Panevėžio „Minties“ inžinerijos gimnazijos abiturientų Dariaus Kuokalo, Denisos Sakalaitės ir Tomos Raugalytės kūryba gyvybės tema dalinasi mokytoja Emilija Gedraitienė.
Darius Kuokalas, 12 klasė
Amžinybės tęstinumas
Šalia Krekenavos, jis mėgavosi Linkava, tyru vandenėliu, apraudotu visų krašto gyventojų. Ši upė, pasroviui neša atmintį kapų. Jis ten dažnai lankydavosi, vertino žalumą aplink, jį siejo ryšys… Svajojo kartą pats tapti Linkavos srove, likti žmonių atmintyje. Ir išaušo ta diena, tas ankstyvas rytas, kuomet jis, sūnus, doros motinos džiaugsmas, pavirs atmintina srove…
„Ar viską padariau gerai? Ar netrūksta man to paskutinio lašo gyvybės, įgyvendinant tai, ką, rodos, siekiau įrodyti visą savo beprasmišką gyvenimą… Ar trūko man džiaugsmo? Jau šitiek nugyventa, bet ar pajutau širdyje kruopštumo kruopelę? Tarsi šitiek metų… stengtasi. Bet dėl ko? Dėl vardo garsinimo? Griaučiai po mirties visų vienodi, nesvarbu, kas tu… Visų likimas vienodas… Ar man trūko laimės? Visada turėjau viską šalia, ko man tik reikėjo… Gyvenimo galimybės neribotos, tik spėk jas gaudyti, nepaleisdamas vienos… Gyvenimas – saulės laikrodis, deja, visada pasieks pabaigą… Neblogai nugyvenau, daug ką pamačiau, siekiau savų svajonių, nors ir koks likimas beištiko… Gal manęs ir neatminsite po keliolikos metų, bet džiaugiuosi, turėdamas raktą į jūsų širdis šiuo brangiu momentu.“
– Lai šios mintys teišlieka manyje… – tarė mama, išgirdusi diktofono įrašą, prieš pat nuleidžiant karstą į bedugnį kapą…
Denisa Sakalaitė, 12 klasė
Literatūrinis forumas
Pavasario virsmas
Vakaro ramybė. Mėnesiena. Sėdėdami ant suoliuko parke, Romeo ir Džiuljeta žiūri į žvaigždes.
DŽIULJETA. Žinai, kartais galvoju, kodėl tiek žmonių skuba, lekia, pyksta… Tarsi turėtų amžinybę, o ne trapų, vos keliasdešimties metų gyvenimą.
ROMEO. Ir aš tai matau. Gal taip yra todėl, kad lengva pamiršti, kokia gyvybė yra laikina ir svarbi. Juk kai esi jaunas, atrodo, viskas dar yra prieš akis. Mirties tema tolima kaip kita galaktika.
DŽIULJETA (pagalvojusi). Bet tiesa tokia, kad kiekviena diena visais laikais buvo ir yra tarsi dovana. Gyvybė tokia jautri, lengvai pažeidžiama.
ROMEO. Man atrodo, gyvybė yra tarsi stiklinis indas, pilnas šviesos. Jei neatsakingai elgsiesi, gali sudaužyti, o jei saugai, gali apšviesti kelią ne tik sau, bet ir kitiems.
DŽIULJETA. Gražiai pasakei, mielasis Romeo, ir vis dėlto, kai matau žmones, kurie kenčia, skaudina save, suprantu, kad jie pamiršta tos šviesos galią.
ROMEO. Kartais skausmas užtemdo šviesą. Žmonės ne visada nori pakenkti sau, tiesiog pamiršta, jog verta kovoti, verta gyventi.
DŽIULJETA. Turbūt todėl ir svarbu, kad atgimtume ir primintume kitiems, kokia gyvybė nuostabi bei pilna tyrumo. Ir kai atrodo, jog nėra prasmės, pravartu pažvelgti atgal ir pamatyti šį pasaulio kuriamą grožį, suvokti, kad verta mylėti, kurti ir išlikti. Girdi, Romeo, i-š-l-i-k-t-i.
ROMEO. Mūsų gyvenimas nėra tik apie buvimą. Jis apie žymę, kurią paliekame. Apie tai, ką mes kūrėme iš meilės, iš gėrio, iš vilčių. Nereikia skubėti nuspręsti.
DŽIULJETA. Ir net jei mūsų gyvenimai būtų trumpi kaip vakaro žvaigždės blyksnis, jie vis tiek būtų prasmingi. Gyventi iš tiesų reiškia mylėti, puoselėti ne tik žmones, bet ir visą supančią aplinką.
ROMEO (paimdamas Džiuljetos ranką). Jei tavo širdyje yra meilė, tuomet tavo gyvybė turi istorinį svorį ir bendruomeniškumo vertę, kuri išlieka ilgiau nei mūsų kūnai.
DŽIULJETA (šypsodamasi). Pažadėk man, Romeo, kad branginsi kiekvieną šio trapaus gyvenimo akimirką. Nepamirši, kaip vertinga yra gyventi. Nekartosi įvykių, kuriuos užrašė Šekspyras.
ROMEO. Mano mylimoji, pažadu. O tu man prisiek tą patį, Džiuljeta. Kai net tada, kai pasaulis pasirodys žiaurus ir negailestingas, tavo širdyje neužges liepsnelė vilties.
DŽIULJETA. Mūsų gyvybė – dovana, branginkime ją! O meilė – palikimas pasauliui.
Jie švelniai priglunda vienas prie kito, žiūrėdami į tamsų dangų, kuriame blyksi tūkstančiai mažų gyvybės žiburių.
Toma Raugalytė, 12 klasė
Dienoraščio ištrauka
Balandžio 27 d.
Šiandien Gyvybės diena. Sekmadienis. Turiu laiko, galiu neskubėti. Galvoju apie tai ir klausiu savęs: kas tas stebuklas, kuris slypi kiekvienoje ląstelės dalelytėje, kiekviename gamtos virptelėjime? Šiuolaikiniame pasaulyje, kai visą mūsų kasdienybę baigia užvalgyti technologijos, tikroji gyvybės prasmė ima labai blėsti. Kažkaip jaučiamės, kad esame tik mažulytė dalelė visumos. Kodėl? Mes vis mažiau laiko skiriame tikriesiems pokalbiams, artimųjų pašnekesiams, vis rečiau sustojame ir pasidžiaugiame tuo, ką turime ir dėl ko galime džiaugtis. Kad tai pajustume, atrodo, nereikia net kažko įspūdingo: tereikia išeiti į gamtą, kuri pati kalba, kad daugiau nieko geriau ir negali būti – pajusti saulės spindulius, glostančius veidą, išgirsi medžių šnarančius lapus, įkvėpti gryno gaivaus oro ar net išvysti tyliai praskrendantį paukštį. Gamta kalba mums ne žodžiais, o jausmais – ji primena, kad svarbus ne tik biologinis egzistavimas. Tai jausmas, kuris užgniaužia širdį, kai juokiasi mylimas žmogus, kai padedi kitam, kai esi išgirstas ir suprastas. Tai matome vaiko šypsenoje, senelių akyse, kurios užfiksavo tiek daug, bet vis dar žvelgia su viltimi. Esmė gyvena mūsų prisiminimuose, mūsų svajonėse, net ir mūsų baimėse. Šiuolaikiniame pasaulyje, kur triukšmas, greitis ir ekranai dažnai pradangina tylą, tikrumą ir buvimą čia ir dabar, tampa vis svarbiau sustoti. Prisipažįstu: vis dažniau pamirštame, kad esame gamtos dalis, kad nesame aukščiau jos, o tik jos dalelė. Dalelė jaučianti, gyva. Technologijos, nors ir neatsiejama mūsų gyvenimo dalis, negali atstoti to tikro, šilto žmogiško ryšio. Nei ekranas, nei žinutė, nei socialiniai tinklai neprilygs tikram pokalbiui ar rankos prisilietimui. Gebėjimas sustoti, atsigręžti į tai, kas iš tiesų svarbu. Ne skubėti, o būti. Būti čia, šioje akimirkoje, šioje dienoje. Gal tai ir pažadėti sau šią ypatingą dieną?
