Į komedijos premjerą kviečiantis režisierius Vytautas Kaniušonis mano, kad į žiūrovų linksminimą reikia žiūrėti labai rimtai: komedijoje, pasak jo, turi rastis vietos ne pigiam, vulgariam juokinimui, patyčioms, o nuoširdžiam, pagarbiam požiūriui net į keisčiausią, kvailiausią žmogų.
Spektaklis apie žmogaus prigimtį
Teatras „Menas“ gyvena premjeros nuotaikomis: jau rytoj žiūrovų dėmesio laukia Raffy Shart komedija „Mano žmonos vardas Morisas“.
Spektaklio režisierius, teatro meno vadovas Vytautas Kaniušonis sako, kad pastatyta klasikinė situacijų komedija. Jos siužetas iš pažiūros neįmantrus: žmona įtaria vyrą neištikimybe ir pateikia jam ultimatumą. Vyrui reikia įrodyti, kad gali susitvarkyti gyvenimą, pasikeisti. Tačiau paprasta atrodanti istorija tampa sudėtinga ir baigiasi netikėtai. Režisieriaus teigimu, pjesės ir spektaklio patrauklumas – situacijų netikėtumas, nekasdieniškumas – jos kelia šypseną, juoką, ironiją, stebina.
„Šis spektaklis – apie spontaniškumą, gaivališkumą. Iš kur tai žmonėse? Gal tai tiesiog gamta? Juk žiurkė, užspeista į kampą, gali pašokti du metrus. Ir žmonėse esantis prigimtinis gaivališkumas neleidžia taikstytis su išorinėmis aplinkybėmis. Kiekvieno padaro noras išgyventi – nesunaikinamas.
Pjesė parašyta prancūzo, bet tas joje atspindėtas gaivališkumas neturi tautiškumo – tai universalus bruožas, žmogaus prigimtis. Ir situacijos – universalios, atpažįstamos, ne kaip nors išgalvotos ar išmąstytos, dirbtinai sukurtos – juk visur atsitinka keistų situacijų, visur yra apsimetėlių, melagių, veidmainių“, – tvirtina V. Kaniušonis.
Nuostata – nenuvertinti žiūrovo
Pasak V. Kaniušonio, kurdama spektaklį teatro trupė pabandė į komediją pažiūrėti kiek kitaip, nei įprasta.
„Gali skambėti keistai, bet mes siekiame į komediją žiūrėti rimtai, – dėl paradokso šypteli režisierius. – Komedija – toks žanras, kad apie ją išgirdus į galvą ateina mintis: ir vėl bus tiesiog juokiamasi iš kvailų situacijų.
Bet man labai nesinorėjo vulgarumo, kvailumo, nenorėjau ieškoti būdų sukelti kvailą, nepadorų juoką. Man svarbu pagarbiai pasižiūrėti į žmogų – kad ir koks jis būtų kvailas, keistas, melagis – jis yra mes, jis tarp mūsų. Svarbu ne pasityčioti, kurti kvailybės mugę, spektaklį paversti pigiu, kvailu reginiu, o kiek įmanoma surasti to tikrumo, įtikinti, paveikti, užkrėsti. Todėl į komediją norėjom įdėti nuoširdumo, naivumo, svarbiausia – sąžiningai, iš širdies atlikti darbą.“ Galima spėti, kad tokį kūrėjo požiūrį lemia jo nuostata nenuvertinti žiūrovo. Pasak režisieriaus, žmonės eina į teatrus, nes juos traukia kultūra – net ir ieškodami ne gilumo, o poilsio, pramogos, jie nori ne bukinimo ir absurdiškumo, o galimybių atsipalaiduoti patiriant džiaugsmą.
Išbandymas aktoriams
Režisierius tvirtina, kad pjesė „Mano žmonos vardas Morisas“ jam patikusi, nes joje visas dėmesys sutelktas į veiksmą – būdų, kaip išspręsti problemas, paiešką. „Joje vaizduojama situacija, kurioje nėra laiko ilgoms reminiscencijoms – reikia imtis veiksmo. Norint literatūrą atgaivinti kilo klausimas, kaip tas veiksmas, veikimas turi matytis scenoje – juk čia reikia ne vaidinti, o iš tiesų įsivelti į veiksmą“, – uždavinius įvardija kūrėjas.
Jo teigimu, pjesė kelia itin didelius reikalavimus aktoriams, tad statant spektaklį profesionalumas tapo ir pagrindine darbo kryptimi, ir problema. „Teatre „Menas“ labai nedaug statyta suaugusiesiems. Nors aktoriai gali sakyti, kad skirtumo, ar vaidinti vaikams, ar jų tėvams, nėra, aš manau kitaip, – atviras režisierius. – Įpratimas vaidinti vaikiškuose spektakliuose kartais kiša koją. Pagaliau – ir žmonės juk keičiasi: tas, kas prieš dvidešimt metų vaidino zuikutį, dabar gal jau nori tikru vilku tapti.
„Morisas“ mums tapo ir aktoriniu trenažu, ir pasirengimu vaidinti dar sudėtingesnius spektaklius, ir aktorių galimybių patikrinimu.“
Ką tas patikrinimas parodė, kokius pažymius meno vadovas gali rašyti savo aktoriams? V. Kaniušonis sako: „Svarbiausia – ką pasakys žiūrovai. Norime ir siekiame, kad žmonėms būtų įdomu – kad jie gyventų su mumis tas spektaklio valandas ir paskui dar norėtų grįžti, kad būtų suintriguoti, pamatytų mūsų galimybes.
O man vertinti sunku, nes žinau, koks buvo procesas, kokia situacija buvo darbo pradžioje ir kokia yra dabar.
Dabartinė man atrodo neprasta, o nueitas kelias – vedęs tinkama linkme, dovanojęs nemenkų atradimų.“
Laimi laisvumas
Apie dėmesį aktorių darbui kūrėjas kalba ne tik pristatydamas naująjį spektaklį. Jis apskritai sako esantis aktorinio teatro šalininkas.
„Žiūrovai turi išgyventi, ką išgyvena aktorius. Bendri išgyvenimai leidžia pasiekti aukštesnį suvokimo, patyrimo lygį. Tas bendro išgyvenimo pojūtis – vienas iš svarbiausių dalykų teatre“, – mano V. Kaniušonis.
Jis sako, kad kurdamas spektaklius stengiasi aktoriams suteikti laisvę, ir teigia jiems leidžiantis viską. O ar aktoriai pasinaudoja tuo leidimu? „Nelabai, – neslepia režisierius. – Nedaug tokių, kurie geba pajusti improvizavimo džiaugsmą, drįsta atskleisti savo prigimtį, spontaniškumą.
Sunkiausia aktoriaus darbe – nustebinti, pateikti intrigą, rasti, kas užkabina. Tokių atradimų patirti lemta ne kiekvienam, o man labai norisi matyti žmones, žinančius, ką daro scenoje. Ir sunku, kai reikia tiksliai nurodyti, ką daryti.
Netikiu, kad griežtumu, drausme galima daug pasiekti. Na taip, ir despotiškumas duoda rezultatų. Bet ko jie verti?
Scenoje griežti sustatymai, ribojimai apskritai gali atnešti labai daug žalos – sustatai juk šiandien, šiandieninės būsenos žmones. O rytoj tas sustatymas gali būti tik varžanti kliūtis, nes aktorius bus jau kitas, kitoks.“
Svarbu tikėti savo veikla
Pažįstantis ir aktoriaus, ir režisieriaus darbo subtilumus V. Kaniušonis sako nepatiriantis, kad šios dvi profesijos jame provokuotų susikirtimus, nesutarimus. Joms esą pavyksta eiti kartu. Apskritai kūrėjas svarsto, kad šiandienos visuomenės polinkis į specializavimąsi turi ne tik teigiamų, bet ir neigiamų pusių. Pasak jo, didelė specializacija galbūt leidžia matyti ryškiau, bet akiplotis tampa mažas.
„Man gražus Švietimo epochos žmogus, gebėjęs ir groti, ir vaidinti, ir rašyti. Man įdomios skirtingos profesijos, nes įdomi pati žmogaus prigimtis, viskas, kas slypi už įprasto racionalumo, už to, kas rodoma visuomenei, kokia ta neįvardijama jėga, kuri gyvena visuose žmonėse, kaip skirtingai ji pasireiškia, per kokius filtrus pereina“, – atskleidžia menininkas.
Jis teigia patyręs, kad yra dalykų, kurių negali atrasti ir išreikšti vien per aktorystę arba vien per režisūrą. Kita vertus, tvirtina suprantantis ir aktorius, kurie laikosi pozicijos tik vaidinti ir nesikišti į režisūrinius dalykus, išraiškos priemones, prasmės ieškojimus. Kaip ir suprantantis tuos aktorius, kurie tampa režisieriais dėl konfliktų su režisieriais, ir tuos, kurie – iš pagarbos jiems, noro siekti idealo, jį pakartoti, ir tuos, kurie trokšta tik patenkinti savo mažąjį despotą.
„Svarbu, kad pasirinkdamas savo poziciją būtum sąžiningas, kad kaip kūrėjas žinai, kas tave veda į priekį. Norint dirbti teatre pagrindinis kriterijus – ar jauti džiaugsmą dirbdamas, ar kankiniesi. Jei prasideda kančia – jau reikia abejoti, ar esi savo vietoje“, – mano V. Kaniušonis.
Į tikslą – nors ir kūlversčiais
Režisierius teigia pats ne kartą patyręs ir abejonių dėl savo vietos, ir kankinimosi. Buvę ir daug konfliktų darbe, ir prasmės neradimo, savo nereikalingumo supratimo, bandymų suvokti, ką reiški, kas esi – rakštis, priekaištas ar galių sužadintojas.
Savosios vietos ieškodamas menininkas skirtinguose miestuose studijavo ir aktorystę, ir režisūrą, dirbo ne tik teatre. Aktoriaus studijas Vilniuje paliko po trečio kurso, režisūros mokslus baigė Klaipėdoje, Mažeikiuose vadovavo teatro studijai, vėl grįžo į Vilnių, vėl pas Joną Vaitkų studijavo ir aktorystę, ir režisūrą.
O 1993-iaisiais išvažiavo į Švediją. Įkūrė įmonę, prekiavo panevėžiečių lino gaminiais. Sako – norėjosi įrodyti sau, kad gali būti daugiau nei studentas. Be to, išvažiavimą nemenkai lėmė ir noras maištauti. Prasidėjus kitai valstybės epochai, prisimena, išlindo per daug gaivalo, per daug visko prapliupo – revoliucijų įkvėpti anuomečiai V. Kaniušonio autoritetai pasirodė negražiai.
Tiesa, bandymas gyventi ne vien teatru netruko ilgai – kūrėjas ir būdamas Švedijoje vaidino, režisavo, o po kurio laiko grįžo į Lietuvą ir vėl ėmėsi režisūros studijų.
„Kad ir kokiais neįtikėtinais kūlversčiais ritina gyvenimas, jis vis vien atveda į tau skirtą vietą. Yra toks posakis apie lietų – kiek daug lašų, o visi savo vietoje“, – tvirtina supratęs esmę.
***
Faktai
- Vytautas Kaniušonis gimė 1963 metais Murmanske. Vidurinę mokyklą baigė Vilniuje. Mokėsi Lietuvos muzikos akademijoje, įgijo aktoriaus ir režisieriaus specialybes.
- Dirbo Mažeikiuose teatro režisieriumi. Trejus metus vaidino Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, vėliau dirbo Švedijoje. Buvo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dėstytojas.
- Sukūrė daug ryškių vaidmenų teatre ir kine. Pavasarį kino teatrus pasieksiančioje I. Jonyno juostoje „Lošėjas“ kartu su menininko J. Meko dukra Oona atliko pagrindinius vaidmenis.
- Nuo 2009 m. dirba teatro „Menas“ meno vadovu.
- 2007 m. V. Kaniušonio režisuotas spektaklis J. Vaitkaus „Literatūros pamokos“ Rokiškio festivalyje laimėjo pagrindinį komisijos prizą.
- 2010 m. teatre „Menas“ pastatė B. Sruogos komediją „Dobilėlis penkialapis“, 2013 m. – „Karalaitę ant žirnio ir kitas pasakas“ (pagal H. K. Anderseno pasakas).
Jurga ŠVAGŽDIENĖ
