Klodas Monė – prancūzų dailininkas, vadinamas impresionizmo judėjimo tėvu ir vienu svarbiausių moderniosios dailės kūrėjų.
Klodas Monė – prancūzų dailininkas, vadinamas impresionizmo judėjimo tėvu ir vienu svarbiausių moderniosios dailės kūrėjų.Tačiau jo kelias į pripažinimą nebuvo paprastas – ilgus metus gyveno skurde, o jo darbų to meto visuomenė nesuprato.
Vis dėlto Monė neatsisakė savo vizijos tapyti taip, kaip mato ir jaučia.
Ankstyvieji metai Normandijoje
Klodas Oskaras Monė gimė 1840 m. lapkričio 14-ąją Paryžiuje, tačiau būdamas penkerių su šeima persikėlė į Le Havrą, Normandijoje.
Le Havro vidurinėje mokykloje mokytojai pastebėjo berniuko talentą, tačiau dailės pamokose jis buvo nekantrus ir nepaklusnus – mieliau piešdavo, kas pačiam patiko.
Šeima gyveno gana pasiturimai. Tėvas Klodas Adolfas Monė valdė bakalėjos krautuvėlę.
Jis norėjo, kad sūnus perimtų prekybą ir turėtų „rimtą“ profesiją, o motina Luiza Džastina Obrė, daininga ir meniška siela, skatino sūnaus kūrybingumą.
Deja, ji mirė, kai Klodui buvo vos 16 metų. Po jos mirties jaunuolis persikėlė pas tetą į Paryžių, kur pradėjo intensyviau gilintis į dailę.
Nepaisant tėvo noro, kad sūnus taptų verslininku, K. Monė pasirinko menininko kelią.
Užsidirbdavo piešdamas karikatūras miestelėnams, kol jį pastebėjo peizažistas Eženas Budenas. Tai jis išmokė jaunąjį Klodą tapyti pleneruose – tiesiogiai gamtoje, o ši technika tapo būsimo impresionizmo pamatu.
Impresionizmo gimimas
1861 m., būdamas 20-ies, jaunasis dailininkas pašauktas atlikti karinę tarnybą Prancūzijos armijoje.
Jis paskirtas į Afrikos kavalerijos dalinį ir išsiųstas į Alžyrą, tuometę Prancūzijos koloniją.
Tai turėjo būti ilga, net septynerių metų tarnyba. Tačiau jau po metų Monė rimtai susirgo vidurių šiltine – dažna ir pavojinga liga karštuose klimatuose, ypač esant prastoms sanitarinėms sąlygoms.
Liga taip paūmėjo, kad jis buvo perkeltas gydytis atgal į Prancūziją. Artimieji suprato, kad likti armijoje K. Monė būtų pavojinga gyvybei.
Pasiturinti teta Mari Žana Lekadr, pati buvusi tapytoja mėgėja, už sūnėną sumokėjo solidžią išpirką.
Tačiau ji iškėlė vieną sąlygą: Klodas privalo rimtai studijuoti meną, jei nebenori būti kareiviu. K. Monė sutiko.
Įstojo į Šveicų akademiją Paryžiuje. Tai buvo alternatyvi, gana laisva dailės mokykla, kur negaliojo griežta klasikinė disciplina.
Čia K. Monė sutiko kitus jaunuosius dailininkus, būsimus impresionistus, kurie tapo jo bičiuliais ir bendražygiais: Kamilį Pisaro, Eduarą Manė, Alfredą Sislėjų, Pjerą Ogiustą Renuarą.
Jie visi vėliau tapo impresionizmo judėjimo kūrėjais.
Monė buvo įstojęs ir į prestižinę Paryžiaus dailės akademiją, bet akademiniu mokymu greitai nusivylė.
Jis kritikavo tradicinį, sustabarėjusį požiūrį į meną, kuriame vyravo istorinės, mitologinės temos ir griežtas realizmas.
Monė metė šią mokyklą, norėdamas kurti gamtoje, ieškoti šviesos, nuotaikos, spontaniškumo.
Jis greitai suprato, kad geriausia mokykla – pati gamta.
Klodas daug tapė pleneruose, išbandė dažus, potėpius, stebėjo šviesos žaismą.
Tai buvo visiškai naujas, revoliucingas požiūris į tapybą, kuris netrukus išsivystė į impresionizmo stilių.
1874 m. K. Monė kartu su kitais menininkais surengė pirmąją nepriklausomą parodą, kurioje pristatė paveikslą „Impression, soleil levant“ („Įspūdis, saulėtekis“).
Šis darbas davė pavadinimą visam impresionizmo judėjimui.
Impresionistai siekė perteikti momentinius įspūdžius, šviesos ir spalvų žaismą, o ne detales ar akademinį tikslumą.
Tapydamas K. Monė sąmoningai nenaudojo juodos spalvos, teigdamas, kad „gamtoje juodos nėra“ ir šešėliai susideda iš sodrių mėlynų, žalių ar violetinių tonų.
Moteris mūza
Impresionizmo genijaus asmeninis gyvenimas buvo ne mažiau spalvingas ir jausmingas.
Jo meilės istorija persipynė su kūryba ir tragiška netektimi.
K. Monė gyvenime svarbiausios buvo dvi moterys – Kamilė Donsjė ir Alisa Hošedė. Abi paliko gilų pėdsaką ne tik dailininko širdyje, bet ir kūryboje.
K. Monė savo pirmąją žmoną Kamilę sutiko 1865-aisiais Paryžiuje. Jam buvo 25-eri, Kamilei – vos 18.
Ji užsidirbdavo pozuodama paveikslams ir greitai tapo neatsiejama jauno dailininko bohemiško gyvenimo dalimi.
Kamilė pozavo visai K. Monė draugų dailininkų grupei, tačiau tarp jųdviejų užsimezgė ypatingas ryšys: Klodas jau per pirmąją tapybos sesiją pavadino ją „mano gražiąja žaluma“ – užuomina į būsimą garsųjį paveikslą „Moteris su žalia suknele“.
Netrukus jų ryšys virto meile.
Tačiau Klodo tėvui sūnaus mylimoji nepatiko: Kamilė buvo neturtinga pozuotoja, o K. Monė skendo skolose.
Tėvas nutraukė sūnui finansinę paramą, tad pora ėmė balansuoti ties skurdo riba.
1866 m. Klodas nutapė Kamilę visu ūgiu, apsirengusią sodria smaragdine suknele.
Paveikslas buvo priimtas į Paryžiaus Saloną, sulaukė ovacijų ir atnešė K. Monė pirmąjį rimtą honorarą: darbą nupirko mecenatas Arsenas Husajė.
Tačiau pinigai greitai ištirpo skoloms padengti, o nauji užsakymai neplūdo ‒ impresionistų estetika dar tik skynėsi kelią.
1867 m. K. Monė su Kamile slapta išvyko į nediduką žvejų kaimelį Sent Adrese, kur ji pagimdė pirmagimį Žaną.
Šeima sunkiai vertėsi. K. Monė, desperatiškai ieškodamas, kaip prasimanyti pinigų, net bandė parduoti karikatūras bulvariniuose laikraščiuose ir kartą, anot P. O. Renuaro prisiminimų, buvo priartėjęs prie savižudybės – 1868-aisiais šoko į Senos upę, bet jį ištraukė draugas.
Karas, vedybos ir mirtis
1870 m. prasidėjus Prancūzijos ir Prūsijos karui, K. Monė dezertyravo iš mobilizuojamos Nacionalinės gvardijos ir su Kamile bei vienerių metų sūnumi Žanu išvyko į Londoną.
Ten 1870-ųjų spalį jiedu susituokė.
Anglijoje Klodas studijavo Viljamo Ternerio drobes, Kamilė rado prieglobstį pas draugus emigrantus.
Po karo šeima dar trumpai gyveno Olandijoje, kur K. Monė tapė. Galiausiai šeima apsistojo Aržantėjuje, Paryžiaus priemiestyje.
Kamilė tapo ne tik Monė žmona, bet ir jo mūza – ji Klodo įamžinta daugybėje paveikslų.
1871–1878 m. Aržantėjus virto K. Monė kūrybos laboratorija: jis tapė spalvų virpesius upėje, regatas, kurios buvo Paryžiaus miestiečių pramoga, Kamilę su mažuoju Žanu.
Nors dailininką ėmė remti prekybininkas Paulis Durandas-Ruelis, skolos vis dar slėgė ‒ Monė nevengdavo skolintis net iš Renuaro.
1876 m. turtingas meno kolekcininkas Ernestas Hošedė pakvietė dailininką nutapyti keturis didelius paveikslus savo dvaro valgomajam. Čia K. Monė pirmą kartą susitiko su Ernesto žmona Alisa Hošedė – šešių vaikų motina.
Jau po metų Ernestas bankrutavo, jo kolekcija buvo išparduota aukcione. Vargstantis E. Hošedė su šeima – Alisa ir šešiais vaikais – persikėlė gyventi pas Klodą ir jo žmoną Kamilę.
Šeimos apsigyveno po vienu stogu.
Būtent tada, spėjama, tarp Klodo ir Alisos užsimezgė romanas.
1878 m. K. Monė žmona Kamilė pagimdė antrąjį sūnų Mišelį. Po gimdymo jos sveikata ėmė sparčiai silpti – iš pradžių manyta, kad tai tuberkuliozė, vėliau medikai įtarė gimdos kaklelio vėžį.
1879 m. Kamilė mirė būdama vos 32-ejų. Monė, prislėgtas skausmo, tą pačią dieną nutapė jos portretą mirties patale – blyškų, mėlynų tonų paveikslą. Jis rašė draugui: „Jos kontūrai subliūško akyse, spalvos skyla, ji lyg ištirpsta, o aš vietoj ašarų ieškau atspalvių.“
Nauja sena meilė
Po žmonos mirties K. Monė paniro į darbą.
1880-aisiais P. Durandas-Ruelis Londone ir Paryžiuje surengė impresionistų parodas, kurios pagaliau atnešė solidžių pajamų. K. Monė atsitiesė finansiškai.
1883 m. Klodas, traukiniu važiuodamas iš Vernonio, pastebėjo nedidelį ūkinį namą Živerni kaimelyje, apie 75 km nuo Paryžiaus.
Jį sužavėjo sklypas ant šlaito ir laisva žemė aplink – dailininkas išsinuomojo, o vėliau nupirko namą su vienu hektaru žemės.
Sodas su japonišku tiltu, kurį Monė pats suprojektavo greta namo, ir vandens lelijų tvenkiniu tapo gyvu paveikslu ir tikra legenda.
Būtent šis sodas virto pagrindiniu dailininko vėlyvųjų tapybos serijų motyvu.
Tais pačiais metais, kai įsigijo namą, tapytojas vėl užmezgė santykius su A. Hošedė, kuri su vaikais pabėgo nuo vyro.
1892 m., po Ernesto Hošedė mirties, pora susituokė.
Alisa buvo ištikima Monė, bet pavydi: ji sunaikino nemažai Kamilės laiškų ir nuotraukų, kad ištrintų velionę žmoną iš tapytojo atminties.
Visgi Alisos pragmatiškumas ir ūkiška ranka leido Monė pasinerti į didžiąsias paveikslų serijas – „Šieno kupetas“, „Roueno katedrą“ ar „Vandens lelijas“.
Su Alisa Klodą siejo brandi partnerystė: finansinis stabilumas, rūpestis vaikais ir namais.
Apie kitas rimtas K. Monė meiles patikimų šaltinių nėra, nors impresionistų rate sklandė bohemiškos kalbos apie galimus jo romanus.
Sodas, tapęs gyvu paveikslu
Alisa tapo ne tik antrąja K. Monė žmona, bet ir šeimos ramsčiu – rūpinosi buitimi, aštuoniais vaikais – dviem vyro ir šešiais savo, o Klodas kūrė savąjį sodą ir tapė.
Didžiulį kiemą K. Monė pavertė spalvinga oaze. Jis išrovė tradicines prancūziškas eglutes ir bijūnus, pasodino vingiuojančias gėlių lysves, suformavo jas pagal spalvinę gamą.
Pavasarį čia žydėjo krokai, tulpės, irisai, vasarą – saulėgrąžos, medetkos, nasturtos, rudenį – dahlijos, chrizantemos.
Kitoje kiemo dalyje augo Monė mėgstamos obelys ir vyšnios.
K. Monė nupirko dar 800 kvadratinių metrų žemės sklypą kitapus geležinkelio ir gavo leidimą nukreipti mažą Eptė upės intaką – taip buvo suformuotas garsusis vandens tvenkinys.
K. Monė užsisakė retų spalvotų vandens lelijų veislių – rožinių, baltų, gelsvų.
Japoniškas tiltelis, nudažytas švelniai žalia spalva, o ne raudona, kaip įprasta japonų soduose, kad susilietų su aplinka.
Aplink jį Monė sodino gluosnius, bambukus, vilkdalgius.
1899 m. K. Monė pradėjo įžymiųjų „Tilto virš vandens lelijų tvenkinio“ drobių seriją. Nuo 1901-ųjų, nusipirkęs dar vieną gretimą sklypą, jis tris kartus padidino tvenkinio plotą.
Monė keldavosi dar prieš aušrą, kad spėtų apeiti savuosius gėlynus, užsakydavo sėklų ir retų veislių augalų iš Anglijos, Belgijos, Japonijos.
Sodą prižiūrėjo patyrusių sodininkų brigada. Dailininkas uždraudė sodo veją mindyti vaikams, leido augalams natūraliai augti ir keroti. K. Monė sodą vadino „didžiausiu savo meno kūriniu“.
Po dailininko mirties sklypą paveldėjo sūnus Mišelis, vėliau jį padovanojęs Paryžiaus dailės akademijai. Aštuntajame dešimtmetyje, sodui nunykus, pradėta restauracija. Iš garsiojo Latur-Marliak medelyno atgabentos tos pačios lelijų veislės, atkurtas tiltelis, gėlynai ir net Monė suformuota spalvų gama.
Monė fondas atvėrė sodybą lankytojams 1980 m. Dabar Živerni kasmet aplanko apie 500 tūkst. žmonių, o sodas laikomas vienu žymiausių menininko sukurtų peizažų pasaulyje.
Nuvylė akys
Apie 1905-uosius K. Monė regėjimą ėmė silpninti katarakta, tačiau jis ir toliau tapė.
Spalvos jam tapo „purvinos“, kontūrai blyško, tad dažų tūbeles dailininkas žymėjo, kad nesupainiotų atspalvių. Gydytojai siūlė operuotis, bet Monė ilgai prieštaravo, bijodamas prarasti meninį jautrumą.
Tik 1923 m. menininkas ryžosi operacijai, iš dalies regėjimas sugrįžo, nors Monė jau turėjo tapyti pasikliaudamas atmintimi.
Įdomus faktas – K. Monė sutuoktinės Alisos duktė Blanka ne tik padėjo dailininkui senatvėje, kai šis kentėjo nuo regėjimo problemų, bet ir tapo jo sūnaus Žano žmona.
K. Monė ji buvo ir podukra, ir marti.
Kai dailininkas beveik apako nuo kataraktos, Blanka jam asistavo: paruošdavo dažus, padėdavo sudėlioti drobes, kartais nutapydavo pagal jo nurodymus smulkius potėpius. Ji globojo dailininką iki šio mirties.
Vėliau Blanka ir pati tapė.
Iki pat mirties K. Monė dirbo Živerni studijoje – paskutinis potėpis ant „Vandens lelijų“ drobių padėtas 1926 m. rudenį.
Darbus užbaigti jam padėjo sūnus Mišelis ir Žoržas Benžamenas Klemanso – artimas Monė draugas ir Prancūzijos ministras pirmininkas.
„Vandens lelijų“ serija – apie 250 drobių – padovanota Prancūzijai ir šiandien eksponuojama net keliuose pasaulio muziejuose.
Bet pagrindinė kolekcija liko Paryžiuje, Oranžerijos muziejuje.
K. Monė mirė 1926 m. gruodžio 5-ąją savo namuose, palaidotas Živerni kapinėse prie bažnytėlės.
Po jo mirties sūnus Mišelis padovanojo namus ir sodą Prancūzijos institutui – šiandien čia veikia Monė fondas.
Nuskendo su „Titaniku“?
Ilgą laiką sklandė gandai, kad viena iš K. Monė „Vandens lelijų“ kolekcijos buvo prarasta kartu su nuskendusiu „Titaniku“.
Vieni tvirtina, kad paveikslas kabėjo prabangiame lainerio valgomajame, kiti – kad jį gabeno keleivis.
Deja, po 113 metų neliko nė vieno, kas galėtų tą patvirtinti.
„Titaniku“ plaukė daugybė turtingiausių pasaulio žmonių, su savimi vežusių brangiausius asmeninius daiktus – tarp jų ir meno kūrinius. Nors nėra išlikusių įrodymų ar draudimo dokumentų, kurie patvirtintų, jog K. Monė kūrinys buvo laive, neatmetama galimybė, kad tarp keleivių galėjo būti jo gerbėjų. Tuo metu dailininkas jau buvo garsus.
Žinoma, kad tą naktį lediniame Atlanto vandenyne nuskendo garsus tapytojo Merio Džozefo Blondelio paveikslas „La Circassienne au Bain“. Jo savininkas švedų verslininkas, pirmos klasės keleivis, išgyveno tragediją ir pareikalavo iš „White Star Line“ bendrovės kompensacijos, kuri dabar siektų daugiau nei 2,5 mln. dolerių!
Tai buvo didžiausias „White Star Line“ pateiktas draudimo ieškinys dėl vieno daikto.
Daugybė kitų lobių taip pat atsidūrė vandenyno dugne. Neįkainojama, brangakmeniais inkrustuota Omaro Chajamo poezijos knygos „Rubajatas“ kopija irgi prarasta amžiams.
Ar K. Monė „Vandens lelijos“ iš tiesų ilsisi vandenyno dugne, tebėra viena iš „Titaniko“ paslapčių.
