Itin marga, bendrystę ir vienybę liudijančia staltiese planuojama uždengti šiųmetę gegužę į sąskrydį sugužėsiančių rajono bendruomenių stalą.

Marškiniai bendrystės staltiesei jau pradėti kaupti.

Bendrystės staltiesė

Staltiesės iš marškinių sumanytoja – Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos pirmininkė, Upytės Antano Belazaro pagrindinės mokyklos direktoriaus pavaduotoja Odeta Baltramiejūnienė.

Idėja iš sukarpytų dėvėtų marškinių pasiūti staltiesę jai gimė iškart po pernykščio rajono Bendruomenių sąjungos sąskrydžio, kuriame buvo nupintas įspūdingo ilgio žolynų vainikas. Rengdamasi pernai Piniavoje vykusiam sąskrydžiui, kiekviena iš bendruomenių, o jų rajone yra 60, pririnko žolynų, medžių lapų ir atvažiavusios į renginio vietą iš jų nupynė 787 metrų ir 75 centimetrų ilgio vainiką.

„Tai nebuvo ilgiausias Lietuvoje nupintas žolynų vainikas, tačiau džiugiu įvykiu tapo pats jo pynimas. Dabar norime, kad bendrystei rajono žmones sukviestų visų siuvama staltiesė“, – pabrėžė Bendruomenių sąjungos pirmininkė.

Pasak O. Baltramiejūnienės, siūti bendrystės staltiesę šiemet Raguvoje vyksiančiam Panevėžio rajono bendruomenių sąjungos sąskrydžiui skatina dar ir tai, kad 2026 metus Seimas paskelbė Vyskupo Motiejaus Valančiaus metais.

„M. Valančiaus knygoje „Palangos Juzė“ paminėta ir Raguva, kurioje darbavosi siuvėjas Juzė. Tad tikrai bus prasminga staltiesę iš marškinių baigti pasiūti būtent Raguvoje“, – paaiškino sumanytoja.

Plotis nurodytas, ilgis – koks pavyks

Bendruomenių sąjungos pirmininkė su prašymu atnešti nebereikalingus marškinius į rajono žmones kreipėsi 2025-ųjų pabaigoje.

Pasak jos, laukiama ir vyriškų, ir moteriškų, ir vaikiškų marškinių iš įvairiausių audinių.

Marškiniai, pasak O. Baltramiejūnienės, jau renkami ir rajono kultūros namuose, ir bibliotekose, ir mokyklose, ir vaikų darželiuose, ir Lietuvos „Carito“ padaliniuose.

Į jos pačios kabinetą taip pat jau atnešta porą maišų su marškiniais.

Panaršiusi savo šeimos spintas, O. Baltramiejūnienė staltiesei paskyrė ir savo, ir sutuoktinio, ir sūnų marškinius.

Anot jos, nesvarbu, koks šių drabužių dydis. Visi jie bus sukarpyti kvadratais bei stačiakampiais, paskui susiūti į vieną staltiesę.

Planuojama, kad šioji sieks 1,25 metro pločio, o ilgis priklausys nuo to, kiek marškinių bus sunešta ir kiek užteks kantrybės juos visus susiūti.

„Manau, kad staltiesė tikrai nebus trumpesnė nei šimto metrų“, – tikisi O. Baltramiejūnienė.

Rungtyniauti nereikia

Planuojama, kad sunešti marškiniai siuvimo mašinomis bus susiūti kiekvienoje rajono bendruomenėje, o gegužės 16 dieną Raguvoje, bendruomenių sąskrydyje, visos dalys bus susiūtos rankomis į viena ilgą staltiesę.

„Palangos Juzė siuvo rankomis, siuvimo mašinos jis neturėjo. Tad nieko nuostabaus, kad ir mūsiškės staltiesės dalys į vieną bus sujungtos rankomis“, – teigė O. Baltramiejūnienė.

Anot jos, staltiesės iš marškinių siuvimas skirtas ne rungtyniauti, o kurti bendrystę.

Tad anaiptol nesiekiama, kad kurios nors bendruomenės pasiūta staltiesės dalis būtų ilgiausia ar kaip kitaip įspūdingiausia.

Jei kuri viena bendruomenė prikaups itin daug marškinių, o kita jų stokos, bus prašoma pasidalinti.

Bus stengiamasi panaudoti ir tas marškinių dalis, kurios nepateks į staltiesę. Iš jų sumanyta siūti suvenyrinius paukštukus.

Ir į sceną, ir ant stalo

Į kvietimą rinkti marškinius bendrai staltiesei atsiliepusi Paįstrio kultūros centro vadovė Daiva Kiršgalvienė neabejoja, kad ir paįstriečiai įsitrauks į šį unikalų projektą.

Nemažai jos pačios šeimos marškinių ar kitų drabužių yra tapę rekvizitais – juos rengiasi prieš lipdami į sceną Paįstrio kultūros centro artistai.

„Neabejoju, kad rasime ir staltiesei marškinių. Pati turiu siuvimo mašiną, taigi prisidėsiu prie bendrystės staltiesės“, – patikino D. Kiršgalvienė.

Į staltiesę – ir mero marškiniai

Staltiesę iš marškinių jau ėmėsi siūti Molainiuose gyvenanti profesionali siuvėja Lina Purauskienė.

Sukarpytas marškinių dalis Lina susiuva vadinamąja baltinine siūle.

Pasak Linos, tai dviguba siūlė, kai paslepiamos audinio atplaišos.

Kad liktų kuo mažiau atraižų, siuvėja į staltiesę sudedanti ne tik drabužio nugarą, bet ir priekines dalis, ir rankoves.

Į rajono Bendruomenių sąjungos kvietimą dovanoti marškinių atsiliepė ir politikas Povilas Žagunis. Jis parašė atiduosiantis marškinius, kuriuos vilkėjo dirbdamas Panevėžio rajono meru.

The post Panevėžio rajonas stebina: siūs staltiesę iš marškinių appeared first on Sekunde.lt.

Lietuvos paštas tolsta nuo kaimo žmonių.

Kai prieš keletą metų mažesnėse gyvenvietėse buvo uždaromi pašto skyriai, gyventojams žadėta, kad paslaugų kokybė nenukentės – mobilieji paštininkai tiesiai į namus pristatys spaudą, laiškus ir siuntinius.

Realybė pasirodė esanti kitokia nei Lietuvos pašto pažadai: leidiniai į kaimus dažnai pristatomi pavėluotai, neretai net po kelių dienų, o norint atsiimti siuntinį tenka sukarti ir kelias dešimtis kilometrų į miestą.

Nors Panevėžio rajono gyventojai masiškai piktinasi tokiu paštininkų darbu, Lietuvos paštas tvirtina, esą jo klientai naująja sistema patenkinti.

Visą straipsnį skaitykite spalio 23 dienos (ketvirtadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

The post Kaimo žmonės pasigedo mobiliųjų paštininkų appeared first on Sekunde.lt.

Elektroninį bilietą planuojama įdiegti 27-iuose Panevėžio rajone kursuojančiose viešojo transporto priemonėse.

Kuriant universalaus dizaino principus atitinkančią infrastruktūrą, bus įrengtos devynios modernios autobusų stotelės – po vieną Janališkiuose, Juodlieknyje ir Velžyje, po dvi – Kaubariškyje, Gustonyse ir Daukniškiuose.

Penkios informacinės švieslentės, rodančios autobusų atvykimo laikus, bus įrengtos Piniavoje, Vaivaduose, Dembavoje, Molainiuose ir Pažagieniuose.

Elektroninio bilieto sistema bus integruota su Panevėžio viešuoju transportu, tad tas pats elektroninis bilietas galios vykstant ir rajono, ir miesto autobusais.

Siekiant padėti naujovę lengviau įsisavinti vyresnio amžiaus ar technologijomis mažiau besinaudojantiems rajono gyventojams, jiems bus sudaryta galimybė elektroninį bilietą įsigyti ne internetu, o alternatyviais būdais: iš vairuotojo autobuse, bilietų platinimo taškuose, autobusų stoties kasose. Atsiskaityti bus galima įvairiomis priemonėmis: banko kortele ar grynais pinigais.

Popierinio bilieto atsisakymui numatomas pereinamasis laikotarpis, kuris planuojamas ne trumpesnis nei vieneri metai.

Panevėžio rajono savivaldybės administracijos įsigytos elektroninio bilieto sistemos įrangos integraciją į Panevėžio miesto sistemą integruos ir administruos projekto partneris VšĮ „Panevėžio keleivinis transportas“.

Bendra projekto vertė – beveik 500 tūkst. Eur. Daugiau nei pusę sumos (51,3 proc.) finansuos Europos Sąjunga, likusi dalis – iš Panevėžio rajono savivaldybės biudžeto.

Įdiegti elektroninį bilietą planuojama iki 2028 m. pabaigos.

The post Panevėžio rajone bus diegiamas elektroninis bilietas appeared first on Sekunde.lt.

Kaimuose užveriant duris mokykloms, medicinos punktams, nelikus ir pašto skyrių, atokiai nuo miesto gyvenantiems gresia likti ir be parduotuvių.

Nuo gegužės įsigaliojus reikalavimui ratuotų parduotuvių savininkams įsigyti išmaniuosius kasos aparatus, dalis jų kelia rankas į viršų.

Panevėžio rajono keliais metų pradžioje važinėjo keturios tokios parduotuvės, priklausiusios trims savininkams.

Artėjant gegužei, o su ja ir reikalavimui tokiose parduotuvėse turėti išmaniuosius kasos aparatus, dviejų autoparduotuvių savininkė verslą pardavė, vienas išėjo atostogų, per kurias žada apmąstyti, ar toliau tęsti verslą.

Po kaimus likusios važinėti dar vienos autoparduotuvės turėtojas irgi mano, kad nauji kasos aparatai – perteklinis reikalavimas, apsunkinantis prekybą, o naudos valstybei neduodantis.

Daro pertrauką

Įmonę „Pilnorus“ įkūręs panevėžietis Valdas Šepkus su ratuota parduotuve iki gegužės po porą kartų per savaitę dardėdavęs po Panevėžio rajoną.

Verslininkas tvirtina per dieną aptarnaudavęs vidutiniškai po 15-a pirkėjų.

„Iš tiesų tai pandemija sužlugdė prekybą ant ratų. Prieš šešerius metus išvažiavęs į reisą sulaukdavau ne mažiau kaip pusšimčio pirkėjų. Giltinei pašienavus, iš jų liko tik kiek daugiau nei ketvirtadalis“, – tikina V. Šepkus.

Bet paskutinę vinį į tokio verslo karstą, mano pašnekovas, įkals reikalavimas autoparduotuvių savininkams jau nuo gegužės įsigyti išmaniuosius kasos aparatus, kainuojančius 600 eurų.

„Dar neapsisprendžiau, ar pirksiu naują kasos aparatą, nežinau, ar tęsiu verslą.“

V. Šepkus

Tokie aparatai internetu sujungti su Mokesčių inspekcija.

Pastarosios darbuotojai bet kada prisijungę mato autoparduotuvių savininkų jau įvykdytas ar vykdomas operacijas – t. y. kokia prekė parduodama, kiek pinigų įmušama.

„Dar neapsisprendžiau, ar pirksiu naują kasos aparatą, nežinau, ar tęsiu verslą. Todėl išėjau atostogų, į kaimus su autoparduotuve šiuo metu nevažinėju, žmonių kol kas neaptarnauju“, – teigė V. Šepkus.

Mano nišą šešėliniam verslui

Pasak V. Šepkaus, turint nedaug klientų, tie 600 eurų, išleisti naujam kasos aparatui, negreitai atsipirktų.

Verslininkas pajuokavo, kad jam peršasi mintis protestuojant prieš šią naujovę tęsti pradėtą veiklą ne tik nesinaudojant nauju kasos aparatu, bet ir nemokant mokesčių valstybei.

Išgirdęs pastabą, kad dirbdamas nelegaliai kaipmat būtų susektas ir mokėtų baudas, V. Šepkus paaiškino, kad nuo baudų išsisuktų tapęs savotišku tiekėju.

Jis teigė aptarnaujantis vien atokių kaimų senutes, su kuriomis per darbo metus tiek susibičiuliauta, kad ne viena jį pradėjo net sūnumi vadinti.

„Būna ir taip, kad pirkėjos man patiki savo banko korteles, pasako jų kodus, o aš miesto bankomatuose joms išgryninu pinigus“, – prisipažino V. Šepkus.

Tad jis svarsto, kad šių moterų paprašytas, galėtų vežioti joms reikiamus produktus neišsiėmęs patento, nemokėdamas mokesčių, nesinaudodamas kasos aparatu.

„Aišku, taip nedarysiu, tik kalbu. Bet spaudžiami nebūtų reikalavimų, mano tipo verslininkai gali imtis ir tokios nelegalios prekybos“, – prognozuoja parduotuvės su ratais savininkas.

Išlieka kantriausieji

Panevėžietė verslininkė Rasa Alkauskienė, 26-erius metus vadovavusi autoparduotuvių verslui, prieš gerą mėnesį jį pardavė.

Dvi jos turėtas parduotuves nusipirko du jos įmonėje dirbę asmenys. Jie ir žada tęsti šį verslą.

„Nutariau daugiau laiko skirti šeimai“, – į klausimą, kodėl nutarė atsisakyti parduotuvių ant ratų, atsakė R. Alkauskienė.

Anot jos, kaimams senstant ir jų gyventojams išmirštant, išgyventi tokiems verslininkams nėra lengva – išlieka stipriausi bei kantriausi.

Kasos aparatą išsinuomojo

Vienas iš dviejų R. Alkauskienės verslą perėmusiųjų – Almantas Masilionis.

„Veiklą vykdyti pradėjau išsiėmęs individualios veiklos pažymą“, – teigė šis verslininkas.

Šešių šimtų eurų kainavusio kasos aparato A. Masilionis sako nepirkęs.

Tokį jis išsinuomojo iš nuomos paslaugą pasiūliusio banko.

„Tas aparatas nuskaito ir bankų korteles. Dirbant su iki šiol galiojusiais kasos aparatais, tekdavo nuomotis kortelių skaitytuvus. Kortelių skaitytuvo nuoma kainuodavo 20 eurų, o kasos aparatą nuomojuosi už 33 eurus per mėnesį“, – skaičiuoja verslininkas.

Jis pridūrė, kad naująjį kasos aparatą valdyti sudėtingiau, parduodant prekę tenka atlikti daugiau operacijų.

Greta duonos – ir musėms nuodų

Su autoparduotuve A. Masilionis sako per dieną nuvažiuojantis iki 150-ies kilometrų. Jo vienos kelionės pirkėjų skaičius – apie trys dešimtys.

„Retai kada tenka pavažiuoti asfaltuotu keliu, paprastai važiuoju „tarka“, o tokie keliai oi kaip gadina autoparduotuvę“, – darbo sąlygas vardijo A. Masilionis.

Verslininkas pabrėžė, kad paprastai veža tokias prekes, kokių atokių kaimų gyventojai paprašo.

Be įprastų kasdienių prekių, į kaimus atveža ir musėms nuodų, ir šaldytą tortą.

Mato neteisybę

Po atokius Panevėžio apskrities kaimelius su ratuota parduotuve daugiau nei aštuonerius metus važinėjantis panevėžietis Rolandas Elertas sako esantis ne tik verslininkas, bet ir socialinis darbuotojas.

Kartą ar daugiau per savaitę užsukanti autoparduotuvė kai kurių kaimų gyventojams – bene vienintelė galimybė apsirūpinti maistu.

R. Elertas po Panevėžio rajoną bei gretimas savivaldybes išvežioja šviežią mėsą bei jos produktus.

Mėsa išpjaustyta bei mėsos gaminiai pagaminti jo paties mėsos ceche.

Verslininkas teigia jau nusipirkęs ir naują, išmanųjį, kasos aparatą. Visgi neslepia, jog pirkdamas pasijuto apgautas.

„Dar prieš trejus metus pirkdamas net tris kasos aparatus buvau patikintas, kad ilgai nereikės jų keisti“, – pamena pašnekovas.

Neteisinga jam atrodo ir tai, kad autoparduotuvės priskiriamos prekybai po stogu.

Būtent tokios rūšies prekybininkams nuo gegužės privalu įsigyti naujos kartos kasos aparatus.

O štai vykdantys prekybą turguje lauke, ne paviljonuose, dar gali naudotis senos kartos kasos aparatais.

The post Kaimai be prekių, autoparduotuvės – ties išgyvenimo riba appeared first on Sekunde.lt.

Kaimuose užveriant duris mokykloms, medicinos punktams, nelikus ir pašto skyrių, atokiai nuo miesto gyvenantiems gresia likti ir be parduotuvių.

Nuo gegužės įsigaliojus reikalavimui ratuotų parduotuvių savininkams įsigyti išmaniuosius kasos aparatus, dalis jų kelia rankas į viršų.

Panevėžio rajono keliais metų pradžioje važinėjo keturios tokios parduotuvės, priklausiusios trims savininkams.

Artėjant gegužei, o su ja ir reikalavimui tokiose parduotuvėse turėti išmaniuosius kasos aparatus, dviejų autoparduotuvių savininkė verslą pardavė, vienas išėjo atostogų, per kurias žada apmąstyti, ar toliau tęsti verslą.

Po kaimus likusios važinėti dar vienos autoparduotuvės turėtojas irgi mano, kad nauji kasos aparatai – perteklinis reikalavimas, apsunkinantis prekybą, o naudos valstybei neduodantis.

Įmonę „Pilnorus“ įkūręs panevėžietis Valdas Šepkus su ratuota parduotuve iki gegužės po porą kartų per savaitę dardėdavęs po Panevėžio rajoną.

Verslininkas tvirtina per dieną aptarnaudavęs vidutiniškai po 15-a pirkėjų.

„Iš tiesų tai pandemija sužlugdė prekybą ant ratų. Prieš šešerius metus išvažiavęs į reisą sulaukdavau ne mažiau kaip pusšimčio pirkėjų. Giltinei pašienavus, iš jų liko tik kiek daugiau nei ketvirtadalis“, – tikina V. Šepkus.

Bet paskutinę vinį į tokio verslo karstą, mano pašnekovas, įkals reikalavimas autoparduotuvių savininkams jau nuo gegužės įsigyti išmaniuosius kasos aparatus, kainuojančius 600 eurų.

Visą straipsnį skaitykite gegužės 20 dienos (antradienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

The post Kaimai be prekių, autoparduotuvės – ties išgyvenimo riba appeared first on Sekunde.lt.

Artėjančios Velykos vis dažniau primena apie neatskiriamą jų palydovą margutį, visokiais dažais, žolelėmis, svogūnų lukštais dažytą, skutinėtą, vašku margintą ar kaip kitaip šiai ypatingai šventei išpuoštą.

Margučiu gali būti vadinamas ne tik išmargintas Velykų kiaušinis ar stambus miškų drugys – Panevėžio krašte žinomas ir kaimas Margučiai, prieš kiekvienas Velykas sulaukiantis dėmesio.

Gal jame ir kiaušiniai kitaip, kaip nors ypatingai marginami, kad prieš daugelį metų kaimui suteiktas būtent toks vardas.?

Vietiniai dėl to galvos nesuka – ir kaimo pavadinimu, ir gyvenimu jame daugelis patenkinti.

Atėjus laikui, margina kiaušinius kaip ir visi kiti – kas pirktiniais dažais, kas svogūnų lukštais, o kas vašku, kartais pajuokaudami, kad Margučių margučiai vis dėlto privalo būti gražiausi.

Kaimo pavadinimo legendą kadaise papasakojo šviesaus atminimo krašto šviesuolė, visai prie pat Margučių – Kulbių kaime gyvenusi Janina Bikinienė.

Iš senų žmonių ji buvo girdėjusi pasakojimą, jog kadaise, dar caro laikais, čia būta didelio kaimo, kuriame gyveno įvairių tautybių žmonės.

„Apylinkėse gyveno ne tik lietuviai, bet ir lenkai, baltarusiai, žydai, rusai – susidarė toks kalbų ir tikėjimų margumynas, matyt, todėl ir kaimas Margučiais buvo pavadintas“, – svarstė šio krašto šviesuolė.

Prie Pempinės ir Rutkasės

O gal tokį gražų pavadinimą galima būtų sieti su senoviniu žemės ploto matavimo vienetu margu? Juk žinome, kad iš pradžių margu buvo vadinamas žemės plotas, kurį žmogus galėdavo suarti arba nupjauti nuo ryto iki pietų.

Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje matavimas margu paplito XVI a. viduryje per Valakų reformą ir naudotas iki metrinės matų sistemos įvedimo 1921 metais. Margo dydis siekė 0,71 hektaro.

Galima spėlioti: o gal to krašto gyventojai savo dirbamos žemės plotus vadindavo meiliai – ne margais, o margučiais ir tai pritaikė kaimo pavadinimui.

Lietuvių kalbos instituto Baltų kalbų ir vardyno centre saugomos 1935 metais pildytos anketos apie Lietuvos kaimus.

Vienoje tokių anketų išliko tų laikų mokytojos Stefanijos Šalugaitės užrašytas pasakojimas apie Panevėžio rajone gretimų Margučių ir Kulbių kaimų apylinkes.

Mokytoja rašė, kad pro Margučius teka Aulomo upelis, šalia yra Pempinės bei Rutkasės pievos. O prie Kulbių driekiasi Bindatrakio pieva bei Čigonų eglynėlis. Pro šalį teka Akmenka.

Akmenkos upelį iš savo vaikystės prisimindavo ir 1928 metais gimusi J. Bikinienė, tik abejojo, ar dabar jo nors koks griovelis belikęs.

Pro Margučius kaip anksčiau, taip ir dabar tebeteka Juostos upė.

Gyvosios tradicijos pateikėjos

Šiais laikais kaimo pavadinimą įamžino ir čia pat esanti žemės ūkio technikos remontu ir prekyba užsiimanti įmonė – ji taip ir pavadinta „Margučiai“.

O Miežiškių kultūros centro Trakiškio padalinyje daug metų veikia folkloro ansamblis „Margutis“, tiesa, dabar jau folkloro dainininkių grupe vadinamas.

Įkurtam beveik prieš 40 metų ir savo pasirodymais džiuginančiam ne tik per Velykas kolektyvui, kuriame dainavo ne vienas Margučių gyventojas, pavadinimą įkvėpė šio kaimo vardas.

„Ir ne tik. Svarbu buvo ir tai, jog tuomet didelis kolektyvas buvo gana margas – dainavo ir vyrai, ir moterys, ir jauni, ir seni, buvo ir muzikantų. Tad ir tiko „Margutis“. Dabar, nors to margumo ir nebėra, ir Margučių gyventojai grupėje nebedainuoja, pavadinimas išliko“, – pasakoja dabartinė kolektyvo vadovė Vilija Šaparnienė-Kišonienė.

Ji primena, kad „Margutį“ subūrė ir jam ilgus metus vadovavo meno vadovė Danutė Kirsnienė.

Dabar folkloro grupėje dalyvauja tik aštuonios – bet užtat kokios! – moterys.

Visos jos ne tik balsingos dainininkės, turinčios repertuare per 200 dainų, bet ir tikrosios savo krašto patriotės, paveldo puoselėtojos, gyvosios tradicijos pateikėjos.

Kolektyvas ne tik dainuoja liaudies dainas, šoka senuosius ratelius, bet ir perduoda jaunajai kartai liaudies medicinos, senųjų amatų, kulinarinio paveldo tradicijas.

Jos ir Trakiškio žolininkių būrelio narės, sukūrusios bendras kulinarinio paveldo koncertines-edukacines programas „Oi, diemedi, diemedėli“, „Dagilėli“, „Bulvių gydomosios savybės“, „Apynėli žaliasai“ ir jas pristatančios įvairiuose renginiuose.

Be dainos – nė dienos

Vedanti „Margučio“ dainininkė trakiškietė Elma Gedvilienė į kolektyvą įsiliejo prieš daugiau kaip 30 metų, vos atsikėlusi į šį kraštą iš Radviliškio rajono.

„Margutis“ visą tą laiką buvo ir yra labai svarbi mano gyvenimo dalis. Be dainos negaliu nė dienos“, – tvirtina E. Gedvilienė, prisimindama, kad ir jos mama buvo aktyvi giedotoja.

Ji geru žodžiu mini visas „Margučio“ dalyves, o pirmiausia – šio kolektyvo pradininkes, dainų pateikėjas šviesaus atminimo Valę Lukoševičienę, Janiną Bikinienę, taip pat garbaus amžiaus sulaukusią Eleną Nakvosienę, kitas folkloro mylėtojas.

„Gera buvo kartu su jomis dainuoti. Mokiausi iš jų, o dabar pati galiu perduodu patirtį ir žinias jaunesnėms“, – sako E. Gedvilienė.

Jai patinka dalyvauti ir kitoje veikloje – Trakiškio kraštą garsinti pristatant jo kulinarinį bei liaudies medicinos paveldą – vaistažoles, arbatas, užpiltines, aprūkymą žolynų dūmais.

„Esame tarsi tiltas tarp kartų – perėmusios iš senųjų šeimininkių tradicijas, perduodame jas jauniems, net negirdėjusiems apie kai kuriuos papročius“, – pasakoja „Margučio“ atlikėja.

Folkloro kolektyvas rengia ir kiaušinių marginimo vašku pamokas, pačių išmoktas iš senųjų šeimininkių.

Ir primena, kad kiaušinius dažyti galima ir įvairiais augalėliais, žilvičio kačiukais, raudonaisiais burokėliais, raudonojo kopūsto lapais, pupų ankštimis ir kt.

Su Velykų medžiu

Margučiai – ne vienintelis Velykas simbolizuojantis akcentas.

Šviesaus atminimo J. Bikinienė dažnai pasakodavo apie namus puošiantį Velykų medį.

Ji pabrėždavo, jog ir dabar nemažai šeimininkių įvairiomis velykinėmis puokštėmis, šakomis namus puošia, bet tai ne šių dienų idėja, o sena tradicija.

Garbaus amžiaus moteris pasakojo, kad dar jos močiutė Akvilija kiekvienoms Velykoms puošdavo iš anksto pasiruoštas, nulupta žieve, išdžiovintas obels ar kito medžio šakas ir kabindavo jas savo dūminės pirkios kampe, palubėje.

Puošdavo medį iš popieriaus, siūlų ar kitų medžiagų padarytais žiedais. Patalpa taip pat būdavo puošiama iš šiaudų pintomis žvaigždėmis.

J. Bikinienė kiekvienais metais Velykoms taip pat paruošdavo nors po nedidelę šaką, o labiausiai jai patikdavo puošti jaunystės medžiu vadinamos liepos šakas.

Vyresnės moterys pasakoja, kokia svarbi anuomet būdavusi visa priešvelykinė savaitė, dar švaros savaite vadinta.

Nuo pirmadienio visi puldavo tvarkytis: vyrai privalėdavo baigti malkas skaldyti, skiedryną išvalyti ir kitus su malkų atsargų ruošimu susijusius darbus užbaigti, o moterys švarindavo kiekvieną namų kertelę.

Darbai tęsdavosi ir trečiadienį, ketvirtadienį. Tomis dienomis taip pat ir vaikus prausdavo, perrengdavo.

Pirtis suaugusiesiems būdavo penktadienį ir šeštadienį, tomis dienomis ir patalus keisdavo, ir pyragus pradėdavo kepti.

Parnešdavo šventintą ugnį

O Didįjį penktadienį prieš Velykas žmonės eidavo švęstos ugnies iš bažnyčios parnešti.

„Mano broliai raiti jodavo – išdžiovintomis miško kempinėmis tą ugnį parnešdavo, pirmiausia krosniai, paskui pirčiai ugnį atiduodavo“, – savo prisiminimais dalindavosi J. Bikinienė.

Šeštadienio vakare tikintieji, ypač jaunimas, rinkdavosi į bažnyčią, iki vidurnakčio ten būdavo, o Velykų sekmadienio rytą jau visa šeima į bažnyčią vykdavo.

Grįžus jau ir prie šventinio stalo galima sėsti, daužti margučius.

„Ant stalo dideliame dubenyje gabalas mėsos, aplink dešromis apdėtas, būtinai pyragai, Velykų boba, putojančio miežinio alučio ąsotis“, – prisimintų ne vienas garbaus amžiaus žmogus.

J. Bikinienė pasakojo, jog Jasvilonių kaimas, kuriame ji su trimis broliais augo, buvo aštuoniolikos trobų, – per visas jas būrys vaikų, iš balanų padarytas kraiteles pasiėmę, eidavo kiaušiniauti.

Pas krikšto mamą užsukę du margučius gaudavo, o iš kitų po vieną. Kraitelės kaipmat prisipildydavo – būdavo ką ridenti.

Daug kas iš tų senųjų Velykų tradicijų pasiliko praeityje, daug kas visai užsimiršo, o ir iki mūsų dienų atėjusios jau gerokai pasikeitusios.

Tad senų žmonių pasakojimai, jų užrašyti prisiminimai – aukso vertės paveldo turtas.

The post Su Margučiais – link Velykų appeared first on Sekunde.lt.

Kai kurie ten pat ir gimę. Ir jau ne vieną kaimyną iš ten išlydėję amžino poilsio.

Vyriausybė, šią savaitę patvirtinusi atnaujintus Panevėžio rajono gyvenamųjų teritorijų ribų duomenis, tarp kitų padarytų pakeitimų pervardijo Raguvėlės geležinkelio stotį.

Nuo šiol kaimas vadinasi Naująja Raguvėle.

Tuštėjant ir nykstant kaimams, dar 2011-aisiais Panevėžio rajono savivaldybė ėmėsi koreguoti kaimų ar viensėdžių, kurių dažno likę tik pavadinimai, ribas, prijungdami prie kitų.

Dalį vietovių nuspręsta apskritai pervadinti.

Taip Naujosios Raguvėlės pavadinimą gavo kaimas, dešimtmečius vadintas Raguvėlės geležinkelio stotimi.

Žinia, kad kaimas turi naują vardą, jo gyventojams buvo didelė staigmena.

Visą straipsnį skaitykite kovo 14 dienos (penktadienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruokite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

The post Geležinkelio stoty nebegims ir nebemirs appeared first on Sekunde.lt.

Netoliese ir atminimo lenta, bylojanti, jog toje vietoje būta kaimo, pavadinto vienu gražiausių ir prasmingiausių lietuviškų žodžių – Atgaila.

Išnykęs šimtametis

Istorikų tėvo ir sūnaus Sauliaus bei Mindaugo Nefų surinkta medžiaga byloja, kad Atgailos kaimui šiemet būtų suėję 100 metų.

Įkurtas jis Lietuvoje vykdant 1922-ųjų žemės reformą ėmus dalinti buvusio Miliešiškių dvaro žemes. Paskutinis to dvaro savininkas buvo Vladas Maleckas.

„Kaime, kuriam buvo parinktas Atgailos vardas, žemės gavo buvę bežemiai ir mažažemiai, taip pat ir nepriklausomybėse kovose dalyvavę savanoriai. Kaimą sudarė 11-a jame stovėjusių sodybų, tarp kurių – ir mano senelio“, – pasakoja S. Nefas.

Jis pats gimė ir dabar gyvena ne taip toli Atgailos esančiuose Taujėnuose Ukmergės rajone.

O sostinėje įsikūręs jo sūnus Mindaugas – netoli nebesančio Atgailos kaimo įsikūrusių Vadoklių žentas. Iš čia kilusi jo žmona.

Senelis, pasakoja S. Nefas, buvo išrinktas Atgailos kaimo seniūno pavaduotoju.

Jo sodybos pačiam S. Nefui matyti neteko, tačiau jam žinoma, jog senelio trobos stogas buvo dengtas skarda.

Anuomet tokius stogus turėjo prasigyvenę žmonės.

S. Nefo sumanumas ir nagingumas lėmė, kad jis tapo pasiturinčiu ūkininku. Lietuvą okupavus sovietams už tai darbščiam žemdirbiui grėsė tremtis.

Nefų šeimai teko palikti sodybą ir slapstytis nuo represijų.

Išsidalino dvaro žemę

Ieškodamas istorinės medžiagos apie Atgailos kaimą, S. Nefas sako aptikęs Miliešiškių dvaro žemės dalybų susirinkimo protokolą.

„Žemę sklypais išsidalijo patys žmonės, o tuomet atvykęs matininkas tuos sklypus išmatavo“, – teigia istorikas.

Anot jo, tuometė valdžia leido patiems žmonėms susitarti, kuriam kuris sklypas atitenka.

Žemė toje vietoje ne itin derlinga, tad kaimo žmonės pagal jos derlingumą ir sklypų dydžius nustatė.

Po šių dalybų praėjus 12-ai metų, 1937-aisiais įkurtas Atgailos kaimas.

Jo gyventojai pastatė koplytstulpį, pavadinę jį Vilniaus kryžiumi.

Jo viršuje – kalvio iškaltas saulutės formos kryžius. Svarbi šio koplytstulpio detalė – išdrožtas ir prie jo pritvirtintas ženklas, kuriame – Gedimino pilies bokštas, juosiamas ąžuolų vainiko, ir išdrožti 1937-ieji, t. y. pastatymo metai.

Maldos dėl Vilniaus

Baltai nudažytas koplytstulpis dabar atrodo visai naujutėlis.

Šis nebeegzistuojančio kaimo reliktas, pasak S. Nefo, ne kartą atnaujintas.

Senasis kryžius, statytas istoriko senelio su kitais Atgailos kaimo žmonėmis, seniai sunyko, visgi išstovėjo visą sovietmetį.

Atokioje vietoje jo arba nepamatė budri sovietų valdžios akis, arba mačiusieji pagailėjo puikaus kūrinio.

O kryžius statytas ne tik pagarbinti Aukščiausiąjį, bet ir siekiant išmelsti, jog 1919-aisiais Lenkijos okupuota Lietuvos sostinė vėl priklausytų Lietuvai.

Ir išties praėjus porai metų po kryžiaus pastatymo Lietuva Vilnių atgavo.

Kaimą išgujo melioracija

Tarpukariu pastatytas, sovietmetį išstovėjęs Vilniaus kryžius sulaukė ir tų laikų, kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma.

Matydamas jį jau gerokai pavargusį, tuomet Anykščių rajono mero pareigas ėjęs S. Nefas sako kreipęsis į tuometį Panevėžio rajono merą Kazimierą Jočį ir paprašęs pasirūpinti tręštančiu paveldu.

„Gana greitai buvo pastatytas toks pat, tik jau kitas, naujas Vilniaus kryžius. Bėgant metams patvarkomas, jis sulaukė šių dienų“, – pasakoja S. Nefas.

Jo paties rūpesčiu šalia kryžiaus iškilo ir ženklas, žymintis, jog toje vietoje būta Atgailos kaimo. Paties kaimo, pasak istoriko, nebeliko sovietmečiu intensyviai ėmus melioruoti Lietuvos laukus. Nebeliko visų 11-os sodybų.

Nepaliktas ir nė vienas medis, toje vietoje vien laukai, už jų – miškas.

Kaip viskam reikia priežiūros, taip ji reikalinga ir abiem istoriją įamžinusiems ženklams – ir Vilniaus kryžiui, ir Atgailos kaimo ženklui.

Tad S. Nefas su sūnumi neseniai kryžių nudažė akį traukiančia balta spalva.

„Iš senojo, mano senelio laikais statyto kryžiaus dabartiniame likusi tik mūkelė“, – sako istorikas.

Jo žiniomis, 1937-aisiais Atgailos kaimo žmonių statytas kryžius turėjęs ir meistro išdrožtų šventųjų statulėlių.

Dvarininkų dalia nežinoma

Gyventojų surašymo duomenys liudija, kad 1959-aisiais Atgailos kaime gyveno 51 žmogus.

Po vienuolikos metų jų beliko trys dešimtys.

1978-ųjų surašymo duomenimis, kaime būta vos aštuonių gyventojų. Visų vėlesnių surašymų skiltyje, kurioje nurodomas gyventojų skaičius, įrašytas nulis.

Apie Miliešiškių dvarą, kurio dalis žemių atiteko Atgailos kaimui, rašoma, kad šis dvaras turėjęs net 402 hektarus žemės.

1922-ųjų žemės reformos vykdytojams buvo pateikta 110 bežemių ir mažažemių valstiečių parašymų skirti jiems dvaro žemės. Tarp prašytojų būta 56 nepriklausomybės kovų savanorių.

Koks dvarininko Vlado Malecko šeimos likimas, žinių nesama.

S. Nefas sako neturintis duomenų ir kokių čia stovėta dvaro rūmų – medinių ar mūrinių.

Jo žiniomis, viename iš dvarvietės pastatų veikusi mokykla, ją lankė ir Atgailos kaimo gyventojų vaikai. Kaip ir pats kaimas, taip ir mokykla iki šių dienų neišliko.

O dvaro žemės, kuriose kūrėsi, sodybas statėsi, jose gyveno žmonės, dabar vėl virtusios laukais.

The post Po kryžiumi – nebesanti Atgaila appeared first on Sekunde.lt.

Išgirdus istorijų, kaip didmiesčių gyventojai atsisako sėkmingo verslo, karjeros ir kraustosi į provinciją, netgi atokius vienkiemius, atrodo, kad gyvenimas užmiestyje – tiesiog alternatyva rojui.

Visgi oficiali statistika rodo, kad dar didesni srautai išteka iš kaimų į miestus.

Šį kartą „Panevėžio balso“ pašnekovų klausiame, kas arčiau jų širdies – miestas ar kaimas?

Jolita SKUKAUSKAITĖ

Juozo Miltinio dramos teatro aktorė

Bus jau ketvirta vasara, kai gyvenu Panevėžio rajone.

Bet reikia ir miesto, ir kaimo. Jie vienas be kito neįsivaizduojami, juo labiau kad gyvenu už Panevėžio, o dirbu mieste, mano vaikas lanko mokyklą Panevėžyje. Renginių irgi daugiau vyksta mieste. Netgi šiandien pagalvojau, kad mieste gyventi paprasčiau. Išėjai ir viskas tau šalia – parduotuvė, kavinė, visi centrai.

Bet kaime yra ramybė.

Tikrai neįsivaizduoju kaimo be miesto ir miesto be kaimo.

Nesigailiu, kad persikėlėme gyventi į kaimą. Man atrodo, kad šurmulio gali visur surasti, bet pabėgti nuo jo yra gana sunku. O gyvenant kaime niekur nereikia bėgti. Čia turiu savo ramybės oazę.

Gintautas ULYS

Panevėžio regiono atliekų tvarkymo centro direktorius

Esu arčiau kaimo. Man patinka žemės ūkio darbai, kaime yra sodyba.

Bet nesakau, kad mieste blogai. Pats Panevėžyje gyvenu jau apie 30 metų. Miestas veikia savaip, bet kaimas turi savo žavesio.

Yra minčių kraustytis gyventi į rajoną. Ir jos labai realios. Laukiame, kol vaikai užaugs, išvyks studijuoti, kad jiems nekiltų problemų važinėti.

Planuojame sugrįžti į istorinę mano tėviškę. Mano abu seneliai iš Uliūnų. Ten dabar ir mama gyvena. Ne veltui kaimas turi Uliūnų vardą. Pasakoja, kad tokį gavo, nes ten daug Ulių gyveno. Mano abiejų tėvų pavardė ta pati – mama, buvusi Ulytė, ištekėjo už Ulio.

O už Uliūnų esančiame Kučių kaime, sako, gyvenę Kučiai.

Tų tikrų miestiečių Panevėžyje, matyt, ne tiek ir daug. Turbūt daugiausia – kadaise čia suvažiavusių dirbti į gamyklas tais laikais, kai kūrėsi pramonė.

Paulius ŽIDONIS

Fotografas

Man arčiau dūšios miestas. Gal todėl, kad gimiau ir užaugau Panevėžyje.

Save galiu vadinti asfalto vaiku, nors beveik visos vasaros vaikystėje praleistos pas pusbrolius kaime, gamtoje. Ten ir ūkio darbus dirbdavau, ir daržus ravėdavau (balandos buvo labai gražios gėlės), o vakarai pralėkdavo kaimo stadione.

Mieste pagrindinė žaidimų aikštelė buvo „Gintarėlio“ lopšelio-darželio slėnis, ten būdavo visas kliūčių ruožas.

Gyvenant betono džiunglėse galima susigalvoti įvairiausių žaidimų su draugais, o „betonų džiunglių žemėlapis“ suteikia laisvę fantazijai.

Tad ir keliaudamas dažniau renkuosi ir rinkčiausi miestų pažintis, nors gamta ir jos grožis man taip pat yra svarbi dalis, nes galima pabėgti ir pailsėti nuo judraus miestietiško ritmo.

Kaime gyventi nenorėčiau, nors dabar ten irgi nebėra to tikrojo kaimiško gyvenimo: nei gyvulių, nei daržų. Bet vis tiek man artimesnis miestas. Čia jaučiuosi tiesiog patogiai.

Rimantas KIELA

Verslininkas

Gyvenu Panevėžio centre, bet jaučiuosi vos ne kaip kaime.

Mūsų privataus namo kieme daug medžių, žalumos, pievelė.

Nors namą šildome dujomis, pasistatėme krosnį, kad būtų malonaus kaimo kvapo. Kai po pirties įmeti į krosnį vantos likučius, pasklinda toks malonus žolės aromatas.

Užaugau visiškame kaime, netgi vienkiemyje, miškuose netoli Šeduvos. Aplinkui net žmonių negyveno. Kadangi šalia nebuvo draugų, vienas vaikščiodavau po mišką, stebėdavau medžius, natūralią gamtą.

Kai nuvažiuodavome į miestą pas giminaičius, didelį įspūdį darydavo tualetas bute, karštas vanduo, nuolatinė šiluma, o ne tada, kai ryte ir vakare tėvukas krosnį pakūrena.

Mes vaikščiodavome į būdelę už tvarto, vandenį šildydavo puoduose. Tada miestas man atrodė didžiulė siekiamybė.

Nors užaugęs kaime, jo nesiilgiu, nes kaimo oazę susikūrėme mieste. Visi stebisi, kad nors Panevėžio vidurys, bet gyvename kaip kaime – sodyba apsodinta medžiais, kaimynai nemato, kas mūsų kieme vyksta.

The post SAVAITĖS KLAUSIMAS. Miestas ar kaimas? appeared first on Sekunde.lt.

Dabar jos dažniau uždaromos nei atidaromos naujos.

Vietos verslininkai svarsto, jog kaimo žmonių įpročius keičia gyvenimo patogumai – retame kieme nestovi automobilis.

Dvejus metus parduotuvės neturėjusiuose Ėriškiuose pradėjo veikti net porą naujų.

Viena jų atidaryta praėjusios vasaros viduryje, kita – prieš mėnesį.

O kitame rajono pakrašty, Puodžiūnuose, veiklą nutraukė vienintelė kaimo parduotuvė. Kad pelno neatneša parduodama duona, dešra ir net alkoholis, tvirtina ir vienintelės parduotuvės Trakiškyje savininkė. Šią parduotuvę išlaiko tos pačios verslininkės valdomas pilvakojų klasei priklausančių sraigių ūkis.

Automobilinės parduotuvės nepanoro

Per dvi dešimtis kilometrų nuo Panevėžio nutolusio Puodžiūnų kaimo žmonės jau visus metus gyvena be parduotuvės. Jos pastatą savininkai neseniai paskelbė parduodantys.

Paįstrio seniūnijos vadovas Virginijus Šležas pasakoja iš verslininkų girdėjęs, jog vienintelę kaimo parduotuvę teko uždaryti itin sumažėjus apyvartai.

Seniūnas neslepia, kad išgirdęs tokią žinią netgi buvo kibęs į vadybinį darbą – suskubo ieškoti automobilinių parduotuvių savininkų, kurie norėtų prekiauti ir tame kaime.

„Jau buvau suradęs tokios parduotuvės savininką, priprašiau, kad važinėtų į Puodžiūnus, bet labai greitai išgirdau, kad šio kaimo žmonėms tokios parduotuvės nereikia, nes joje mažas prekių pasirinkimas“, – stebisi seniūnas.

Puodžiūnai įsikūrę pačiame Panevėžio rajono pakraštyje, šio kaimo žmonėms arčiausiai yra už kiek daugiau nei septynių kilometrų veikianti Pasvalio rajono Pumpėnų parduotuvė, tad gali būti, kad pirkti duonos jie vyksta ten.

Kitas kelias Puodžiūnų žmonėms nusipirkti maisto – važiuoti į Paįstrį arba į Panevėžį.

Reiklūs pirkėjai

Dvejus metus duonos į parduotuvę už maždaug 10 kilometrų tekdavo važinėti ir Panevėžio rajono Ėriškių gyventojams.

2022-ųjų vasarą uždarius paskutinę šiame kaime veikusią parduotuvę, jo žmonėms arčiausia liko Ramygaloje arba Upytėje.

Bet jau greitai bus pusmetis, kai Ėriškių kaime parduotuvė vėl atidaryta.

„Labai buvo nedrąsu, bet vis dėlto ryžausi nusipirkti pastatą, kuriame dar nuo sovietmečio veikė parduotuvė. Kol kas dėl pirkinio gailėtis netenka“, – prisipažino Rima Krasauskienė.

Ji pati gyvena Krekenavos seniūnijos Naujarodžių kaime. Jame veikia kita R. Krasauskienės parduotuvė.

Vietos verslininkė sako atkreipusi dėmesį į didelius Ėriškių gyventojų reikalavimus maisto produktų kokybei.

„Jei kas mano, kad kaime perkama tik tai, kas pigiausia, labai klysta. Ėriškių žmonės perka tik pačios aukščiausios kokybės maistą“, – tvirtina R. Krasauskienė.

Turėjo net kulinarijos cechą

Sovietmečiu pavyzdine ne tik Lietuvos, bet ir visos buvusios Sovietų Sąjungos gyvenviete buvę Ėriškiai, svarsto R. Krasauskienė, tikėtina, išmokė žmones atsirinkti, kas geriausia.

„Žinau, kad ne tik iš Panevėžio, bet ir iš kitų Lietuvos miestų apsipirkti žmonės vykdavo į Ėriškius. Girdėdavau, kad daug kokybiškesnių prekių į šį miestelį nei į kitas Lietuvos vietas būdavo atgabenama tiesiai iš Maskvos. O pačiuose Ėriškiuose veikė net kulinarijos cechas, gamindavęs ypač skanius mėsos produktus“, – Ėriškių praeitį pamena R. Krasauskienė.

Verslininkė šypsosi, kad šįmet atidariusi kaime parduotuvę, sulaukdavo daugiau smalsuolių, ateidavusių pažiūrėti, kuo joje prekiaujama, nei pirkėjų.

Dabar jau ateinama pirkti.

„Parduodame ne tik maisto, bet ir ūkines prekes. Pastebėjau, kad žmonės tikrai noriai perka patalynės komplektus, staltieses“, – sako R. Krasauskienė.

Naujarodžių gyventojai, jos teigimu, gerokai taupesni už ėriškiečius.

Parduotuvę gelbsti sraigės

Panevėžio priemiestyje, vos už penkių šešių kilometrų nuo miesto esančiame Trakiškyje vienintelę kaimo parduotuvę valdo Janina Krikštaponienė.

Ji sako esanti jau senjorė ir tvirtina, kad galėtų tuo mėgautis, bet nori darbuotis.

„Gaila, kad pirkėjų nedaug sulaukiu. Būna, per savaitę nuperka tik po kepalėlį duonos ir vos kelias dešrelių pakuotes. O populiariausia mūsų parduotuvės prekė – alkoholiniai gėrimai“, – vardijo J. Krikštaponienė.

Visų tokių kaip jos kaimo parduotuvių laukia naujiena.

Nuo gegužės ir jos privalės dirbti su naujais kasos aparatais. Pasak J. Krikštaponienės, tokius, nepigius, teks ir nusipirkti, ir dargi išmokti jais dirbti. Verslininkė svarsto, kad tokia naujovė gali reikšti kaimo parduotuvių eros pabaigą – esant nedidelei apyvartai užsidarys ir dar šiaip taip išsilaikančios.

„Mūsų parduotuvei išgyventi padeda sraigių ūkis. Sraiges auginu pati. Vienetais jų neskaičiuojame, skaičiuojame tonomis. Mūsų ūkyje per metus išauga apie pusantros tonos sraigių. Iš jų gauname maždaug 400 kilogramų sraigių mėsos“, – pasakoja J. Krikštaponienė.

Sraigių augintoja sako nuolat sulaukianti gausių ekskursijų, važiuojančių ir pamatyti sraigių, ir paskanauti iš jų pagamintų patiekalų.

Paragavęs retas kuris išvažiuoja iš Trakiškio nenusipirkęs sraigių patiekalų ar jų mėsos.

„Mūsų parduotuvėje galima įsigyti ir virtos, ir nevirtos šaldytos sraigių mėsos, sraigių mėsos užtepėlių, troškintos sraigienos, sraigių ikrų ir dar kitokių gaminių“, – vardijo J. Krikštaponienė.

Ji pati kuria delikatesus iš sraigių ir atsako už jų kokybę.

Iš keturių teliko viena

Maisto prekių parduotuvę Trakiškyje J. Krištaponienė sako atidariusi pačioje XX amžiaus pabaigoje. Jos teigimu, tuomet šis kaimas turėjo net keturias parduotuves ir visoms joms klientų pakakdavę.

Verslininkė svarsto, kad prieš ketvirtį amžiaus nemažai šeimų Trakiškyje neturėjo automobilių, tad apsipirkti eidavo į vietos parduotuvę. Duonos ar mėsos į Panevėžį nevažiuodavo.

„Dabar pasikeitė kartos, o retas kuris Trakiškio gyventojas neturi automobilio. Daug trakiškiečių dirba mieste, iš jo ir grįžta su pirkiniais. Mūsų parduotuvės jiems nebereikia“, – konstatavo J. Krikštaponienė.

The post Kaimo parduotuvę išlaiko pilvakojai appeared first on Sekunde.lt.