Paulius Velesko dvidešimt metų praleido užsienyje – Rusijoje ir Amerikoje. Prieš metus jis grįžo gyventi į Lietuvą ir dabar užsiima konsultacijomis programinės įrangos klausimais. Jo sritis –superkompiuteriai.

Vienas įdomiausių projektų, su kuriuo P. Velesko teko dirbti – branduolinio reaktoriaus (fusion reactor) dizaino modelis. Anot Pauliaus, jau dabar Prancūzijoje, Kadarašo tyrimų centre, statomas didžiausias pasaulyje eksperimentinis tokamako tipo branduolių sąlajos ITER reaktorius gali daug ko išmokyti ir galbūt jau labai greitu laiku leis pradėti naudoti branduolių sintezės energiją.

„Turėdami begalinį švarios energijos šaltinį, mes galėsime radikaliai pakeisti mūsų pasaulį į gerąją pusę“, – pabrėžia P. Velesko.

Priartėti prie problemų sprendimo

Superkompiuteris – tai kompiuteris, sukurtas atlikti skaičiavimus taip greitai, kaip tik leidžia tuo metu esančios technologijos. P. Velesko aiškina, jog tai daug paprastų kompiuterių, sujungtų į bendrą, labai spartų tinklą.

Problema, kurią sprendžia superkompiuteris, išskirstoma į daug mažų dalelių ir kiekvienas kompiuteris (procesorius) apskaičiuoja savo dalį. Šie rezultatai siunčiami kitiems procesoriams, kol galų gale vienas kompiuteris šituos apskaičiavimus surenka ir pateikia bendrą rezultatą.

„Superkompiuteriai naudojami sprendžiant didžiausias ir sudėtingiausias mokslo problemas – nuo lėktuvų sparnų geometrijos dizaino iki vakcinų kūrimo. Visos mokslo šakos, kurios naudoja apskaičiavimus ir modelius, gali naudoti superkompiuterį“, – aiškina P. Velesko.

Įtikino profesorių

Pirmaisiais studijų metais P. Velesko ieškojo papildomo darbo. Universiteto darbo skelbimų lentoje aptiko, kad superkompiuterių centrui reikalingas techninės įrangos specialistas. Darbo aprašyme buvo minima gedimų diagnostika, reikiamų kompiuterio dalių užsakymas ir keitimas. Kadangi Paulius kompiuteriu žaidė nuo penkerių ir ne vieną kartą teko pačiam jį taisyti, darbas pasirodė labai priimtinas. Ir išties vaikinas jį gavo.

„Jau pirmą darbo dieną pamačiau, jog yra magistro kursas apie kompiuterių architektūrą, pamaniau, kad man jis praverstų. Visiškai neatitikau reikalavimų tam kursui, tad teko įtikinėti profesorių, kad šito fakto nepaisytų. Buvo sunku, bet semestro gale jau kūriau savo dizainus“, – šypteli programinės įrangos ir superkompiuterių specialistas.

Karjera – šviesos greičiu

Dirbdamas P. Velesko pradėjo keliauti į įvairias konferencijas, susipažino su pasaulio mokslininkais, sužinojo, kaip dirba CPU (kompiuterio centrinio procesoriaus) specialistai, kurie kasdien naudoja superkompiuterius.

„Vieną dieną sužinojau, jog mano universitetas gavo papildomų pinigų projektui perrašyti klimato modelį, kad jis veiktų su naujais „Intel“ kompiuterių procesoriais. Kadangi jie nerado, kas galėtų tokį darbą atlikti, pasisiūliau aš ir per pusę metų viską išmokau. CPU dizaino žinios čia labai pagelbėjo“, – teigia P. Velesko.

Talentingojo P. Velesko sėkminga karjera klostėsi neįtikėtinai greitai. Vėliau jis vedė praktiką programinės įrangos ir paslaugų įmonėje „Numerical Algorithms Group“. Ten gavo išskirtinę galimybę net tris mėnesius praleisti Čikagoje, Oksforde ir Mančesteryje. O paskutinę studijų vasarą Paulius keliavo pasisemti žinių į Londono imperatoriškąjį koledžą.

Gavus diplomą, prireikė vos vieno elektroninio laiško, kad įsidarbintų JAV techninės įrangos milžinėje „Intel“, garsėjančioje savo kuriamais mikroprocesoriais. Šioje kompanijoje P. Velesko net trejus metus kūrė programinę įrangą superkompiuteriams.

Išsisuko nuo namų darbų

Nuo vaikystės P. Velesko buvo aišku, jog jis bus inžinierius arba mokslininkas. Visa kita, anot jo, tik sutapimai ir atsitiktinumai.

Būdamas penktokas Paulius lankė pirmąją programavimo klasę ir dirbo su „Pascal“ programavimo kalba. Kaip tik tuo metu matematikos pamokose reikėjo sudarinėti algebros reiškinius, kurie Pauliui neatrodė tokie jau įdomūs. Smalsus ir gabus vaikas į šią užduotį pažiūrėjo labai kūrybiškai: tiesiog praleido vieną vakarą rašydamas programą, kuri padarytų darbą už jį.

„Būtų buvę daug lengviau ir greičiau tiesiog padaryti matematikos namų darbus pačiam, tačiau buvo smagu pritaikyti naujus įgūdžius“, – šypteli P. Velesko.

Paulius manė studijuosiantis mechanikos inžineriją, tačiau dvyliktoje klasėje pusę dienos lankė parengiamąją inžinerijos programą, kurioje artimiau susipažino su elektronikos inžinieriais profesoriais. Šie ir prikalbino studijuoti elektros inžineriją.

„Tai buvo labai geras pasirinkimas. Per juos gavau darbą radarų laboratorijoje ir jie ne vieną kartą manęs pasigailėjo, kai mano pažymiai buvo „ant ribos“, – juokiasi Paulius.

Anot jo, studijų metai buvo labai intensyvūs. Teko daug dirbti ir mokytis, bet gavo progą nemažai pakeliauti po pasaulį.

Automatizavimo iššūkiai

Šiandien neretai tenka girdėti, jog pasaulis greitai bus kitoks dėl aukštųjų technologijų spartaus skverbimosi į žmonijos gyvenimą. Pasak P. Velesko, tiems, kas pasinaudos ir plėtos naujas technologijas, pokyčiai išties bus naudingi.

„Manau, didžiausias klausimas, ar bus sukurta pakankamai naujų darbo vietų, kurios pakeistų dėl automatizavimo sparčiai nykstančius darbus“, – svarsto pašnekovas.

Tai ką gi reikėtų daryti? P. Velesko manymu, jei dirbate srityje, kurią netrukus ketinama automatizuoti, laikas ieškoti būdų persikvalifikuoti į kitą profesiją.

„O visuomenei reikėtų sukurti programą, kuri rengtų tokius žmones artėjantiems pokyčiams. Iš tiesų atsakymas į šį klausimą nėra lengvas, nes neaišku, ar čia viskas bus taip baisu, kaip mes galvojame“, – sako Paulius.

Pasaulis jau išgyveno industrinę revoliuciją ir luditų –XVIII a. pabaigos – XIX a. pradžios mašinų laužytojų – judėjimą Anglijoje.

Pagal pameistrio N. Ludo, kuris, reikšdamas protestą prieš šeimininko savivalę, pirmasis sudaužė mezgimo stakles, pavardę pasivadinę luditai puldinėjo fabrikus, daužė juose mašinas, degino pastatus. Valdžia riaušes slopino. Šie veiksmai darbininkų padėties nepalengvino. Technikos pažanga negalėjo būti sustabdyta, o sunaikinę mašinas, darbininkai tiesiog patys sau atimdavo darbą. Luditų judėjimas baigėsi 1817 m.

The post Aukštosios technologijos keičia pasaulį appeared first on Sekunde.lt.

Už konkurencijos politiką atsakingos ES komisarės M. Vestager nesukalbamumas žavi net priešus. Pernai rudenį, vos prieš kelias savaites liepusi „Apple“ sumokėti Airijai 13 mlrd. eurų nesumokėtų mokesčių (JAV buvo daug pasipiktinusių), komisarė kirto Atlantą nusiteikusi užkariauti žavesiu. Amerikiečiai nebuvo sužavėti, M. Vestager liko nepalenkiama. Sėdusi į lėktuvą namo tviteryje ji parašė, kad niekada nesijautė tokia europietė.

Nuo 2014 m. lapkričio, kai pradėjo eiti dabartines pareigas, M. Vestager turėjo kelis plačiai nuskambėjusius susirėmimus su JAV technologijų bendrovėmis. Gegužę ji skyrė 110 mln. eurų baudą „Facebook“, kad suklaidino ES monopolijų priežiūros institucijas perimdama pranešimų tarnybą „WhatsApp“. Po ilgo tyrimo „Google“ birželį skirta 2,4 mlrd. eurų bauda už tai, jog naudojo savą paieškos sistemą nuosavai prekių kainų palyginimo paslaugai propaguoti. ES antimonopolininkai taip pat apkaltino „Google“, kad operacinėje sistemoje „Android“ propaguoja savo programėles bei paslaugas mobiliesiems ir konkurentus nustumia giliau. Tyrimas tebevyksta.

M. Vestager teigimu, tokių įstaigų kaip jos vadovaujamos darbas – „ne per daug artimai bičiuliautis su specialiais interesais, bet turėti drąsos ginti viešąjį interesą“. Retas dėl to ginčytųsi. Per dažnai reguliuotojai ir antimonopolininkai į pasaulį pradeda žiūrėti stambiojo verslo akimis, bet taip kenkia visuomenei. Tačiau jau seniai neramu, kad bylose prieš dominuojančias įmones Europos Komisija (EK) atlieka prokuroro, teisėjo ir nuosprendžio vykdytojo funkcijas. Pastaraisiais metais Europos teismai šiuo atžvilgiu menkai užtikrino jos galių kontrolę.

Tikėtina, kad padėtis keičiasi. Rugsėjį Europos Teisingumo Teismas paprašė žemesnės instancijos teismų peržiūrėti bylos prieš „Intel“, kuriai už piktnaudžiavimą dominavimu lustų gamybos rinkoje 2009 m. skirta 1,06 mlrd. eurų bauda, ekonominę esmę. Bet teismai dirba lėtai. Kai kas nerimauja, jog ne viena minią pradžiuginusi M. Vestager pergalė prieš didžiąsias technologijų bendroves dar gali atsigręžti prieš EK. Pati komisarė tuo metu gali būti jau gavusi aukštesnes pareigas.

Mus skiria vandenynas

Norint įvertinti, ar nerimaujama pelnytai, reikia aiškiai suprasti JAV ir Europos konkurencijos politikos skirtumus. Darbas susideda iš trijų pagrindinių dalių: prižiūrėti susijungimus, kontroliuoti kartelius ir „dominuojančioms“, kitaip tariant, didžiąją dalį rinkos aptarnaujančioms, įmonėms neleisti per daug. Su karteliais abipus Atlanto kovojama panašiai. Antai Europa nusižiūrėjo nuo JAV ir kitas dėl kainų bandančias susitarti bendroves išduodančioms įmonėms siūlo imunitetą. Susijungimus, ypač horizontaliuosius konkurentų iš vieno sektoriaus susitarimus, ES taip pat vertina labai panašiai kaip amerikiečiai (nors tyrimai rodo, kad JAV susijungimų kontrolė daug mažesnė).

Labiausiai vienoje ir kitoje Atlanto pusėje skiriasi dominuojančių įmonių priežiūra (Europoje tai vadinama bylomis pagal 102 straipsnį – pagal atitin¬ka¬mą ES sutarties dalį). Europos antimonopolininkams dažniau neramu, kad dominuojanti bendrovė (kokios būdingos technologijų sektoriams) išstums varžoves iš verslo, ir vartotojai susidurs su mažesniu pasirinkimu, didesnėmis kainomis bei prastesnėmis paslaugomis. JAV antimonopolininkai, priešingai, pasirinko ekonomisto Josepho Schumpeterio požiūrį, kad monopolinio pelno perspektyva skatina kurti naujoves ir rizikuoti, o tai spartina ūkio augimą. Remiantis tokiu požiūriu, technologijų bendrovių dominavimas veikiau padidins konkurenciją, nei ją užgniauš.

Pareigas perėmus M. Vestager, daugiausia mandagų nesutarimą dėl filosofijos pakeitė kietesnė linija. Briuselio manymu, reikia atsvaros augančiai didžiųjų technologijų bendrovių galiai formuoti politiką, visuomenę ir ekonomiką. EK mano, kad kovos negalima atidėlioti, nes dėl technologijų monopolijų sukauptų duomenų naujokėms daug sunkiau jas išstumti ar neleisti joms per daug.

O Silicio slėnyje maža abejojančių, kad Europos konkurencinė politika tėra menkai užmaskuotas protekcionizmas, siekiant seno sukirpimo regiono įmones apsaugoti nuo trikdančių reiškinių. Tiesiai paklausta, ar amerikiečių milžinėms nepavydi technologijų, M. Vestager ryžtingai neigia šališkumą. Netrūksta bylų pagal 102 straipsnį, iškeltų ne JAV bendrovėms, įskaitant rusų „Gazprom“.

Silicio slėnyje maža abejojančių, kad Europos konkurencinė politika tėra menkai užmaskuotas protekcionizmas, siekiant seno sukirpimo regiono įmones apsaugoti nuo trikdančių reiškinių.

Kad ir kaip būtų, ji pateikė kitokį konkurencijos politikos vertinimą, kaip sako Robertas McLeodas iš rinkos riziką analizuojančios „MLex“. Jos pirmtakas Joaquínas Almunia buvo labiau linkęs į kompromisą. To rato žmonių teigimu, visai tikėtina, kad jis būtų pasiekęs susitarimą su „Google“ kainų palyginimo paslaugų byloje. Prieš jį dirbusi olandė Neelie Kroes, dabar jau pasitraukusi iš politikos, dirbo drąsiai, bet dažnai klausė valstybės tarnautojų iš savo komandos patarimų.

M. Vestager, atrodo, gardžiuojasi konfrontacija. Principus ir uolumą ji turbūt atsinešė iš liuteronų dvasininkų šeimos. Eidama Danijos ministro pirmininko pavaduotojo pareigas, ji vis užgoždavo savo viršininkę Helle Thorning-Schmidt. Sudėtingus klausimus komisarė meistriškai paverčia skambiomis frazėmis, pavyzdžiui: „Europa neabejotinai atvira verslui, bet ne mokesčių vengimui.“ Kai kuriuose jos pradėtuose mūšiuose technologijų milžinės tikrai turėjo už ką atsakyti. Antai dėl „Facebook“ nusižengimo beveik niekas nesiginčija. Tyrimas dėl „Google Android“ taip pat turi pagrindą.

Bet kitais antraštes užkariavusiais atvejais neaišku, ar vartotojams nuo to bus nors kiek nors geriau. EK teigimu, „Google“ piktnaudžiavo dominavimu internetinės paieškos rinkoje, siekdama iškelti savo prekių kainų palyginimo paslaugą ir konkurentus nustumdama žemyn. Bet EK neparodė, kad vartotojai dėl to, pavyzdžiui, negavo pranašesnės paslaugos. „Google“ neseniai paskelbė dėl sprendimo teiksianti apeliaciją.

„Apple“ mokesčių bylos naudą konkurencijai dar sunkiau suvokti. Pagal Europos teisę vyriausybei draudžiama atskirai įmonei skirti subsidiją (vadinamoji valstybės pagalba), kuri suteikia pranašumą prieš konkurentes. Didžiausia valstybės pagalbos taisyklių taikymo nauda – nukirsti vyriausybių ir nacionalinių bendrovių lyderių, pavyzdžiui, nacionalinių oro vežėjų, ryšiai. Tokios įmonės dažnai dirba nuostolingai ir apkrauna biudžetą. Dėl lengvatų geresnėms bendrovėms sunku su jomis varžytis, taigi jas atkertančios valstybės pagalbos taisyklės duoda vartotojams labai daug naudos.

O kuo tai blogai?

„Apple“ byla tokios paradigmos neatitinka. EK argumento esmė, kad Airija su „Apple“ sudarė valstybės pagalbai prilygstantį specialų susitarimą dėl mokesčių, nesiūlomą kitoms įmonėms. Tačiau kuri bendrovė yra analogas, pagal kurį reikėtų vertinti „Apple“ mokesčių reikalus? Kaip buvo iškreipta konkurencija? Kur matomas chroniškas neefektyvumas? Politinis bylos prieskonis atrodo aiškesnis už naudą konkurencijos politikai. Didžiosios ES valstybės jau seniai kritikuoja Airijoje taikomą 12,5 proc. įmonių pelno mokesčio tarifą. Bet siekti Briuselio pageidaujamo mokesčių suderinimo naudojantis valstybės pagalbos taisyklėmis tikrai per daug.

Vienas kolega M. Vestager vadina „politiškai veiksmingiausia“ antimonopolininke, kiek siekia nesena atmintis. Tai – vertinimas, susižavėjimas ir kartėlis viename.

Konkurencijos politikos rateliuose daugelis visai nesidžiaugė sprendimu dėl „Apple“. N. Kroes viešai kritikavo valstybės pagalbos taisyklių taikymą (EK atstovas vėliau atkirto, kad iš Silicio slėnio kišenėje sėdinčio žmogaus – N. Kroes dirba „Uber“ viešosios politikos patarėjų taryboje – nieko daugiau ir nesitikėjo). R. McLeodas mano, jog teismai panaikins sprendimą.
Tokių įtarimų turbūt turi ir M. Vestager. Gal jai buvo svarbiausia, kad įmonių mokesčių slėpimo klausimas nepajudinamai įsitvirtintų darbotvarkėje. Jei taip, tai buvo meistriškas taktinis manevras. Taip pat politikė pasigerino asmeninę dosjė. Ji – viena rimčiausių pretendenčių po Jeano Claude’o Junckerio perimti EK pirmininko postą.

Vienas kolega M. Vestager vadina „politiškai veiksmingiausia“ antimonopolininke, kiek siekia nesena atmintis. Tai – vertinimas, susižavėjimas ir kartėlis viename, ir tam pritariančių toje srityje netrūksta. Žavimasi, kad ji padidino konkurencijos politikos svarbą taip, kaip sausi ir technokratiški jos kolegos ir pirmtakai nesugebėjo. Nenoromis pripažįstama, jog jos tipo populistinis politikos formavimas gali būti būtent tai, ko reikia augančio didžiųjų bendrovių svorio klausimui spręsti. Bet politiką atvirai painioti su antimonopoliniais žingsniais – pavojinga. Taip gali nukentėti konkurencijos direktorato kaip neutralaus arbitro reputacija.

The post Ši moteris – didžiųjų technologijų įmonių baubas appeared first on Sekunde.lt.

1971 m. pasirodė pirmasis nedidelės įmonės, žinomos kaip „Intel“, pagamintas mikroprocesorius 4004. Šiame 12 kv. milimetrų dydžio luste tilpo 2,3 tūkst. tranzistorių – mažyčių elektrinių jungiklių, išreiškiančių vienetus ir nulius, kurie sudaro kompiuterių kalbos pagrindą. Tranzistorius skyrė 10 tūkst. nanometrų (milijardųjų metro dalių) tarpai – maždaug raudonojo kraujo kūnelio dydžio. Šis miniatiūrizacijos stebuklas anuomet dar buvo artimas žmogaus masteliams. Vaikui būtų pakakę apygerio mikroskopo, kad galėtų suskaičiuoti visus 4004 tranzistorius.

Šiandien „Intel“ gaminamų „Skylake“ lustų tranzistorių nebeapžiūrėtum. Patys lustai dešimt kartų didesni už 4004, bet vos kas 14 nanometrų išdėstyti tranzistoriai tapo neįžiūrimi, nes jie daug mažesni už žmogaus akiai matomas ir mikroskopų naudojamas šviesos bangas. Jei 4004 sudarančius tranzistorius prilygintume žmogaus ūgiui, „Skylake“ komponentai atitiktų skruzdėlės dydį.

Jei 4004 sudarančius tranzistorius prilygintume žmogaus ūgiui, „Skylake“ komponentai atitiktų skruzdėlės dydį.

Skirtumas tarp 4004 ir „Skylake“ – tai skirtumas tarp milžiniškų, visą rūsį užimančių kompiuterių ir nedidelių, stilingų, 100 tūkst. kartų galingesnių plokščių aparatų, kurie telpa kišenėje. Tai skirtumas tarp telefonijos sistemų, kurių grandines komutuoja griozdiški elektromechaniniai jungikliai, ir interneto, kuriuo po pasaulį nepaliaujamai nardo trilijonai duomenų paketų. Tai pakeitė viską – nuo kalvystės iki užsienio politikos, nuo atostogų rezervavimo iki vandenilinių bombų projektavimo.

Šį skirtumą lengva išreikšti matematiškai. Gordonas Moore’as, vėliau tapęs vienu lustų gamintojos „Intel“ įkūrėjų, 1965 m. savo darbe teigė, kad į integrinį grandyną telpančių elektroninių komponentų skaičius kasmet padvigubėja. Šis eksponentinis augimas pramintas Moore’o dėsniu.

XX a. 8-ajame dešimtmetyje eksponentinio augimo tempas sumažintas iki karto per dvejus metus. Vis dėlto būtų prireikę daug drąsos, kad 1971 m. pažiūrėjęs į vieną „Intel“ pagamintų 4004 galėtumei patikėti, jog dar 44 metus toks dėsnis liks aktualus. Pagaliau padvigubink ką nors 22 sykius ir turėsi 4 mln. kartų daugiau, o gal 4 mln. kartų geriau. Būtent taip ir nutiko. „Intel“ neskelbia informacijos, kiek tranzistorių yra „Skylake“ lustuose, bet 4004 buvo sudarytas iš 2,3 tūkst. komponentų, o 2014-aisiais „Intel“ pristatytame „Xeon Haswell E-5“ jų yra daugiau nei 5 mlrd., išdėstytų vos kas 22 nanometrus.

Moore’o dėsnis nėra toks pat kaip, tarkime, suformuluotas Newtono. Bet „Intel“, kuri jau ne vieną dešimtmetį yra pagrindinė mikroprocesorių gamintoja, ir kiti sektoriaus atstovai pasistengė, kad jis taptų savaime išsipildančia pranašyste.

Reikšmingiausiai prisidėjo tranzistoriams būdinga neįprasta ypatybė – kuo jie mažesni, tuo geresni. Palyginti su didesniais, mažesniems įjungti ir išjungti reikia mažiau energijos, taip pat išauga proceso sparta. Vadinasi, galima pagaminti didesnių ir geresnių lustų, nes įdiegus daugiau ir spartesnių tranzistorių nereikėjo daugiau energijos ir neišaugo atliekinės šilumos kiekis.

Didinti lustus ir mažinti tranzistorius nebuvo lengva. Ištisus dešimtmečius puslaidininkių gamintojos milžiniškas sumas skiria moksliniams tyrimams ir eksperimentinei plėtrai (MTEP), taip pat gerokai pabrango lustų gamybos kompleksai. Bet kaskart sumažėjus tranzistoriams ir padidėjus su jais pagamintų lustų spartai ir galimybėms, šoktelėjo jų paklausa, todėl bendrovės galėjo susigrąžinti MTEP skirtas lėšas ir vėl investuoti į naujus gabaritų mažinimo tyrimus.

Ne kartą pranašauta, kad tai ilgai nesitęs. „Yra dėsnis apie Moore’o dėsnį, – juokauja „Microsoft Research“ viceprezidentas Peteris Lee. – Kas dvejus metus atsiranda dvigubai daugiau žmonių, kurie pranašauja Moore’o dėsnio galą.“ Bet kompiuterių pramonė pradeda vis aiškiau suvokti, kad patrakęs šokis greitai baigsis. Jau kurį laiką dar labiau mažinant tranzistorių matmenis nebepaauga jų energinis efektyvumas, todėl nuo praėjusio dešimtmečio vidurio aukštos klasės lustų darbinė sparta nebekinta (žr. grafiką). Be to, menkstant mažinimo naudai, kyla sąnaudos.

Yra dėsnis apie Moore’o dėsnį. Kas dvejus metus atsiranda dvigubai daugiau žmonių, kurie pranašauja Moore’o dėsnio galą.

Labiausiai dėl to, kad komponentai artėja prie fundamentalios mažumo ribos – atomo. „Skylake“ tranzistorių skersmuo – apie 100 atomų, o kuo mažiau atomų, tuo sunkiau kaupti elektroninius vienetus ir nulius, jais manipuliuoti. Dabar mažesniems tranzistoriams reikia sudėtingesnio dizaino ir papildomų medžiagų. Kadangi gaminti lustus sunkiau, vis daugiau kainuoja įrengti jų gamybos kompleksus.

„International Business Strategies“ vadovas Handelis Jonesas skaičiuoja, kad naujausių mikroprocesorių gamybos kompleksas šiandien atsieina apie 7 mlrd. JAV dolerių. Jo manymu, kai sektorius jau gamins 5 nanometrų lustus (vertinant pagal ankstesnį pažangos tempą, to galima tikėtis trečiojo šio amžiaus dešimtmečio pradžioje), ši kaina gali perkopti 16 mlrd. JAV dolerių, o tai beveik trečdalis dabartinių metinių „Intel“ pajamų, kurios 2015 m. siekė 55,4 mlrd. JAV dolerių, arba tik 2 proc. daugiau nei 2011-aisiais. Kadangi uždarbis auga taip lėtai, o sąnaudos didėja šuoliais, peršasi akivaizdi išvada. „Ekonominiu atžvilgiu Moore’o dėsniui atėjo galas“, – tvirtino Linley Gwennapas, vadovaujantis Silicio slėnio analitikų bendrovei „Linley Group“.

Pažanga jau kurį laiką stringa. Marcas Sniras, superkompiuterių ekspertas iš Argono nacionalinės laboratorijos Ilinojuje (JAV), teigia, kad bendrai rengiamame sektoriaus dokumente – Tarptautinėse puslaidininkių technologijų gairėse, – skirtame artimiausiai lustų gamybos ateičiai prognozuoti, jau dešimtmetį pateikiami perdėtai optimistiniai vertinimai. Sukurti pažadėtas gamybos inovacijas pasirodė sunkiau, nei tikėtasi, jos vėlavo kelerius metus arba apskritai neišvydo pasaulio.

„Intel“ vadovas Brianas Krzanichas viešai pripažino, kad bendrovei einasi lėčiau. Ji taiko dvimetę „tik-tak“ strategiją: vienais metais pristato lustą su mažesniais tranzistoriais („tik“), antrais patobulina lusto dizainą („tak“) ir ruošiasi vėl mažinti tranzistorius. Bet kai 2014 m. rinką pagaliau pasiekė pirmieji šios bendrovės 14 nanometrų lustai kodiniu pavadinimu „Broadwell“, buvo vėluojama veik metus. Nukeltas ir 10 nanometrų lustą paskelbsiantis „tiktelėjimas“, turėjęs būti po „Skylake“ „taktelėjimo“. „Intel“ teigimu, tokių produktų neverta tikėtis be 2017 m. Anot analitikų, dėl technologinių nesklandumų bendrovės ciklas išsitęsė iki „tik-tak-tak“. Panašių problemų patiria ir kitos stambios lustų gamintojos.

Moore’o dėsnis dar nepasiekė kelio galo. Lustų gamintojos leidžia milijardus naujam dizainui ir medžiagoms, kad tik pavyktų įtikinti tranzistorius dar mažumėlę susitraukti ir būtų galima įveikti dar kelis eksponentinius laiptelius. Be to, bendrovės tiria, kaip pagerinti parametrus pritaikant dizainą ir sumaniau programuojant. Anksčiau, nepaliaujamai didinant skaičiuojamąją galią, nebuvo rimtų paskatų eksperimentuoti su kitokiais patobulinimais.

Kiti keliai

Radikalesniame fronte yra tokių, kurie tikisi perdirbti patį kompiuterį. Pavyzdžiui, įdarbinus kvantinę mechaniką, tam tikrus skaičiavimus atlikti tokia sparta, apie kokią klasikiniams prietaisams galima tik pasvajoti. Remiantis antra idėja, siūloma imituoti biologines smegenis, kurios atlieka įspūdingą darbą, o sunaudoja labai mažai energijos. Dar vienas variantas – išskirstyti kompiuterio galią, užuot koncentravus, galimybę skaičiuoti ir komunikuoti paskirstyti įvairiems kasdieniams objektams, vis daugiau jų įtraukiant į neseniai atsiradusį daiktų internetą.

Moore’o dėsnyje neregėtu būdu susipynė žaibiškas progresas ir tikrumas dėl netolimos ateities. Nykstant tikrumui, tai gali atsiliepti ne tik lustų gamintojoms, kurioms kils papildomų iššūkių ir atsiras naujų sąnaudų. Kai pasaulyje tiek daug dalykų – nuo kreiserinio oro lainerių greičio iki darbo užmokesčio medianos – atrodytų, nesikeičia ištisus dešimtmečius, būtent su eksponentiškai augančia skaičiuojamąja galia ateities planus sieja įvairiausius daiktus – nuo papildytosios realybės sistemų iki savavaldžių automobilių – kuriančios technologijų gamintojos. Dar svarbiau, kad vaizduotėje tai įsitvirtino kaip pačios pažangos simbolis. Jei ko nors panašaus nebūtų įmanoma išgelbėti, pasaulyje taptų liūdniau.

Bet yra tokių, kurie sunkiau nuspėjamame pasaulyje mato naudos, nes atsiveria galimybė įsitvirtinti aibėms visokiausių naujų kompiuterinių technologijų. „Moore’o dėsnio galas gali tapti lūžio tašku, – mano M. Lee iš „Microsoft“. – Tikrai nestigs iššūkių, bet sykiu tai proga imtis naujų krypčių ir padaryti realų perversmą.“

The post Kaskart dvigubai sunkiau appeared first on Sekunde.lt.

Per pastaruosius keletą metų ši bendrovė yra aplenkusi kitas technologijų senbuves. Ir nors jos gaminiai tarp vartotojų sulaukia įvairaus vertinimo, panašu, kad finansų rinkos bendrovės strategija linkusios tikėti. „Apple“ vertė pagal jos akcijų kainą siekia daugiau kaip 300 mlrd. JAV dolerių. Bendrovės rinkos vertė prilygsta „Microsoft“ ir „Intel“ vertei kartu sudėjus. Jeigu „Apple“ būtų parduota, už gautus pinigus būtų galima nupirkti dvi „Coca-Cola“ bendroves arba keturias „Hewlet-Packard“.

Per daugiau negu tris dešimtmečius trunkančią šios bendrovės gyvavimo istoriją būta ir pakilimų, ir nuopolių. Pristačiusi pirmuosius savo inovatyvius kompiuterius, bendrovė sulaukė didžiulio pasisekimo, tačiau vėliau konkurentams pasiūlius pigesnius ir universalesnius įrenginius, ji buvo nustumta į šešėlį. Praėjusio amžiaus devintajame dešimtmetyje bandymai ieškoti naujų ir išskirtinių įrenginių jos vos neprivedė prie bankroto.

Antrą kvėpavimą bendrovė įgavo 1997-aisiais sugrįžus jos įkūrėjui Stevui Jobsui. Jis dėl ginčų su bendrovės generaliniu direktoriumi ir akcininkais iš jos buvo pasitraukęs 1985 metais. Per pastaruosius 10 metų „Apple“ pasaulinę šlovę atnešė trys įrenginiai: muzikos grotuvai „iPod“, išmanusis telefonas „iPhone“ ir planšetinis kompiuteris „iPad“. Tačiau bendrovės istorija prasidėjo nuo vieno keistai įkainoto lusto, kurio net negalėjai pavadinti tikru kompiuteriu.

1976. Pristatytas vienas pirmųjų asmeninių kompiuterių „Apple I“, turėjęs 1 MHz spartos procesorių ir 4 KB atminties. Tiesa, tai buvo pagrindinos lustas su procesoriumi, o kad su juo būtų galima dirbti kaip su įprastu kompiuteriu, reikėjo įsigyti papildomų dalių. Neįprasta buvo ir šio kompiuterio kaina – 666,66 JAV dolerių, nes vienam jo kūrėjų – Steve’ui Wozniakui – patiko pasikartojantys skaičiai. Šių kompiuterių buvo pagaminta vos 200 vienetų, o šiandien jie yra geidžiamas kolekcionierių eksponatas, už kurį nesibodima sumokėti ir 200 tūkst. JAV dolerių.

1977. Vos po metų pristatytas atnaujintas „Apple II“. Tai kompiuteris, kuris bendrovei nešė pelną gerą dešimtmetį, įvairios šia platforma paremtos modifikacijos buvo gamintos net iki 1993 metų.

1980. Išleistas verslui skirtas „Apple III“, jau turėjęs 2 MHz spartos procesorių ir 128 KB atminties. Didelio pasisekimo šis gaminys nesulaukė, nes neprilygo tuometinės konkurentės IBM kompiuteriams. Be to, jis turėjo trūkumų, susijusių su perkaitimu, dėl kurių buvo atšaukta dalis šios serijos kompiuterių. Kita vertus, tai nesutrukdė „Apple“ itin sėkmingai išplatinti savo akcijas biržoje, o S. Jobso turėtos akcijų dalies vertė per vieną dieną pakilo iki 217 mln. JAV dolerių.

1980. Pasirodė darbui biure skirtas „Apple Lisa“, kuris tuo metu išsiskyrė savo techninėmis galimybėmis – 5 MHz procesoriumi ir 1 MB atminties, taip pat ir savo kaina, siekusia 10 tūkst. JAV dolerių. Šis modelis patyrė visišką nesėkmę, dalį serijos tiesiog teko išmesti į šiukšlyną.

1984. Pristatytas kompiuteris „Macintosh“, tapęs naujos serijos kompiuterių pradžia. Jam pristatyti buvo sukurtas legendinis reklamos klipas su kūjį sviedžiančia mergina, kuris parodytas tik kartą per amerikietiško futbolo finalo transliaciją. „Macintosh“ buvo pirmasis asmeninis kompiuteris, turėjęs grafinę vartotojo sąsają ir valdymą pele. Per artimiausią dešimtmetį bendrovės pelnas išaugs nuo 8 mln. JAV dolerių iki 800 mln. JAV dolerių.

1989. Pristatytas nešiojamasis kompiuteris „Macintosh Portable“. Tiesa, 8 kg svėrusį įrenginį nešiojamuoju reikėtų vadinti su tam tikra išlyga. Kompiuteris kainavo beveik 7 tūkst. JAV dolerių ir nors sulaukė palankių atsiliepimų iš ekspertų, žmonės jo nepirko.

1990. „Apple“ ne visada leido tik brangius kompiuterius. Prieš du dešimtmečius pristatytas „Macintosh Classic“ nekainavo nė 1 tūkst. JAV dolerių. Šis ne itin didelių galimybių kompiuteris buvo populiarus edukaciniams tikslams ir darbui su teksto redagavimo programomis.

1991. Antras dublis – pristatytas nešiojamasis kompiuteris „PowerBook“. Nors nuo nesėkmingo ankstesnio bendrovės nešiojamojo kompiuterio debiuto buvo praėję vos dveji metai, šįkart ji sulaukė pasisekimo. „PowerBook“ kompiuteriai buvo gaminti 15 metų, juos vėliau pakeitė „MacBook Pro“ serijos kompiuteriai.

1993. Kišeninis kompiuteris „Newton Message Pad“ buvo tikra nesėkmė – didelis ir nepatogus kaip tokio tipo įrenginys, lėtai veikianti programinė įranga, o naujoviška atpažinimo ranka rašymo funkcija apskritai neveikianti.

1997. Tai buvo S. Jobso sugrįžimo metai, per kuriuos jis sugebėjo pakeisti tuometinį oficialių bendrovės vadovą Gilą Amelio ir iš esmės pertvarkyti bendrovę, kuri tuo metu dirbo nuostolingai ir per minėtus metus patyrė 700 mln. JAV dolerių nuostolių. Tapęs „Apple“ vadovu S. Jobsas projektų skaičių, su kuriais buvo dirbama, nuo 350 sumažino iki 10. Tais pačiais metais pasirodė naujas „Macintosh G3” ir „PowerBook G3”.

1998. Praėjus metams nuo sugrįžimo, S. Jobsas pareiškė, kad bendrovė vėl dirba pelningai. Jis taip pat pristatė atnaujintą „iMac G3”, kuris nebeturėjo lanksčiųjų diskelių, buvo pirmasis kompiuteris su standartinėmis USB jungtimis, tinklo jungtimi. Po trejų metų pasirodęs šio kompiuterio atnaujinimas buvo vienas pirmųjų su 1 GHz spartos ribą viršijųsių procesorių. Per dvejus metus buvo parduota du milijonai šių kompiuterių.

1999. Pristatytas nešiojamasis kompiuteris „iBook“, kuris iš karto tapo hitu, o žurnalas „Time“ S. Jobsą pavadino herojumi, kuris davė žmonėms tai, ko jie nežinojo, kad nori, tačiau iš karto tai pamėgo. Šis pastebėjimas vėliau lydėjo praktiškai kiekvieną „Apple“ naujovę.

2001. Dienos šviesą išvydo grotuvas „iPod“, prie kurio pradžioje rikiavosi jį norinčiųjų įsigyti eilės. Minimalus įrenginio dizainas, palyginti didelė 5 GB atmintinė, suderinimas su programa „iTunes“ tuo metu pavertė šį grotuvą išskirtiniu.

2003. Pristatyta muzikos parduotuvė „iTunes Store“, praėjus vos 8 savaitėms po jos pristatymo buvo parduota per 1 mln. dainų. Šiandien tai didžiausia muzikos parduotuvė internete.

2007. Pasirodė išmanusis telefonas „iPhone“. Pristatydamas šį telefoną, S. Jobsas pareiškė, kad „Apple“ iš savo oficialaus pavadinimo išbraukia žodį kompiuteris, kad jis geriau atspindėtų visą bendrovės produktų ir paslaugų įvairovę. O patį telefoną pagal inovatyvumą „Apple“ vadovas prilygino pirmąjam „Mac“ kompiuteriui. Greičiausiai jis buvo teisus, nes per pirmus metus klientai nupirko 1,4 mln. šių įrenginių, o bendrovė greitai užsitikrino solidžią rinkos dalį. Jos pavyzdžiu pasuko ir kiti telefonų gamintojai.

2010. Pristatytas planšetinis kompiuteris „iPad“. Iki tol planšetiniai kompiuteriai nebuvo prigiję, todėl pradžioje netrūko skeptiškai vertinančiųjų ir „Apple“ bandymą. Tačiau per metus buvo parduota apie 15 mln. šių įrenginių pasaulyje, o iš rinkos jie ėmė stumti pigius nešiojamuosius kompiuterius. Konkurentai ir vėl suskubo kopijuoti sėkmingą bendrovės žingsnį, o skeptikai ėmė pranašauti nebe planšetinių kompiuterių, bet nešiojamųjų kompiuterių eros pabaigą.

The post „Apple“ sėkmės ir nesėkmių istorija appeared first on Sekunde.lt.