Jau trisdešimt metų įvairiose parodose dalyvaujantis panevėžietis Osvaldas Juška surengė jubiliejinę tapybos parodą „Sparnų pristatymas“. Galerijoje XX eksponuojami paveikslai – pastarųjų dvejų metų autoriaus darbai.
Tapytojas O. Juška sako, jog prakalbinęs drobę joje tik apvedžiojantis linijas. V. Šukio nuotr.
O. Juška tvirtina, jog tai – brandos pradžia. Kartais tereikia tik matomas linijas išvedžioti drobėje.
„Reikia nueiti ilgą kūrybinį kelią, kad pati drobė pradėtų šnekėti. Ir šį kartą man taip atsitiko. Daug tapiau, nedirbau jokio kito papildomo darbo. Atsistojau prie drobės ir likau nustebęs, mačiau linijas, kurias reikėjo tik apvedžioti. Paveiksluose daug ką galima pamatyti. O matymas ir suvokimas priklauso nuo individo, juk kiekvienas mato skirtingai. Tačiau žmogaus bejėgiškumą prieš mirtį įžvelgti galės kiekvienas parodos lankytojas“, – kalbėjo parodos autorius.
Užkliuvo sparnai
Šiame naujame tapybos etape – ekspresija, laisvė, greitis. Figūros drobėse – monumentalios, tvirtos, tačiau kartu ir efemeriškos, skaidrios.
O. Juška paveiksluose kuria nepaaiškinamą „ir čia, ir ten“ atmosferą. Toje naujoje tikrovėje susipina moterų, šventųjų, sparnuotų būtybių, amžinybės, mirties ir gyvybės simboliai. Būtis ir buitis kiekviename paveiksle susipina vešlia augalija, žmonių kaulais, katėmis ir visa reginčia Apvaizdos akimi. Galima atpažinti net dailininko papūgą.
Tautinių ir krikščioniškų įvaizdžių įvairovė, jų harmonija artima šiandienai, dabarčiai. Dailininkas atspindi šiuos pastebėjimus su humoru, jautriai.
„Paveikslai, kaip ir knygos, – daugiaplaniai. Kūryba visada lieka neaiški, šį kartą man užkliuvo sparnai. Turiu daug pažįstamų, kuriems atrodo, kad jų gyvenimas netikras. Noriu visiems pasakyti – nelaukite tų angelų, viskas, kas gražiausia, yra čia ir dabar. O atsitiktiniai, galbūt nemalonūs išbandymai žmogų keičia tik į gerąją pusę. Menininkai kūryboje dažnai vaizduoja paskutiniąją dieną. Kai pagalvoji, kad tokia diena gali bet kada ateiti, stengiesi nuo to atsispirti ir išnaudoti visas akimirkas“, – tvirtino O. Juška.
Įkvėpė romanas
Kaip teigė tapytojas, menas daugiau gamtos kūrinys ir taip paprasta tapyti dar nebuvo. Ši paroda yra taip pat ir dailininko meistrystės bei kasdienio darbo rezultatas.
Kone labiausiai O. Jušką šiai parodai įkvėpė perskaitytas japonų rašytojo avangardisto Kobo Abė romanas „Moteris smėlynuose“. Anot parodos autoriaus, kiekvienas kūrinys turi sąsajų su gyvenimu, o gyvenimas nelaisvėje atspindi tikrąją kūrėjo situaciją.
„Tapyba – sunki duona. Knygoje pasakojama, kaip žmogus ilgai ruošėsi, kad galėtų pabėgti, tačiau vis dėlto sugrįžo į pradinį tašką. Man taip pat reikėtų bėgti nuo šito amato, bet esu lyg įkritęs į duobę ir negaliu atsitraukti. Drugelis eidamas į žygį ieškoti vabalų prisivilioja pelę. Skraidydamas aukštyn, žemyn, sukdamas ratus pelę nusivilioja į dykumą. Pelė užtrokšta, drugelis padeda kiaušinėlius ir taip pratęsia savo rūšį. Taip ir mane jau trisdešimt metų vilioja kūryba ir nežinia, kaip viskas pasibaigs. Bet tikriausiai taip ir bus – kūriniai liks gyvi, o aš pritrūksiu jėgų“, – mano O. Juška.
Sužavėjo radijo bangos
Gimęs po Dvynių ženklu Ovidijus sako, kad jau ilgą laiką jį lydi ne tik menas, bet ir radijo ryšiai. Jis domisi mėgėjišku radijo ryšiu trumposiomis ir ultratrumposiomis bangomis, šiam ryšiui reikalingos įrangos ir antenų gamyba. Be to, menininkas turi net ir savo šaukinį – LY2BJ.
„Man atrodo, kad šie užsiėmimai labai dera tarpusavyje. Daug laiko praleidžiu vienas dirbtuvėje. Taigi reikia retkarčiais su kuo nors pasikalbėti. Tai ir darau radijo ryšio pertraukas. O jų per dieną išeina ne taip jau mažai. Mano antenos visada buvo gana kuklios, nes mažas stogo plotas ribodavo galimybes. Bet ir tokiomis sąlygomis pajutau ultratrumpųjų bangų žavesį. Tado LY2BAW padrąsintas padariau keletą ryšio seansų per Mėnulį. Po pirmojo radijo ryšio seanso aš ilgai stovėjau balkone tą vakarą, žiūrėjau į Mėnulį ir tikrai buvau laimingas. Tas laimės minutes prisiminsiu visą likusį gyvenimą“, – tvirtino O. Juška.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
