Šiandienos, rugpjūčio 8 d., miesto vasaros festivalio „Susitikime penktadienį“ muzikinės programos dalis – dainuojamosios poezijos merginų grupės „Baltos varnos“ pasirodymas.
Panevėžyje – malonūs prisiminimai
Iš Zarasų atvykstančios jaunosios atlikėjos jau dalijasi scena su žymiausiais šalies bardais. Grupės narės – seserys Milda ir Teresė Andrijauskaitės bei Raminta Razmaitė – Panevėžyje lankosi ne pirmą kartą.
„Panevėžys mums susijęs su labai įdomiu ir jaukiu dainuojamosios poezijos konkursu, skirtu poetei Elenai Mezginaitei atminti. Jame dalyvavome 2012-aisiais ir užėmėme paskutinę vietą. Tačiau lygiai po metų tame pačiame konkurse tapome laureatėmis. Tai buvo netikėtas šuolis“, – prisiminimais dalijosi T. Andrijauskaitė.
Keletą metų kartu koncertuojančios merginos šiemet baigė mokyklą. Nors netrukus visos paliks Zarasus, laiko drauge pakoncertuoti vis dar randa.
Vasaros fiestoje „Susitikime penktadienį“ grupė „Baltos varnos“ dalyvaus jau nebe pirmą kartą. Merginos pažadėjo įvairiapusišką, lyrišką, tačiau energingą vakaro pasirodymą.
Prieš kiek laiko susibūrė jūsų grupė ir ką per jos gyvavimo laikotarpį laikytumėte didžiausiu pasisekimu?
Susibūrėme 2011-aisiais, tačiau tuo metu pristatydavome kaip grupė ,,Kampas“. Atradusios internete informacijos apie kitą grupę tokiu vardu, nusprendėme persivadinti, o ir pačios jautėme, kad šis pavadinimas mums netinka. Taip tapome ,,Baltos varnos‘‘. Per visą savo gyvavimo laikotarpį didžiausiu pasiekimu galėtume laikyti Sauliaus Mykolaičio premijos laimėjimą. Dar šiandien sunku patikėti, kad tai iš tikrųjų įvyko.
Kas jums yra geriausias įvertinimas – kvietimai groti muzikos festivaliuose, scenos dalijimasis su žinomais šalies muzikantais ar publikos plojimai?
Sesutėms Mildai ir Teresei yra nepaprasta ir nepakartojama groti su žinomais šalies muzikantais, pripažintais bardais ir kitais svarbiais žmonėmis. Tai yra didelis įvertinimas tokiai jaunai grupei kaip mes. Sutinku su jų nuomone, tačiau taip pat manau, kad labai didelis įvertinimas yra publikos ovacijos ir gerbėjai. Juk jokia grupė negalėtų gyvuoti, jei neturėtų savo klausytojo.
Klestint elektroninės muzikos erai, kokie yra dainuojamosios poezijos privalumai?
Teresė. Dainuojamoji poezija vis dar išlaiko gyvos, nekompiuterizuotos muzikos tradiciją scenoje. Tačiau šis muzikos stilius apima labai įvairius žanrus, todėl kartais gali susidurti ir su elektronine muzika.
Kam priklauso jūsų atliekamų dainų autorystė?
Grupės gyvavimo pradžioje dažniau kūriau aš ir grojome mano rašytas dainas. Šiuo metu aktyviausiai kuria Teresė, nors dalis atliekamų dainų autorystės priklauso ir Mildai. Rašome ir grojame visos, visur ir visada, kai tik pagauna įkvėpimas.
Muzikos pasaulis – konkurencingas?
Žinoma, bet tai tikrai nėra blogai. Kitokiu atveju muzika nebūtų taip ištobulėjusi, kaip dabar. Konkurencija yra visur ir visada, kiekvienas atlikėjas sąmoningai ar nesąmoningai konkuruoja su kitu atlikėju ir siekia parodyti savo muziką pasauliui.
Ko jūsų muzikinėje veikloje daugiau – noro save realizuoti ar pasiekti didesnį klausytojų ratą?
Grupei tobulėti reikalinga ir savęs realizacija, ir klausytojų ratas. Kiekvienas iš šių dalykų ugdo vienas kitą. Mūsų kūrybinė veikla prasidėjo nuo noro realizuoti save ir savo idėjas, tačiau galiausiai peraugo į kur kas didesnį projektą. Dabar trokštame ne tik realizuoti save, bet ir pritraukti daugiau klausytojų.
Ar tiesa, kad dainuodamas negali meluoti?
Dainuojamoji poezija dar vadinama aktorių muzika, o vaidindamas žmogus visuomet turi šiek tiek meluoti. Tačiau jeigu įsijaučiama į tai, apie ką dainuoji, to negalima vadinti melu – juk jausmų nesumeluosi. Todėl dažnai mūsų kūriniai rašomi remiantis tikromis istorijomis ir išgyvenimais.
Šiemet baigėte mokyklą. Kokie jūsų ateities planai, ar jie susiję su muzika?
Teresė. Mes su seserimi studijuosime Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, o Raminta vizualiojo meno išvyksta mokytis į Didžiąją Britaniją. Visos net neabejojame, kad savo ateitį siesime su muzika. Galbūt tai nebūtinai bus mūsų darbas, bet pomėgis – tikrai.
Juta LIUTKEVIČIŪTĖ
