Dar visai neseniai fotoateljė buvo vietos, kur įamžindavo svarbiausius gyvenimo momentus – vestuves, pirmuosius mokyklos metus, šeimos šventes. Dabar jose vis rečiau spragteli fotoaparato užraktas. Panevėžyje dar galima pamatyti kuklias fotografijų studijų iškabas, tačiau už jų vitrinų – vis mažiau šviesos.
Atsiradus išmaniesiems telefonams ir kiekvienam tapus savo gyvenimo fotografu, profesionalų ateljė nyksta viena po kitos, kartu išsinešdamos ir dalelę miesto atminties.
Ateljė nebeišgyvena
Pačioje Panevėžio širdyje, Laisvės aikštėje, ilgiausiai mieste veikianti fotoateljė, į kurią panevėžiečiai įsiamžinti eidavo dar tarpukariu, jau kurį laiką parduodama.
„Nors mūsų ateljė turi ilgametes tradicijas ir esame įsikūrę tikrai neblogoje vietoje miesto centre, nebeišgyvename, todėl nusprendėme parduoti“, – sako jai vadovaujanti Ona Danutė Dugnienė.
Už Laisvės aikštėje esančias 90 kv. m patalpas prašoma 220 tūkstančių eurų.
„Tikrai daug besidominčiųjų patalpomis, bet pirkti neskuba“, – pripažįsta O. D. Dugnienė.
Anot jos, pardavus patalpas baigsis ir šio fotosalono era – pinigus išsidalys keturi įmonės akcininkai. Iš jų trys tebedirba šioje studijoje.
„Toks tas mūsų darbas. Nors esame trys darbuotojai, ateljė dirbame po vieną. Ateiti visiems trims į darbą nėra prasmės, nes per dieną užsuka trys, keturi, kartais – penki klientai“, – pasakoja O. D. Dugnienė.
Gelbėja mokiniai
Dar ne taip seniai, O. D. Dugnienės teigimu, Laisvės aikštėje įsikūrusi fotografijos studija sulaukdavo išties nemažai klientų. Daugiausia – besifotografuojančiųjų dokumentams.
Tačiau prieš kelerius metus dokumentams pradėta fotografuoti pačiose valstybės įstaigose.
„Tad į mūsų ateljė dokumentinių nuotraukų darytis ateina vien mokinukai. Jiems reikia nuotraukų mokinių pažymėjimams“, – paaiškino direktorė.
O štai vestuvininkų su gausia palyda Laisvės aikštės fotoateljė, pasak jos vadovės, paskutinį kartą buvo sulaukusi bene prieš trejus metus.
Tačiau, pastebi O. D. Dugnienė, fotografuotis vis dar užsuka besituokiantieji ne pirmą kartą. Tokios santuokos nebūna iškilmingos, tačiau sutuoktiniams norisi šią akimirką įamžinti.
„Man pačiai nebetoli 80-imt, visą gyvenimą dirbu fotografe. Anksčiau žmonės norėdavo tikrų nuotraukų, dabar dauguma tenkinasi darytomis telefonu, saugomomis kompiuteryje. Mūsų paslaugų reikia vis mažiau“, – konstatavo O. D. Dugnienė.
Neša anūkų nuotraukas
Ukmergės gatvėje veikiančios fotoateljė savininkas Remigijus Balčiūnas svarsto, kad dauguma Panevėžio fotoateljė savininkų, tarp kurių ir jis pats – senjorai ar jau artėjantys prie šio amžiaus. Fotografuojantis jaunimas, pasak jo, ateljė neįsirengia. Jie arba patys vyksta fotografuoti, kur pakviečiami, arba klientus priima savo namuose.
Tokias namų ateljė, juokais vadinamas butikais, išlaikyti ir pigiau, ir paprasčiau.
„Į mano ateljė užsuka daugiausia irgi vyresnių žmonių. Atneša atspausti kur nors užsieniuose gyvenančių anūkų atsiųstas nuotraukas. Nematydami vaikaičių gyvai, seneliai nori į juos žiūrėti bent nuotraukose“, – pažymi R. Balčiūnas.
Dar jam tenka padidinti mirusiųjų portretines nuotraukas laidotuvėms.
Pasak R. Balčiūno, retokai, bet dar sulaukiama ir klientų, pageidaujančių padaryti studijinę portretinę nuotrauką.
Nuotraukos keliasi į virtualią erdvę
Statybininkų gatvėje fotoateljė įkūręs Romas Bagonas pasakoja, jog nemažai klientų jo prašo perfotografuoti senas nuotraukas, laiko apgadintas – atgaivinti, sukurti jų kompozicijas, fotoalbumus.
„Tokie užsakymai iš vyresnių žmonių. Jaunimui pakanka nuotraukų virtualioje erdvėje“, – atkreipė dėmesį studijos savininkas.
R. Bagonas teigė retai sulaukiantis pavienių žmonių, ateinančių darytis vadinamųjų studijinių nuotraukų. Bet į ateljė ne taip retai suguža suvažiavusieji į giminių susitikimus. Ateina įsiamžinti ir šeimos, sulaukusios iš užsienių sugrįžusių artimųjų.
„Ateljė fotografuoju ir krikštynas. Dažniausiai fotosesijos po stogu vyksta šaltuoju metų laiku. Vasaromis tokias šventes žmonės arba įamžina patys, arba fotografus kviečiasi pas save“, – paaiškino R. Bagonas.
