Žvelgiame į liepos mėnesio atlanką ir džiaugiamės. Anot Kazio Binkio, „geras atžalynas auga“, o pasiskolinę mintį, sakome: gi sraunūs šaltinėliai atiteka!..
Pati jauniausia – debiutuojanti kūrėja Gabrielė Suchockytė iš Panevėžio ,,Žemynos“ progimnazijos. Ją pastebėjo mokytoja Dalia Liorančienė. Lauksime jaunosios autorės daugiau kūrybos.
Kita jaunoji kūrėja – Aistė Židonytė iš tos pačios progimnazijos – debiutuoja su šviesios nuotaikos poezijos ir prozos kūrinėliais. Ją pastebėjo mokytoja Aušra Vaitkienė.
Gabrielė Suchockytė (6 kl.)
„Mergaitė aktyviai sportuoja, lanko rankinio treniruotes, myli gyvūnus, o laisvu laiku mėgsta kurti “, – pastebi mokytoja Dalia Liorančienė.
Viltis
Vejuosi šviesą tamsoje,
Atrodo, ji visai šalia,
Bet sulig kiekvienu žingsniu
Ji tolsta neapsakomu greičiu.
O ta šviesa – stipri viltis,
Ji nuveja šalin mintis,
Kurios nerimsta per naktis.
Tačiau esu aš per lėta,
Ir ji pasprunka nejučia.
Nebepagausiu aš jau jos,
Viltis manęs nebepaguos.
Aistė Židonytė (7 kl.)
Apie save Aistė rašo: „Savo laisvą laiką dažniausiai praleidžiu gamtoje, nes tada galiu pajusti savo vidinę ramybę ir atsiriboti nuo kitų. Mėgstu skaityti senų laikų knygas. Dažnai klausausi raminančios muzikos, iš kurios semiuosi idėjų kūrybai.“
Praradimas
Šiame sode rožės nuvyto,
paukščiai išskrido,
medžiai išnyko.
Šiame sode nebežaidžia saulė,
nebeskraido vaikystės spalvoti sapnai,
svajonių sparnai.
Šiame sode baugi tuštuma,
spengianti tyla,
širdyje įstrigusi rauda.
Paklydimas
Mane apsupo kreivi dulkėti medžiai. Jie tarsi sūkurys traukė į tamsų, šaltą mišką. Mėnulio kruvinoje šviesoje, krisdama į tuščią ir nevilties kupiną duobę, pajutau stingdančią baimę. Apšalimas iki kaulų, kritimas į nežinią ir ilgesys šiltų dienos spindulių vertė mane jaustis pasiklydusią ir vienišą. Rodėsi, kad ir kurį kelią pasirinkčiau pabėgti, jis nebeišves į šviesą.
Pasiklydau.
Bet aš rasiu kelią namo, ir neviltis išnyks lyg tamsus debesis po lietingos nakties.
