Meniškos prigimties, tyros sielos ženklais pažymėti žmonės – savojo krašto pasididžiavimas.
Šią savaitę „Sekundė“ dar kartą suko į Naujamiestį. Kelionės tikslas – susitikti su čia gyvenančiais įdomiais žmonėmis, plačią vagą išvariusiais švietėjiškoje, kultūrinėje veikloje, siekiančiais, kad žmonių mintys, jų suvokimas stiebtųsi į šviesą, į gėrį.
Sutiktų naujamiestiečių paprašius paminėti krašto šviesuolių pavardes, tarp kitų kiekvienas prisimindavo ir šio rašinio herojus – Julių Vaupšą, Albiną Saladūnaitę.
Nors abu gimę ne Naujamiestyje, bet jau seniai susiję su šiuo kraštu, laiko jį savu ir patys čia jaučiasi savi.
Iš Joniškio rajono kilęs J. Vaupšas Naujamiestyje apsigyveno bene prieš 37 metus. Medžio drožėjas, fotomenininkas, poetas pastaruoju metu sakosi nuo kūrybinės veiklos kiek nutolęs – šiuo metų jo pečius slegia statybų, tiksliau, seno pastato atnaujinimo darbų, rūpesčiai. Remontas jau tarsi artėja į pabaigą, bet lengviau atsikvėpti vis dar negalima.
Nors menininkas šiuo metu naujų darbų nė vienoje srityje lyg ir nekuria, kūrybinės mintys ir idėjos meniškos prigimties žmogaus vis tiek neapleidžia. Tačiau pasidalyti jomis su pašnekovais ir pasakoti apie tai, ko artimiausiu metu bus imamasi, vyras nenori.
„Prisikalbėsiu, o paskui gal neįgyvendinsiu. Geriau pasikalbėsim, kai kūrybinis sumanymas, link kurio pirmi žingsniai jau žengiami, bus baigtas“, – sako naujamiestietis.
Gausioje šeimoje
Statybos remonto darbų menininkas ėmėsi ne šiaip sau – šeimai reikalingas savas namas. Įsigiję seną apleistą pastatą ir ėmęsis jį tvarkyti nė nenumanė, kiek jėgų, lėšų ir laiko tam prireiks.
Kol kelsis į naują būstą, J. Vaupšo šeima vis dar gyvena dvidešimčiai metų išnuomotame name, į jį persikraustė tuomet, kai su žmona pasiryžo paimti auginti šešis tikrai motinai nerūpinčius vaikus.
Tapti tėvais šiems vaikams tuomet savų atžalų neturėjusią šeimą paskatino Panevėžio rajono savivaldybės Vaikų teisių apsaugos skyrius, tuometė jo vadovė Nijolė Stakytė bei Naujamiesčio dvasininkai. Jie ir leido visiems įsikurti bažnyčiai priklausančiame pastate. Tas dvidešimt metų jau praėjo, vaikai užaugo, išsiskirstė – liko tik tėvai su pačių susilaukta, dar gimnazijoje besimokančia dukra.
Dabar vaikų ėmimas į šeimą, jų apsaugojimas nuo valdiškų namų skatinamas, žmonės raginami ryžtis šiam kilniam žingsniui. Tuomet Vaupšų šeima apsisprendė tyliai, niekada tuo savo poelgiu nesigyrė, dėl jo nesigailėjo, o ramiai augino jiems savais tapusį būrelį vaikų, kurių vyriausiajam atėjus į šeimą buvo keturiolika, mažajai – pusantrų metų.
Vaikai užaugo, išskrido iš namų, vyriausias gyvena ir dirba Anglijoje, ta pati šalis paviliojo ir porą kitų. Tarp jų ir jauniausią, jau žirgininkystės verslo darbuotojos specialybę įgijusią, bet kol kas į užsienį padirbėti išvykusią.
Vaupšų vaikai nereti svečiai juos užauginusioje šeimoje.
Pažįsta per darbus
Panevėžiečiams J. Vaupšas žinomas iš jo čia įvairiose vietose rengtų parodų. Šiemet buvo galima pamatyti parodą, pavadintą „Julius Vaupšas: laisvės kaina savanorio gynėjo akimis. Fotografija, dienoraščiai“.
Ši paroda atskleidė savanorio gynėjo J. Vaupšo užrašytas mintis, užfiksuotas Laisvės gynėjų nuotaikas, kasdienybės akimirkas.
1991-ųjų metų pradžioje naujamiestietis budėjo Aukščiausiosios Tarybos rūmuose.
Anksčiau buvo galima pamatyti jo fotografijų parodą „Išėjusiems – sugrįžti“.
Joniškio rajone gimęs kūrėjas gana dažnai savo fotografijos, tapybos darbus, medžio drožinius pristato Panevėžio mieste, rajone ir kitur rengiamose parodose.
Vyras pasakoja, kad pradėti fotografuoti dar vaikystėje jį skatino tuo metu Juodeikiuose kunigavęs tėvas Stanislovas. Fotografijos meno J. Vaupšas mokėsi anuomečiame Vilniaus technologijos technikume.
„Kartais žmogus nebeišsitenki vien savyje: gamtoje, darbuose, svajonėse…Ir reikia šaukti iš šito ilgesio, kad tave išgirstų ir tau atlieptų…“, – apie save yra rašęs J. Vaupšas.
Didelę įtaką jo gyvenimui ir kūrybai turėjo šviesaus atminimo
krekenavietis Jonas Žilevičius. Jo paskatintas J. Vaupšas sukūrė didingas medžio skulptūras – Švenčiuliškių kapinėse bei kitose Krekenavos vietose iki šiol stūksančius „Valdovą“, „Vaidilą“, „Rūpintojėlį“ ir kt.
Nors J. Žilevičiaus nebėra, su Krekenava J. Vaupšo ryšiai nenutrūkę. Kraštotyrininką, Šaulių sąjungos veikėją, Panevėžio rajono savivaldybės garbės pilietį J. Žilevičių jis iki šiol prisimena tik geru žodžiu. Juk šis žmogus gyveno ir dirbo savo kraštui, jo žmonėms, siekė išsaugoti istoriją, įamžinti išėjusiųjų atminimą.
Iš visos apylinkės rinktos girnos, lauko akmenys, o iš jų kurti originalūs paminklai. Taip buvo prikeltos Švenčiuliškių kapinaitės, tapo tarsi muziejus po atviru dangumi. Čia 2011 metais amžino poilsio atgulė ir pats Jonas Žilevičius.
Darbas ir atgaiva
J. Vaupšas taip pat turi ką puoselėti – jis tvarko Juozo Urbšio sodybą. Šis užsiėmimas ne tik jo darbas, bet ir atgaiva, nors kartais tenka paplušėti iš peties, sako, jog sodyboje praleidžiamas laikas iš tiesų būna prasmingas.
Krekenavos regioniniame parke esančią paskutinio tarpukario Lietuvos užsienio reikalų ministro Juozo Urbšio tėviškės sodybą giminaičiai padovanojo Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai. Sodyboje yra įsteigtas
Juozo Urbšio visuomeninės minties ir kultūros centras, kurio veikla dabar plėtojama ir sodyboje, ir bibliotekoje, ir daugelyje kitų kultūros įstaigų.
Sodyboje rengiamos konferencijos, vyksta poezijos vakarai, koncertai. Šiame centre vykdoma veikla tarsi pabrėžia, kad
menas, kultūra yra neatsiejami nuo visuomeninės minties formavimosi.
Su F. Dostojevskiu
Didžiulę reikšmę J. Vaupšo gyvenime turi knygos. Kad kuo plačiau ir giliau susipažintų su literatūros paslaptimis, vyras Vilniaus universitete neakivaizdžiai mokėsi ir baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Diplomą gavęs pagal specialybę nė nedirbo, žinių jam reikėjo savo akiračiui ir žinioms praturtinti.
Rašytojas, kuriam naujamiestietis atiduoda didžiausią įvertinimą ir pagarbą, – Fiodoras Dostojevskis. Genialūs šio autoriaus kūriniai perskaityti ne po vieną kartą.
Ir dabar, kai nuo statybos rūpesčių sukasi galva, atokvėpio valandėlę gelbsti būtent F. Dostojevskis. „Broliai Karamozovai“, „Idiotas“, „Demonai“ ir kitos jo knygos.
„Kai visiškai pervargstu, griebiuosi šio autoriaus knygų – jos sugeba harmonizuoti, viską sustatyti į savas vėžes“, – tvirtina naujamiestietis.
O pirmoji pažintis su tuo didžiu autoriumi įvyko, kai Julius dar buvo vaikas ir gyveno vienkiemyje su tėvais.
„Tėvai priimdavo gyventi laisvose statybose dirbančius nuteistuosius, mama virdavo jiems valgį. Vienas iš tų vyrų kiekvieną laisvą minutę sėsdavo skaityti knygos, pažiūrėjau, kad visada skaitydavo tik Dostojevskio kūrinius. Man tai padarė labai didelį įspūdį, galvojau, kas čia per knyga, kodėl žmogus taip įdėmiai ją skaito. Dabar jau suprantu: kažkas sunkaus, slegiančio, matyt, buvo to žmogaus gyvenime ir jis knygoje ieškojo atsakymų. O juos Dostojevskis gali pateikti, jo kūryboje viskas, ko reikia žmogaus sielai: psichologija, tikėjimas, pranašystės, paguoda“, – sako J. Vaupšas.
Ir jis pats neretai ima plunksną į rankas, kuria ne tik eilėraščius, bet ir įamžina praėjusių dienų įvykius, pasakoja apie įdomius žmones. Rajono laikraštyje „Tėvynė“ kartais pasirodo jo rašinių apie menininkus.
Popieriniai stebuklai
Viena iš J. Vaupšo rašinių herojų – Naujamiesčio kultūros centro direktorės pavaduotoja Inga Dasevičienė. Pamatęs Naujamiesčio dailės galerijoje šios jaunos moters darbų parodą, Julius neabejojo, kad su Ingos kūryba turėtų susipažinti gerokai daugiau žmonių.
Ingos Dasevičienės popieriaus raižiniai – interjero detalės – žavi savo spalvomis, formomis bei originalumu.
I. Dasevičienės kūryba – raižiniai. Susižavėjusi kadaise Dailės galerijoje eksponuotais garsaus tautodailininko, popieriaus karpinių meistro Klaido Navicko darbais, moteris negalėjo atsistebėti, kaip galima tiesiog su žirklutėmis iš popieriuje sukurti nepaprastas kompozicijas, paveikslus. Ji pradėjo daugiau domėtis, ieškoti informacijos, pabandė ir pati karpyti, bet paskui pasuko kitu keliu – ėmėsi popierių raižyti peiliuku.
Toks kūrybos būdas labiau paplitęs Rytų šalyse, garsių popieriaus raižymo meistrų yra Jungtinėse Amerikos valstijose. Lietuvoje vyrauja karpiniai.
Pradėjusi raižyti I. Dasevičienė mano pataikiusi į dešimtuką, šis kūrybos būdas jai pasirodė mieliausias ir priimtiniausias.
Dabar jau turi sukūrusi nemažai darbų, parodos lankytojai galėjo žavėtis menininkės raižytais interjero dizaino kūriniais, daugiausia šviestuvais, kitomis detalėmis.
Iš Pasvalio rajono kilusi, o dabar Naujamiestyje dirbanti moteris sako nuo vaikystės mėgusi piešti, kurti, tačiau tik dabar atrado savo nišą.
Naujamiesčio dailės galerijoje visada eksponuojami tik vertingi, svarūs darbai. Viena iš nuolatinių parodų bei kitų kultūros renginių lankytojų, Naujamiestyje jau šešiolika metų gyvenanti žinoma Panevėžio šviesuolė, visuomenininkė, renginių vedėja, bibliotekininkė Albina Saladūnaitė.
Naujamiestyje jau šešiolika metų gyvena žinoma Panevėžio šviesuolė, visuomenininkė, renginių vedėja, bibliotekininkė Albina Saladūnaitė.
„Jeigu negimei Naujamiestyje, tai tikras naujamiestietis, ko gero, ir nebūsi“, – šypsosi A. Saladūnaitė. Tačiau prisipažįsta gerai žinanti, kad niekur kitur gyventi jai nebus taip šilta ir jauku, kaip čia.
Apsigyvenusi čia ji greitai pasijuto sava: „Kokie gražūs ir mieli čia žmonės.“
Anksčiau Naujamiestis A. Saladūnaitei buvo nepažįstamas kraštas – nuo Pušaloto kilusi moteris toje rajono pusėje retai kada ir lankydavosi. Tačiau Panevėžyje gyvenusią bibliotekininkę kaimas traukė visada, juk, kaip sako, mieste nelabai ir pamatysi net kaip metų laikai keičiasi, nebent pagal medžių lapų spalvą. O kaime kiekviena žolė, žemės grumstas, net dangaus spalva byloja apie gamtos didybę, jos paslaptis ir permainas.
„Kai kieme lauki parskrendančio savojo varnėno, žinai, kad jau pavasaris“, – sako Albina ir prisimena savo persikėlimo į Naujamiestį pradžią.
Atgimimo laiku aktyviai dalyvaudama ateitininkų veikloje dažnai lankydavosi to judėjimo savotiškoje sostinėje Berčiūnuose, tekdavo ir Naujamiestį pasiekti.
Berčiūnai jai atrodė nepaprasto grožio kampelis, tačiau čia apsigyventi nė nesvajojo. Arti miesto esančioje kurortinėje vietovėje įsigyti būstą neatrodė realu. Užtat apylinkių gamtos grožiu taip pat pasižymintis Naujamiestis atrodė labiau prieinamas.
Tūkstantmečiui pasibaigus
Kai kartu žygeivių judėjime dalyvaujanti Vaupšų šeima apsigyveno Naujamiestyje ir su šešiais vaikais įsikūrė parapijos namuose, Albina dažna viešnia pas juos būdavo ir vis labiau žavėjosi šiuo miesteliu.
Atrodė tikra idilė: nuostabaus grožio apylinkės, nuoširdūs ir draugiški žmonės, viskas, ko reikia, ranka pasiekiama. O kai čia vykdavo šventos Onos atlaidai, mena pasijusdavusi tarsi kitame pasaulyje, taip gera ir gražu čia būdavo.
Užtat kai išgirdo apie įkandama kaina parduodamą nedidelį namelį, A. Saladūnaitė žengė svarbų savo gyvenime žingsnį – ėmė ir įsigijo jį.
„Kai visi su nerimu laukė ateinančių 2000 metų, nes nežinojo, ką tūkstantmečio virsmas gali atnešti, aš jau savame kieme su draugais lipdėme iš sniego kamuolius ir pastatę į juos – savotiškus šviestuvus – žvakes ramiai to virsmo laukėme“, – prisimena bibliotekininkė.
Jos kasdienė kelionė į darbą G. Petkevičaitės-Bitės bibliotekoje iš Naujamiesčio ne tokia ir tolima, dvidešimt minučių ir ji jau vietoje.
Nors kaimo buitis nepalyginti sudėtingesnė nei miesto gyventojo, A. Saladūnaitė sako, jog viską atperka ramaus kaimo gyvenimo teikiama palaima.
„Kiekvieną rytą vakarą išėjusi į kiemą galiu žiūrėti į pro šalį tekančią upę“, – sako Nacionalinės kalbos premijos laureatė, G. Petkevičaitės-Bitės atminimo medaliu „Tarnaukime Lietuvai“ įvertinta, pasaulio lietuvių moters titulą ir daugiau garbingų įvertinimų pelniusi A. Saladūnaitė.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
