Mokslininkų iš kelių pirmaujančių JAV universitetų duomenimis, mažiau išsilavinę ir mažesnes pajamas gaunantys žmonės turi širdies ir kraujagyslių sistemą, kuri sensta 10 metų greičiau nei jų labiau pasiturinčių ir išsilavinusių bendraamžių.

Šie duomenys, paskelbti žurnale JAMA Cardiology, kelia svarbų klausimą – ar išsilavinimas iš tiesų gali prailginti gyvenimą?

Kas yra „širdies amžius“ ir kodėl tai svarbu?

Kad būtų paprasčiau nei vartojant sudėtingus medicininius terminus ar procentus, mokslininkai pasiūlė naudoti „širdies amžiaus“ sąvoką – tai rodiklis, parodantis, kiek biologiškai sena yra jūsų širdis palyginti su tikruoju amžiumi.

Pavyzdžiui, jei jums 45-eri, bet jūsų širdis veikia tarsi 55-erių žmogaus, tai rimtas signalas susirūpinti sveikata.

Tyrime naudotas Amerikos kardiologų asociacijos (AHA) sukurtas naujas rizikos skaičiuoklės modelis, vertinantis tokius rodiklius kaip cholesterolio lygis, kraujospūdis, inkstų funkcija, diabeto buvimas, rūkymas ir vaistų vartojimas.

Tai leidžia tiksliau įvertinti tikrąją širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Kaip susijęs išsilavinimas ir širdies sveikata?

Analizuojant daugiau nei 14 tūkst. 30–79 metų amžiaus dalyvių duomenis, paaiškėjo neraminantis vaizdas.

Moterys, turinčios ne aukštesnį nei vidurinį išsilavinimą, turėjo vidutiniškai 5,8 metais „senesnę“ širdį nei jų tikrasis amžius.

Vyrų su tokiu pat išsilavinimu širdies amžius buvo net 7,9 metais vyresnis.

Palyginimui, tarp aukštesnį išsilavinimą turinčių asmenų šis skirtumas buvo mažesnis – 3,3 metų moterims ir 6,2 metų vyrams. Tai rodo aiškų ryšį tarp išsilavinimo ir širdies sveikatos: kuo aukštesnis išsilavinimas, tuo „jaunesnė“ širdis.

Pajamų reikšmė širdies senėjimui

Svarbų vaidmenį atlieka ir pajamos. Tarp amerikiečių, kurių pajamos nesiekia dvigubos skurdo ribos, skirtumai dar ryškesni – net 24 proc.moterų ir 35 proc.vyrų iš šios grupės turi širdį, kuri senesnė nei jų tikrasis amžius bent 10 metų.

Tuo tarpu tarp žmonių, turinčių didesnes pajamas, šie rodikliai siekia 12,2 proc. moterims ir 22,8 proc.vyrams.

Tai pabrėžia, kad širdies ir kraujagyslių sveikatai įtaką daro ne vien genetika ar gyvenimo būdas, bet ir ekonominės sąlygos, kuriose žmogus gyvena.

Kodėl išsilavinimas daro įtaką širdies sveikatai?

Išsilavinimas dažnai lemia žinių apie sveikatą ir prevenciją lygį, prieigą prie medicininių paslaugų, mitybos įpročius, gyvenimo būdą, streso lygį bei darbo sąlygas.

Aukštąjį išsilavinimą turintis žmogus dažniau reguliariai tikrinasi sveikatą, kontroliuoja kraujospūdį, atsisako žalingų įpročių, sportuoja ir stebi cholesterolio lygį.

Tuo tarpu mažiau išsilavinę asmenys dažniau susiduria su nepalankia darbo aplinka, lėtiniu stresu ir ribotomis galimybėmis gyventi sveikai.

Kaip „širdies amžius“ naudojamas medicinoje?

Įprastas rizikos vertinimo būdas – pasakyti pacientui, kad jis turi, tarkime, 15 proc.tikimybę patirti infarktą per artimiausią dešimtmetį.

Tačiau tokia informacija daugeliui sunkiai suprantama.

Dabar gydytojai gali sakyti: „nors jums 50 metų, jūsų širdis veikia kaip 60-mečio“.

Tai aiškiau ir, kaip teigia tyrėjai, labiau motyvuoja keisti gyvenimo būdą.

Šis metodas ypač naudingas jauniems pacientams, kurie iš pažiūros turi mažą riziką, bet biologiškai jų širdis jau sensta.

Suvokimas, kad kūnas sensta greičiau nei atrodo, gali paskatinti anksčiau imtis prevencijos.

Tyrimas taip pat parodo, kad širdies sveikata – tai ne tik asmeninių pasirinkimų klausimas, bet ir socialinės nelygybės atspindys.

Net esant vienodiems biologiniams rodikliams, žmogus iš nepalankios aplinkos turi mažiau šansų išlaikyti „jauną“ širdį.

Tyrimo autoriai pabrėžia, kad tyrimas buvo skerspjūvinis (t. y. nefiksavo pokyčių laike), o jo apribojimai susiję su tuo, kaip apibrėžiami „idealūs“ sveikatos rodikliai.

Vis dėlto tyrimas siunčia aiškią žinutę – prevencinės priemonės turėtų būti nukreiptos ne tik į individualų, bet ir į visuomeninį lygmenį.

Galima teigti, kad išsilavinimas – tai ne tik kelias į žinias, bet ir investicija į širdies sveikatą.

The post Išsilavinimas prailgina gyvenimą: nustatytas ryšys tarp žinių ir širdies sveikatos appeared first on Sekunde.lt.

Siekiant užpildyti tuštėjančias auditorijas, ir į Panevėžio kolegiją studentai kviečiami net iš trečiųjų šalių.

Taip tikimasi vienu šūviu nušauti du zuikius.

Šiuo metu Panevėžio kolegijoje mokslus kremta 1 461 studentas. Lyginant su praėjusiais metais, bendras studentų skaičius išaugo 183.

Tarp dabar besimokančiųjų yra ir daugiau nei pusantro šimto studentų iš Indijos bei Maroko. Kolegijos direktoriaus dr. Gedimino Sargūno teigimu, vien šiems mokslo metams registruoti 74 studentai iš Maroko ir 13 iš Indijos.

Ir tai – ne riba.

Visą straipsnį skaitykite rugsėjo 24 dienos (antradienio) „Sekundės“ laikraštyje. Prenumeruoti galite https://prenumerata.sekunde.lt/ – yra ir PDF formatu.

The post Tuštėjančias auditorijas pildo užsieniečiai appeared first on Sekunde.lt.

Jau nuo kitų metų rudens jų treneriams taps privalomas sportinis aukštasis išsilavinimas.

Pastaruosius keletą metų tokį reikalavimą treneriams keliančio Panevėžio sporto centro vadovai teigia čia problemos neįžvelgiantys. Tačiau net neabejoja, jog nesikeičiant trenerių darbo apmokėjimui jaunus specialistus sporto centrai jau greitai tematys iš tolo, veikiausiai dirbančius mokyklose kūno kultūros mokytojais.

Visą straipsnį skaitykite birželio 14 dienos (trečiadienio) „Sekundės“ laikraštyje.

The post Trenerius siunčia į auditorijas appeared first on Sekunde.lt.

Dar neseniai kaimo žmones aptarnavusi Tiltagalių vaistinė uždaryta nuo žiemos, kai susirgo vienintelė jos darbuotoja.

Be vaistinės liko ir smilgiečiai. Prieš mėnesį palaidoję ligos pasiglemžtą darbingo amžiaus Smilgių vaistininkę, vietiniai nebesitiki, kad šią taip reikalingą specialistę kas pakeistų.

Jei gyvenimas nesiųs išbandymų, Krekenavos ir Ramygalos vaistinės turėtų gyvuoti dar bent penkerius metus.

O štai Raguvos vaistinei gresia būti uždarytai jau šios vasaros viduryje.

Prilygtų stebuklui

Šiųmetės liepos pradžia sutampa su terminu, kai į Europos Sąjungą įstojusi Lietuva įsipareigojo, kad bet kokio dydžio vaistinėse privalo dirbti bent vienas universitetinį išsilavinimą turintis vaistininkas.

Iki šiol jose tebedirba ir aukštąjį universitetinį išsilavinimą turintys specialistai, sovietmečiu vadinti provizoriais, ir tie, kurių išsilavinimas prilyginamas įgyjamam kolegijose – vaistininkų padėjėjai arba farmakotechnikai.

Naujasis reikalavimas vaistinėms turėti universitetinio lygio specialistą itin opus provincijose. Tokių nesant, joms gresia vienintelis kelias – užsidaryti. Į rajonų miestelius prikviesti dirbti universitetinį diplomą turinčių vaistininkų prilygtų kone stebuklui.

„Nerimaudami, kad gali būti uždarytos vaistinės, tų miestelių žmonės rinko parašus, protestavo prieš naują tvarką, reikalavimais užvertė visas įmanomas valstybės institucijas. Siuntė protesto laiškus ir prezidentui, ir Seimo nariams, ir Sveikatos apsaugos ministerijai, Vaistų kontrolės tarnybai.“

G. Gudžiūnienė

„Jau greitai sueis pusė amžiaus, kai aš – jauna, tuometį Kauno medicinos institutą baigusi vaistininkė, atvykau dirbti į Krekenavą. Tiek laiko čia ir dirbu. O beveik visos kitos universitetinį išsilavinimą turinčios mano kolegės, kiek jų atvyko ir su manimi, ir po manęs, rajono miesteliuose atidirbdavo privalomus paskyrimo metus ir išvažiuodavo į miesto vaistines“, – sako Krekenavos vaistinę valdanti Regina Vaitiekūnienė.

Anot jos, jei aukštąjį išsilavinimą turinčios vaistininkės rajone neužsibūdavo sovietmečiu, kai gyvenome režimo sąlygomis ir kone viskas buvo reguliuojama, ką kalbėti apie dabartį.

„Neverta nė svajoti, kad magistro diplomą turintis vaistininkas važiuotų dirbti į rajoną. Jaunimas juk nori gero uždarbio, o tokį gaus tik miesto vaistinėje. Miestelių vaistinių apyvarta nedidelė, uždarbiai čia maži“, – pabrėžė R. Vaitiekūnienė.

Dirbs, kol sveikata leis

Krekenavos vaistinėje, kurios pagrindinė akcininkė yra R. Vaitiekūnienė, be jos pačios, dirba dvi padėjėjos.

„Šios specialistės, kurias vadinu savo mergaitėmis, darbo Krekenavoje turės tiek laiko, kiek vaistinėje dirbsiu aš. Man jau 70 metų, bet jei sveikata leis, planuoju dirbti dar penkerius metus. Galėčiau ir nebedirbti, bet privalau būti garantu kolegėms. Nors jų išsilavinimas žemesnis, mūsų žinios, manyčiau vienodos“, – sako R. Vaitiekūnienė.

Anot jos, ir vaistininkai, ir jų padėjėjai dalyvauja tuose pačiuose privalomuose kvalifikacijos kėlimo kursuose, įgyja tokių pat žinių.

R. Vaitiekūnienė įsitikinusi, jog tvarka, pagal kurią nuo liepos greičiausiai ir nebebus leidžiama gyvuoti vaistinėms, kuriose nėra universitetinio išsilavinimo turinčio vaistininko, gerokai mažiau aktuali patiems darbuotojams nei pas juos vaistus perkantiems kaimo žmonėms.

„Kaimai sensta, jaunimas išvažinėja, o kiek daug mūsų klientų senukų neturi artimųjų, kurių paprašytų iš miesto atvežti vaistų. Ateina jie pas mus, žinome jų bėdas. Jei Krekenavoje neliktų vaistinės, jiems dar ir kaip pasunkėtų“, – svarstė R. Vaitiekūnienė.

Vaistų į Krekenavą žmonės skuba iš Linkaučių, Žibartonių, Mitriūnų, kitų kaimų. Iš jų iki Krekenavos – dešimt ar daugiau kilometrų. Jei reikėtų pirkti Panevėžyje, dėl vaistų tektų sukarti po 40 ir daugiau kilometrų.

Stebisi raguviškių ramybe

Panevėžio rajone veikia ir dvi vaistinės, valdomos visoje šalyje veikiančio „Benu“ tinklo.

Jo vadovė Panevėžio regione Gita Gudžiūnienė teigė, jog dėl naujosios tvarkos gali tekti uždaryti vaistinę Raguvoje. Taip pat šiam tinklui priklausančios vaistinės Ramygaloje darbuotojo išsilavinimas atitinka keliamus reikalavimus.

„Raguvos vaistinė yra ant išlikimo ribos, tačiau vietos žmonių nerimo dėl to negirdėti. Kas kita Biržų rajono Vabalninko, Pakruojo rajono Žeimelio, Rokiškio rajono Kamajų miesteliuose, kur taip pat dirba universitetinio išsilavinimo neturintys vaistininkai. Nerimaudami, kad gali būti uždarytos vaistinės, tų miestelių žmonės rinko parašus, protestavo prieš naują tvarką, reikalavimais užvertė visas įmanomas valstybės institucijas. Siuntė protesto laiškus ir prezidentui, ir Seimo nariams, ir Sveikatos apsaugos ministerijai, Vaistų kontrolės tarnybai“, – pasakojo G. Gudžiūnienė.

Anot jos, rajonų vaistinės mielai įdarbintų universitetinį išsilavinimą turinčius specialistus, bet tikrai aišku, kad jie į miestelius nevažiuos ir dėl menkesnio atlyginimo, ir dėl atstumo.

G. Gudžiūnienės teigimu, „Benu“ tinklas stengiasi išlaikyti tas vaistines, kurių patalpos yra išsipirktos.

Kadangi tam pačiam tinklui priklausiusi Tiltagalių vaistinė veikė nuomojamose patalpose, jos buvo atsisakyta.

Jau savo iniciatyva vaistinės veiklą Tiltagaliuose pratęsusi nepriklausoma vaistininkė, G. Gudžiūnienės žiniomis, dirbo neilgai. Dabar Tiltagalių vaistinė uždaryta.

Karsakiškio seniūnė Rima Jaškūnienė patvirtino, kad dėl vaistininkės patirtos traumos Tiltagalių vaistinė nedirba nuo pat žiemos, o vietiniai jau ima susitaikyti su tuo, kad vaistinė šiame nuo Panevėžio apie 25 km nutolusiame miestelyje galbūt ir visai nebeatsidarys.

Žemė slysta iš po kojų

Be vaistinės mokosi gyventi ir Smilgių seniūnijos žmonės, amžinybėn išlydėję savąją vaistininkę.

Seniūno pavaduotojos Tatjanos Kondratavičienės teigimu, miestelyje nebelikus vaistinės, vietiniai pasijuto tarsi žemė slystų iš po kojų.

„Dabar dvi artimiausios vietos, kur dirba vaistinės, yra Panevėžys ir Pakruojis, iki jų po 25 kilometrus. Trečioji vaistinė – Šeduvoje, o iki jos 18 kilometrų. Jaunimas ten važiuoja vaistų, o vyresniems – bėda, jie turi ieškoti pagalbos. Kol vietoje turėjome vaistinę, tokių problemų nekildavo, vaistininkė buvo sava, smilgietė, net naktimis žmonės eidavo pas ją pagalbos“, – apgailestavo T. Kondratavičienė.

The post Provincijos vaistinėms – liūdna ateitis appeared first on Sekunde.lt.

Visgi ne visada įgytas diplomas parodo tikruosius darbuotojo gebėjimus.

„Panevėžio balsas“ šįkart panevėžiečių klausė: ar šiais laikais diplomas atveria visas duris, ar jis yra reikalingas, kodėl verta mokytis visą gyvenimą?

Patrikas SKRUDUPIS

Šv. Juozapo globos namų vadovas, humanitarinių ir socialinių mokslų magistras

Atsakydamas į klausimą, kiek žmogaus gyvenime svarbus diplomas, norėčiau pasiremti vieno garsiausių Europoje – Oksfordo universiteto šūkiu, kuris išverstas į lietuvių kalbą skamba maždaug taip: „Kuo daugiau sužinai – tuo daugiau pamiršti. Kuo daugiau pamiršti – tuo mažiau žinai. Kam tuomet mokytis?“

Šis šūkis provokuoja. Sakyčiau, provokuoja mąstyti.

Neslėpsiu, esu susidūręs su jaunais žmonėmis, kurie irgi užduoda klausimą, kam mokytis, juk visos žinios – internete, tereikia paspausti kelis mygtukus.

Taip pat aš, o tikriausiai ir daugelis, esame susidūrę su nelabai daug mokslo ragavusiais žmonėmis, kurie neabejoja tuo, ką žino. Turbūt ne vienam teko susidurti ir su mokslininkais, profesoriais, kurie ne kirviu nukerta tvirtindami tą ar aną, o svarsto, abejoja, pateikia daug prielaidų, ieško geriausio varianto.

Mano supratimu, kiekvienas aukštojo mokslo diplomas (P. Skrudupis jų turi tris – aut. past.) pirmiausia parodo praleistą laiką gilinantis į pasirinktą sritį.

Diplomas yra žmogaus pasiekimas, jo gyvenime paliekantis įspaudą. Bet taip pat noriu pabrėžti, kad studijuojant įgytas diplomas dar negarantuoja profesinės sėkmės.

Esu girdėjęs, kad ypač inžinerines, informacinių technologijų specialybes pasirinkusiems pradinių kursų studentams jų profesoriai sako, jog tai, ko šie jaunuoliai mokosi vos įstoję, kai baigs magistrantūrą, jau bus pasenę.
Sensta ir visos kitos žinios, jas reikia nuolat atnaujinti.

Tad profesinės sėkmės sulaukia tie, kuriems neužtenka žinių, įgytų iki gaunant diplomą, tačiau kuriuos universitetai, davę gerus pagrindus, išmokė žinių ieškoti visą gyvenimą.

Dar pridurčiau, kad vienas geriausių dalykų, ką galima pasiimti iš universitetų, – tai ir norą, ir gebėjimą mokytis, žinias, kurios užsimiršta, pildyti naujomis.

Violeta MIČIULIENĖ
Aktorė, humoristė, režisierė, tinklaraštininkė

Daug kas priklauso nuo to, kurioje srityje nori save realizuoti. Jeigu turi gebėjimą, genofondo dovaną, palaiminimą iš aukštybių, tavo rankos ir mintys kuria stebuklus. Nė vienas diplomas nesutrukdys ir nepadės šiam procesui.

Bet šiame pasaulyje, kaip mano jaunystės laikais buvo sakoma, su popieriuku esi žmogus, o be jo – niekas. Žmogiškumui prie šio pietų stalo jau nebelieka vietos, reikia rodyti diplomus, kurie praktiškai nieko nepasako.

Aš pati išėjau iš valdiškų darbų. Man labai patiko daryti tai, ką dariau, bet nepajėgiau susitvarkyti su savo charakterio savybėmis, kurios konfrontavo su sistema. Aš ne sistemos žmogus, aš menininkė ir noriu kurti ryte, dieną, naktį ar visą savaitę. O kitą dieną, jeigu iškrenta varžtelis ir pradeda byrėti viskas, nebegaliu kurti. Popieriuko reikia tiems žmonėms, kurie neturi meno suvokimo.

Tas popierius nieko nereiškia, nors man labai patiko mokytis, tai dariau dėl savęs.

Mokykloje dažniausiai tai darome dėl tėvų, mokytojų, dėl geresnio pažymio. Baigiau tuometę kultūros mokyklą raudonu diplomu – vien penketukais penkiabalėje sistemoje.

Dažnai, kai tik sūnus nenorėdavo ruošti namų darbų, tuo diplomu jam pamojuodavau prieš nosį – matai, kokia tavo mama buvo gera mokinė. Bet diplomas nė velnio nepadėjo, nes skaičiai yra tik skaičiai. Tie, kurie nesugeba kurti, skaičiuoja kitų pasiekimus, nes daugiau nieko nemoka.

Esu už tai, kad žmogus tobulėtų, lavintųsi dėl savęs, išlaužtų iš savęs pačias geriausias savybes. Kad ir kiek būtų metų, žmonės turėtų save lavinti.

Trečiojo amžiaus universitetas – viena tų galimybių. Aš – už tuos žmones, kurie nepasiduoda amžiaus limitui ir nuolat ko nors mokosi.

Puikus to pavyzdys esu pati (juokiasi). Prieš dvejus metus baigiau pedagoginių studijų magistrantūrą. Tokio amžiaus žmogus jau turėtų laukti paštininko, atnešančio į namus pensiją, o ji mat dar pedagogiką sumano studijuoti!
Bet to man reikia dėl savęs. Judesys galvoje, naujos mintys labai daug duoda pačiam žmogui. Man tai leidžia pajusti pasaulio pulsą.

Gali būti, kad ir toliau mokysiuos. Šiemet turbūt nesuspėsiu, nes turiu pabaigti monospektaklį ir esu davusi sau pažadą iki kitos knygų mugės pabaigti savo knygą.

Bet gal septyniasdešimtmečio proga pradėsiu studijuoti doktorantūroje?

Netgi norėčiau stoti mokytis elektriko specialybės. Namuose verkiant reikia pasikeisti elektros instaliaciją.
Noriu viską žinoti.

Kartą nuvažiavusi į Birštono sanatoriją pastebėjau, kad tuščiame baseine matosi tik vyriškio kojos. Pagalvojau, kad arba jau miręs, arba sveikata sušlubavo. Bet, pasirodo, ten žmogelis tvarkė santechniką. Priguliau prie jo, pradėjau visko klausinėti. Jis nustebęs paklausė, ar esu naujoji darbuotoja. Taip nuoširdžiai viską išpasakojo, nes man tikrai buvo įdomu.

Baisiausia, kad suvokiu, jog nespėsiu visko išmokti ir sužinoti.

Ingrida LIPNICKIENĖ
Verslininkė, grožio studijos savininkė

Jaunam žmogui, galvojančiam apie savo perspektyvą, išsilavinimas visada būtinas jau vien dėl jo paties savigarbos, saviraiškos ir pasitikėjimo savimi.

Dabar mažai belikę siaurai, techniškai apibrėžtų sričių. Jaunam žmogui, o šiais laikais ir 45-erių dar laikomas jaunu, rinkoje keliami tikrai labai aukšti reikalavimai, pradedant bendravimu, psichologijos, socialinių medijų, grafikos, dizaino išmanymu.

Manau, kad ir kokia būtų sritis, jei darbdavys gali rinktis darbuotoją su diplomu, visada svarstyklės nulems į tokio pusę.

Tas pats galioja ir grožio srityje. Grožio salonuose nuolatos vyksta pokalbiai, diskusijos, klientai labai skirtingi, reikia gebėti prie kiekvieno prisitaikyti, išklausyti, kartais ir patarti. Tikrai daug maloniau klientui bendrauti su grožio meistru, kuris profesionalas ne tik savo srityje, bet ir plačiąja prasme.

Jei klientės gydytojos, mokytojos ar pan., o grožio meistrė sunkiai sakinį surezga, nesvarbu, kad ji procedūrą tobulai atlieka, bet kitą kartą tokia klientė veikiausiai pasirinks intelektualesnę specialistę, su kuria galėtų pakalbėti ir platesnėmis temomis.
Grožio meistras turi būti apsišvietęs, apsiskaitęs, pasitikintis, žinantis kliento psichologiją, mokantis bendrauti. O išsilavinimas prie žinių prideda ir tokių bendrųjų gebėjimų, kompetencijų.
Jei žmogus nori būti visada jaunas, energingas, turi rūpintis ne tik fiziniu kūnu, sveika mityba, bet ir lavinti protą, o tam reikia nuolatos mokytis. Kai nustoji domėtis, mokytis, prasideda senėjimo procesai.

Tomas PRŪSAS
Bendrovės „Harju Elekter“ vadovas

Idealiu atveju visuomenė, be abejo, nori kokio nors įrodymo, kad žmogus kažką geba, ir tas įrodymas būtų diplomas. Bet realybė tokia, kad dabar diplomas dėl įvairių priežasčių devalvuotas. Dėl ydingos studijų krepšelių sistemos studentas yra mokymo įstaigos klientas. O klientų niekas neišveja, nes tai – pinigai, iš kurių mokymo įstaigos gyvena.

Per paskutinius du dešimtmečius sistema pati iš savęs padarė tai, ką dabar turime. Diplomą gauna ir labai geras studentas, ir tas, kuris neturėtų gauti.

Pasekmė tokia, kad diplomuotieji, bet nieko nemokantys atėję į darbo rinką gadina ne tik diplomo, bet ir visos mokymo įstaigos įvaizdį.

Toks diplomo devalvavimas labiausiai devalvavo mokymo įstaigų įvaizdį ir pačias mokymo įstaigas.

Diplomas turėtų atspindėti kompetencijas, būti įrodymas, kad žmogus, baigęs studijas, geba laiku atlikti užduotis, atsiskaityti, atrasti mokslinį naujumą, yra įgijęs bent jau gebėjimą analizuoti duomenis ir iš jų daryti išvadas.
Tai yra aukštojo mokslo esmė, bet tai atsiranda tada, kai aukštosios turi šansą atlikti pagrindinę funkciją – išfiltruoti gebančius ir norinčius, juos mokyti ir išduoti jiems diplomus.

Daug metų diplomai buvo dalijami į kairę ir dešinę to nevertiems ir jie tapo nieko nebereiškiantys. Čia tas pats, kas olimpinėse žaidynėse visiems duotume auksą. Ko tada jis būtų vertas? Nieko.

Visa esmė ir yra, kad turi atsirinkti geriausi. Gal tai ir labai supaprastintas ir subanalintas pavyzdys. Kai aš studijavau, baigė tik 30–40 procentų įstojusiųjų. Visiškai normali aukštosios mokyklos funkcija ir pareiga visuomenei neišduoti diplomų tiems, kurie neturi užsispyrimo, motyvacijos, o kartais ir gebėjimų baigti studijas.

Vadinkime daiktus tikraisiais vardais: išduoti diplomą tam, kuris to nevertas, yra mažiausiai melagystė.

Žmogus, baigęs aukštąjį mokslą, turi kurti vertę. Pas mus kažkodėl tai neakcentuojama. Visame pasaulyje geriausi universitetai visada pabrėžia, kiek per pirmus trejus metus uždirba jų absolventai. Turėsi kokią nors kompetenciją, kurios reikia darbo rinkoje, tavo diplomas turės ir vertę.

Pas mus priimant žmogų į darbą diplomui skiriama nulis dėmesio. Niekas jo nebeprašo. Visi darbdaviai prašo kompetencijų.

Visoje Europoje tikrai daugėja žmonių, kurie yra superspecialistai, kuria superaukštą pridėtinę vertę, bet neturi aukštojo mokslo diplomų. Jie baigę kokius nors kursus ir panašiai.

Manau, aukštasis mokslas turi atrasti savo vietą, bet atras tik tada, kai pradės kurti tikrą vertę.

The post SAVAITĖS KLAUSIMAS. Ar diplomas atveria visus kelius? appeared first on Sekunde.lt.

Palyginti su pirmojo po Nepriklausomybės atkūrimo surašymo, kuris įvyko 2001 m., duomenimis, Lietuvos gyventojų išsilavinimo lygis sparčiai augo: gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą dalis visuomenėje padidėjo daugiau nei 2 kartus – nuo 12,6 proc. (2001 m.) iki 27 proc. (2021 m.).

Bendrąsias gyventojų išsilavinimo lygio tendencijas nusako rodikliai, apskaičiuoti 1 tūkst. gyventojų. 2021 m. surašymo duomenimis, 1 tūkst. 10 metų ir vyresnių gyventojų teko 270 gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą (2001 m. – 126, 2011 m. – 212) (1 pav.). Augo ir gyventojų su viduriniu išsilavinimu skaičius – 2001 m. 272 iš 1 tūkst. 10 metų ir vyresnių gyventojų turėjo vidurinį išsilavinimą, 2011 m. – 306, 2021 m. – 318.

Dauguma gyventojų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, – miesto gyventojai. Tarp miesto gyventojų daugiausia asmenų buvo įgiję aukštąjį išsilavinimą – 31,2 proc., šiek tiek mažiau – vidurinį išsilavinimą (30,4 proc.). Tarp kaimo gyventojų dominuoja įgijusieji vidurinį išsilavinimą, jų dalis – 34,6 proc. Lyginant miesto ir kaimo gyventojus, tarp kaimo gyventojų didesnė dalis turėjo vidurinį (34,6 proc.), pagrindinį (17,1 proc.) ir pradinį (13,2 proc.) išsilavinimą (mieste atitinkamai – 30,4 proc., 11,6 proc. ir 9,2 proc.).

2021 m. surašymo duomenimis, tarp moterų dominuoja aukštasis išsilavinamas (30,6 proc.), o tarp vyrų – vidurinis (35,7 proc.) (3 pav.).

Lyginant 2001 m. ir 2021 m. surašymo duomenis, moterų su aukštuoju išsilavinimu dalis didėjo labiau – 2,3 karto, vyrų – 2 kartus. Tai rodo, kad moterys šiek tiek sparčiau siekė aukštojo išsilavinimo. Palyginti su 2001 m. surašymo rezultatais, augo ir gyventojų su viduriniu išsilavinimu dalis. Šį išsilavinimą turinčių vyrų dalis didėjo labiau negu moterų, atitinkamai 1,3 ir 1,1 karto.

2021 m. surašymo duomenys atskleidžia gyventojų išsilavinimo skirtumus pagal amžių. Kas antras gyventojas, įgijęs aukštąjį išsilavinimą, buvo 25–44 metų. Tarp asmenų, turinčių aukštesnįjį arba specialųjį vidurinį išsilavinimą, 84,3 proc. sudarė 50 metų ir vyresni gyventojai. 39,8 proc. pradinį išsilavinimą turinčių gyventojų sudarė 10–14 metų vaikai. 70 metų ir vyresnių gyventojų išsilavinimo lygis buvo mažesnis už kitų amžiaus grupių gyventojų išsilavinimo lygį. Kas ketvirtas gyventojas, turėjęs tik pradinį arba pagrindinį išsilavinimą, buvo 70 metų ir vyresnis. 10,3 proc. šios amžiaus grupės gyventojų turėjo aukštąjį išsilavinimą.

2021 m. surašymo rezultatai parodė ir regioninius gyventojų išsilavinimo skirtumus. Šešiose savivaldybėse (Vilniaus miesto, Neringos, Kauno miesto, Palangos miesto, Kauno rajono, Klaipėdos miesto) užfiksuotas gyventojų su aukštuoju išsilavinimu rodiklis buvo didesnis nei šalies vidurkis (1 tūkst. 10 metų ir vyresnių gyventojų teko 300 gyventojų su aukštuoju išsilavinimu). Vilniaus miesto savivaldybėje jis didžiausias – 423.

Daugiausia išsilavinusių žmonių yra miestuose. Iš 1 tūkst. 10 metų ir vyresnių miesto gyventojų 312 buvę įgiję aukštąjį išsilavinimą. Daugiausia baigusiųjų aukštąjį mokslą tarp gyvenančiųjų Vilniuje – 426 iš 1 tūkst. 10 metų ir vyresnių gyventojų, Neringoje – 377, Kaune – 357, Birštone – 338, Trakuose – 336, Palangoje – 326.

Didžiausia dalis gyventojų, turinčių vidurinį ar aukštesnį išsilavinimą, buvo Vilniaus miesto (81,3 proc. visų 10 metų ir vyresnių gyventojų), Neringos (81,1 proc.), Kauno miesto (80,2 proc.), Visagino (80 proc.), Palangos miesto (79,1 proc.), Klaipėdos miesto (77,3 proc.), Kauno rajono (77,1 proc.) ir Birštono (77 proc.) savivaldybėse.

Nagrinėjant išsilavinimo lygį pagal gausiausias tautines mažumas, matyti, kad aukštesnis išsilavinimo lygis – žydų tautybės gyventojų. Iš 1 tūkst. 10 metų ir vyresnių žydų tautybės gyventojų 496 turėjo aukštąjį išsilavinimą, armėnų – 352, ukrainiečių – 287, lietuvių – 278.

Lietuvių, turinčių vidurinį ar aukštesnį išsilavinimą, dalis (74,1 proc.) buvo artima šalies gyventojų išsilavinimo vidurkiui (74,5 proc.). Šį lietuvių išsilavinimo rodiklį lenkia gausiausios Lietuvos tautinės mažumos: ukrainiečiai (84,1 proc.), baltarusiai (80,1 proc.), rusai (79,6 proc.). Lenkų tautybės gyventojai dažniausiai buvo įgiję vidurinį išsilavinimą (39,6 proc.). Pagal išsilavinimą išsiskiria romų tautybės gyventojai: 46,8 proc. romų tautybės gyventojų turėjo pradinį išsilavinimą, 23 proc. – pagrindinį.

Aukštesnįjį išsilavinimą buvo galima įgyti iki 2006 m. baigus aukštesniąją mokyklą, specialųjį vidurinį – iki 1995 m. baigus technikumą arba kitą specialiąją mokyklą (pedagoginę, medicinos, kultūros ir pan.).

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post Turinčių aukštąjį išsilavinimą padaugėjo daugiau nei 2 kartus appeared first on Sekunde.lt.

Vieni jau laukia, kol įsigalios naujasis įstatymas, mat tada gali tikėtis ir didesnės algos, o kiti įspėja: atokiose vietovėse gresia ne tik mokyklų, bet ir kultūros židinių masiniai uždarymai. Mat prisikviesti į kaimus kūrybingų magistrų – sunki misija.

Iš pradžių Kultūros ministerija buvo nusprendusi, kad reikalavimas kultūros centrų vadovams turėti magistro laipsnį įsigalios jau nuo kitų metų pradžios. Visgi kultūrininkams pavyko išsiderėti dėl pereinamojo laikotarpio – kad dar galėtų baigti mokslus. Iš 160 Lietuvoje veikiančių savivaldybėms pavaldžių kultūros centrų 88 yra aukščiausios ir pirmos kategorijos. Antros ir trečios kategorijos kultūros centrų vadovams pakaks ir bakalauro.

Šiuo metu magistro laipsnis jau privalomas kandidatuojant į teatrų, bibliotekų bei muziejų vadovų pareigas.

Panevėžyje iš visų kultūros įstaigų belikęs tik vienas toks vadovas, neturintis magistro laipsnio.

Direktorių ieškos su žiburiu

Panevėžio savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Asta Čeponienė neslepia mananti, kad kultūros įstaigų vadovams iškelta išsilavinimo kartelė išties apsunkins jų paieškas.

„Skelbiant konkursą Muzikinio teatro direktoriaus vietai užimti, jau buvo reikalavimas, kad naujasis vadovas turėtų magistro laipsnį. Tai gerokai apsunkina paiešką. Džiaugiamės, kad kandidatų atsiranda, bet liūdna, kad daug patirties turintys vadovai nebegalės dalyvauti konkursuose tik todėl, kad neturi reikiamo išsilavinimo. Tai nėra labai gerai. Patirtis daugeliu atveju yra vertingesnė nei diplomas, ypač kai kalbama apie Savivaldybės pavaldumo įstaigas“, – įsitikinusi A. Čeponienė.

Jos teigimu, jau dabar ne tik švietimo, bet ir kultūros sektorius jaučia kvalifikuotų darbuotojų trūkumą. Ateityje gali kilti dar daugiau problemų ieškant naujų vadovų, ypač mažesniuose miesteliuose ar kaimo vietovėse, kur kultūros įstaigos dažnai būna pagrindinis židinys, telkiantis bendruomenę.

„Didmiestyje atsiras kvalifikuotų norinčiųjų dirbti, bet kaimo vietovėse bus problema. Kultūra toks dalykas, kad rezultatus duoda patirtis, įdirbis ir gebėjimai, kuriuos ne visada suteikia magistro laipsnis“, – kalbėjo A. Čeponienė.

Jaučiasi diskriminuojami

Bendruomenių rūmų direktorė Sandra Myškienė turi magistro laipsnį ir laukiami pokyčiai jai nėra aktualūs. Ji kaip tik laukia, kol ir kultūros įstaigų vadovams atsiras reikalavimas turėti atitinkamą išsilavinimą. Mat tuomet būtų galima tikėtis ir didesnio atlygio. Šiuo metu situacija ganėtinai paradoksali – nesvarbu, kad įstaigos vadovas baigęs magistro ar doktorantūros studijas, jam vis tiek darbo užmokestis skaičiuojamas taip, lyg turėtų tik bakalauro kvalifikaciją.

„Visiškai nesidžiaugiu, kad atidėjo šio įstatymo įgyvendinimą. Suprantama, kad neturintiems magistro reikia laiko pabaigti mokslus. Bet kol nėra magistro kvalifikacinio reikalavimo, tol negaliu gauti didesnio atlygio. Tai nėra sąžininga, kai mokaisi aštuonerius metus universitete, bet gauni tiek, kiek ir baigę bakalauro studijas“, – kalbėjo S. Myškienė.

Kultūra toks dalykas, kad rezultatus duoda patirtis, įdirbis ir gebėjimai, kuriuos ne visada suteikia magistro laipsnis.

A. Čeponienė

Jos teigimu, atlyginimo žirklės tikrai didelės. Už vadovavimą didžiausiai kultūros įstaigai mieste ji gauna 1 tūkst. 120 eurų atlyginimą atskaičiavus mokesčius. Įsigaliojus reikalavimui turėti magistro išsilavinimą, ši suma išaugtų kone 500 eurų.

S. Myškienė įsitikinusi, kad geriausia išeitis būtų diferencijuoti kultūros centrus. Pavyzdžiui, reikalavimą turėti magistro laipsnį taikyti tik didžiųjų miestų kultūros centrų vadovams. O kaimo vietovių ar mažesnių miestelių kultūros vedliams pakaktų ir žemesnio išsilavinimo.

„Suprantama, kad didesnių centrų vadovai turi turėti daugiau patirties, atsakomybių, o kartu ir atitinkamą išsilavinimą. Pagaliau skiriasi ir darbo apimtys – kaimo vietovėse tikrai nėra tokių masinių renginių, kur susirenka šimtai tūkstančių žiūrovų“, – sako S. Myškienė.

Gali likti be vadovų

Žinią, kad norint vadovauti kultūros įstaigai nebepakaks bakalauro laipsnio, itin jautriai sutiko Panevėžio rajono kultūrininkai. Panevėžio rajono savivaldybės Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėjas Algirdas Kęstutis Rimkus teigė, kad Panevėžio rajone yra 12 kultūros centrų, iš kurių aštuoni priskiriami aukščiausios ir pirmosios kategorijos centrams. Tai Miežiškių, Naujamiesčio, Krekenavos, Liūdynės, Paįstrio, Smilgių, Šilagalio ir Ėriškių kultūros centrai, pastarajam priklauso Linų muziejus bei Tradicinių amatų centras.
„Penkių iš išvardytų kultūros centrų vadovai turi bakalauro kvalifikaciją. Šia tema dar nesame kalbėję su įstaigų vadovais, bet teks ieškoti sprendimo. Gal iki įstatymo įgyvendinimo pradžios kai kurie spės baigti mokslus. Bet žinau, kad yra ir solidesnio amžiaus vadovų, kuriems iki pensijos beliko vos keleri metai. Vargu ar jie benorės grįžti į universiteto suolą“, – kalbėjo A. K. Rimkus.

Į universiteto auditorijas negrįš

Miežiškių kultūros centro, kuriam suteikta aukščiausia kategorija, direktorė Birutė Titienė turi bakalauro laipsnį, tačiau kibti į mokslus nebeplanuoja.

„Man jau 58-eri, tad beliks tik keletas metų iki pensijos, naujų rimtų studijų nebepradėsiu“, – teigė B. Titienė.

Jos nuomone, išsilavinimas ne visuomet atspindi žmogaus gebėjimus. O kultūros srityje tuo labiau – čia reikia ne diplomo, o kūrybinės ugnelės. Kaip rodo patirtis, geriausi meno darbuotojai būna net visai kitų sričių specialistai.

„Kartelė per daug užkelta. Kultūros centrų vadovams užtektų tiesiog universitetinio išsilavinimo. Tragedijos nebus, bet prisikviesti jaunus išsilavinusius žmones į provinciją tikrai bus sudėtingiau“, – įsitikinusi kultūros centro vadovė.

Jos teigimu, gal kokiuose Anykščiuose, kur yra tik vienas kultūros centras, dar pavyks rasti žmogų, turintį reikiamą išsilavinimą, bet Panevėžio rajone, kur kultūros centrų gerokai gausiau, bus sudėtinga.

„Jaunus specialistus atbaido penkerių metų vadovo kadencija. Norint pasiimti paskolą, kyla bėdų, nes turint neterminuotą darbo sutartį bankai nenoriai leidžiasi į kalbas. Be to, ir atlyginimas nevilioja. Tuomet jau verčiau mieste imtis kito, geriau atlyginamo, darbo“, – svarsto B. Titienė.

The post Kultūrai kaimuose – išlikimo ruletė appeared first on Sekunde.lt.

Toks kultūros ministro sprendimas priimtas papildomai įvertinus situaciją regionuose ir siekiant užtikrinti kultūros paslaugų teikimo juose tęstinumą.

„Lankydamasis regionuose išgirdau nemažai savivaldos atstovų ir kultūros centrų bendruomenių argumentų ir prašymų dėl šio reikalavimo. Jam įsigaliojant nuo 2025 m. yra sudaromos sąlygos tiems kultūros centrų vadovams, kurie šiandien puikiai dirba, tačiau neturi reikiamo išsilavinimo, per šį laikotarpį jį įgyti ir dalyvauti tolesniuose vadovų konkursuose. Siekdami aktyvesnio kultūrinio vyksmo regionuose turime sudaryti sąlygas aktyviai ir kokybiškai dirbantiems žmonėms tobulėti ir toliau savo profesinę patirtį skirti regionų kultūros laukui gerinti“, – sako kultūros ministras Simonas Kairys.

Kartu Kultūros ministerija ir toliau aktyviai sieks kultūros ir meno darbuotojų atlyginimų didinimo, kad būtų sudarytos patrauklios finansinės ir veiklos perspektyvos į regionuose veikiančias kultūros įstaigas pritraukti jaunus kūrybingus vadovus bei specialistus.

Šiuo metu Lietuvoje veikia 160 juridinį statusą turinčių savivaldybių kultūros centrų, iš jų 88 yra aukščiausios ir pirmos kategorijos. Antros ir trečios kategorijos kultūros centrų vadovams nustatytas kvalifikacinis reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir bakalauro kvalifikacinį laipsnį arba jam lygiavertę aukštojo mokslo kvalifikaciją. Kultūros centro vadovo kadencijos trukmė – penkeri metai.

Savivaldybių kultūros centrams kategorijos suteikiamos atsižvelgiant į jų vykdomą veiklą, darbuotojų skaičių, turimą materialinę bazę.

The post Kultūros centrų vadovams prireiks magistro laipsnio appeared first on Sekunde.lt.

„Mokytojai jau seniai kalba apie tai, kad dabar galiojančios pagrindinio ir vidurinio ugdymo lietuvių kalbos ir literatūros programos turinio prasme yra perkrautos. Mokiniai nespėja įsigilinti į vieną kūrinį, o programa jau verčia juos judėti tolyn. Mūsų požiūriu, ne kiekybė, o kokybė lemia literatūrinio ugdymo sėkmę, todėl siūlome sumažinti privalomų kūrinių skaičių. Lėtasis skaitymas, įdėmus kūrinio nagrinėjimas iš įvairių perspektyvų, istoriškai ir kultūriškai nutolusių kūrinių aktualizavimas šiuolaikinės kultūros ir visuomenės reiškinių kontekste, įtraukiant šiuolaikines medijas, – visa tai reikalauja laiko. Norime suteikti galimybę mokytojui ir mokiniui lanksčiau planuoti ugdymo procesą“, – sako Lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujintojų grupės vadovė Žydronė Kolevinskienė.

Norint išvengti perkrautos programos, tenka atsisakyti dalies anksčiau joje buvusių kūrinių, tačiau reikia susitarti dėl atrankos kriterijų. Mokyklinė literatūros programa turi ugdyti kompetencijas, o ne rengti būsimus filologus aukštosioms mokykloms. Tik maža dalis mokinių taps literatūrologais, užtat visiems be išimties jau dabar tenka ir ateityje teks skaityti, o galbūt ir patiems rašyti įvairaus pobūdžio tekstus.

„Šiandien sunkiai galime prognozuoti, kokių žinių ir gebėjimų žaibiškai kintančiame pasaulyje šiandienos mokiniams prisireiks po dešimtmečio ar daugiau. Todėl ir orientuojamės ne į literatūros istorijos žinias, bet į kultūrinę, žanrinę bei stilistinę tekstų įvairovę ir analizės bei interpretacijos įgūdžius. Būtent šių įgūdžių reikalauja nuolat auganti informacinė erdvė“, – teigia Žydronė Kolevinskienė. Gebėdami nagrinėti įvairaus sudėtingumo literatūros ir kitų medijų kūrinius, ateityje mokiniai kritiškiau vertins informaciją viešojoje erdvėje, socialiniuose tinkluose, atpažins propagandą bei manipuliacijas.

Pasak programos atnaujintojų grupės, pasaulio ir lietuvių literatūros kanono branduolys negali pradingti iš literatūros pamokų, nes jis sudaro svarbų kolektyvinės tapatybės dėmenį. „Mus vienija Mažvydo, Donelaičio, Baranausko, Maironio kūrinių skaitymo patirtis. Ji būtina ir norint į Lietuvos visuomenę integruoti kitų kultūrų mokinius. Dėl klasikų lituanistų bendruomenėje šiandien vargiai kyla ginčų, kur kas didesnė problema – ką daryti su likusiais autoriais ir kūriniais“, – aiškina Lietuvių kalbos ir literatūros programos atnaujintojų grupės vadovė.

Ekspertai siūlo ne tik mažinti kūrinių skaičių, bet ir leisti mokytojams patiems rinktis iš kelių siūlomų ar neriboto sąrašo rekomenduojamų lietuvių ir pasaulio literatūros kūrinių. Pagrindinis siekis – suteikti galimybę mokytojui literatūrinio ugdymo planą dėliotis atsižvelgiant į savo regiono, mokyklos, konkrečios klasės mokinių specifiką, gebėjimus ir poreikius, galimybę rinktis ir skaityti ne tik šiuolaikinę lietuvių literatūrą, bet ir pasaulio, Nobelio premijos laureatų kūrinius. Į konkrečius Lietuvos regionus orientuotas laisvas ir kūrybiškas programos papildymas leis mokiniams daugiau sužinoti, kokius pėdsakus literatūroje paliko istorija, kokie literatūros kūrėjai, kultūros šviesuliai gimė, gyveno, dirbo Lietuvos labui, skatins ieškoti šiuolaikiškų ugdymo būdų, bendrauti su kultūros įstaigomis ir vietos bendruomenėmis. Taip, ugdant kultūrinę, kūrybiškumo, pažinimo kompetencijas, dėmesys bus sutelktas į skaitytojo asmenybės formąvimą(si).

„Siekiame, kad motyvuoti, kūrybiški mokytojai patys kurtų ugdymo turinį. Ligi šiol galiojančioje programoje už juos buvo nuspręsta ne tik kokius kūrinius mokiniai skaitys, bet ir kokius jų aspektus turės aptarti, – teigia Ž. Kolevinskienė. – Siūlome leisti mokytojams ir mokiniams patiems atrasti jiems svarbius, aktualius konkretaus kūrinio perskaitymo kodus, išbandyti ne vieną, bet kelias skaitymo strategijas. Reglamentavimo atsisakymas, galimybė rinktis kūrinius ir jų nagrinėjimo būdus sustiprintų mokinių ir mokytojų vidinę paskatą skaityti, išlaisvintų jų kūrybiškumą, kritinį mąstymą, gebėjimą išklausyti ir suprasti skirtingus požiūrius, reikšti savo nuomonę, diskutuoti, ugdytis atvirumą ir empatiją“.

Siūlomos programos permainos kelia iššūkių mokytojams, edukologams, vadovėlių leidėjams. Daugėjant pasirenkamiems tekstams, sutalpinti juos ar bent jų ištraukas į vadovėlius nebus fizinės galimybės. Tikimasi, kad tai taps svarbiu akstinu jau seniai pribrendusiam reikalui perkelti mokykloje skaitomus literatūros kūrinius į virtualią erdvę, t. y. kurti ar plėsti jau esamas duomenų bazes ir platformas.

Atnaujintą Lietuvių kalbos ir literatūros programos projektą numatoma paskelbti vasario pabaigoje  Švietimo portale emokykla.lt. Švietimo bendruomenei ir visuomenei pristačius vidurinio ugdymo literatūros programos projektą, bus laukiama pastabų ir pasiūlymų.

Platinti, skelbti, kopijuoti Eltos informacijas ir fotoinformacijas be raštiško Eltos sutikimo draudžiama.

The post 11–12 klasės literatūrinio ugdymo programoje siūlo mažinti kūrinių skaičių appeared first on Sekunde.lt.

Lietuvoje aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą pernai buvo įgiję 57,6 proc. 30–34 metų amžiaus žmonių. Lietuva pagal šį procentą yra pirma ES, antrojoje vietoje – Kirpas (57,1 proc.), trečiojoje – Airija (56,3 proc.). ES vidurkis – 40 proc.

Aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą šalyje turi 68,2 proc. moterų ir 47,5 proc. vyrų.

Lietuva taip pat patenka į trejetuką valstybių, kuriose mažiausias mokyklos nebaigusių jaunuolių procentas: jų šalyje pernai buvo 4,6 proc. Šis rodiklis mažiausias Kroatijoje – 3,3 proc., antrojoje vietoje esančioje Slovėnijoje – 4,2 proc. ES vidurkis – 10,6 proc.

Pagrindinio išsilavinimo pernai neturėjo ir nesimokė 6,1 proc. 18-24 metų vaikinų ir apie 3 proc. merginų Lietuvoje.

Europos Sąjunga buvo užsibrėžusi, kad iki 2020 metų bent 40 proc. šalies gyventojų turėtų aukštąjį ar aukštesnįjį išsilavinimą, o anksčiau mokyklas palikusiųjų procentas neviršytų 10 procentų.

Naujienų agentūros BNS informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB BNS sutikimo draudžiama.

The post Lietuviai – labiausiai išsilavinę Europos Sąjungoje appeared first on Sekunde.lt.