Kadaise visose gyvenimo srityse svarbiausiu žmogaus pagalbininku, jo ramsčiu buvęs arklys dabar kaimuose didžiausia retenybė. Su buvusia šio gyvūno šlove, jo nauda ir verte galima susipažinti vieninteliame šalyje Arklio muziejuje.
Širmiai, bėriai, sarčiai
Skersai išilgai per Lietuvą važiuodamas veltui žvalgytumeisi laukuose besiganančių žirgų kaimenių. Tik retkarčiais šmėkštelės vienas kitas bėris, sartis, širmis ar kitokio plauko arklys ir tas pats dabar jau dažniausiai būna žmogaus pramogai, o ne pagalbai, sunkius darbams dirbant, skirtas.
„Neklauskite, kokios spalvos, teiraukitės, kokio plauko arklys“, – patarė Anykščių rajone esančio Arklio muziejaus darbuotojas Egidijus Musteikis.
Apsilankiusieji Arklio muziejuje apie šiuos gyvūnus gali sužinoti beveik viską. Ir tai, kad plaukas – tai arklio kailio spalvinės išvaizdos apibūdinimas vienu žodžiu. Šių gyvulių kailis būna kelių spalvų, jų išsidėstymas ir lemia, kaip vadinamas arklys.
Lietuvoje populiariausi juodos ir rudos spalvų arkliai vadinami juodžiais, bėriais ar sarčiais. Arklių pavadinimams svarbi ne tik pagrindinė kailio spalva, bet ir karčių bei uodegos spalvos, įvairios dėmės. Gyvūno plauko spalva dažniausiai nustatoma pagal galvos, kaklo ir liemens spalvas, karčių, uodegos bei kojų skirtingus atspalvius.
Arklių plaukų spalvų įvairovei apibūdinti pasitelkiama apie dvidešimt pavadinimų. Pavyzdžiui, gelsvo plauko arklys vadinamas palvu, su balta dėme ant galvos – laukiu, tamsiai rudas – bėru ir kt.
Grynų spalvų arklių beveik nėra, nebent balti ir juodi, laikomi pačiais elegantiškiausiais.
„Pabalnokit šešis žirgus, visus šešis širmus!“ – sakoma lietuvių liaudies dainoje. Širmi – balti su įvairių formų ir skirtingų tamsių plaukų priemaiša žirgai.
Pasak Arklio muziejaus darbuotojo, kai širmiui ant liemens yra obuolio dydžio tamsių plaukų ratai, tokius žirgus vadinama obuolmušiais. Jeigu nuo pat gimimo žirgas šviesus–jis šyvis arba palšis, o jei liemuo iš prigimties „žilas“ – žirgas derešas.
Jei žirgas tamsus, jo liemuo pelenų spalvos, o per nugarą dar eina juoda juosta – jis pelėkas.
Jei gelsvi karčiai, uodega ir kojos juodi–jis bulanas. O kai tamsiai šokoladinis, primena kaštoną, jis taip ir vadinamas – kaštanu. Nusakant arklio plauką, minimos dar ir žymės kaktoje.
Teigiama, kad mūsų senoliams mažiausiai patrauklūs atrodė keršiai – margi žirgai, ant kurių juodo ar rudo kūno išsimėtę balti lopai, panašiai kaip juodmargių ar žalmargių karvių. Šeimininkas margu arkliu nevažiuodavo į svečius.
Žmonės sakydavo: mergina neištekės, jeigu margas arklys pereis jai kelią. Kai norima apibūdinti ką nors netvirta, tikinama: kaip ant margo arklio joti.
O latviai į tokį gyvulį žiūri palankiai, sako: jei sutiksi margą arklį, išsipildys troškimai.
Vežimu – per Lietuvą
Netoli Anykščių, Niūronių kaime, prieš 35 metus, 1978-aisiais, buvo įsteigtas Arklio muziejus.
Jo iniciatoriui profesoriui Petrui Vasinauskui atminti dabar muziejuje skirtas atskiras kambarys. Jame galima pamatyti net kino filmą iš tų laikų, kai profesorius kartu su žurnalistu vežimu apkeliavo visą Lietuvą.
Yra daug nuotraukų, originalių eksponatų, pavyzdžiui, profesoriaus apsiaustas, vadinamoji burka, kuriuo jis gaubėsi kelionėje.
Lietuvos mokslų akademijos narys korespondentas, nusipelnęs mokslo veikėjas ir agronomas, Valstybinės premijos laureatas, profesorius, biomedicinos ir agronomijos mokslų habilituotas daktaras P. Vasinauskas apie tokio muziejaus įkūrimą svajojo jau daug metų, brandino mintį steigti etnografinį žemės ūkio muziejų.
„Anykščius jis pasirinko neatsitiktinai, šis kraštas yra gausiai lankomas turistų, puikus kraštovaizdis“,–„Sekundei“ teigė muziejininkas.
Profesorius yra parašęs daugiau kaip 30 knygų, brošiūrų, daug straipsnių. Žemės ūkio specialistams labai reikalingi leidiniai „Žemės dirbimas“, „Sėjomainos“ ir kiti. Per ilgą savo mokslinės veiklos laiką P. Vasinauskas parengė 20 mokslo darbuotojų, apgynusių mokslo laipsnius.
Profesorių ypač išgarsino kelionė arkliu per Lietuvą 1975 metais, kai jis, matydamas besaikį šių gyvulių naikinimą kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, norėjo įrodyti, kad arklys dar reikalingas. Tada su žurnalistu Vladu Vaicekausku jis ir leidosi į kelionę.
Lietuvos keliais per 43 dienas jie nuvažiavo 1 501 kilometrą. Remdamasis šioje kelionėje rašytais dienoraščiais, profesorius parengė knygą. Ji išleista tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę.
Arklio muziejuje galima sužinoti, kad kelionės metu vežimą traukė sunkiųjų veislės arklys Bėris. Vežimai buvo du. Aukštaitijoje Bėris buvo įkinkytas į Elmininkų eksperimentinio ūkio dovanotą vadinamąją lineiką, ji dabar pastatyta vienoje iš muziejaus patalpų. Kitur Bėris traukė vadinamuosius korelius.
Kaimo centras – kalvė
Arklio muziejaus įkūrimo istorija pasakoja, kad pradžia buvo du klojimai ir šalia jų esančios pradinės mokyklos patalpos. Iš visos Lietuvos į muziejų buvo suvežti pirmieji eksponatai: vežimai, vežimaičiai, brikos, ratai, rogės, arklai, plūgai, balnai, arklių sukamos linaminės, kuliamosios, sėjamosios, bulviakasės, pjaunamosios ir kt.
Su arkliu susiję daugybė daiktų. Štai atskira ekspozicija skirta jo priežiūros priemonėms, joje įvairios šukos karčiams, kūnui, uodegai šukuoti, yra net specialūs gydomieji batai.
1987 metais muziejuje buvo pastatyta kalvė, be jos anksčiau nebuvo įsivaizduojamas nė vienas kaimas. Apie kalvę, pasakojama, sukdavosi visas kaimo gyvenimas. Juk arklys kiekviename net ir mažiausiame ūkyje buvo būtinas. Su juo žemės darbus dirbdavo, į turgų, į miestą, į šventes važiuodavo. Arklio kanopas nuolat reikėdavo kaustyti.
Dabar Arklio muziejuje apsilankiusieji galbūt pirmą kartą gyvenime pamatys, kaip atrodo tikra kalvė, kaip joje dirbama.
Pastaraisiais metais muziejaus ekspozicijos vis atnaujinamos, ir lankytojai gali susipažinti su įvairiais žemės ūkio padargais, transporto priemonėmis, kavalerijos istorija, sužinoti apie arklį visokiausių įdomybių. Kiekvieną rudenį vyksta muziejininkų ekspedicijos po Anykščių rajono kaimus, kaupiami eksponatai, gausėja rinkiniai.
Muziejaus pirmoji ekspozicija skirta karo žirgams, jais jodinėjusiems ulonams, husarams, yra ginklų, šarvuočių. Karo istorija besidominčių jaunųjų lankytojų akys sublizga, pamačius originalų husaro kardą, kuris buvo rastas netoli Ukmergės.
Galima išvysti tūkstančių metų istoriją menančių piešinių, arklių kapinynų maketų, radinių. Juk buvo laikas, kai šeimininkus laidodavo kartu su žirgais. Muziejuje galima pamatyti Marvelės žirgų kapinyno maketą.
Visose srityse
Dabar sunku įsivaizduoti, kad arkliai buvo reikalingi visur. E. Musteikis kvietė pasižiūrėti, kokias statines su vandeniu arkliai traukdavo į gaisravietes.
„Ir gaisrininkai, ir policija, ir medicina, ir paštas, pasienio ir visos kitos tarnybos turėjo savo arklius – taip, kaip dabar mašinas. Ugniagesiai prižiūrėjo arklių fermas, mieste budėdavo pakinkytos greitosios medicinos pagalbos karietos, jomis medikai skubėdavo pas ligonius“,–pasakojo E. Musteikis.
Talkino arkliai ir kelininkams, ir statybininkams – jiems veždavo medžiagas. Nebuvo srities, kurioje žmonės galėjo apsieiti be šio svarbiausio pagalbininko.
Muziejaus lankytojai gali susipažinti su arklio kilmės istorija, pamatyti vežimus – fajetonus, brikas, važelius, žemės dirbimo padargus, kalvystės įrankius, sužinoti, kaip su arkliu kūlė javus, malė grūdus, bruko linus.
Atskira ekspozicija įvairių kinkymo priemonių, vis kitokių skirtinguose šalies regionuose.
Lietuvoje arklys visais metų laikais atlikdavo įvairius darbus, ir ne tik žemės ūkio. Sunkiai dirbančiam darbiniam arkliui lietuvis jautė pagarbą, vadino jį savo duonpelniu. Valstiečiai brangino savo arklius, manydavo, kad jie turi įvairių galių.
Pasakojama, kad Panevėžio apylinkėse arkliui duodavo pauostyti kūdikį, pirmą kartą išneštą laukan, tikėdamiesi tuo jį apsaugoti nuo peršalimo. Savo mylimus pagalbininkus šeimininkai stengėsi sočiai pašerti, švariai užlaikyti, gerai pakaustyti.
Apie žmones spręsdavo ir pagal jų žirgus – jeigu šie prižiūrėti, vadinasi, šeimininkai geri.
E. Musteikis priminė, kad su arkliais ir į naktigones jota. Būdavo, kad naktigonėn patraukdavo ne vienai nakčiai, o savaitei ar net mėnesiui. Jaunuoliai grįždavo namo ant sočių, gražių arklių geros nuotaikos. Anksti rytą jodami namo, vaikinai tyčia garsiai dainuodavo arba pūsdavo ragus, kad pažadintų miegančiuosius.
Audžia, lipdo
1993 metais duris lankytojams atvėrė pirmoji Striukų aukštaitiška sodyba. Muziejui dabar priklauso 15 pastatų. Sodybose vykdomos edukacinės programos.
Aukštaitiškoje gryčioje lankytojai gali apžiūrėti duonkepę, jiems papasakojama apie rugių sėjimą, kūlimą, grūdų malimą, miltų sijojimą, duonos užmaišymą. Kūrenama krosnis, į ją pašaunamas duonos kepalas.
Kiekvienas gali išsikepti sau po bandelę. Ši programa paįvairinama žaidimais, vaišinamasi kaimiškais skanėstais.
Moksleiviai gali būti supažindinami su advento ypatumus, kalėdiniais, velykiniais papročiais ir tradicijomis.
Per kitą edukacinę programą moksleiviai klausosi pasakojimo apie bites, medaus kopinėjimą, susipažįsta su tautosaka, patys iš bičių vaško lieja žvakę, ragauja kaimiškų skanėstų – duonos su sūriu, lašiniais, medumi.
Sodybos šeimininkė gali papasakoti ir apie Jurginių, ir apie Sekminių papročius. Kerdžius supažindina su ganymo muzikos instrumentais, dalyviai patys padaro ragaišio kepaliukus, vaišinasi skanėstais.
Etnografinėse sodybose įgyvendinama muziejaus edukacinė programa – moksleiviai supažindinami su lietuviškomis tradicijomis, šventėmis, atlieka praktines užduotis.
Arklio muziejaus teritorijoje veikia Amatų centras – čia atsiveria erdvės savo rankomis prie liaudies meno norinčiam prisiliesti jaunimui.
Keramikai iš molio žiedžia puodus, jaunosios audėjos audžia, suka siūlus. Dažnai per vasaros atostogas čia atvykstanti gimnazistė Viktorija Vijeikytė pasakojo, kad jai labai patinka sėsti į stakles ir austi. Išmokti šio amato, pasak jos, nebuvo labai sunku.
Šventė
Anykštėnus ir krašto svečius kasmet pirmąjį birželio šeštadienį į muziejų kviečia tradicinė sporto ir etnografijos šventė „Bėk bėk, žirgeli“. Per ją galima stebėti varžybas ir etnografinių ansamblių koncertus, vyksta įvairios rungtys – arklių kaustymo, kinkymo, arimo ir panašiai.
Demonstruojami senieji kaimo amatai, šurmuliuoja mugė. Žmonės Arklio muziejuje laiką praleidžia linksmai ir prasmingai.
Nė vienas iš muziejaus steigėjų neįsivaizdavo jo be gyvų eksponatų – arklių, Niūronyse jie atsirado 1980 metais. Dabar kaime veikia du žirginio sporto klubai.
Muziejuje galima pajodinėti ir pasivažinėti žirgais – ir ilga kaimo gatve, ir romantišku žirgo taku (12 km trasa), paglostyti ponį ar asilą, įsigyti suvenyrų.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
