Statytas kaip gyvenamasis, tačiau vos dvidešimt metų šviesaus gyvenimo regėjęs pastatas Antano Smetonos gatvėje okupantų buvo paverstas kalinimo vieta. Vėliau jo paskirtis ne kartą kito, išgyventa patirtis nepasimiršo ir oriai saugoma dabar čia veikiančioje sveikatos priežiūros įstaigoje.
Tarp kitų į Kultūros vertybių registrą įrašytų Panevėžio pastatų yra ir nedidelis raudonas mūriukas A. Smetonos gatvėje 30, stūksantis čia ilgiau kaip šimtą metų.
Per tą laiką jis matė ir patyrė tiek, kad dabar vertinamas kaip architektūrinis, istorinis paminklas ir išlieka svarbi Panevėžio istorijos dalis.
Pastatas, nors dabar ir privačiose rankose – neuždaras, visų norinčių gali būti apžiūrimas ne tik iš išorės, bet ir viduje.
Dabar jame vėl šviesu ir gražu – čia įsikūrusi odontologijos ir estetikos klinika. Naujam gyvenimui pastatą prikėlęs Aurimas Niprikas pasakoja, kad ne vienas čia užsukęs nustemba.
„Iš išorės toks mažiukas atrodantis pastatas viduje yra erdvus. Tą erdvę padeda pajusti itin aukštos lubos, paliktos kokios buvusios“, – sako A. Niprikas.
Beveik viskas – durys, langai, stogas – atkurti autentiški, tokie, kokie ir buvo namą pastačius 1920 metais.
Atsiradus progai aukcione pastatą įsigijęs panevėžietis sako jį nusižiūrėjęs senokai.
Važiuodamas pro mūrinuką vis pagalvodavo, kad toks gražus, o apleistas.
Įsigijęs suprato, kad prikelti naujam gyvenimui nebus taip lengva, bet ši veikla jam buvo labai svarbi ir įdomi.
„Paveldo palikimą kaip kūdikį reikia globoti, prižiūrėti, mylėti ir glostyti. Jis turi nešti savo istorinę patirtį ir ateities kartoms“, – sako pastato savininkas.
Atkurs ir geltoną namelį
A. Niprikas atkreipia dėmesį, kad dar daug miesto pastatų, turinčių savas įdomias istorijas, turėtų būti tvarkomi ir atnaujinami.
„Man pačiam skaudu žiūrėti, kaip seni raudonų plytų pastatai kai kur dar stūkso apleisti ar atnaujinti netinkamai. Todėl ir norėjau šitą atkurti autentiškai, be jokių modernių nukrypimų“, – teigia panevėžietis.
Jis tikisi ateityje atstatyti ir kadaise šioje vietoje buvusį kitą pastatą – geltoną namelį, ne vieno panevėžiečio, ko gero, dar prisimenamą. Nors buvusio namelio išvaizdą liudijančių dokumentų išlikę nedaug.
Tinkas slėpė angas
Prie restauruoto raudonplyčio sienos prieš ketvirtį amžiaus pritvirtinta atminimo lenta skelbia, jog tame pastate 1923–1940 metais gyveno Panevėžio apskrities viršininkai.
Vieno aukšto raudonų plytų mūras ir statytas kaip Panevėžio apskrities viršininkų tarnybinis butas.
A. Niprikas stebisi, kad jau tarpukariu pastatas buvo suplanuotas nepriekaištingai.
„Išardžius naujai pastatytas pertvaras ir atidengus sutrūkinėjusį tinką pasimatė, kad sienose buvo angos durims. Viskas jau tuomet buvo funkcionaliai suprojektuota“, – pasakoja savininkas.
Nelengva pradžia
Tarnybinis namas apskrities viršininkams Panevėžio centre pradėtas statyti prireikus apgyvendinti naujai skiriamus aukštus pareigūnus.
Lietuvos teritorija į apskritis ir valsčius pradėta skirstyti 1918 metų pabaigoje.
Apskrities viršininko pareigos jaunoje valstybėje buvo svarbios, tad ir namas jiems gyventi statytas geroje vietoje, patogus gyventi.
Tiesa, kai buvo skiriami patys pirmieji viršininkai, šio namo dar nebuvo.
Kaip pasakoja Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininkas Donatas Pilkauskas, pirmuoju Panevėžio apskrities viršininku paskirtas gydytojas Pranas Mažylis šių pareigų greitai atsisakė. Vėliau kai kuriuose šaltiniuose minimas trumpai viršininku buvęs garsus teisininkas Pranas Dauguvietis – garsios aktorės Galinos Dauguvietytės senelis.
Laikui bėgant viršininkai keitėsi vienas po kito. Visi jie rūpinosi viešosios tvarkos, nuosavybės apsaugos, savivaldybių reikalais bei mokesčių rinkimu.
1919 metų gegužės pabaigoje apskričiai pradėjęs vadovauti Povilas Brazdžius susidūrė su daugybe problemų – ypač organizuojant milicijos darbą.
Nauji įsakymai, reikalavimai, sprendimai pylėsi vienas po kito.
„Yra išlikęs to meto viršininko įsakymas, reikalaujantis iš Panevėžio apskrities milicijos suregistruoti visas prostitutes ir išgabenti jas iš Panevėžio krašto“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Po P. Brazdžiaus prie apskrities vairo stojo naujas viršininkas – Kazimieras Kerpė. Jis tęsė kovą su negerovėmis, kontrabanda, pasų režimo pažeidimais, rūpinosi sanitarine būkle mieste ir apskrityje, valstybinės lietuvių kalbos įteisinimu.
Apskrities viršininko tarnyba darėsi vis svarbesnė ir gavo teisę leisti privalomus įsakymus.
Rūpintasi ir gyventojų surašymu. Įdomu, jog 1923 metų surašymo duomenimis, Panevėžio mieste gyveno 19 197 žmonės.
Dabar, naujaisiais Statistikos departamento duomenimis, Aukštaitijos sostinėje įsikūrę beveik 90 tūkst. gyventojų.
Muziejaus įkūrėjas
Tais pačiais 1923 metais paskiriamas naujas Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas Vladas Rozmanas (1893–1943) ir jis jau gali naudotis naujuoju tarnybiniu butu. Jo pavardė išsaugota ir ant šio pastato kabančioje atminimo lentoje.
V. Rozmanas – nusipelnęs žmogus, nuveikęs daug gero miesto ir apskrities labui.
Dar 1920 metais įkūrė skautų organizaciją Panevėžio mieste.
Iš Ukmergės rajono, Taujėnų miestelio kilęs V. Rozmanas mokėsi Rusijoje, buvo baigęs Orenburgo karo mokyklą, dalyvavo Pirmajame pasauliniame kare, o 1919 metais grįžo į Lietuvą ir stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę.
Užsitarnavęs majoro laipsnį, priimtas į Vidaus reikalų ministerijos sistemą ir paskirtas Panevėžio miesto ir apskrities viršininku.
V. Rozmanas labai rūpinosi gamtos apsauga, leido įsakymus, padedančius apsaugoti želdinius, medžius nuo niokojimo.
Apskrities viršininkas buvo aktyvus draugijos „Gimtajam kraštui tirti“ narys, be to, labai domėjosi krašto istorija.
1925 metų sausio 18 dieną V. Rozmano ir kitų bendraminčių iniciatyva įkurtas iki šiol veikiantis Panevėžio kraštotyros muziejus.
V. Rozmanas vėliau daug prisidėjo ir prie Rokiškio bei Biržų muziejų įkūrimo.
Panevėžio miesto ir apskrities viršininku jis dirbo iki 1927 metų, vėliau užsiėmė kita veikla.
O atėjus lemtingosioms permainoms, 1941 metais sovietų suimtas ir išvežtas į lagerį Krasnojarsko krašte, ten nuteistas mirti ir 1943 metais sušaudytas.
Ištremtas ir sušaudytas
Tragiška ir kito tame pat mūrinuke nuo 1927 metų gyvenusio Panevėžio miesto ir apskrities viršininko Broniaus Stosiūno (1887–1942) lemtis.
Šias pareigas jis ėjo iki 1930 metų.
1941 metais buvęs viršininkas suimtas, išvežtas į Archangelsko sritį ir 1942 metais sušaudytas.
B. Stosiūnas buvo baigęs Trakų mokytojų seminariją, dirbo žurnalistu, redaktoriumi ,,Šaltinio“ žurnale, bendradarbiavo ir kituose leidiniuose.
Tapęs Panevėžio apskrities viršininku, iš karto ėmėsi aktyvios veiklos, buvo reiklus, nesitaikstė su prastai dirbančiais pareigūnais.
Ypač daug dėmesio skyrė kelių tiesimui ir taisymui.
Kaip teigia muziejaus atstovas, krašto kelių tinklas per 1930–1938 metus išaugo penkis kartus.
1928 metų vasarį Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas B. Stosiūnas už nuopelnus apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.
Apskrities viršininko žmona Bronė Stosiūnienė taip pat ėmėsi energingos veiklos – ji buvo viena iš Panevėžio moterų šaulių būrio įkūrėjų, dalyvavo Panevėžio ligonių kasos valdybos veikloje.
Kilo ligoninė ir mokyklos
Po B. Stosiūno 1930 metų rugpjūtį Panevėžio miesto ir apskrities viršininku paskiriamas Antanas Staškevičius (1892–1942). Tas pareigas jis ėjo ir mūrinuke A. Smetonos gatvėje gyveno iki 1938-ųjų.
1941 metais nuteistas, išvežtas į Krasnojarsko sritį, kur nepraėjus nė metams, 1942-aisiais mirė.
A. Staškevičius, vadovaudamas apskričiai, rūpinosi įamžinti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimą – Kristaus Karaliaus katedros kapinėse pastatytas paminklas kariams savanoriams, žuvusiems už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę.
Jo vadovavimo metais įvyko daug gerų permainų – pastatyta ligoninė, Panevėžyje dviem maršrutais pradėjo kursuoti miesto autobusai.
A. Staškevičiui esant Panevėžio apskrities viršininku pastatytos 38 pradžios mokyklos, tarp jų 5 mūrinės.1938 metais Panevėžio apskrityje jau buvo 173 pradžios mokyklos.
1938 metais A. Staškevičius Panevėžio apskrities viršininko darbą baigė.
Išsigelbėjo tik vienas
1939 metų sausio 1-ąją naujuoju Panevėžio apskrities viršininku paskiriamas Jonas Šlepetys (1892 –1981).
Studijavęs teisę Kauno Vytauto Didžiojo universitete, jis 1934 metais priimtas į tarnybą Vidaus reikalų ministerijos sistemoje, dirbo Zarasų apskrities viršininku, o iš ten atkeltas į Panevėžį.
Jam atvykus Panevėžyje, naujo surašymo duomenimis, jau gyveno 26 508 gyventojai, visoje apskrityje – 153 075.
J. Šlepečiui einant Panevėžio apskrities viršininko pareigas, pradedama Panevėžio apskrities savivaldybės rūmų statyba A. Jakšto prospekte. Dabar šiame pastate A. Jakšto gatvėje veikia rajono poliklinika.
O tuo metu tarptautinė padėtis darėsi vis sudėtingesnė, neramu buvo ir Lietuvoje.
Tad viršininkas išleido įsakymą dėl šaunamojo ginklo laikymo – draudė jį laikyti be leidimo, neštis į renginius. Pradėtos drausti ir demonstracijos, neramumai, streikai, kurstymai.
1941 metais J. Šlepetys taip pat suimtas, bet vokiečių buvo išlaisvintas ir pasitraukė į Vakarus, apsigyveno JAV, 1981 m. ten ir mirė.
Pačiam paskutiniam apskrities viršininkui, pradėjusiam vadovauti nuo 1939 metų lapkričio mėnesio Pranui Morkui (1893–1946) taip nepasisekė.
Nors jis iš Lietuvos spėjo pasitraukti, bet Čekijoje sovietų buvo susektas, suimtas, parvežtas į Lietuvą ir kalintas Vilniuje. Nuteistas 10 metų lagerio, išvežtas į Vorkutą ir 1946 metais ten mirė.
Jo vadovavimo metai sutapo su sudėtingais Lietuvos istorijos įvykiais, kai visus pasiekimus ir tikslus nutraukė sovietinė okupacija.
Nepaklususius – į kameras
Nuo 1940-ųjų pastatui A. Smetonos gatvėje, į istoriją įėjusiam ir kaip tautos tragediją liudijanti vieta, prasidėjo kitas egzistavimo etapas. Čia kalinti, kankinti sovietinei sistemai nepaklusę tautiečiai.
1944–1956 m. pastate įrengta NKVD-MVD-MGB būstinė ir laikinojo sulaikymo kameros. Jame kalinti, tardyti ir kankinti rezistentai, kiti sovietų valdžiai nepaklususieji.
Vėliau pastate įsikūrė Panevėžio apskrities valstybinis archyvas, o šiam persikėlus į kitas patalpas, jis perduotas Panevėžio viešajai bibliotekai, jame kurį laiką veikė saugyklos.
Panevėžiečiai prisimena aplink šį pastatą vykusius archeologinius kasinėjimus. Tuomet, 2007 metais, buvo iškelta hipotezė, kad per netoli pastato vykusius kasinėjimus rasti sovietinio teroro aukų palaikai.
Tačiau po atidesnių tyrinėjimų 2020 metais ši hipotezė paneigta.
Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologai patvirtino, kad rastieji palaikai – dar iš XVII–XVIII a. šioje teritorijoje buvusių miesto kapinių.
