Panevėžio muzikiniame teatre premjera: žiūrovams pristatoma komiška opera „Girtuoklio išblaivinimas“. Ekspresyvus ir nuotaikingas spektaklis, paliečiantis ir visuomenės skaudulius, abejingų tikrai nepaliks, o mėgstantieji dažnai pakilnoti taurelę galbūt ir susimąstys, kad juos gali ištikti toks pat likimas kaip operos veikėjų.
Auklės girtuoklius
Režisierius Nerijus Petrokas dar kartą įrodė sugebąs surinkti puikų operos statytojų bei atlikėjų kolektyvą ir sukurti įsimintiną spektaklį, jau Tytuvėnų festivalyje prieš keletą metų sulaukusį nepaprasto publikos susižavėjimo. Nors komedija rašyta prieš kelis amžius, režisierius ją padarė aktualią mūsų dienomis. Tai leidžia pasiekti itin gerų rezultatų.
Spektaklis yra žaismingas, spinduliuojantis humoru, nepriekaištingai sujungtas į visumą, visų personažų vaidybinius charakterius puikiai papildo muzikiniai intarpai.
Subtiliai stilizuoti šokiai ir šiuolaikinių drabužių detalės jungiamos su išradingais dekoratyviniais scenos elementais. Spektaklį pagyvina su humoru sukurti pragaro dvasių kostiumai. Išmoningai atrodo ir į spektaklį įjungti orkestro atlikėjai, aprengti efektingais kostiumais.
Girtuoklis Ciperlainas, kurį vaidina Deivydas Norvilas, išsigąsta jam skirtos bausmės: patekęs į pragarą, kasdien gauna tiek kirčių rimbu, kiek taurių vyno kasdien išgerdavo būdamas gyvas. Jis išsižada draugystės su savo nuolatiniu sugėrovu – vynuogių augintoju Luku (jo vaidmenį sukūrė Vytautas Salinis), pretenduojančiu gauti į žmonas Ciperlaino dukterėčią Mary (Loreta Kavalevskytė). Be to, pasižada daugiau niekada nebegerti, nuoširdžiai mylėti savo žmoną Katariną (Vida Taurinskaitė-Rukšienė), neprieštarauti Mary ir jos mylimojo Antono (Ramūnas Urbietis) vedyboms.
Ryškios spalvos, dūmai, išraiškingos kaukės, kiti scenos elementai – tai tik dalis detalių, kurios spektakliui suteikia išskirtinę reikšmę.
Inspiravo komiška opera
Komišką operą „Girtuoklio išblaivinimas“ vokiečių kompozitorius, laikomas vienu iš operos žanrų reformatoriumi, Kristoforas Vilibardas Riteris von Gluckas sukūrė ir pastatė 1760 m. Vienoje.
Režisierius N.Petrokas sako, kad ši opera parašyta įdomiomis aplinkybėmis. Nors K.V.R. von Gluckas – vokiečių kompozitorius, operą jis sukūrė ilgam apsistojęs Vienoje.
„Pirmas originalas parašytas prancūzų kalba. Autorių įkvėpė prancūzų komiškoji opera „Tarnaitė ponia“.
Šios operos sužavėtas jis ir parašė savo kūrinį“, – paaiškino N.Petrokas. Pasak jo, tuomet daug kūrėjų rašė panašias operas.
Tai mažos apimties, buitinio siužeto, komiškas, ekspresyvus kūrinys.
„Mes jau rodėme spektaklį „Tarnaitė ponia“, todėl tas posūkis nėra labai netikėtas. Tiesiog nusprendėme žiūrovams pateikti dar vieną to žanro kūrinį, kuris inspiruotas būtent „Tarnaitės ponios“, – pasakoja režisierius. – Mes remiamės tais pačiais teatriniais, sceniniais vaizdiniais. Orkestras scenoje taip pat dalyvaus.“
Surengs terapijos seansą
Režisierius sako, kad operos siužetas – buitiškas. Veiksmas vyksta vyndarių šeimoje, vyndarių kaimynystėje. Tarp vyno padauginusių vyrų ir jų žmonų įsiplieskia konfliktas: moterys norėtų tą vyną parduoti, o vyrai – išlaistyti, todėl kyla nepasitenkinimas. Tačiau ne mažiau svarbi ir meilės tema.
„Vyndarių šeimoje gyvena dukterėčia. Neaišku, iš kur ji atsiradusi, kodėl ją giminaičiai augina. Tačiau tai – svarbi detalė, nes ji leidžia, kad partneriai scenoje gali būti panašaus amžiaus“, – sako režisierius.
Spektaklyje yra ir aktorystės tema. Dukterėčia įsimyli jaunikaitį, kuris yra komedinio teatro aktorius.
Tai nėra vertinga profesija, ji neduoda materialios naudos, todėl tarp tetos ir dukterėčios Mary verda kova dėl vyro parinkimo. Juo labiau kad dėdė irgi norėtų ją ištekinti už savo kaimyno, sugėrovo vyndario, kuriam ji patinka.
„Čia ir yra kritinė situacija. Tačiau jaunikaitis sugalvoja įdomų dalyką – jis nutaria taip padaryti, kad girtuokliui atrodytų, jog yra pragare.
Čia ir prasideda visas įdomumas. Antonas sumano suvaidinti pragarą ir girtuoklį išblaivinti per jį: kad atsibustų ir manytų atsidūręs tikrame pragare. Tai tie du girtuokliai ir patenka į tariamą pragarą.
Vyksta persirengėlių teatras: ir pats jaunikaitis, ir merginos vaidina velnius, pragaro šėtonus ir valdovus“, – spektaklio detales atskleidžia režisierius.
Išblaivinimo scena – tarsi tam tikras terapijos seansas: piktnaudžiaujantys velnio lašais sugėrovai priversti vienas kitą lupti.
„Kiek per dienas gėrė bokalų, taurių vynų, tiek kirčių gauna. Tame pragare dėdė sutinka, kad jo dukterėčia ištekėtų už to, kurį myli. Situacija taip išsirutulioja, kad jie nebenorėtų ten grįžti ir dar kartą tą išgyventi. Bus tokių epizodų, kurie privers susimąstyti. Tai – suomiškas žanras“, – sako N.Petrokas.
Aktoriai liko blaivūs
Šmaikšti ir komiškai tiksliai personažus perteikianti opera yra lyg mažas deimantas – ji atspindi geriausius kompozitoriaus muzikos bruožus, o ypač – taiklias muzikines charakteristikas. Jaunas, talentingas solistų kolektyvas nebe pirmą kartą susiburia retam įvykiui – XVIII a. operos reformatoriaus šedevrui atlikti.
Kaip juokauja režisierius, nors komediją nėra lengva vaidinti, visi aktoriai išliko blaivūs. N.Petrokas pažymi, kad priklausomybę turintys asmenys negali gerai suvaidinti alkoholikų. Kita vertus, anot pašnekovo, būtų neįdomu žiūrėti, jei spektaklyje dalyvautų asmenys, kurie iš tiesų yra priklausomi nuo alkoholio.
„Scena patologijos nemėgsta, nors dabar tai madinga. Matai vaidinančius aktorius ir tarp jų pastebi žmones su negalia, kuriuos gerbiami režisieriai panaudoja. Tačiau tai yra amoralu. Tai reikia parodyti kitomis priemonėmis“, – kalba pašnekovas. Režisierius tikisi, kad žiūrovai nenusivils.
Nors N.Petrokas dar nuo tų laikų, kai mokėsi dainavimo, labiau domėjosi drama, spektaklyje norėjo sunkių, dramatiškų aistrų, tačiau taip išėjo, kad pastaruoju metu jo darbuose vyrauja komiškas stilius.
„Jo bijojau visuomet, nes yra gana sunkus žanras. Sunku padaryti, kad žiūrovas tikrai gautų tai, dėl ko atėjo. Pastaruoju metu aplinkui labai daug komiško žanro renginių, televizijos laidų, šou. Tačiau kai matai, kad publika tau ploja, supranti, kad kažką pasiekei“, – sako N.Petrokas.
Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt
