Spektaklius vaikams ir jaunimui dažniausiai kuriantis teatras „Menas“ šįkart atsisuko į suaugu-
siuosius ar bent į tokiais norinčiuosius tapti. I.Bergmano pjesė „Persona“ daugelį, ypač stipriąją lytį, verčia jaustis nejaukiai, nes kalbama apie intymius ir asmeninius skaudžius dalykus, kurie dažniausiai yra nutylimi arba paslėpti giliai po kauke. Pasak spektaklio režisierės Justinos Jukonytės, jeigu nors vienas žmogus akimirką sugebės būti savimi, bus žengtas mažas žingsnelis išsivaduojant nuo primestų etikečių.
Kitoks spektaklis
I.Bergmano pjesė „Persona“ buvo atgaivinta po pusantrų metų pertraukos. Nors šis spektaklis nesutraukė žiūrovų antplūdžio, o vyriškosios giminės atstovams įvyko atmetimo reakcija, nes apie pjesėje kalbamus dalykus jie nepratę girdėti, spektaklio režisierė J.Jukonytė ir aktorė Jolanta Jasiulienė tiki, kad vis dar yra žmonių, kurie nebijo susitikti su pačiu savimi ir nusiimti tą kaukę, už kurios slepiasi tikrasis „aš“.
„Niekada nenorėjome numarinti šio spektaklio, bet į jį vangiai rinkosi žiūrovai. Kiek vyrų matė spektaklį, visiems buvo atmetimo reakcija. Jie tiesiai šviesiai pasakė, kad nenori tokių dalykų.
Vyrai nepripažįsta, kad moterys gali išgyventi tokius skaudžius momentus. Tai „pokaldriniai“ dalykai, apie kuriuos nekalbama. Intymumas tuo ir skiriasi nuo gašlumo. Į gašlius spektaklius einama, bet į intymius – ne. Apie tai, kas paslėpta po kauke, kas yra privatu, atsargu, manoma, kad kalbėti nereikia“, – pjesės išskirtinumą pabrėžė jo aktorė J.Jasiulienė.
Kita vertus, Lietuvos teatruose vyrauja tendencija, kad lengvo žanro pjesės, komedijos sutraukia minias, o apie rimtus ir skaudžius dalykus kalbantys spektakliai vis dar ieško savo žiūrovo.
Kiek netikėta yra tai, kad spektaklius vaikams ir jaunimui kuriantis teatras „Menas“ atsigręžė į suaugusiuosius, parodė kitokį teatro pasaulį.
„Niekada nesutiksiu, kad reikia daryti tik tai, kas patinka žiūrovui. Šiandien į spektaklį susirinko penki žiūrovai, kitąkart ateis galbūt dešimt, vėliau tas ratas plėsis. Tai yra normalu“, – mano J.Jukonytė.
Pasak jos, teatras ir turi kalbėti apie tai, kas žmogui iš tiesų skauda, kas jam rūpi. Teatras nėra pramoga, o menas. Juk ir į Da Vinčio paveikslą žiūrima ne kaip į pramogą, o kaip į meną: ne gėrimasi gražiomis spalvomis, o žvelgiama giliau. Tai – išraiškos priemonė, o ji turi jaudinti žiūrovą.
„Savo spektakliu stengėmės nemoralizuoti, tik parodyti, kad žmogus gali būti laisvas nuo savęs. Turime analizuoti save, nors trumpam susitikti su savimi, kad ir kokie netobuli esame. Dažnas iš mūsų nori būti kuo nors kitu, tik ne savimi. Vienas dalykas yra deklaruoti išpažįstamas vertybes, o kitas – jas iš tiesų pripažinti“, – kalbėjo J.Jukonytė.
Du viename
Dažnas mano, kad mono spektaklis, kuriame vaidina vienas aktorius, yra nuobodus, nevertas dėmesio, nes nėra personažų, charakterių, vyksmo. Tačiau „Personoje“, nors yra mono spektaklis, veikia du asmenys „viename“ – aktorė ir kino ekrane veikiantis personažas, kurie iš tiesų yra vienas asmuo.
„I.Bergmano „Personą“ nešiojausi jau nuo studijų. Vėliau kilo mintis sujungti kiną su teatru ir pradėjau gilintis į tai. Specialiai išvykau mokytis kino, kad galėčiau įkūnyti savo idėją. Šiuo spektakliu bandžiau pasižiūrėti, ar įmanoma susikalbėti aktoriui su ekrane esančiu personažu. Manau, kad man pavyko. Nors tai labai sunkus darbas, bet įmanomas. Kinas visada labiau traukė žmones, o gyvam aktoriui galynėtis su kinu yra be galo sunku“, – spektaklio gimimo idėja pasidalijo režisierė.
Anot jos, kinas yra visai kitoks menas, teatras ir kinas beveik neturi bendrų sąlyčio taškų, net vaidybos stilius kitoks. Paprastai teatro aktorius negali būti ir geras kino aktorius. Bėda tik ta, kad Lietuvoje nėra kino mokyklos, todėl tie patys aktoriai vaidina ir kine, ir teatre.
„Šitą mūsų bandymą žiūrovas priėmė. Jis žiūrėjo į tai, ką jam siunčia kinas, ir tai, ką nori perteikti aktorius“, – džiaugėsi J.Jukonytė.
Pasak jos, svarbiausia, kad realioji ir kino aktorės susikalbėjo.
Didžiausias iššūkis buvo J.Jasiu-lienei – jai teko suvaidinti kino juostos personažą, o per pjesę gyvai bendrauti su „savimi“, gerti vyną ar tiesiog leistis į gilesnes diskusijas ir apmąstymus.
„Man ir dabar dar keista, kad į save žiūriu, bendrauju trečiu asmeniu, tarsi tai būčiau ne aš. Tai gana sunku, nors žiūrovui suprasti yra lengviau, kai mane mato vienokią, su kauke, kuria siekiama padaryti įspūdį visuomenei, ir tikrąją „aš“. Kai jie mato tą patį žmogų, bet visiškai skirtingą, juos verčia susimąstyti, kad tai – tarpusavio kova. Nuo manęs lyg nuimamas poreikis žiūrovą įtikinti, kad tai – mano vidinė kova su pačia savimi, o ne su kitu žmogumi“, – pasakojo J.Jasiulienė.
Klijuojamos etiketės nesikeičia
Pati spektaklio idėja ir yra savęs paieškos, žmogaus susitikimas su pačiu savimi – tokiu, koks jis yra iš tikrųjų. Visas pjesės vyksmas – tam tikra kova su savimi ir visuomenės primetamomis nuostatomis.
Kodėl žmogus turi daryti vienokius ar kitokius dalykus, jeigu jis patenkintas savo gyvenimu? Kodėl akcentuojamos tam tikros elgesio taisyklės ar etiketės, kurių privalu laikytis? Jeigu kiekvienas esame skirtingi, tai kodėl turime atitikti kažkieno sukurtus standartus? Kas tuos standartus sukūrė? Kodėl viskas tobulėja ir keičiasi žaibišku greičiu, o etiketės lieka tos pačios?
Į šiuos ir daugybę kitų klausimų bando atsakyti pjesės veikėja, taip artima ir pačiai aktorei.
„Daugelis gvildenamų temų artimos man. Pati esu mama, tad žinau, ką reiškia nekęsti savo kūno, bijojau skausmo ir mirties. Apie visa tai kalbu ir spektaklyje. Esu patyrusi tą bejėgišką būseną, kai klykia vaikas ir tu nebežinai ką daryti.
Visuomenėje yra priimtina, kad tu esi motina ir neturi teisės pykti ant savo vaiko ir jo nemylėti. Bet kiek yra jaunų merginų, kurios dar pačios būdamos vaikai jau sūpuoja savo vaikelius. Bet ar mes galime reikalauti, kad ji mylėtų savo vaiką, jeigu neturi motinystės jausmo, nėra jam dar subrendusi. Visuomenė tokias moteris pasmerkia, jos yra kaltos, ir daugiau jokių kitų nuomonių negali būti. Tai turime pakeisti“, – kalbėjo aktorė.
Anot jos, dar ir dabar vyrauja nuomonė, kad moteris, auginanti vaikus, negali siekti karjeros, nes būdama mama ji nesugebės visiškai atsiduoti darbui. Tai tik vienas iš stereotipų, kuriuos reikia laužyti.
Pagrindinė priežastis, kodėl viskas paremta stereotipais ir etiketėmis – tai nesikalbėjimas ir dangstymasis kaukėmis.
„Dabartinės visuomenės užsidarymas ir bijojimas kalbėti apie tai, kas skauda, kas iš tiesų yra tikrosios vertybės, tai priežastis, kodėl bijome būti savimi. Juk net ir su geriausia drauge nebesame atviros ir dažnai bijome prisipažinti, kad kartais tiesiog negalime pakęsti savo vaiko. Dauguma moterų yra patyrusios tai, apie ką kalba I.Bergmanas, bet reta kuri gali sau tą pripažinti“, – pasakojo pjesės režisierė.
Išgyvena naujai
I.Bergmano pjesė „Persona“, atgaivinta po pusantrų metų, nuo ankstesnės skiriasi ne forma ar raiška, o svarbiausių akcentų sudėliojimu. Tiek spektaklio režisierė, tiek ir aktorė į savo kūrinį pažvelgė kitomis akimis.
„Įsijausdama į vaidmenį remiuosi asmeniniu gyvenimu ir nuolat atrandu naujų sąlyčio taškų. Tai labai asmeniška pjesė, aš turiu vaidinti „gyvu nervu“, o jį iš naujo atrasti ne taip paprasta“, – atskleidė aktorė.
„Personos“ režisierė pritarė aktorei, kad tai – labai asmeniškas spektaklis ir jį kaskart reikia išgyventi iš naujo.
„Mano darbas ir yra iš Jolantos iškrapštyti tą „nervą“, kad ji nebijotų savo emocijų. Pas mus prieš pjesę ir psichologijos seansai vyksta, ir pykstamės, ir taikomės, kol Jolanta išlaisvina savo emocijas. Aišku, gali suvaidinti kaip visada, bet tai nebus įtikinama ir tikra. Jeigu aktorius per visus spektaklius kalbės ta pačia intonacija, tai bus melas. Šis vaidmuo tuo ir sunkus, kad turi kalbėti čia ir dabar realiam žiūrovui“, – atskleidė J.Jukonytė.
J.Jasiulienė pasakojo, kad ji išmoko tarsi kolekcionuoti įvairius išgyvenimus, kurie vėliau praverčia lipant ant scenos.
„Nori nenori, bet iš savo gyvenimo viską tenka nešti į sceną. Tą įtampą, sukauptą asmeniniame gyvenime, paverti gyvu nervu ir paleidi ten, kur reikia. Netgi pradėjau kaupti neigiamus išgyvenimus ir stengiuosi nepamiršti tų pojūčių, o prireikus juos atgaivinti“, – atviravo aktorė.
Lina DRANSEIKAITĖ, Sekunde.lt
