ši sporto šaka vis dar nėra įtraukta į olimpinių sporto šakų sąrašą.

„Čekijoje kultūrizmas toks pat populiarus, kaip pas mus krepšinis, bet vis tiek dar nėra vertas olimpiados“, – stebisi P. Jasiukaitis.

Jis pats puikiai žino, kiek jėgų ir ištvermės toks užsiėmimas reikalauja. Panevėžietis savo raumenyną treniruoja beveik kiekvieną dieną sporto salėje po 2–2,5 val. Bet 70 proc. rezultato lemia mityba – tad kultūristų ir panašių sportininkų dalia nuolat kovoti su alkiu.

P. Jasiukaitis šypsosi, kad čia jam padeda darbas, nukreipiantis mintis nuo nereikalingo kąsnio. O įkyriems vaišių siūlytojams sportininkas visada atkerta, kad disciplina yra disciplina.

„Sako, paimk truputį, nieko neatsitiks. Tokiems atkertu: ar sankryžoje degant raudonam šviesoforo signalui truputį važiuojate pirmyn?“ – pasakoja Paulius.

Anot jo, „draudžiamas vaisius“ prieš pat svarbias varžybas gali labai sugadinti rezultatą. Varškė, kiaušiniai, žuvis ir vanduo – tokį meniu panevėžietis propaguoja likus dar visam pusmečiui iki svarbaus pasirodymo. O paskutinę dieną, kai tenka lipti į sceną, negeria net vandens.

Režimas reikalauja ištvermės, bet šiam sportininkui tai nėra sunku – per ilgus metus jis jau priprato prie tokių gyvenimo sąlygų ir aplinkinių nebestebina kolegos į darbą atsineštos maisto dėžutės.

Greitų stebuklų nebūna

Dalis kultūrizmo siejasi ir su artistiškumu, juk per pasirodymus tenka pasirinkti savo programas, muziką, pozavimo būdus. Scenos jaudulio nebijantis P. Jasiukaitis pasakoja, kad dabar jau ir kitiems padeda įveikti šią užduotį. Be to, su laiku šiame sporte vis svarbesnė tampa ištobulinta kūno formą.

Tiesa ir tai, pasak panevėžiečio, kad kultūristui labai svarbūs genai.

„Norint kultivuoti tokį sportą, reikia pasirinkti ir tinkamus tėvus. O sportuodamas genus gali puikiai panaudoti arba visai juos sugadinti“, – teigia sportininkas.

Per septyniolika metų jis puikiai perprato savo organizmą ir pasirinktą sporto šaką. Jį treniruoja ne vieną čempioną išugdęs buvęs panevėžietis Saulius Misevičius.

Sportininkas dažnai sulaukia replikų, esą kultūristai – steroidų ir kitų preparatų kūrinys. Paulius tokiems gudruoliams siūlo patiems išbandyti greitą cheminį būdą ir savu kailiu įrodyti reiškiamas tiesas. Tam tikrus papildus čempionas vartoja, bet ilgi metai siekiant NABBA titulo rodo, kad stebuklų be darbo ir užsispyrimo nebūna.

„Dar vieną kartą NABBA varžybose dalyvavau 2008-aisiais, tada nepatekau nė į šešetuką – ilgą kelią reikėjo nueiti iki nugalėtojo vardo, per kelis mėnesius čia nieko nepasieksi“, – sako P. Jasiukaitis.

O komentarų apie savo rezultatus sporte po straipsniais jis nelabai skaito. Paulius juokauja, kad nelabai kas drįsta apie prokurorą kažką blogo ar įžeidaus parašyti.

Paklaustas, ar pavyksta rasti laiko ir kitiems pomėgiams, teisininkas kultūristas tvirtina, kad norint viską galima suderinti. Nors P. Jasiukaičio širdis užimta, jis šeimos dar neturi, tad kelios valandos sporto salėje netrukdo, o mylimoji visada palaiko savo čempioną.

Tačiau į sportą kreipti savo karjeros teisininkas nežada, tai esą visada liks pomėgiu. Panevėžietis tik atsargiai pagalvoja apie profesionalių, elitinių pasaulio sportininkų gretas.

The post Panevėžio prokurorui – kultūristų geidžiamiausias titulas appeared first on Sekunde.lt.

Panevėžio apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos 2-os komandos pareigūnui 35-erių A. Šmigelskiui dabar prasideda įtemptas metas. Ir ne todėl, kad jis kas ketvirtą parą būna pasiruošęs lėkti į gaisrą, avariją ar gelbėti skenduolio. Po keturių mėnesių Aurelijaus laukia svarbios kultūrizmo varžybos.

„Gegužę manęs laukia Lietuvos čempionatas, vėliau Europos čempionatas užsienyje. Tai – jau trečias sezonas, kai dalyvauju sporto varžybose“, – vardija klasikinio kultūrizmo kategorijoje besivaržantis panevėžietis.

Sportuoja šis A. Šmigelskis jau pusę savo gyvenimo. Dar būdamas paauglys lankė plaukimą, kai vienos treniruotės metu į baseiną atėjo tobulų kūno formų vyras. Tuomet treneris savo auklėtiniams jį parodė kaip pavyzdį – kokie stipruoliai gali užaugti iš mažų berniukų. Aurelijus prisipažino, kad tikslą tapti tokiu pat, kaip matytas nepažįstamasis, nešiojęsis širdyje ilgus metus.

„Sportuoju nuo pat pirmos klasės: žaidžiau futbolą, krepšinį. Lankiau dziudo, karatė. O štangas kilnoti ėmiau nuo paauglystės. Svajojau, kad vieną dieną būsiu toks, kaip tas vyras“, – šypsojosi ugniagesys.

Pirmosios jo treniruotės su svarmenimis, štangomis ir treniruokliais buvo dar tuometiniame aklųjų draugijos Panevėžio gamybinio mokymo kombinate. Vėliau jos persikėlė į sporto rūmus.

Išbandymas sau ir šeimai

Profesionalumo kultūrizmo srityje panevėžietis ėmė siekti sporto klube. Čia jis trenerių prieš trejus metus išdrįso paklausti, ar turi kokių nors galimybių siekti aukštumų savo pamėgtoje sporto šakoje.

Jo siekius kolegos sutiko išskėstomis rankomis. Ir jau pirmaisiais varžybų metais A. Šmigelskis laimėjo prizinę vietą Vilniaus taurės varžybose, ketvirtą vietą atvirame Lietuvos ir Latvijos čempionate. Praėjusiais metais tarp Lietuvos kultūristų jis buvo ketvirtas, o Europoje – aštuntas iš aštuoniolikos geriausiųjų, atstovavusių šešiolikai užsienio valstybių.

Siekti dar yra ko, sako pašnekovas ir nusijuokia, kad visi nori pirmosios vietos.

Tačiau iki jos laukia sunkus kelias. Jis kas kartą prasideda iš naujo likus keleriems metams iki varžybų.

Šis laikas būna didžiulis išbandymas ne tik pačiam sportininkui, kai reikia „sėsti ant dietos“, bet ir jo šeimai.

„Mano žmona pyksta, kai prasideda varžybų režimas. Šeima sako, kad tuomet manęs su jais nebelieka“, – atsidūsta sportininkas.

Pakeitė šeimos įpročius

Kilogramai vištos krūtinėlių, jautienos, žuvies, daržovės ir šimtai kiaušinių – šis sąrašas ugniagesiui prieš pasirodymą tampa artimesnis nei jo šeimos nariai. O nuo dietos darosi irzlus, pavargęs, uždaras.

„Neįtikėtinai mėgstu saldumynus, – prisipažįsta vyras, – O prieš varžybas jie griežtai draudžiami. Todėl man būna labai sunku tvardytis ir kentėti. Mūsų šeimoje yra tradicija penktadieniais, žiūrint vaikams skirtą filmą, sukirsti saldumynų ir kitų skanėstų. Kai laikausi dietos, stengiuosi net nebūti tuo metu namie.“.

Sunkūs būna ir kolegų gimtadieniai darbe, kai ant stalo atsiranda šakotis ar kitas koks nors skanumynas. Alkanam sportininkui jų grožis tampa tūkstantį kartų patrauklesnis nei paprastai.

Tačiau A. Šmigelskis džiaugiasi, kad griežta dieta ir subalansuota mityba davė rezultatų ne tik jam, bet ir šeimai. Jau treji metai jo žmona ir du vaikai visiškai atsisakę kiaulienos, valgo daugiau žuvies, daržovių. Vien sportu ir aktyviu gyvenimo būdu, anot jo, gražaus kūno neįmanoma turėti.

Tačiau ir fizinis aktyvumas, pasak Aurelijaus, svarbus, ypač jaunam organizmui. Todėl tėčio pavyzdžiu užsikrėtė ir į sportą pasinėrė sūnus. Sportuoja ir ugniagesio žmona.

„Mes mėgstame aktyvų laisvalaikį: važinėjame dviračiais, žiemą slidinėjame. Toli kalnų neieškome, mums pakanka ir Latvijos trasų. Sūnų stengiuosi nuolat judinti, kad eitų į lauką, lakstytų, žaistų – šiais laikais vaikus labai sunku patraukti nuo kompiuterio ir televizoriaus“, –pasakojo A. Šmigelskis.

Sportas – narkotikas

Pats Aurelijus sportuoja penkis kartus per savaitę, o prieš varžybas – kas dieną.

Paklaustas, ar tai ne per didelė jo siekių kaina, vyras rėžia, kad jam sportas – narkotikas ir be šio pomėgio savo gyvenimo neįsivaizduoja.

Sportui ugniagesys laiko randa ir darbovietėje. Čia pareigūnams įrengta sporto salė. Paskui Aurelijų, anot jo, sportuoti pradėjo ir daugiau kolegų, vienas jų jau taip pat kalba apie pasirodymą ant scenos.

„Sportas mums reikalingas darbe, privalome būti stiprūs. Juk nuolat turime įveikti nustatytus normatyvus. Silpniems būtų per sunku padėti kitiems“, – aiškino A. Šmigelskas.

Jis dalyvauja ir stipriausio ugniagesio varžybose visoje Lietuvoje. Jose panevėžietis buvo ne kartą užėmęs prizines vietas.

Todėl kolegos Aurelijaus per daug neauklėja prieš varžybas, kai nuo dietų išsekęs sportininkas vos bepakelia ugniagesio žarną ir pakeliui į gaisrą kerta jautienos kepsnį – juk kultūristams labai svarbu valgyti griežtai nustatytomis valandomis.

Ekstremalas

Pašnekovas juokiasi, kad jokiu būdu nereiškia, jog jam sportas svarbiau nei kitų nelaimės. Į šią sunkią tarnybą A. Šmigelskį prieš vienuolika metų atvedė noras padėti. Tokia profesija atitinka ir jo ekstremalų būdą. Be pavojingos tarnybos, vyras laisvalaikiu mėgsta važinėti motociklu ir svajoja išmokti skraidyti sraigtasparniu.

„Esu baigęs kūno kultūros mokytojo studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame universitete. Viskas dėl meilės sportui, bet į mokyklą eiti dirbti netraukia. Todėl baigiau kursus ir įsidarbinau ugniagesiu gelbėtoju. Gal išėjęs į pensiją pagalvosiu ir apie kitų mokymą“, – šypsojosi Aurelijus.

Dabartinis darbas vyrą žavi, jame niekada nebūna nuobodulio ir rutinos. Budint bet kurią akimirką gali nuskambėti kvietimas į įvykį ir per šimtą sekundžių pareigūnas jau turi būti automobilyje.

„Teko kartą ir iš dušo muiluotam bėgti. Apsitrini, apsirengi pakeliui į mašiną. Čia tik kitiems atrodo, kad mes sėdim ir nieko neveikiam. Kol neturim iškvietimų, tenka kas dieną mokytis ir tobulintis klasėse. Net ir poilsio valandomis mums negalima miegoti“, – aiškino ugniagesys.

Jis prisipažino, kad jau seniai įprato budėti ir niekada atėjęs į darbą nelaukia tos minutės, kai bus iškviestas gelbėti. Tokia įtampa, anot jo, būtų nepakeliama.

Baimės darbe nejaučia

Dėl tokio fizinio ir psichologinio režimo, pasak A. Šmigelsko, ir reikalinga griežta ugniagesių atranka. Panevėžiečiui stojant į tokią tarnybą, iš dešimties norinčiųjų ugniagesiais tapdavo vos pora.

„Prieš tampant ugniagesiu gelbėtoju kandidatas nuodugniai ištiriamas: tiek jo sveikata, tiek psichinė būklė“, – pasakojo pareigūnas.

Jis pats darbe nuo pat pirmų minučių niekada nejautė baimės. Nors daug kas klausia, ar vyras nesapnuoja gaisrų, avarijų, gelbėtojas tikina, kad viskas lieka už darbovietės durų.

Paprašytas prisiminti įsimintiniausią įvykį, Aurelijus teigė, kad jam nemalonu buvo matyti vienos automobilio avarijos pasekmes. Prieš vilkiką išvažiavusios mašinos vairuotojas buvo tiesiog kūno dalimis išsibarstytas ant gatvės. Tuomet iš darbo grįžęs Aurelijus dar kurį laiką nenorėjo sėsti ant savo „britvos“.

Neseniai panevėžietis pamatė visiškai sudegusį kūną – įprastai ugnis, anot jo, tiek nepajėgia sudeginti žmogaus. O liūdniausia pašnekovui, kai į kokią nelaimę pakliūva vaikai.

Scenos baimė

Tačiau tikra ir stipriausia savo baime Aurelijus vadina sceną. Kai pirmą kartą prieš trejus metus ant jos užlipo, tai iki šiol neatsimena, ką ten veikė.

„Scena man kažkoks košmaras. Iš pirmų varžybų atsimenu tik, kad treneris kažką rėkė. Nors salėje buvo ir šeima, ir draugai, nieko nemačiau ir nieko neatsimenu“, – juokiasi panevėžietis.

Šios baimės, anot jo, neįveikia jokios priemonės. Tačiau troškimas dalyvauti varžybose sportininkui didesnis už scenos baimę, ir jis šiais metais pasirodymui žada pasiruošti rimčiau. Vyras stengsis žiūrovams ir teisėjams parodyti daugiau artistiškumo. Didžiausias jo tikslas – bet kokia kaina pasiekti pirmąją vietą ir varžytis dar didesnio ūgio ir svorio santykio kategorijoje.

The post Ugniagesiui scena – baisesnė ir už ugnį appeared first on Sekunde.lt.