Panevėžio rajono savivaldybės administracija skelbia ieškanti Liberiškio dvaro savininkų. Kad atsilieptų jį valdžiusių bajorų Radvilų ar Karpių palikuonys, nesitikima.
Laukiama tų, kuriems dalis dvaro galėjo atitekti už pajus dalijant buvusio Liberiškio tarybinio ūkio turtą.
Rajono Savivaldybė rengiasi kreiptis į teismą dėl Liberiškio dvaro gyvenamojo namo pripažinimo bešeimininkiu.
Šitaip dvaras, kuris dėl nesutvarkytų nuosavybės teisinių dokumentų dabar yra niekieno, atitektų Savivaldybei.
Tad turinčiuosius turtinių teisių į šio statinio dalis iki šių metų rugsėjo prašoma pateikti tai įrodančius dokumentus.
Savivaldybės Statybos ir infrastruktūros skyriaus vyriausiosios specialistės Ernestos Žiaunienės teigimu, galimų dvaro šeimininkų imta ieškoti susirūpinus kultūros paveldo objektu pripažinto griūvančio pastato ateitimi.
Sovietmečiu nacionalizavus bajorų Karpių valdytą dvarvietę, ponų name buvo įkurdintas vaikų darželis.
„Tame pastate veikė ne tik darželis bei biblioteka, bet buvo apgyvendintos ir šeimos. Tad gali būti, kad čia gyvenusieji turi kokių nors turtinių teisių į šį pastatą. O gal buvo ir tokių, kuriems dalis dvaro galėjo atitekti už pajus dalijant buvusio Liberiškio tarybinio ūkio turtą“, – teigė E. Želnienė.
Savininkų ieškojo archyvuose
Liberiškio dvaro plotas siekia 534 kv. m.
Nedidelė dvaro dalis privatizuota. E. Želnienės teigimu, ir dabar joje įsikūrę gyventojai.
Likusios didžiosios dvaro dalies nuosavybės dokumentai nesutvarkyti, tad šis kultūros paveldo objektas oficialiai yra niekieno.
Prieš Savivaldybei kreipiantis į teismą, jos specialistai galimų šio dvaro dalies savininkų ieškojo archyvuose. Bet duomenų apie juos nerasta.
Iki rugsėjo 1-osios neatsiradus savininkams ir teismui Liberiškio dvarą pripažinus bešeimininkiu, jis pereitų Panevėžio rajono savivaldybės žinion. Tokiu atveju jai tektų ir pareiga pasirūpinti šiuo istoriniu, vienu iš nedaugelio Panevėžio rajone likusių dvarų.
„Gavusi dvarą Savivaldybė gaus ir nemažai vargo. Atstatyti iš rajono biudžeto lėšų – sunkiai įmanomas dalykas. Kainuotų galbūt tiek, kiek dabar per metus atsieina išlaikyti visas Panevėžio rajono mokyklas ir darželius“, – svarsto Statybos ir infrastruktūros skyriaus vedėjas Rimas Samkus.
Privatizavo tik priestatą
Naujamiesčio seniūnijos, kurios teritorijoje stūkso Liberiškio dvaras, seniūnas Jonas Sankaitis teigė, jog gerai būtų šį kultūros paveldą parduoti. Bet naujiesiems šeimininkams tektų dvaru dalintis su dar viena šeima, įsikūrusia jo priestate.
Kadaise jame buvusi virtuvė, tiekusi ponams valgius.
J. Sankaičio teigimu, nacionalizavus dvarą antrame ponų gyvenamojo namo aukšte buvo įrengti butai Liberiškio tarybinio ūkio darbuotojams.
Seniūnas atkreipė dėmesį, kad dvaras, nors ir negyvenamas, avarinės būklės, tačiau nėra siaubiamas vandalų.
Anot jo, pro užkaltus langus niekas neįsibrauna.
Kad pavojinga vaikščioti ne tik po pastato vidų, bet ir žengti palei jo sienas, perspėja prie lauko sienos pakabintas įspėjimas.
Seniūnas sakė lankęsis pastato viduje.
„Atrodo taip, kaip bet kurio negyvenamo pastato vidus“, – teigė J. Sankaitis.
Kaip svarbią Liberiškio dvarvietės detalę jis įvardijo itin gražią, net 700 metrus besitęsiančią liepų alėją.
Gyveno prašalaičiai
Liberiškio bendruomenės pirmininkė Aurelija Bankauskienė prisiminė, kad prieš keletą metų bendruomenė gyvenusi viltimi mediniame dvarvietės ponų name įsirengti bendruomenės namus. Tokių planų išsipildymui koją pakišo nesutvarkyti dvaro nuosavybės dokumentai.
„Negalėjome bendruomenės namų kurti niekieno dvare. Todėl įsikūrėme kitur“, – sako A. Bankauskienė.
Ji gerai mena, kad antro Liberiškio dvaro aukšto gyventojai nuolat keisdavosi. Į Liberiškį atvažiuodavo ieškodami darbo, o jei radę, kur lengviau, o už darbą moka daugiau, iškraustydavo. Panaikinus Liberiškio tarybinį ūkį, dvaras liko be gyventojų.
Stovėjo Leninas su paltu
Apie Liberiškio dvarą istorikų surinkti duomenys byloja, kad jis pirmą kartą paminėtas jau XVI amžiuje, tuomet jį valdė Abramavičių giminė.
Bėgant amžiams dvaras perėjo į garsių didikų Radvilų, vėliau į Karpių giminės rankas.
Valdant paskutiniam jo savininkui – Ignotui Karpiui, šis dvaras, kurio žemių plotai sudarė 400 hektarų, garsėjo itin išpuoselėtu ūkiu.
Liberiškyje būta puikaus tarnų namo-kumetyno, kluono, tvirtų arklidžių, karvidžių, kiaulidžių, vištidžių, netgi kalakutidžių, grūdų ir pašarų sandėlių.
Ponų namą juosė didžiulis parkas, tolėliau driekėsi pavyzdiniai daržai.
Tokį sutvarkytą dvarą nacionalizavę sovietai įkūrė jame Liberiškio tarybinį ūkį.
Puikų įdirbį turėjusioje vietoje įkurtas ūkis taip pat buvo vertinamas kaip pavyzdinis, jo produkcija dargi buvo pristatyta Maskvoje liaudies ūkio parodoje.
Galbūt įsiteikdami sovietų valdžiai Liberiškio tarybinio ūkio vadovai priešais dvaro fasadą išlikusios dar ponų laikais statytos gėlių klombos viduryje buvo pastatę paminklą Leninui.
Skulptūra vaizdavo Leniną su paltu, tad vietos žmonės pajuokaudavo, kad Liberiškyje jam šalta ir turbūt nejauku.
Kur dingo Leninas Lietuvai išsivadavus iš dešimtmečius trukusios okupacijos, niekas nežino.
Puiki vieta
Dabar, po 35-erių atkurtos Lietuvos nepriklausomybės metų, Liberiškyje nebeliko ne tik Lenino. Nedaug kas belikę iš daugybės dvarvietės pastatų.
1989 metais vykdant inventorizaciją, jų, puikiai išlaikytų, suskaičiuota 15-a.
Dabar ne vieno matyti tik sienų liekanos.
„Vieta, kur stovi Liberiškio dvaras, tikrai puiki. O pačiam dvarui pagalbos labai reikia“, – patikino Liberiškio bendruomenės pirmininkė A. Bankauskienė.
