Penktadienį 16 val. Panevėžio miesto dailės galerijoje – Marijos Šileikaitės-Čičirkienės fotografijų parodos „…iš spalvotų dienų“ atidarymas.
Kokios gali būti dienos? Žalios, raudonos, mėlynos… O viskas prasidėjo nuo geltono sekmadienio, kai prieš kelerius metus fotomenininkė Marija Šileikaitė-Čičirkienė išėjo pasivaikščioti ir visai netikėtai pamatė ryškiai geltonas pašto dėžutes, pastato sieną ar tiesiog liniją.
Sekmadienis baigėsi, bet po kurio laiko atėjo mėlynas pirmadienis, tiesiog įsiurbiantis savo intensyviu koloritu, tačiau šmaikštus, lengvas, jaunatviškas savo temomis. Visai kitoks – raudonas penktadienis, dramatiškas, ironiškas, net komiškas, nors juokas čia pro ašaras. Talpi metafora – raudonas balionas, tarsi atkeliavęs iš prancūzų kino klasikos, keliantis asociacijas su A. Lamoriso „Raudono baliono“ spalvų žaisme.
Nespalvotos fotografijos meistrę M. Šileikaitę-Čičirkienę ryškiaspalviai akcentai pilkų atspalvių gyvenime tiesiog pakerėjo. Keliaudama po įvairias šalis: Vokietiją, Ispaniją, Olandiją, Jungtinę Karalystę, Pietų Korėją ir, žinoma, Lietuvą, fotoaparatu ji fiksavo spalvotas akimirkas. Taip klostėsi atskiri ciklai, skirtingi ne tik spalva, bet ir savo nuotaika. Romantiškas ir sakralus žalias, subtilus rausvas, o šalia netikėtai atsiradusios metalinės ir skalbimo dienos – apsivalymo baltumas po spalvų fiestos.
Paskui kilo idėja fotografijas suporuoti. Fotomenininkė teigia, kad tai buvęs bene sunkiausias ir ilgiausias darbas. Ilgais vakarais tarsi pasjansą ji dėliojo fotografijų lakštų duetus ieškodama optimalaus varianto. Derino formas, linijas, koloritą. Ieškojo temos sąšaukų ar net disonansų. Specialiai viską paliko taip, kaip tikrovę užfiksavo fotoaparatas. Jokių kadro švarinimų, dailijimų, jokių montažų.
Fotomenininkas Gytis Skudžinskas teigia, kad fotografijos lakštų tarpusavio dialogas – nenuspėjamas ir intriguojamas, dažnai sentimentalus tylus pokalbis kaip Reginos Šulskytės diptikuose, kartais asociatyvi patirčių išklotinė kaip Arturo Valiaugos dėlionėse, retkarčiais inžinieriškas atvaizdų tyrinėjimas kaip Gintauto Trimako konstruktuose.
„Bet ir turėdama pirmtakų Marija atranda savą dialogo moderavimo modelį, kurio pagrindinis akcentas – koloristiniai pokalbio niuansai. Dialoge šios fotografijos prabyla visiškai netikėtomis temomis ir tai netampa ginčų ar priešingų stovyklų kova, bet pratęsia viena kitos mintį“, – tikina G. Skudžinskas.
M. Šileikaitės-Čičirkienės kūrybinė veikla fotografijos srityje prasidėjo 1986 metais. Nuo 1990 m. ji yra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narė. Dvi kadencijas (1992–1996 m., 2005–2009 m.) buvo Lietuvos fotomenininkų sąjungos valdybos narė. Ilgus metus vadovavo Panevėžio fotografijos galerijai, nuo 2010 m. – Dailės galerijos parodų kuratorė.
Fotomenininkė surengė trisdešimt tris personalines parodas. Dalyvavo per aštuoniasdešimt grupinių parodų. 2005 m. dalyvavo ES Leonardo da Vinčio projekte „Menas be sienų“.
M. Šileikaitė-Čičirkienė yra pelniusi svarių apdovanojimų tarptautiniuose konkursuose Kroatijoje, Latvijoje, JAV. 1999 m. jai suteiktas Tarptautinės meninės fotografijos federacijos (FIAP) fotografės menininkės (AFIAP) garbės vardas. Fotomenininkės sukurtas fotografijas galima rasti daugelyje solidžių fotografijos meno leidinių. Ji išleido du autorinius fotografijų albumus „Fotografinės frazės“ (2000) ir „Vieškelio motyvas“ (2005).
Paroda veiks iki spalio 20 dienos.
Virginija Januševičienė
