Atėjo metas ir vėl spręsti, ką puošime šventėms. Tradicinę eglę? O gal šįkart kėnį ar net pušį?
Atėjo metas ir vėl spręsti, ką puošime šventėms. Tradicinę eglę? O gal šįkart kėnį ar net pušį?Dažnai medį lengviau užauginti nei paskui nukirstą išlaikyti gyvą. Atrodo, parsineši į namus patį gražiausią, bet pačiame švenčių įkarštyje ima byrėti spygliai.
Ar tinkamas pasirinkimas gali padėti to išvengti? Būsime atviri: ne visada.
Tačiau kuo daugiau žinosite apie populiariausių spygliuočių ypatumus, tuo didesnė bus sėkmingo pirkinio tikimybė.
Paprastosios eglės
Buvo ir lieka tradiciškiausias pasirinkimas žiemos šventėms, nors patikimiausiu variantu eglių niekaip nepavadinsi.
Paprastosios eglės spyglius ima barstyti greičiau nei kiti jų giminaičiai. Šildomame kambaryje jie gali pradėti kristi jau po kelių dienų, ypač jeigu eglaitė senokai nukirsta.
Vidutinis jos išvaizdumo laikas – 1–2 savaitės. Ir tik tada, jeigu atšviežinsite kamieno pjūvį ir reguliariai papildysite vandens stove.
Jeigu patalpoje itin sausa ir karšta, Kalėdų eglės laikas dar sutrumpėja, nes toks oras aktyviai traukia drėgmę iš šakelių ir spyglių (pradedant nuo apatinių).
Didžiausias eglaičių pliusas – aromatas. Minusai – aštrūs spygliai, sauso ir karšto oro, staigių temperatūrų pokyčių netoleravimas, todėl netinkamos transportavimo sąlygos gali dar paspartinti šakelių plikimą.
Prieš pirkdami eglę visada ją pakilokite – jeigu įtartinai lengva, greičiausiai jau yra perdžiūvusi.
Eglė tiks tiems, kas pageidauja klasikinio aromato bei vaizdo, neskuba medelio puošti anksčiau nei prieš pat šventes ir neplanuoja jo laikyti iki pat sausio pabaigos.
Paprastosios pušys
Populiaria alternatyva tradicinėms eglėms pušys tapo dėl savo ištvermingumo ir išraiškingos purios lajos. Tokio pat aukščio medeliai gražiai žiūrisi tiek nedideliuose kambarėliuose, tiek erdviose svetainėse, nes atrodo stambesni, nei yra iš tikrųjų.
Tačiau svarbiausias pušų privalumas – jos mažiau barsto spyglius. Net patalpoje cirkuliuojant karštam sausam orui.
Dvi trys savaitės – tiek vidutiniškai namuose stovi Kalėdų pušis be pastebimų pokyčių. Jeigu patrumpinsite kamieną ir vis įpilsite vandens, tai ir ilgiau.
Pušys traukia ir savo sakingu aromatu, ryškesniu nei eglės. Dar jos atrodo ne tokios standartiškos – plačiai besidriekiančios šakos suteikia laisvesnę formą, kurią daugelis laiko privalumu, tačiau reikalauja stambesnių žaislų bei platesnių girliandų.
Tiems, kam patinka idealiai simetriškos lajos, pušys gali pasirodyti pernelyg chaotiškos.
Jos turi ir dar vieną ypatumą: pjūvio vietoje ir šakelių galuose pušys smarkiau leidžia sakus. Jeigu medelis šviežias, jis bus tikrai labai lipnus. Tai joks trūkumas, tiesiog biologinė savybė, bet kai kuriems žmonėms ji trukdo.
Dar vienas niuansas – pušys sunkesnės, todėl reikalauja stabilesnio stovo.
Normandiniai kėniai
Vienų populiariausių kalėdinių medžių reputaciją lėmė dvi savybės – dekoratyvumas ir stebėtinas ištvermingumas.
Normandinius kėnius (Abies nordmanniana) paprasta atpažinti iš idealios piramidiškos formos ir ilgų tamsžalių spyglių, kurie išlieka minkšti net po poros savaičių, praleistų šildomame bute radiatoriaus pašonėje, ir beveik nebyra.
Normandinis kėnis išlieka šviežias nuo 2 iki 4 savaičių, kartais ir ilgiau, jeigu kamieną patrumpinsite ir nepamiršite įpilti vandens. Todėl šie Kalėdų medžiai laikomi pačiais ilgaamžiškiausiais miestų butams.
Tačiau normandiniai kėniai neturi ryškaus aromato. Bet toli gražu ne visiems pirkėjams tai yra trūkumas.
Medeliai labai simetriški, tankūs, o spygliai netgi šiek tiek blizga – juos malonu liesti. Galite drąsiai kabinti ant šakelių bet kokius žaislus – išlaikys.
Jei norite būti tikri, kad Kalėdų medis liks puošnus labai ilgai ir nekels jokių rūpesčių, rinkitės normandinį kėnį. Jis idealiai tinka butams su centriniu šildymu ir namams, kurie šventėms pradedami puošti anksti.
Dervingieji kėniai
Pripažinti pačiais stipriausiais ir mažiausiai priežiūros rūpesčių keliančiais Kalėdų medžiais, namuose dervingieji kėniai (Abies fraseri) išsilaiko ilgiau nei eglės ir net normandiniai kėniai.
Pagrindinis šių spygliuočių privalumas – jie beveik nebarsto spyglių. Pastarieji smulkūs, ploni ir labai elastingi, tad net medžiui ilgai užsibuvus patalpoje nepradeda trupėti.
Šviežią išvaizdą dervingasis kėnis išlaiko vidutiniškai nuo 3 savaičių iki mėnesio, kartais ir ilgiau.
Pagrindinis jų ypatumas – dvispalviai spygliai: žvelgiant iš viršaus – tamsiai žali, apačioje – žvilga sidabru, todėl visas medis ir be žaislų atrodo itin puošniai.
Dervingųjų kėnių aromatas išraiškingas, tačiau švelnius, ne toks ryškius kaip eglių.
Kėnių laja tanki, simetriška. Šakos ganėtinai stangrios, kad išlaikytų ir sunkius žaisliukus, o juos kabinant minkšti spygliai nebado pirštų.
Kėniai turi didelį privalumą: dėl šakų struktūros drėgmė garuoja tolygiai, tad medis staigiai neperdžiūva.
Tačiau tai nereiškia, kad vandens tokiems spygliuočiams nereikia. Jeigu šviežiai nepatrumpinsite kamieno ir nepildysite vandens stove, apatinės šakos gali prarasti stangrumą.
Tinkamai prižiūrimas dervingasis kėnis tikrai išsaugos spalvą ir formą per visas šventes.
Tai koks skirtumas?
Eglės, pušys ir kėniai skiriasi ne tik išvaizda, bet ir reakcija į namų sąlygas. Todėl jūsų pasirinkimas turėtų priklausyti nuo to, kaip ilgai ketinate grožėtis papuoštu Kalėdų medžiu ir kokio indėlio į šventinę atmosferą iš jo tikitės.
Kiekvieno iš šių augalų sava spyglių struktūra, skirtinga reakcija į patalpų orą ir savitas dekoratyvumas. Visos šios savybės ir lemia, kaip greitai spygliukai ima byrėti, kaip kvepia ir kaip atrodo interjere.
Paprastosios eglės laikomos kaprizingiausiomis. Jų spygliai kieti, aštrūs, greitai prarandantys drėgmę šiltame kambaryje. Eglės pirmosios ima byrėti, ypač tada, jeigu iki nusiperkant laikytos šaltyje arba seniai nukirstos. Jeigu pakartotinai nenupjausite kamieno ir neįpilsite į stovą vandens, apatinės šakos džiūti pradeda jau po kelių dienų.
Ir visgi būtent eglės užtikrina sodriausią aromatą namuose, daugeliui neatsiejamą nuo žiemos švenčių.
Pušų spygliai drėgmę išlaiko daug geriau. Jie ilgi, minkšti, tad nelūžinėja taip greitai, šakų struktūra leidžia medeliui ilgiau išsaugoti lankstumą.
Net intensyviai šildomuose namuose pušys išstovi 2–3 savaites neprarasdamos puošnumo.
Taip pat pastebėta, kad jos mažiau reaguoja į temperatūrų svyravimus, nes natūraliai auga sausose ir saulėtose vietose.
Pušų aromatas nei per stiprus, nei per silpnas – tiesiog malonus, be to, stabiliai laikosi, taigi daugeliui tai pliusas.
Tik dėl sakų pušys gali atrodyti lipnios, ypač pirmomis dienomis nusipirkus.
Kėniai, ypač dervingieji, tikri ištvermės čempionai. Jų minkšti plokšti spygliai išsilaiko ant šakelių ilgiau nei eglių ar pušų, džiūva palaipsniui ir vienodai. Tad net esant aukštai patalpų temperatūrai kėniai išlaiko formą ir spalvą.
Šių spygliuočių aromatas – lengvas, neerzinantis. Tai didžiulis privalumas visiems kvapams jautriems ar alerginių reakcijų bijantiems žmonės.
Ir atrodo kėniai itin dailiai: tankūs, simetriški, sodraus atspalvio ir puošnūs net be girliandų.
Iš visų trijų medžių pirmoji savuosius spyglius nubarstys eglė, tada pušis ir vėliausiai – kėnis.
Temperatūra ir drėgmė patalpoje šiuos skirtumus dar labiau paryškina. Tad jeigu Kalėdų medį pastatysite netoli radiatoriaus, eglė pradės džiūti jau po dienos. Pušies spygliai irgi neteks lankstumo, bet daug vėliau. Kėnis greičiausiai išliks stabilus, jeigu reguliariai įpilsite vandens į jo stovą: sausu oru kėnių spygliai nebyra, tik po truputį netenka aromato.
Kaip pailginti Kalėdų medžio gyvenimą
Spygliuotis – ar tai būtų eglė, ar pušis, ar kėnis – namuose išstovės ilgiau, jei sugebėsite sudaryti jam sąlygas, kuo labiau panašias į tas, kurioje jie gali išlaikyti drėgmę.
Ne paslaptis, kad spygliuočiai sunkiai pakenčia sausą karštą orą. Tad kuo mažiau medelis išdžius pirmosiomis dienomis, tuo ilgiau nepradės mesti spyglių.
Iškart nusipirkus Kalėdų medį svarbu atnaujinti kamieno pjūvį. Net jeigu pats medelis atrodo šviežias, apatinė kamieno dalis gali būti padžiūvusi transportupjant. Darsyk jį patrumpinus atsiveria kapiliarai, per kuriuos augalas sugeria vandenį. Todėl nupjovus geriausia iškart statyti eglaitę į stovą su vandeniu. Užgaišite bent valandą – mediena gali vėl apdžiūti ir prasčiau praleisti drėgmę.
Turbūt jau nereikia nė priminti, kad vieta, kur ruošiatės statyti Kalėdų medį, turėtų būti kuo toliau nuo šilumos šaltinių – radiatoriaus ar židinio.
Taip pat negalima statyti medelio prie durų ar skersvėjyje: staigūs temperatūrų pokyčiai taip pat spartina išdžiūvimą.
Beje, kėniai ir pušys geriau toleruoja tokias sąlygas nei eglės, bet vis tiek nuo jų kenčia.
Situaciją pagerins paprastas oro drėkintuvas ar bent netoliese pastatytas indas su vandeniu. Tai medžio neišgelbės, tačiau džiūvimą pristabdys.
Stove irgi visada turi būti vandens. Spygliuočiai labai aktyviai jį geria, ypač pirmas porą dienų, kai medis bando kompensuoti netektą drėgmę.
Apatinė kamieno dalis negali likti sausa: jeigu tik stove vanduo pasibaigia, kapiliarai greitai užsiveria. Ir net jei gana greitai vėl pripildote jį vandens, šio pasisavinimas jau nebebūna toks efektyvus.
Beje, kai kas pataria pagerinti tą vandenį kokiais nors priedais, kurie neva turėtų pailginti eglės gyvenimą, bet iš tikrųjų tai nepadeda. Nei cukrus, nei aspirinas ar tuo labiau citrinų rūgštis ir actas neveikia. Jie nedaro beveik jokios įtakos spygliukų gebėjimui išlaikyti drėgmę, o kai kuriais atvejais netgi pakenkia kamieno pjūviui.
