Viktorija pasirinko poezijos kūrėjos kelią. Ir, atrodo, tas kelias per metus paplatėjo žodynu, tematika, net forma. Yra jau tarmiškai parašytų eilių. Nevalingai prisimename 2016 metų „Sidabrinio Nevėžio“ statulėlės laureatę iš tos pačios Pasvalio gimnazijos Kotryną Kraptavičiūtę, kuri irgi nevengė pasvalietiškai kurti.
Viktorija Muralytė (11 kl.)
„…be bandymo rašyti poeziją, turiu dar daug mane dominančių užsiėmimų: groju gitara, mėgstu pamušti būgnus ir padainuoti, vaidinu Pasvalio jaunimo teatre „DrAma“, mėgstu atlikti „nematomo žmogaus“ vaidmenį organizuojant renginius ir taip pabėgti nuo šurmulio…“ – apie save rašo kūrėja iš Pasvalio.
***
Sugrįžk svajonėmis
Kasdieninėmis.
Medžio šaknimis,
Įsidaigojusiomis
Likime manajam.
Rusvam vandeny
Neplauks kraujo
Putos ir skambės
Varpai.
Pirmąkart
Pastatysiu šventovę
Savo kūnui.
Užuodžiu plaukuose tave
Pajaučiu.
Matyt, instinktyviai
Tavo lūpų priartėjimą.
Taip grobuoniškai,
Nimfa palydove.
Išpažinties sakyt nemoku.
Atgailaujant ima juokas.
Instinktyviai, matyt.
Grobuoniškai uodžias
Lūpų priartėjimas.
Plaukuose jaučiu nimfą.
Gaila, nerimtą.
Katastrofiškai seksis
Numirt užkandžiaujant
Pievagrybiais žaliais,
Dykumų rožėmis
Išdžiūvusiomis.
Ir bus gerai.
Taip kasdieniškai
Kąst į sumuštinį
Be sviesto, be cukraus.
Mylėt išalkus.
Nemylėt.
Lėt. Lėtais žingsniais
Sekt kruvinas pėdas
Išalkus.
Alkus. Išalkus.
Alko negavus.
Ir nebėr.
Nebėr.
Garbanė
Negrįžta įsimylėjėliais
Kalnų parke pavasaris.
Keturiomis stygomis
Tyliam kambary.
Garbanės mintys
Susiraizgė taip pat
Kaip jos plaukai
Vėjui pučiant.
Kvartetu dejuoja
Arfa garbanės pirštų
Mušama.
Ašaroja.
Kvaps
Tas tėviškės kvaps miels:
Žydinčių pušynų i eglynų,
Pinavijų i dulksnynų.
Mana bemiegių naktų kvaps.
Tep’ skaudžė prasiskverbents,
Vos pagalvojs api pirmo meilэ.
Kep bėgdavo įsikabinės
Už motinas gamtas rankų.
Tad aplaidės i nebegrįžės,
Skerdžio savy vaidindams,
Es’s kažkuom mandresns
Už palektuos savo tėviškė.
Užsidegės cigarieto, pelens
Kratydavo unt meilas permas,
Nebejausdams jokes sąžinės
Graužaties a gailesče.
Kol’ rytэs atsistodavo pri’
Veidrodže ir išsigosdavo,
Pamatės sava atvaizdo –
Toke baisumą gyvule nebūt.
Ka tep’ suteršt švento meilэs
Žod, ka tep’ užnuodet sava sielo,
Pameršdams švento tėvynės žod’.
Ka tep’ pameršt pats sava garbė.
…ka tep pameršt motinas meilэ.
Spąstai
Išplauk iš mano minčių –
Mirties spąstų, kuriais
Vilioju moteris, vis
Atvykstančias į šį popierių.
Skutais išdraskytą ir sutrintą.
Išeik iš mano rankų.
Pirštų galų, pusiaukelėj
Netyčia susinėrusių su tavaisiais.
Išeik. Išplauk.
Išplauk kraujo puta
Iš amžinybės iškankintų
Mano minčių.
