Kartą paragavus aukštaitiškos cibulynės, norėsis jos ir vėl.
Panevėžio rajone esančio Liūdynės kaimo žmonės kiekvieną gegužę per Stasines būtinai ja vaišina visus čia atvykusius ir kartu skuba sodinti visų patiekalų draugą svogūną – kad visiems metams jo užtektų.
Du katilai cibulynės
„Vanduo ir svogūnai“, – į klausimą, kokia aukštaitiškos cibulynės sudėtis atsako Daiva Židonienė, Liūdynės kultūros centro meno vadovė, viena iš šį kaimą plačiai garsinančios šventės, pavadintos „Cibuline“, organizatorių.
Nors Lietuvoje plačiau žinoma žemaitiška cibulynė, kurios vienas iš svarbiausių ingredientų – kepta silkė, pasirodo, yra ir aukštaitiškas šio patiekalo variantas – be silkės ir su mažiau priedų, bet taip pat gardus ir sveikas.
Tos aukštaitiškos cibulynės buvo galima paragauti praėjusį šeštadienį Panevėžio rajone Liūdynėje vykusioje tradicinėje šventėje.
Tai savo tematika išskirtinis, kalendorinės šventės tradiciją puoselėjantis renginys, organizuojamas nuo 2012 metų.
Jau keturioliktą kartą gražiame Liūdynės parke šurmuliavusi šventė, kaip įprasta, buvo skirta gegužės 7 dieną minimam Stanislovo vardui ir su juo susijusiam svogūnų sodinimo laikui.
Be to, šiemet minėta ir dar viena, vietiniams labai svarbi proga – Liūdynei sukako 240 metų.
Nors vėsokas oras nedžiugino, šventė buvo smagi. Muzika, bendrystė, Stasių ir Staselių pagerbimas, kaimo gimtadienio tortas ir ypatingas viralas, kurio kiekvienam atvykusiam į šventę užteko – net du katilai garsiosios cibulynės ant ugniakurų burbuliavo.
Ragavusieji tikino, kad dėl tokios sriubos ir kitais metais į „Cibulinę“ būtinai atvažiuosiantys.
Paslaptingi priedai
Tokios cibulynės kaip Liūdynėje pats, ko gero, neišsivirsi.
Pilstydami sriubą šio krašto virėjai visų recepto paslapčių neatskleidžia – kokius priedus ir prieskonius į vandenį deda, nesako, bet užtikrina, kad sriuba neaitri, o joje esantys svogūnai akių negraužia.
„Svogūnas, kai jį pradedi virti, saldus tampa“, – sako D. Židonienė.
Gardžios cibulynės virimo paslaptį žino ir jos vyras Audrius, per šventę stojantis prie viralo katilų.
Valgantieji cibulynę prie jos gavo kepintos duonos, sūrio ir paslapčių iš virėjo nė nesistengė išgauti. Žinojo – kitą pavasarį tos aukštaitiškos sriubos vėl ragaus.
„Vagos gale rekomenduojama įsmeigti šluotą ražais į viršų, kad svogūnų laiškai vešlūs augtų.“
J. Barolienė
Kaip sako D. Židonienė, šis renginys, puoselėjant kalendorinių švenčių tradiciją, bus tęsiamas.
„Tos šventės idėjos autorė liūdynietė Irena Navickienė, kadaise pasiūliusi, kaip Jonus per Jonines, taip ir Stasius per Stasines su gėlėmis sveikinti, o prie to paties ir svogūną bei jo sodinimo pradžią paminėti. Juk ne veltui Stanislovas vadinamas Cibuliniu“,– pasakoja D. Židonienė.
Anksčiau ir Stanislovų kaime bei apylinkėse gyveno gerokai daugiau, tad šventė iš karto prigijo. Dabar jau kuris laikas retai kas savo vaiką Stanislovu pavadina ir tokio vardo turėtojų liko mažiau, bet renginys išlieka populiarus ir mėgstamas.
Šiemet pagerbti keturi varduvininkai – du Stasiai ir dvi Staselės gėlėmis apdovanoti, o svečiai – muzikantai iš kaimyninio Šilagalio – ir specialų valsą jiems sugrojo.
Ražais į viršų
Šventėje ne tik pasirodė savi liūdyniečiai šokėjai, dainininkai ir muzikantai, bet ir sulaukta svečių iš įvairių rajonų kampelių – iš Bernatonių, Velžio, Šilagalio, Dembavos ir kt.
Renginį vedė iš Geležių kultūros centro atvykusi viešnia Jovita Barolienė – tautos papročių ir tradicijų žinovė ir puoselėtoja.
Ji priminė, kad gegužės pradžioje minimas Šv. Stanislovas Cibulinis nuo seno žymėjo daržų sėjos pradžią, o dabar išlieka kaip lietuviškos žemdirbiškos kultūros šventė.
Su renginio dalyviais vedėja pasidalijo ir senolių patirtimi bei pastebėjimais.
Senoliai buvo įsitikinę, kad svogūnus reikėtų sodinti ne pilnaty ir ne tokiu paros metu, kai danguje saulė ir mėnulis greta. Jie turi būti ne kartu – arba anksti ryte, kai mėnulis dar matyti, o saulė nepatekėjusi, arba vėlai vakare, kai saulė nepasislėpusi, o mėnulis dar tik ruošiasi pasirodyti.
„Vagos gale rekomenduojama įsmeigti šluotą ražais į viršų, kad svogūnų laiškai vešlūs augtų“, – senolių išmintimi dalinosi renginio vedėja.
Prieš sodinimą nupjautas svogūnų viršūnėles bei likusius lukštus patardavo išbarstyti ant kelio, kad juos ratais pervažiuotų.
„Kiekviena daržininkė žino, kad svogūnus dera sodinti gerai paruoštoje žemėje, kad dirva būtų puri, neužmirkusi. Į daržą būtina eiti geros nuotaikos, antraip svogūnai užaugs pikti. Kaip sakoma, kas pavasarį gerai nusiteikęs svogūnus pasodina, tas rudenį ašarą braukia – iš džiaugsmo dėl puikaus jų derliaus“, – sako J. Barolienė.
Svogūnų sodinimo metas – slyvoms žydint, bet prieš ievas ir šermukšnius.
O Šv. Stanislovo dieną senoliai laikė tinkamiausia ne tik svogūnus sodinti, bet ir žirnius sėti.
Bitininkai mano, kad per Šv. Stanislovą orai parodo, koks vasarą bus medunešis: jei saulėta – medus per liepinės viršų kupės, jei apniukę – teks medų bitelėms žiemoti palikti.
Liūdnasis bajoras
Daug dėmesio šventėje skirta ir Liūdynės kaimo sukakčiai.
240 metų mininti Liūdynė – vienintelė Lietuvos vietovė, turinti tokį pavadinimą.
Kodėl vidurio lygumoje prie Nevėžio upės įsikūręs kaimas taip vadinamas, versijų keliama įvairių.
Spėjama, kad jis greičiausiai sietinas su žodžiu „liūdėti“.
Juk yra pasakojama tokia legenda, kad šioje vietoje kažkada gyvenęs bajoras Liudas.
Jis buvo liūdnas, dažnai verkė. O kaip neverks – juk žmonos neturėjo.
Taip ir mirė vienišas, o po jo mirties šią vietą ir pavadino liūdnojo Liudo vardu – Liūdyne.
Dar yra pasakojama apie tai, kad baudžiavos laikais Liūdynės dvarą valdęs piktas ponas.
Už mažiausius nusižengimus jis labai žiauriai bausdavęs baudžiauninkus.
Todėl visi ir vaikščiodavę liūdni, juk nežinai kada, kur ir dėl ko pono pyktis pasireikš ir bėdos prasidės.
Šypsenoms ir linksmybėms nebuvo nei vietos, nei laiko – tad kaip kitaip kaimą vadinti, jei ne Liūdyne.
Kaimo puošmena
Apie šios vietovės praeitį pasakojimus surinkęs Panevėžio krašto tyrinėtojas, istorikas Petras Juknevičius.
Jis mano, kad Liūdynė įkurta XVIII amžiaus pabaigoje ir iš pradžių tai nebuvo savarankiška valda, o tiesiog Pajuosčio dvaro palivarkas.
Gražus praeities palikimas, Liūdynės puošmena – apie šešis hektarus užimantis parkas. Pietinėje jo dalyje – dvi alėjos, apsodintos liepomis, šiaurinėje – tvenkinys.
Parke auga europiniai maumedžiai, vakarinės tujos, pavienės juodosios ir kitokios pušys, kiti vertingi medžiai.
Ne veltui poetė ir rašytoja šviesaus atminimo mokytoja Valerija Vaitiekūnaitė-Kvaselienė (1930–2011) savo eilėraštyje mini: „Liūdynėn vilioja senovinis parkas / Kur liepos alėjose barsto žiedus/ Čia poilsį randa senolis ir vaikas/ Čia džiaugias kraštiečiai suėję kartu.“
Kad Liūdynės ūkis buvo tvarkomas pavyzdingai ir praeityje, minima 1898 metais išleistame K. Gukovskio aprašyme apie Panevėžio apskritį.
Liūdynė tame rašinyje nurodoma kaip daugialaukės sėjomainos ūkis.
Kartu su visa Lietuva
XIX amžiaus pradžioje Pajuosčio dvarą kartu su Dembavos, Liūdynės, Užusalės ir Kalvėnų palivarkais paveldėjo Mykolas Meištavičius – būsimas Kauno gubernijos bajorų maršalka.
Vėliau dvaras su visais palivarkais atiteko sūnui Edvardui, būsimajam Upytės (Panevėžio) bajorų maršalkai, turėjusiam tris sūnus.
Jauniausias iš jų Juozas Simonas, vedęs vieną iš Karpio dukterų, gavo dalį valdos – Liūdynę.
1903 metais Liūdynės palivarke, kurį jau buvo galima vadinti savarankišku dvaru, gyveno 39 žmonės.
Meištavičiai dvarą prarado po Pirmojo pasaulinio karo.
Po žemės reformos dvaro žemės išdalintos kumečiams, o centrą nusipirko teisininkas A. Mikutavičius.
Pats jis žemės nedirbo, ją nuomojo.
Žinoma, kad 1941 metais kaime, be dvaro, buvo 16 kiemų, pradinė mokykla.
Tačiau žmonėms tie metai buvo pražūtingi – ir dvaro savininko A. Mikutavičiaus šeima – jis su žmona ir septyniolikmetis sūnus – tais metais buvo ištremti į Sibirą.
Kartu su Lietuva per šimtmečių istoriją keliaujanti Liūdynė neišvengė nė vieno laikmečio ypatybių – kilo, klestėjo, žlugo ir vėl stengėsi kurti naują gyvenimą, išsaugoti senąsias šio krašto tradicijas.
