Svetimo karo įkaitai

1979 metų gruodį prasidėjęs karas Afganistane skaudžiai palietė ir Lietuvą. Dešimtmetį trukusioje invazijoje dalyvavo beveik 5 000 lietuvių. 96 iš jų žuvo, 98 tapo neįgalūs, kiti karo baisumų poveikį jaučia iki šiol.

Afganistano karo dalyviai skaudžias pasekmes jaučia iki šiol.

Afganistane vykęs karas skaudžiai atsiliepė ir mūsų šalies šeimoms. Daugelis tėvų melsdavosi, kad atlikti privalomąją karo tarnybą jų vaikų neišsiųstų į karo draskomą šalį. Jaunuoliai į karo mėsmalę pakliūdavo kone iš mokyklos suolo, mažai parengti tam, kas laukia. Ne vienas namo grįžo cinkuotame karste.

1978 metų pavasarį prokomunistinė Afganistano liaudies demokratinė partija ir jai prijaučiantys kariškiai įvykdė karinį perversmą. Buvo paskelbtas radikalių pokyčių planas. Vykdomos reformos sukėlė visuomenės nepasitenkinimą. Jau netrukus prasidėjo ginkluoti sukilimai ir situacija tapo nevaldoma. Tad valdžia ne kartą prašė sovietų pagalbos.

Galiausiai 1979 metais per Kalėdas į Afganistaną įvesta sovietų kariuomenė. Jos dydis skirtingais metais buvo nevienodas. Iš pradžių siekė apie 40 tūkst. karių, o 1985 metais viršijo ir 100 tūkst. Sovietų bandymai įveikti modžachedus buvo nesėkmingi. 1988 metais partizanai kontroliavo didžiąją Afganistano teritoriją.

Tų metų pavasarį Ženevoje pasirašytas Afganistano, Pakistano, Sovietų Sąjungos ir JAV susitarimas, kuriuo remiantis Sovietų Sąjunga iki 1989 metų vasario 15 dienos buvo priversta išvesti savo kariuomenę. Per šį karą žuvo apie 14 tūkst. Sovietų Sąjungos karių.

Afganistano karo dalyvių asociacijos pirmininkas Vytas Lukšys sako, kad tikslaus skaičiaus, kiek Afganistane tarnavo lietuvių, niekas oficialiai nežino. Kiek žinoma iš sovietmečio spaudos, šiame kare dalyvavo kiek daugiau nei 4 600. Tad dabar visur ir figūruoja skaičius 5 000.

Nors sovietai buvo linkę nuslėpti tikruosius skaičius, jo manymu, realus skaičius turėjo būti panašus. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, labai daug dirbta, stengtasi gauti dokumentų kopijas iš karinių komisariatų. Ir nors kai kurie duomenys dingę, manoma, kad skaičiai atitinka.

V. Lukšys

„Sunku pasakyti, manau, kad jei ir buvo sumažintas, pagal dokumentų kopijas iš karinių komisariatų, tas skaičius daugmaž sutampa“, – „Sekundei“ teigė V. Lukšys.

Kiek dabar šalyje galėtų būti šio karo dalyvių, taip pat sunku pasakyti. Pasak V. Lukšio, tarp karo dalyvių gana didelis mirtingumas – per metus miršta po keliolika žmonių. Be to, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, apie 100–200 Rusijos piliečių, šio karo dalyvių, išvyko iš mūsų šalies. Tad asociacijos vadovas mano, kad kariavusiųjų turėtų būti apie 4 000 ar daugiau.

Jo manymu, Afganistano kare vis dėlto daugiausia kovėsi rusai, nes jų ir taip yra daugiau. Gana daug buvo ir ukrainiečių. Asociacijos pirmininkas pastebėjo tendenciją, kad ten siųsdavo daugiau Vidurinės Azijos gyventojus.

„Manau, kad jie buvo reikalingi dėl galimybės susikalbėti su vietiniais. Pavyzdžiui, tadžikų yra tiek vienoje, tiek kitoje valstybėje“, – svarstė asociacijos vadovas.

Iš mokyklos – į nežinią

Ne vienas tarnavęs Afganistane jaunuolis ten buvo išsiųstas kone iš mokyklos suolo, vos po kelių mėnesių mokymų, net nenumanydamas, kas jo laukia. V. Lukšio teigimu, tai priklausė nuo laikotarpio, kada buvo pašauktas į kariuomenę. Buvo du ar trys šaukimai, kai vaikinai, vos paimti į kariuomenę, išeidavo kario kursą ir iš karto buvo siunčiami į Afganistaną.

„Tai nepasiteisino, nes tarp jų buvo daug nepatyrusiųjų ir jų šaukimai labiau nukentėdavo. Tad ateityje buvo stengiamasi, kad ilgiau tarnautų kitur, pasiruoštų“, – pasakojo V. Lukšys.

Daugeliu atvejų žmonės nežinojo, kur bus siunčiami.

„Kur man teko tarnauti, žinojome jau maždaug keletą mėnesių iki išsiuntimo, bet situacijos nepakeisi. O ką gali padaryti, jeigu tarnyba keli tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos?“ – sako V. Lukšys.

Į kariuomenę paimtas 1979 metų pavasarį, jis iš pradžių tarnavo Ferganoje Uzbekijoje, vėliau išsiųstas į Kirgizijoje buvusį Ošos pulką. Paskui vėl buvo sugrąžintas į Ferganą ruoštis vykti į Afganistaną. Kas ten laukė, niekas nenumanė, nes į svetimą šalį vyras išsiųstas keliomis savaitėmis anksčiau nei oficiali karo pradžia – 1979 metų gruodžio pradžioje. Pasak V. Lukšio, kai kurie kariai Afganistane buvo dar nuo vasaros. Pats jis ten pakliuvo maždaug po pusmečio tarnybos.

Jokių žinių

„Kai manęs klausia, atsakau, kad tarnavau oro desantininkų daliniuose, kas beliko daryti?“ – apie dalyvavimą aktyviuose karo veiksmuose kalba V. Lukšys.

1979 metų pabaigoje jis dalyvavo tuomečio Afganistano prezidento Amino rūmų paėmimo operacijoje. Pasak asociacijos vadovo, jo dalinys dalyvavo ne šturmo operacijoje, bet turėjo užtikrinti, kad Amino šalininkai nesulauktų pagalbos.

V. Lukšiui būnant Afganistane tėvai nežinojo, kur jų sūnus. Nors vadai versdavo dažnai rašyti laiškus namiškiams, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, didelė jų dalis namų tiesiog nepasiekdavo. Ypač jei kareiviai bandydavo įdėti į voką ar rašydavo ant specifinio popieriaus su vandens ženklais, iš ko buvo galima atspėti tarnybos vietą.

V. Lukšio manymu, karininkai gal dėl to versdavo dažnai rašyti laiškus, kad namiškiai nesijaudintų. Jis pasakoja, kad laiškai keliaudavo per Maskvą, ant jų nurodyta pašto dėžutė aplinkiniams tarnybos vietos neatskleisdavo.

„Daug laiškų neateidavo į namus. Tėvas, kiek žinau, vaikščiodavo į karinį komisariatą, ten leido jam suprasti, kad sūnus tarnauja Afganistane“, – prisimena karo dalyvis.

Vyras pasakoja, kad Afganistane išbuvo apie pusantrų metų. Kartą iš ten teko grįžti neplanuotų atostogų mirus tėčiui. Tuo metu V. Lukšys dalyvavo karinėje operacijoje ir apie tėčio mirtį sužinojo gerokai vėliau – praėjus maždaug mėnesiui. Pulkui grįžus į bazę, jam buvo įsakyta skristi į Ferganą, lėktuve padavė telegramą, pranešančią apie tėvo mirtį.

„Po jo mirties jau buvo praėjęs mėnuo. Iš operacijos neatšaukdavo. Sudėtinga kareivį nugabenti iki bazės, be to, per operaciją kiekvienas karys svarbus“, – pamena V. Lukšys.

Tik tuomet namiškiai tiksliai sužinojo, kur Vytas tarnauja.

Skaudi nelygybė

„Ilgą laiką mes dėjome pastangas, kad būtume įvardinti tuo, kas esame. Pasaulis žinojo, kad ten 10 metų vyko karas, tačiau Lietuvos valdžia dėl kažkokių priežasčių vengė mus įvardyti Afganistano karo dalyviais“, – piktinasi V. Lukšys.

V. Lukšys tvirtina, kad Afganistano karo dalyviai nepelnytai pamiršti.

Tai pavyko padaryti tik gana neseniai. Tiesa, niekas iš esmės nepasikeitė. Nei medicininės, nei psichologinės pagalbos daugiau neatsirado. Tai daugiau moralinis aspektas.

V. Lukšio teigimu, egzistuoja psichologinis veiksnys – nenorima žmogaus pripažinti tuo, kuo jis faktiškai yra. Tai rodo valstybės požiūrį, nes vengiama spręsti ir kitas problemas.

„Mes nekalti, kad dabartinių taikos misijų dalyviai yra gerbiami, o mes ne, nors dalyvavimas kare faktiškai yra vienodas. Tik vieni atstovauja valstybei, o kiti buvo priversti atstovauti kitos valstybės interesams, bet kaip žmonės, kaip piliečiai labiau nukentėjo tarnavusieji Afganistane“, – didelę moralinę skriaudą jaučia veteranas.

Be to, taikos palaikymo misijų dalyviai misijoje būna daugiausia pusmetį ir grįžę gauna socialinę psichologinę pagalbą, o tarnavusieji Afganistane negauna.

„Mes viską turėjome vos ne dantimis išplėšti ir daugelis institucijų, atvirai pasakius, tam dalykui priešinosi“, – tvirtina V. Lukšys.

Sovietmečiu medicinos lygis buvo žemesnis, tačiau medicininėse kortelėse buvo nurodyta apie tarnavimą Afganistane, kad gydytojas atkreiptų dėmesį į sveikatos problemas. Ar anuomet atitarnavusieji sulaukdavo geresnės sveikatos priežiūros, jis teigė nežinantis – bent pats buvo sveikesnis ir su tuo nesusidūrė. Tiesa, psichologinės pagalbos grįžusieji iš Afganistano negavo.

Dalyvavimas tokiuose įvykiuose turi ir fizinių, ir emocinių pasekmių. Ir nebūtinai žmogus tapo neįgalus iš karto. Buvo ir tokių, kuriems sužeidimai atsiliepė vėliau.

„Nustatyti invalidumą dabar labai sunku. Daugelis skambina, klausia, tačiau įrodyti ryšį su veiksmais Afganistane labai sunku. Net jeigu žmogus Afganistane patyrė kokių nors problemų, nėra ligos istorijos. Lietuvoje medikai tų duomenų neturi. Žmogus priverstas kreiptis į Rusijos archyvus“, – apie problemas, su kuriomis susiduriama, pasakojo karo dalyvis.

Asociacijos vadovas sako keletą kartų bandęs dėl to tarpininkauti, tačiau kaip būtų galima išspręsti šią bėdą, nežinantis.

Sunkios pasekmės

V. Lukšys pasakoja, kad prieš keliolika metų VU profesorė Danutė Gailienė kartu su kolegomis atliko Afganistano karo dalyvių tyrimą ir aiškinosi, kokią karo traumą jie patyrė.

Tyrime teigiama, kad daugelis jaunuolių į Afganistaną paimti apgaule. Kariaudami jie suprato tapę politinių manipuliacijų įrankiu. Vyrai atsidūrė sunkioje ir dviprasmiškoje padėtyje – patys ten nenorėjo būti, vietiniai taip pat jų nenorėjo, tačiau kito pasirinkimo, kaip tik kariauti, taip pat nebuvo.

Grįžus namo visuomenė taip pat nelaukė išskėstomis rankomis, neskubėjo pripažinti jų aukomis ir padėti. Žlugus Sovietų Sąjungai, situacija dar pablogėjo. Šis karas pripažintas didele klaida.

Lietuva atkūrė nepriklausomybę, o vadinamieji afganai kovėsi siųsti ne savos valstybės.

Per tyrimą nustatyta, kad tarnavusiųjų Afganistane traumuojanti patirtis yra gerokai didesnė nei kitų tarnavusiųjų sovietų armijoje. Didžioji dalis apklaustų vyrų dalyvavo kariniuose veiksmuose, kone trečdalis – mūšiuose. Be to, lietuviai aktyvių karinių veiksmų zonoje praleido kelis kartus ilgiau nei potrauminio streso sutrikimo ir įvairių psichosomatinių sutrikimų vystymosi kritinė riba.

Tyrimas atskleidė, kad po 15 ir daugiau metų trečdalis šio karo dalyvių turi potrauminio streso sutrikimų. Jiems labiau būdinga depresija, nerimas, dažniau kyla bendravimo sunkumų. Būdingi miego sutrikimai, agresija.

Net trečdaliui šių vyrų vėliau labai sunkiai sekėsi prisitaikyti gyvenime. Tarp jų yra du kartus daugiau išsiskyrusių asmenų, jie daug dažniau keitė darbovietę. Beveik pusei tarnyba sutrukdė pasiekto mokslo ir profesinius tikslus. Karas iš esmės pakeitė jų požiūrį į gyvenimą.

Tyrimas atskleidė, kad Afganistane tarnavusiems vyrams keturis kartus dažniau grėsė nužudymas ar sužalojimas nei kitiems tirtiems asmenims, tarnavusiems sovietų armijoje. Jų du kartus daugiau matė, kaip nužudomi ar sužalojami žmonės. Jiems teko kovoti už būvį, pavojinga liga sirgo tris kartus daugiau nei kiti asmenys. 72 procentai karių stokojo maisto ir vandens, net šešis kartus daugiau asmenų patyrė pažeminimą ir persekiojimą. Net 12 procentų bandė žudytis, o tarp tarnavusiųjųi sovietų kariuomenėje tokių buvo 2 procentai.

Daiva SAVICKIENĖ