Šiandien galimybių tribūnoje NEVĖŽIS – Panevėžio „Žemynos“ progimnazijos lyrikės Aurėja Venslavičiūtė, Gabija Žygaitė ir eiliuotų mįslių kūrėjas Nedas Olšauskas, pastebėti mokytojos, projekto ambasadorės Aušros Vaitkienės. Savo kūryba dalijasi eiliuotoja Neda Marčiulionytė ir prozininkas Alanas Petrauskas, abu iš Panevėžio „Vilties“ progimnazijos, globojami mūsų projekto ambasadorės mokytojos Audronės Tichanavičienės.
Atrodytų, atsitiktinumas, kad projekte atsirado Eglė Pilkauskaitė – jaunoji kūrėja iš Velžio gimnazijos. Tačiau, laimė, susiklostė taip, kad ji atsidūrė ten, kur ir reikia. Laiku ir vietoje. Dalyvavo V Lietuvos jaunimo dainuojamosios poezijos festivalyje-konkurse „Mano senas drauge…“, skirtame Elenai Mezginaitei atminti, kur laimėjo nominaciją už artistiškumą. Tada ir paaiškėjo, kad Eglė kuria savo tekstus, kai kuriuos dainuoja, o dar kai kuriuos iliustruoja.
Taigi – „nevėžiukai“. Įdomūs, švieži, nuoširdūs. Ir tikrai ne juodi-balti it žiemos grafika!
Aurėja Venslavičiūtė
„Nuolat ieškanti, daug kuo besidominti, neramios sielos mergaitė. Jos galvoje visada pilna gerų idėjų“, – taip apibūdina jaunąją kūrėją mokytoja Aušra Vaitkienė.
Palaima
Saulės spinduliai bėgioja
Fortepijono klavišais,
Ir gėlės šoka valsą.
Girdžiu tuos švelnius garsus,
Ir man gera.
Mano širdyje taip pat skamba muzika,
Aistringa, šėlstanti.
Kartu su gėlėm
Basa pievoje
Sukuosi, sukuosi, sukuosi…
Nedas Olšauskas
„Nedas Olšauskas- tikras „kodėlčiukas“. Domisi viskuo, bet į visus klausimus turi savo atsakymus. Tie atsakymai tokie keisti, kad tik Nedas ir galėtų taip į juos atsakyti. Jam patinka savo įdomiais atsakymais nustebinti kitus“, – tokios Aušros Vaitkienės mintys apie Nedą.
– Aš eilėraštį rašau.
– Apie ką?
– Įmink, prašau.
Sueiliuotos mįslės
Bebalsis, bet siaudžia.
Belūpis, bet švilpia.
Besparnis, bet skrenda.
Bedantis, bet kanda.
(Vėjas)
Jos nepajusi, nepalytėsi.
Jos neužuosi ir negirdėsi.
Ji nuo laukų iki žvaigždžių
Gyventoja olų tamsių.
Jinai pradžia ir pabaiga,
Juoką stingdanti ranka.
(Tamsa)
Jis visus įveikti gali:
Paukštį, žmogų, žvėrį, medį.
Ryja varį, graužia plieną,
Gludina akmenį kiekvieną.
(Laikas)
Gabija Žygaitė
Mokytoja Aušra Vaitkienė: „.. vaikas, sugebantis pastebėti tai, ką ne visi pastebi. Turi savitą požiūrį į ją supantį pasaulį. Gabijai labai patinka kurti“.
Neatrasta šalis
Naktis apgaubė žemę,
Paskęstu tamsoje,
Matau danguje žvaigždę
Didžiulėj erdvėje.
Naktis ši stebuklinga,
Žvaigždė nepaprasta,
Užbūrė mano širdį
Šalis neatrasta.
Svaja
Dovanojo vėjas svają,
Nuostabiausią iš visų,
Tad svajoju apie šalį,
Įdomiausią iš šalių.
Toj šaly undinės plaukia,
Fėjos skraido danguje,
Elfai su nykštukais šnabžda
Apie norus širdyje.
Laukimas
Už lango barbena lietus,
Širdelėj gyvena laukimas-
Jau greitai pargrįšiu namo,
Jaučiu, kaip mane apkabina.
Širdy neramu, neramu,
Lyg perkūnija dunda krūtinėj,
Laukti taip baisiai ilgu-
Pasiilgau namų ir gimtinės.
Neda Marčiulionytė
„Tai kūrybinga asmenybė. Mergaitė atsiskleidė tik praeitų mokslo metų pabaigoje. O kad galėtų parašyti eilėraštį ar kūrinėlį, jai reikia laiko. Mergaitė viską kruopščiai apgalvoja, įvertina ir tik tada pateikia vertinimui“, – su kūrėja supažindina mokytoja Audronė Tichanavičienė.
Berniukas
„Sveikas, berniuk!
Kodėl tu verki?
Ir kodėl gi tu vienas
Tamsiam kambary?“
Berniukas tylėjo,
Bet aš supratau, kad jam baisiai skauda
Širdies gilumoj…
„Nei mylimo tėčio,
Nei mamos brangios.
Ir kaip tu gyventi gali be šeimos?“
Berniukas tik tyliai
Pakėlė akis,
O aš susigėdus
Nuėjau tolyn…
Pyragas
Į svečius atėjo voras –
Visų vorų kapitonas.
Jis atsinešė pyragą
Ir padėjo jį ant stalo.
Aš pirma tai pamačiau
Ir iš karto surijau.
Oi, skandalas koks iškilo,
Niekas jo nesidalino!
Aš kalčiausia čia likau,
Kad pyragą surijau…
Kai visų atsiprašiau, –
Šventė tęsėsi toliau!
Alanas Petrauskas
Mokytoja Audronė Tichanavičienė: „Alanas Petrauskas į gyvenimą žiūri rimtai. Rašo tada, kai pats to nori arba mokytoja paprašo. Mokinys mielai skaito knygas, yra kūrybingas“.
MELAGIUKO KELIONĖ
Seniai, seniai Melagių kaimelyje gyveno berniukas, vardu Melagiukas. Melagiuku jį praminė todėl, kad jis labai daug kartų buvo sumelavęs.
Melagiukas melavo dieną, paskui antrą, trečią, ketvirtą… Berniuko kaimelyje melavo visi: vaikai, jų tėvai, seneliai. Melagių kaime melui net šventę vietiniai sugalvojo. Joje dalyvavo visi, kas netingėjo. Keista, tačiau Melagiukas šventėje neapsilankė. Jam, kaip tyčia, nusibodo meluoti. Berniukas apie tai prašneko savo draugams ir norėjo, kad jie taip pat liautųsi melavę. Šie numojo ranka, sakydami, jog visas pasaulis meluoja.
Melagiukas nusliūkino į savo mažą namelį. Jis galvojo, galvojo, ar jam ir toliau meluoti, ar liautis. Berniukui toptelėjo gera mintis – surasti žmogų, kuris niekada nėra sumelavęs. Juk turi būti toks žmogus!
Melagiukas susirado kuprinę, kurią buvo numetęs, jau seniai pamiršęs, ir patraukė miško link. Jam buvo nelengva eiti. Berniukas su baime dairėsi į krūmus, pilnus vilkų. O buvę Melagiuko draugai, sužinoję, jog šis išėjęs ieškoti nemeluojančio žmogaus, tuojau paprašė raganos užburti mišką, kad būtų neįmanoma išeiti iš jo. Ragana, kažką bambėdama, marmėdama po nosim, ant sienos parašė skaičių „dvylika“, ir miškas tuoj pat tapo užburtas.
Melagiukas iš baimės nežinojo, kur bėgti. Berniuko akyse pasirodė pirmoji ašara, o paskui nuriedėjo antra. Taip jam riedėjo ir riedėjo liūdesio ašaros. Berniukui buvo baisu ir atrodė, kad vilkai nori jį suėsti. Ilgainiui Melagiukas įsidrąsino ir nuskubėjo ieškoti išėjimo iš užburto miško.
Visur šakos buvo surištos grandinėmis, o ant žemės gulėjo adatiniai kilimai. Berniukas, sukaupęs visas jėgas, praskėtė dvi pirmąsias grandines, bet vos tik koją nuleido ant žemės, iškart įsmigo adata. Melagiukas toliau ėjo per grandines, o jos darėsi vis didesnės ir didesnės. Po ilgos kelionės berniukas įveikė tankmę ir laukymėje išvydo senelį.
– Ko toks liūdnas? – užklausė senelis.
– Nerandu nemeluojančio žmogaus, – liūdnu balsu ištarė Melagiukas.
– Jei nerandi, tai eik pas ąžuolą, – padrąsino jį seneliukas.
Padėkojęs berniukas nuskubėjo tikslo link. Tik gerokai vėliau susigriebė, kad iš to džiaugsmo pamiršo paklausti, kur yra tas ąžuolas. Melagiukas atsisėdo ant seno, supuvusio kelmo pamąstyti. Staiga prisiminė, jog klaidžiodamas miške matė seną šimtametį ąžuolą. Tad pašoko nuo kelmo ir vėl nubėgo į miško gilumą. Miške berniukui vėl teko kautis su grandinėmis ir adatomis. Pagaliau rado tai, ko jam reikėjo. Prisiartinęs prie ąžuolo, mąstė, kaip sužinoti, kur yra nemeluojantis žmogus.
Netikėtai paties medžio šakos palietė jį:
– Kas atsitiko, berniuk?
– Ne-ran-du są-ži-nin-go žmo-gaus, – išsigandusiu balsu išlemeno Melagiukas.
– Aš žinau, kur jis yra, bet tu turi atlikti tris gerus darbus: pirma, kai sutiksi senelį, gulintį ant žemės ir negalintį atsistoti, jam padėk. Antra, įkelk paukštelį į lizdą ir trečia – niekada, niekada nebemeluok.
Berniukas iš karto sutiko, nes labai troško pasikeisti.
– Tada klausyk: išėjęs iš miško, pasuk dešinėn, tada ženk dvylika didelių žingsnių ir pamatysi mažą trobelę. Joje ir bus tas žmogus, – pasakė ąžuolas ir palingavo savo plačiomis šakomis, palinkėdamas sėkmingo kelio į naują gyvenimą be melo.
Berniukas niūniuodamas linksmą dainelę patraukė tikslo link. Pakeliui pamatė gulintį senelį ir padėjo jam atsistoti. Toliau ant takelio užmatė mažą paukštelį, kuris negalėjo skristi. Berniukas ir jam padėjo – įkėlė į lizdelį. Pagaliau išėjęs iš miško, Melagiukas išvydo mažą trobelę. Duris atidarė vyras, vardu Vytautas:
– Kas atsitiko, ko atėjai?
– Man sakė, jog jūs esate sąžiningas žmogus ir nesate nė karto sumelavęs.
– Taip, neįsivaizduoju, kaip galima meluoti, – piktokai atitarė Vytautas.
Vyras įleido Melagiuką į savo namelį ir papasakojo daug įdomių istorijų apie tai, kaip melas sugadina žmonėms gyvenimą. Nuo to laiko Melagiukas ir jo kaimelis nebemelavo. O jei kas meluodavo, kaimelio gyventojai kartodavo vieną ir tą pačią patarlę: „Melo kojos trumpos“.
Eglė Pilkauskaitė
„Eglė – originali, labai kūrybiška, draugiška, ieškanti savęs įvairiose meno šakose: poezijoje, dailėje, muzikoje. Pažįstu Eglę ketverius metus. Ją galiu laikyti savo bendraminte…“–- rašo mokytoja Zita Tikuišienė.
xxx
Niekuo, ką girdi,
Ir puse to, ką matai,
Netikėk.
Ir tik tuos,
Kurie prie tavęs taip arti,
Tu mylėk.
Ir net jeigu nakties vidury
Kada šalta tau bus,
Negrįši tu niekad daugiau
Pas mane į namus.
Nes tiki tu visais.
Bet kuo, tik ne savo širdim.
Abejok tu, kuo nori,
Tik prašau – patikėki manim.
Įsisavink į savo
makaulę, ką nori,
tačiau
neatstumk tų žmonių,
kuriuos nori priglausti
arčiau.
Ir net jeigu kas nors tau sakys:
„negerai gyveni“:
Meldžiu, nepamiršk,
jog mane prie savęs tu turi
xxx
Tavo kūnas – šventovė,
Tavo mintys – vanduo.
O tavoji vaizduotė –
Tai lyg kitas matmuo.
Nepažinta materija,
Aukštesnysis lygmuo.
Tu – saldi konditerija,
Kurios geidžia net šuo.
Tave girdi tik vaikas,
Išsiilgęs mamos.
Su tavim – kas tas saikas?
Tu lyg gumulas cukraus vatos.
Lyg skalsi sniego gniūžtė,
Įsitaisius gerklėj.
Nuo tavęs kartais bloga,
Kai sueinam draugėn.
Bet argi tau rūpi,
Kad už lango ruduo?
Juk tavo kūnas – šventovė,
Bet širdis – tik akmuo.
xxx
Įpilk man liepžiedžių arbatos
Ir neišeik aptemusia gatve.
Tolyn vis lekia mūs pamirštos datos.
Tuštumon.. bet dar pabūk šalia.
Palauk, kol aš nugrimsiu
Į patalą, o pats tada
Kaip paukštis tyliai tu pakilsi,
Nes neįstengei pasilikt greta.
O tavo rankos tokios šaltos –
Nepadės net arbata.
Nesušildys tavęs paltas.
Kaip galėtų, jei širdis tuščia?
***
Sako, kūryba – tai kančios,
Bet dar nejaučiu jų.
Sako, menas – gyventi,
Bet ar aš gyvenu?
Sako, šviesos užsidega
Tik tada, kai tamsu.
Tai kodėl, pasakyk,
Vis dar neregiu jų?
Vos nepratryniau lapo,
Taisydama savas klaidas.
Tarsi tu
Ar aš
Būtume tušinuku įrašyti.
Lyg mūsų net
Nebūtų buvę.
Tik tuščias lapas,
Pilnas klaidų.
Dialogas su išdidumu
– Noriu pas ją.
– Per vėlu, išėjai jau.
– Bet ilgiuos
Jos žvaigždžių,
Debesų
Ir to kvapo,
Kur vaidenas kasnakt man sapne.
Ir sugrįžt nedrįstu,
Nors ir šalta jai.
Tik kartoju sau aš:
Jai geriau be manęs.
– Gal ir taip,
Gal ir ne.
O koks skirtumas?
Išėjai. Mes išėjom. Atstūmėm ją.
– Vardan ko?
Tos tuštybių virtinės?
Negaliu tiesiog jos apleist.
– O reikėtų. Derėtų tau.
Kaip drįsti dar tuo abejot?
Na ir kas, kad ilgies jos?
– Kartoju tau:
NEGALIU RAMIAI AŠ MIEGOT.
