Vos prieš keletą metų „Kinija“ buvo dažnas žodis Klaipėdos uoste dirbančių verslininkų ir šio miesto politikų lūpose. 2016 m. pavasarį IQ žurnalas uostamiestyje surengė konferenciją, kurios pagrindinė tema buvo Kinijos geopolitiniai tikslai ir verslo kultūros ypatumai. Salėje tuščių vietų neliko.

Neformaliuose pokalbiuose krovos bendrovių vadovai ir akcininkai kinus vertino kaip grėsmę, ypač jei jie taptų strateginiais partneriais plėtojant išorinio jūrų uosto projektą – baimintasi, kad krovinių srautai aplenktų uosto senbuves. Praėjus vos trejiems metams šios baimės atrodo perdėtos. Uosto plėtros projektai stumiasi priekin, bet kinų įtakai suręstos ir įstatymų užkardos – uostą valdanti bendrovė priskirta svarbiausių nacionaliniam saugumui įmonių grupei, ir tai užkirto kelią investicijoms iš šios ir kitų į sąjungininkių kategoriją nepatenkančių šalių.

Klaipėdoje taip pat yra Lietuvos karinio jūrų laivyno bazė, tad kinų įtaka uoste prieštarautų ir NATO interesams.

Tuo metu, kai kinai aktyviai domėjosi galimybėmis Klaipėdoje, premjero pareigas ėjo Algirdas Butkevičius. Jis prisiminė, kad kinus domino ne tik galimybė investuoti į išorinio uosto statybas, bet ir įsigyti uosto akcijų, dalyvauti „Rail Balticos“ projekte.

Baltarusiškas inkaras

Tačiau tai, jog kinų nėra Klaipėdoje, dar nereiškia, kad jų čia ir nebus. Nors kalbas apie jų ketinimus investuoti į išorinio uosto plėtrą linkstama vadinti ne lietuvių noru, bet nepasiteisinusiais kinų lūkesčiais, pastarieji gali būti išpildyti su mažesnėmis ambicijomis – įgyjant įtakos ne visame uoste, bet atskirose jame veikiančiose įmonėse.

Prieš keletą metų Kinijos bendrovės „China Merchants Group“ (CMG) taikiniu buvo tapusi „Klaipėdos Smeltė“, dėl kurios akcijų pirkimo vyko derybos su „Terminal Investment Limited“, priklausančia antrai pagal dydį pasaulyje konteinerių gabenimo bendrovei „Mediterranean Shipping Company“ (MSC). Tačiau CMG ir MSC derybos žlugo.

IQ žiniomis, šiuo metu su kinais deramasi dėl kitos uosto krovos bendrovės akcijų įsigijimo ir tokia kinų investicija greičiausiai sulauktų bent tylaus valdžios pritarimo.

Klaipėdos uostui, kurio įtaką Lietuvos ekonomikai būtų sunku pervertinti, kinų kapitalas galėtų užtikrinti naujus ir stabilius krovinių srautus. Jei nepavyktų, šie greičiausiai pasuktų per konkuruojantį Rygos uostą. Baltarusijoje, šalia Minsko, Kinijos investuotojai plėtoja „Great Stone“ („Didysis akmuo“) pramonės parką, kurio įmonių produkcija galėtų būti gabenama ir per Klaipėdos uostą.

Tai nebūtų pirmas atvejis, kai svarbūs krovinio tiekėjai tampa krovos įmonių akcininkais. Birių krovinių terminalo (BKT), vienos didžiausių uosto įmonių, 30 proc. akcijų valdo Baltarusijos trąšų gamykla „Belaruskalij“. Sausį BKT teko ketvirtadalis viso Klaipėdos uosto krovos, ši bendrovė krauna beveik tik baltarusiškas trąšas.

Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas tvirtino, kad kapitalas svarbioje uosto įmonėje leistų Kinijai padidinti įtaką Lietuvai: „Pakaktų valdyti kertinę įmonę, kad taptų svarbiu veikėju, nuo kurio priklausytų miesto ir regiono ekonomika, kur įsidarbintų keletas šimtų žmonių ir jau tūkstančiai jų šeimų narių būtų priklausomi nuo to, sekasi kinams uoste ar ne.“

„Belaruskalij“ įtaka Klaipėdos uoste jau dabar atlieka tramdomąjį vaidmenį Lietuvos ir Baltarusijos santykiuose. Jei tik Vilniuje kyla noras atkreipti dėmesį į šalies kaimynės diktatoriaus Aliaksandro Lukašenkos opozicijos persekiojimą, žodžio laisvės varžymus ar žmogaus teisių pažeidimus, netrukus pasigirsta racionalių verslininkų ir politikų choras, esą nereikėtų karščiuotis, nes tai gali pakenkti uosto veiklai, „Lietuvos geležinkeliams“, kitiems vežėjams.

Kita vertus, apčiuopiami ir garantuoti kiniškų prekių srautai leistų bent iš dalies atsverti Baltarusijos įtaką uoste, dar labiau diversifikuoti krovinius pagal rūšį ir kilmę. A. Butkevičius pabrėžė gerus Kinijos ir Baltarusijos santykius, „Didžiojo akmens“ projektą, kuriame jau pradeda veikti gamybos įmonės, o Klaipėdos uostas jų produkcijai yra trumpiausias kelias. Politikas mano, kad tuo būtinai reikėtų pasinaudoti, nes konkuruojantys uostai Latvijoje bei Lenkijoje tokios progos nepraleistų.

Kiniškas kabliukas lūpoje

Įvairių valstybių uostai yra tapę ne tik Kinijos taikiniu, bet ir grobiu. „Vienos juostos, vieno kelio“ projektą plėtojanti valstybė daug investuoja į logistikos infrastruktūrą – kelius, geležinkelius, uostus, taip pat energetikos objektus, – siekdama nutiesti ir kontroliuoti prekybos kelius į Vakarus.

Ši iniciatyva romantiškai lyginama su senovės Šilko keliu, tačiau driekiasi gerokai plačiau nei antikos pirklių maršrutai. Naujieji prekybos maršrutai Kiniją su Vakarų Europa jungia sausumos ir jūrų keliais per Azijos, Afrikos, Rytų ir Pietų Europos valstybes.

Platūs kinų užmojai vertinami dviprasmiškai ir, be galimybių, vis daugiau įžvelgiama grėsmių.

Kinų projektai stimuliuoja Centrinės Azijos šalių ekonomiką ir iš dalies padeda tvarkytis su islamistų grėsmėmis. Gruzijai ar Azerbaidžanui tai yra atsvara Rusijai. Gruzija, pasinaudodama Europos, Amerikos ir Kinijos investicijomis, tikisi pastatyti didžiausią Juodosios jūros uostą Anaklyje, kuris taptų svarbia XXI a. Šilko kelio dalimi. Didelės užsienio investicijos ne tik taptų papildomu Gruzijos saugumo garantu, bet ir leistų atnaujinti prastos būklės kelius ir geležinkelius.

Tačiau viena didžiausių grėsmių laikoma investicijas sekančios kinų paskolos, kurios lengvai dalijamos valstybėms, gerokai atsainiau vertinant skaidrumo ir atsiperkamumo standartus, negu tai daroma ES, Pasaulio banko ar Tarptautinio valiutos fondo (TVF) finansuojamuose projektuose.

Į „Vieną juostą, vieną kelią“ įsitraukusios valstybės dažnai užsineria skolų kilpą – Pakistanas, Kirgizija, Tadžikija, Juodkalnija ir dar keletas šalių jau sunkiai suvaldo šią naštą, baiminamasi, kad jas gelbėti teks tam pačiam TVF.

Kinija ir pati suskumba pasinaudoti valstybių problemomis, prie kurių pati prisidėjo. Neseniai valstybinė Kinijos įmonė perėmė Hambantotos uosto kontrolę Šri Lankoje, kai ši nebesugebėjo grąžinti paskolų. Kinų įsigalėjimas Šri Lankoje erzina Indiją – ji baiminasi, kad kaimynystėje esantys krovinių uostai gali tapti karinio laivyno bazėmis. Panašių baimių kyla ir kitoms valstybėms, kurių santykiai su Kinija nėra patys draugiškiausi.

ES irgi ima įžvelgti Kinijos investicijų į infrastruktūros objektus grėsmę. Savotišku Trojos arkliu tapo Pirėjo uostas, kurį už 281 mln. eurų 2016-aisiais įsigijo Kinijos laivybos gigantė COSCO. Graikijos vyriausybė yra vetavusi Kinijai nepalankias ES iniciatyvas. Kaip ir Vengrija.

Naujas Kinijos investicijų entuziazmo protrūkis dabar stebimas populistų vyriausybės valdomoje Italijoje. Didžiųjų ES šalių lyderiams tai nepatinka. Vienas didžiausių Kinijos kritikų

Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas priminė, kad Šilko kelias buvo naudingas visiems. „Kitos valstybės neturėtų tapti Kinijos vasalėmis“, – pareiškė jis.

The post Laivai su šilko burėmis: kada Kinija atplauks į Klaipėdos uostą? appeared first on Sekunde.lt.

Kai praėjusių metų birželį Vilniuje ketvirtą kartą lankėsi Tibeto budistų dvasinis lyderis Dalai Lama, su juo nesusitiko nei prezidentė Dalia Grybauskaitė, nei premjeras Saulius Skvernelis. Praėjus mažiau nei pusei metų, D. Grybauskaitė oficialaus vizito išvyko į nuo 1951 m. Tibetą griežtai kontroliuojančią Kiniją ir su šios šalies prezidentu Xi Jinpingu pasikalbėjo apie eksporto galimybes.

Sąsajos tarp sprendimo ignoruoti Dalai Lamą ir kvietimo vykti į Kiniją nėra akivaizdžios – tai galėjo būti ir sutapimas. Vis dėlto Lietuvos pozicija jautriu Tibeto klausimu yra pasikeitusi iš esmės. Palyginti su 1991 m., kai Dalai Lamos vizitas buvo svarbus įvykis ant kojų besistojančiai šaliai, 2001-aisiais, kai tuometis prezidentas Valdas Adamkus į susitikimą atskubėjo iš ligoninės ir atvirai kalbėjo apie tibetiečių laisvės siekį, ir 2013-aisiais, kai D. Grybauskaitė rado laiko „neplanuotam“ pokalbiui, atvirumo tibetiečiams liko kaip niekad mažai.

Per tuos dešimtmečius keitėsi Lietuva, tačiau dar ryškiau pasikeitė Kinija. Šiandien tai yra didžiausia pasaulio eksportuotoja ir antras pagal dydį ūkis. Maža to, Kinija ir toliau sparčiai (bent palyginti su didžiosiomis Vakarų šalimis) auga ir kartu plečia politinę įtaką. Šiandien jau niekas neabejoja, kad regime naujos galybės iškilimą su visomis iš to išplaukiančiomis įtampomis. „Labai tikėtina, jog Kinija pradės ir politinius motyvus reikšti, diktuoti politines vertybes būtent per ekonominį susiejimą, – IQ sakė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro dėstytojas Linas Didvalis. – Kinija eina į pasaulį ir jame ieško savo vietos.“

Žvelgiantys skirtingomis kryptimis

Nenoras pykdyti Kiniją atrodo savaime suprantamas, kol ateina metas įvertinti esamą dvišalių ekonominių santykių padėtį. Pagal bendrą prekybos apimtį Kinija, žvelgiant iš Lietuvos pozicijų, tarp pasaulio šalių tėra 18-oje, o pagal eksportą – viso labo 24-oje vietoje. Kinijos tiesioginės investicijos Lietuvoje yra dar kuklesnės – Užsienio reikalų ministerijos (URM) duomenimis, vos viršija 10 mln. eurų, iš kurių didesnė dalis tenka nekilnojamajam turtui. Tiesa, lietuviško kapitalo Kinijoje yra investuota pastebimai daugiau – 44,69 mln. eurų.

Iki šiol sunku kalbėti ir apie bent kiek ryškesnį nacionalinių saugumo interesų sutapimą. Lietuva yra NATO ir ES narė, taip pat viena didžiausių Rusijos kritikių. Kinija vis garsiau abejoja nusistovėjusiomis tarptautinėmis taisyklėmis, nuo kurių priklauso ypač mažųjų valstybių saugumas, ir lieka artima strateginė Rusijos partnerė. Abiejų šalių santykiai Vakarų sankcijų Rusijai fone net išgyvena savotišką aukso amžių. Pekinas remia Maskvos bandymus toliau aktyviai veikti pasauliniu, ar bent regioniniu, lygmeniu, o pats kol kas renkasi būti antrame plane.

Kita vertus, Kinijos galia yra pernelyg didelė, o Rusijos galimybės – pernelyg ribotos, kad Maskva galėtų jaustis visiškai patogiai. Ateityje šis atotrūkis gali tik didėti. Lietuvai tai reiškia naujas galimybes ar bent papildomas garantijas – kuo dažniau Rusijos vadovai žvalgysis per petį, Rytų kryptimi, tuo mažiau dėmesio galės skirti Europai.

„Aišku, nereikia vaizduotis, kad galime Kinijai įpiršti mūsų įsivaizdavimą apie Rusiją, – pabrėžė Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Konstantinas Andrijauskas, – bet matyti šių valstybių tarpusavio santykius savo saugumo perspektyvoje mums tikrai svarbu, ir galbūt reikėtų kai kuriuos dalykus akcentuoti kinams, kad jie kiek daugiau dėmesio skirtų kitai pusei.“ Tiesa, tikėtis, jog Kremlius artimiausiu metu labai susirūpins dėl Kinijos, kaip, atrodo, norėtų JAV prezidento Donaldo Trumpo administracija, vis dėlto nereikėtų.

„Jei žiūrėtume iš politinės sistemos pusės, Vakarai jiems tikrai yra didesnė grėsmė“, – apie Rusijos valdantįjį režimą sakė K. Andrijauskas. Kitaip nei Vakarų valstybės, Kinija nesiūlo Rusijai demokratizuotis ir keisti esamos valdžios.

Didžiosios viltys

Lietuvą pagarbiai žvelgti į Kiniją pirmiausia verčia viltis sulaukti investicijų ir atverti didžiausią pasaulio rinką mūsų šalies eksportuotojams. Ją dar pakurstė Kinijos prezidento Xi Jinpingo 2013 m. paskelbta „Vienos juostos, vieno kelio“ iniciatyva, orientuota į infrastruktūros plėtrą kroviniams gabenti iš Rytų į Vakarus, kaip ir metais anksčiau Varšuvoje atidaryta „16+1“ programa, kuria Kinija nusitaikė stiprinti ryšius su buvusiomis komunistinėmis Vidurio ir Rytų Europos bei Balkanų šalimis. „Kinijos įsivaizdavimu, tai erdvė, kur yra kiek daugiau vakuumo“, – sakė K. Andrijauskas ir pabrėžė, kad Pekinas mėgina išnaudoti buvusią bendrą socialistinę praeitį, ieškodamas prieigos prie esamų ar būsimų ES narių.

Kai kurie kinų pasiūlymai išties gali atimti žadą. Štai Estija, palyginti su Lietuva, yra toliau pažengusi ekonominiuose santykiuose su Kinija ir jau turi sėkmės istorijų, tokių kaip finansinių injekcijų sulaukęs ir plėtrą Afrikoje pradėjęs pavėžėjimo startuolis „Bolt“ (senasis geriau žinomas pavadinimas – „Taxify“). Tačiau net ir tai gali visiškai užgožti naujausias pasiūlymas kasti geležinkelio tunelį po Suomijos įlanka, kuris sujungtų Taliną su Suomijos sostine Helsinkiu. Kinų bendrovės „Touchstone“ investicija čia, teigiama, galėtų siekti 15 mlrd. eurų.

Lietuvoje Kinijos verslininkų planų būta kiek kuklesnių. Pirmiausia ketinta prisidėti prie Klaipėdos jūrų uosto plėtros ir naujo giliavandenio uosto statybų, kartu siekiant užtikrinti didesnį krovinių srautą iš Baltarusijoje kuriamo „Didžiojo akmens“ pramonės parko. Tačiau šiuo klausimu, kaip kovo pradžioje per renginį Rytų Europos studijų centre sakė krašto apsaugos ministras Raimondas Karoblis, esmine kliūtimi tampa strateginė Klaipėdos uosto, pagrindinio NATO pajėgų logistikos centro regione, svarba, vargiai suderinama su bet kokiu Kinijos atstovų įsitraukimu į uosto valdymą. Neatsitiktinai Klaipėdos jūrų uostas patenka tarp 2018 m. sausį priimtu įstatymu papildomai apsaugotų nacionaliniam saugumui užtikrinti svarbių objektų. Atitinkamai sergima ir viešoji geležinkelių infrastruktūra, anksčiau taip pat dominusi Kinijos verslininkus.

Pasak K. Andrijausko, bet kuriuo atveju reikėtų atsargiai vertinti Kinijos politikų ir verslininkų keliamas idėjas dėl vienokio ar kitokio pobūdžio investicijų. „Dažnai Kinijai jau pats faktas, kad apie ją kalbama, gali sufleruoti tam tikrą galią, – sakė ekspertas. – Reikia suprasti, kaip Kinijos strategija veikia. Tai yra meškerių užmetimas ir žiūrėjimas, kas užkibs. Nes Kinija gali sau tai leisti.“

Tai nebūtinai reiškia, kad visi šios šalies pasiūlymai savaime yra blogi ar nenaudingi investicijas priimančiai valstybei. Tačiau kai kurie kinų verslininkų žingsniai gali turėti didesnį poveikį, nei galima buvo numanyti, ir pamažu sukelti priklausomybę – tai, ką ministras R. Karoblis vadina pavojumi „užlipti ant adatos“.

Nepalankus klimatas

Bent kol kas Lietuva sulaukia mažiau Kinijos dėmesio nei Estija ir ypač Lenkija. Seimo narės Aušros Maldeikienės nuomone, dėl to neverta nusiminti. „Man atrodo, kad mūsų stiprioji pusė – tai, kad turime labai laisvas rankas tuose santykiuose. Tačiau mums reikia apsispręsti dėl tolesnės perspektyvos“, – pabrėžė politikė, laikanti Kinijos iškilimą „didele geopolitine grėsme“. Europos Parlamento (EP) narė Laima Andrikienė laikosi požiūrio, kad Lietuvai santykiuose su Kinija reikia ieškoti pusiausvyros tarp dviejų politikos principų – atsivėrimo ir atsargumo. „Pirmenybę turime teikti svarbiausiam dalykui – mūsų valstybės saugumui“, – konstatavo europarlamentarė.

Svarbiu perspėjimo signalu tapo Lietuvos žvalgybos tarnybų vasario pradžioje paskelbta grėsmių nacionaliniam saugumui vertinimo ataskaita, kurioje paminėti Kinijos bandymai verbuoti šalies piliečius. Vakarų Europoje ir JAV apie tokio pobūdžio grėsmes kalbama jau seniai; Lietuvoje iki tol beveik visas dėmesys buvo sutelktas į Rusiją.

Bendras klimatas Vakaruose, stiprėjant konkurencijai su Kinija, taip pat tampa nepalankus glaudžiau bendradarbiauti. JAV prezidento D. Trumpo administracija dar griežčiau prabilo apie kinų investicijų strateginėse srityse, o ypač į kuriamus 5G ryšio tinklus, keliamą grėsmę. „Amerikiečiai dabar nedviprasmiškai klausia savo Aljanso partnerių ir draugų labai paprasto klausimo: ar jūs su mumis, ar su Kinija? Lenkijai jokių abejonių dėl to nelieka“, – teigė K. Andrijauskas ir pabrėžė, kad apskritai „16+1“ formatas neatnešė tokio didelio ekonominio proveržio, kokio buvo laukiama.

ES institucijose tuo pačiu metu kalbama apie būtinybę atidžiau vertinti investuotojus – baigiamas derinti tiesioginių užsienio investicijų (TUI) patikros mechanizmas. Kaip vienas svarbiausių uždavinių santykiuose su Kinija jis buvo paminėtas ir kovo 12 d. EK paskelbtame santykių su Kinija įvertinime. Be kita ko, ten pabrėžiama, kad ši šalis yra ne vien ES bendradarbiavimo ir derybų partnerė, bet ir technologinio pranašumo siekianti konkurentė bei alternatyvų valdymo modelį siūlanti strateginė varžovė.

Tiesa, kaip teigė L. Andrikienė, investicijų patikros srityje Lietuva jau yra viena ES lyderių, todėl didelio pokyčio nepajus. „Lietuvos TUI patikros mechanizmas visada buvo vienas griežčiausių dėl suprantamų priežasčių – siekio į strateginius sektorius neįleisti Rusijos kapitalo investicijų, – sakė ji. – Lietuvoje imunitetą Rusijai turime, bet Kinijai – dar ne, jį reikia išsiugdyti.“

EP Tarptautinės prekybos komiteto narė pastebi, kad kai kurios valstybės narės, jau anksčiau sulaukusios daug Kinijos investicijų, ES Taryboje kalba „kinų balsu“ – pasisako prieš patikros mechanizmą ES lygiu. „Tai reiškia, kad kinai jau yra ES viduje, Kinija tapo ES vidaus jėga, ir tai labai pavojinga“, – kalbėjo L. Andrikienė. K. Andrijauskas teigė, kad bendrus ES veiksmus apsunkina ir paraleliniai nesutarimai Rusijos klausimu – Vokietijai, kuri pastaruoju metu ėmė rimčiau vertinti Kinijos grėsmę, sudėtinga reikalauti, kad kiti aukotų savo interesus, kai ji pati įgyvendina „Nord Stream 2“ projektą.

Viena galimų Lietuvos ir Kinijos interesų sankirtų yra finansinių technologijų plėtra. Praėjusių metų liepą finansų ministras Vilius Šapoka, sugrįžęs iš „16+1“ formato susitikimo Sofijoje (Bulgarija), pareiškė, kad Lietuva tikisi tapti Kinijos finansinių paslaugų vartais į Europą. Pastaruoju metu tokios kalbos pritilo ir dėl to, kad Lietuva sulaukė JAV valstybės departamento perspėjimo, kad šalis neturi pakankamai pajėgumų nuolat stebėti ir kontroliuoti su Kinija susijusius finansinius procesus.

A. Maldeikienė kritikuoja ministro pasiūlymą kaip neprotingą ir neparuoštą. „Jis iš tikrųjų priėmė sprendimą už tuos, kurie Lietuvoje formuoja užsienio politiką, – tvirtino Seimo narė. – Ar jis mąstė platesniame kontekste? Lietuvoje nepriimta platesniame kontekste mąstyti.“

Sąjungininkų paieškose

Nors abejoti verčia nedemokratinė Kinijos santvarka, jos elgesys su tautinėmis mažumomis, auganti įtampa santykiuose su rytiniais kaimynais, įtarimų kelia prekybos praktika ir agresyviai plečiama šnipinėjimo veikla, šios šalies ignoruoti neįmanoma. Net ir didžiausi Kinijos užsienio politikos kritikai pripažįsta, kad kinų investicijos Lietuvai yra reikalingos.

„Būtų labai juokinga jas drausti – niekas apie tai nekalba, – sakė A. Maldeikienė. – Pyktis tikrai nereikia – aš nežinau, kam su Kinija susipykti. Reikia žiūrėti į ją didelėmis akutėmis, o kai Kinija pradeda mėtyti saldainius, pagalvoti: o gal ji juos apnuodijo?“ Esminis klausimas – kaip išvengti potencialių spąstų dvišaliuose santykiuose, kur Pekinas turi apsčiai galimybių diktuoti sąlygas ir kurti priklausomybes, konvertuojamas į politinį poveikį.

Lietuvai santykiuose su Kinija teks remtis savo didžiausiu pranašumu – priklausymu Vakarų ekonominėms, politinėms ir saugumo organizacijoms. „Negalime įsivaizduoti, kad esame kokia nors vidutinė galybė, kad galime pastovėti vieni, – IQ teigė VDU dėstytojas L. Didvalis. – Turėtume sutarti dėl bendros pozicijos ir ieškoti sąjungininkų, kurių interesai atitiktų mūsiškius.“

Pasak Seimo Tarpparlamentinių ryšių su Kinijos Liaudies Respublika grupės pirmininko Kęstučio Glavecko, pagrindinis dėmesys turėtų būti sutelktas į Europos stiprinimą, ES išlaikymą ir jėgos koncentravimą. Priešingu atveju Europa, taip pat Lietuva, esą neišvengiamai ir skausmingai ekonominėje plotmėje pralaimės Kinijai, kuri jau pasuko į aukštąsias technologijas ir jas veržliai plėtoja. „Jei manysime, kad Vakarai pralaimi Rytams, o mes esame Vakaruose, vadinasi, mes irgi nieko nelaimime. Todėl reikia ieškoti formulės, kaip Vakarai su Rytais galėtų rasti sutarimą“, – aiškino Seimo narys.

Kitas parlamentaras, buvęs premjeras Algirdas Butkevičius pabrėžė, kad ES reikėtų būti daug aktyvesnei santykiuose su Kinija: „Turėtų būti bendresnė socialinė ekonominė programa, kaip vienodomis konkurencinėmis sąlygomis kalbėtis su Kinija. ES turi pareikalauti, kad įėjimas į Kinijos rinką būtų daug paprastesnis arba tomis pačiomis sąlygomis, kaip Kinija įeina į ES rinką.“

Pasaulinėje rinkoje Lietuva neturi galimybių žengti savęs izoliavimo keliu. Tai reiškia, kad Kinijos iššūkį teks priimti ir su juo susitvarkyti. „Nepasirinkčiau baimės pagrindiniu plėtros ir ekonominio augimo leitmotyvu, – sakė K. Glaveckas. – Ateis jei ne Kinija, tai tada Indija, kitos šalys. Lietuvos ateitis nėra susijusi su izoliacija ir galvojimu, kad kiti nori mums ką nors padaryti.“

Anot K. Andrijausko, bene svarbiausia artimiausiu metu bus pažinti Kinijos kultūrą ir išsiaiškinti jos elgesio motyvus. „Reikia pabandyti Kiniją suprasti. Tai, ką ji daro šiandien pasaulyje, nemaža dalimi paaiškinama objektyviais veiksniais, – kalbėjo politologas. – Mums reikia suprasti Kiniją jau vien dėl tos priežasties, kad įžengėme į tokį pasaulį, kur ji yra viena svarbiausių veikėjų ir kur jos įtaka tik didės.“

The post Atsargiai pirmyn: kaip geriausia vertinti Kinijos galią? appeared first on Sekunde.lt.

– Pernai lapkritį Kinijos bendrovės „China Merchants Holdings“ vadovai su Klaipėdos uosto direkcija pasirašė memorandumą dėl išorinio uosto statybų. Ar tai gali būti laikoma ženklu, patvirtinančiu rimtus kinų planus investuoti?

– Ketinimai atrodo rimti dėl dviejų priežasčių. Pirma, Kinijos įmonės turi didžiulius investicinius portfelius ir problemą, kaip įdarbinti tuos pinigus. Antra, Kinija atrado, ką savito gali pasiūlyti pasauliui, – tai infrastruktūrą. Šalis ima lenkti Pietų Korėją pagal laivų statybos apimtį, nori visur tiesti geležinkelius. Tam atsispirti sunku net amerikiečiams arba šalims, turinčioms teritorinių nesutarimų su Kinija. Šis tas panašaus siūloma ir Lietuvai.

– Šį klausimą kuruoja Vyriausybė, su Kinijos įmonės vadovybe ne kartą susitiko Lietuvos premjeras. Kiek kinams svarbus toks tarpininkavimas, ar dėmesys gali paspartinti derybas?

– Kinams statusas labai svarbus. Jei jie mato, kad dėmesys rodomas pačiu aukščiausiu politiniu lygmeniu, jei globojami projektai ar net jų vizijos, akivaizdu, jog požiūris bus daug palankesnis. Jie ne be pagrindo įsivaizduoja, kad mes turėtume būti suinteresuoti tokiais projektais, ir tikisi tai įrodančio dėmesio.

– Kodėl, jūsų nuomone, kinai apskritai turėtų būti suinteresuoti investuoti Lietuvoje?

– Lenkija yra pagrindiniai kinų vartai šiame regione, tačiau negalime su ja konkuruoti. Lietuvą reikėtų matyti regioniniu mastu. Daug kas kinų atėjimą sieja su Baltarusija ir ten pradėtais arba jau įgyvendintais projektais, pavyzdžiui, pramonės parku šalia Minsko. Turime gerą susisiekimą geležinkeliais su Baltarusija ir faktiškai Klaipėda yra šios šalies uostas.

Mūsų užduotis – įtikinti kinus, kad jiems tos produkcijos reikia.

Mus nuo Azijos gigantės skiria tik viena kaimynė. „Saulės“ traukinys ir kiti su Kinija susiję projektai skirti tradiciniam Rusijos pranašumui transporto srityje dėl Sibiro geležinkelio naikinti. Kinai savo projektus pristato kaip naujojo Šilko kelio dalį ir užgožia alternatyvius kelius – tokią ambiciją puoselėjo ir Rusija. Lietuva šiame procese turi dalyvauti. Tam tikru atžvilgiu tai atitinka šalies strateginius interesus, susijusius su Rusija.

– Kokios dar pramonės sritys kinus galėtų sudominti Lietuvoje?

– Šios šalies vidurinė klasė jau didžiausia pasaulyje, daugelis kinų nepatenkinti maisto kokybe, nuolat kyla skandalų. Nemaža dalis pasiturinčiųjų linkę pirkti užsienio produkciją ir už ką mokėti gerokai brangiau.

– Tai kalba apie eksportą į Kiniją, o ar galima tikėtis investicijų?

– Kinai aktyviai investuoja: perka žemes, pavyzdžiui, Azijos ir Afrikos valstybėse, ir augina kultūras, kurių jiems reikia. Lietuva yra pernelyg toli, per maža ir pas mus tokie projektai atsieitų brangiau.

Tačiau juos turėtume kuo sudominti. Mūsų praktinės žinios ir technologijos maisto pramonėje aukštesnio lygio negu Kinijoje. Tad mūsų užduotis – įtikinti kinus, kad jiems tos produkcijos reikia. Masto ekonomika šioje Azijos valstybėje veikia, ir jei kuri nors prekė tampa bent šiek tiek populiari, pajamos gali smarkiai padidėti.

– Ar Kinijos investuotojai jau perprato esmines Vakarų verslo taisykles? Galbūt jiems patrauklesnė Afrika?

– Kinai ateina į ES valstybes, kuriose galioja įstatymų viršenybė, garantuojamas investicijų saugumas, regioninių ir nacionalinių konfliktų grėsmė kur kas mažesnė nei daugelyje pasaulio vietų. Tai gali tapti svaresniu motyvu investuoti, net ir tikintis mažesnės grąžos.

Kinai atviri ir mokosi. Jų verslo kultūra šiandien dar gerokai skiriasi, bet susikalbėti su vakariečiais jiems lengviau nei prieš 20 metų. Daugeliu atvejų Vakarų verslo kultūrą jie mato kaip pavyzdį. Jackas Ma, bendrovės „Alibaba“ įkūrėjas, atvirai mėgdžioja Steve’ą Jobsą, ir kinams tai patinka.

The post Milžino akiratyje appeared first on Sekunde.lt.