Atrodytų, atsitiktinumas, kad projekte atsirado Eglė Pilkauskaitė – jaunoji kūrėja iš Velžio gimnazijos. Tačiau, laimė, susiklostė taip, kad ji atsidūrė ten, kur ir reikia.
Eglė Pilkauskaitė
„Eglė – originali, labai kūrybiška, draugiška, ieškanti savęs įvairiose meno šakose: poezijoje, dailėje, muzikoje. Pažįstu Eglę ketverius metus. Ją galiu laikyti savo bendraminte…“– rašo mokytoja Zita Tikuišienė.
xxx
Niekuo, ką girdi,
Ir puse to, ką matai,
Netikėk.
Ir tik tuos,
Kurie prie tavęs taip arti,
Tu mylėk.
Ir net jeigu nakties vidury
Kada šalta tau bus,
Negrįši tu niekad daugiau
Pas mane į namus.
Nes tiki tu visais.
Bet kuo, tik ne savo širdim.
Abejok tu, kuo nori,
Tik prašau – patikėki manim.
Įsisavink į savo
makaulę, ką nori,
tačiau
neatstumk tų žmonių,
kuriuos nori priglausti
arčiau.
Ir net jeigu kas nors tau sakys:
„negerai gyveni“:
Meldžiu, nepamiršk,
jog mane prie savęs tu turi
xxx
Tavo kūnas – šventovė,
Tavo mintys – vanduo.
O tavoji vaizduotė –
Tai lyg kitas matmuo.
Nepažinta materija,
Aukštesnysis lygmuo.
Tu – saldi konditerija,
Kurios geidžia net šuo.
Tave girdi tik vaikas,
Išsiilgęs mamos.
Su tavim – kas tas saikas?
Tu lyg gumulas cukraus vatos.
Lyg skalsi sniego gniūžtė,
Įsitaisius gerklėj.
Nuo tavęs kartais bloga,
Kai sueinam draugėn.
Bet argi tau rūpi,
Kad už lango ruduo?
Juk tavo kūnas – šventovė,
Bet širdis – tik akmuo.
xxx
Įpilk man liepžiedžių arbatos
Ir neišeik aptemusia gatve.
Tolyn vis lekia mūs pamirštos datos.
Tuštumon.. bet dar pabūk šalia.
Palauk, kol aš nugrimsiu
Į patalą, o pats tada
Kaip paukštis tyliai tu pakilsi,
Nes neįstengei pasilikt greta.
O tavo rankos tokios šaltos –
Nepadės net arbata.
Nesušildys tavęs paltas.
Kaip galėtų, jei širdis tuščia?
***
Sako, kūryba – tai kančios,
Bet dar nejaučiu jų.
Sako, menas – gyventi,
Bet ar aš gyvenu?
Sako, šviesos užsidega
Tik tada, kai tamsu.
Tai kodėl, pasakyk,
Vis dar neregiu jų?
Vos nepratryniau lapo,
Taisydama savas klaidas.
Tarsi tu
Ar aš
Būtume tušinuku įrašyti.
Lyg mūsų net
Nebūtų buvę.
Tik tuščias lapas,
Pilnas klaidų.
Dialogas su išdidumu
– Noriu pas ją.
– Per vėlu, išėjai jau.
– Bet ilgiuos
Jos žvaigždžių,
Debesų
Ir to kvapo,
Kur vaidenas kasnakt man sapne.
Ir sugrįžt nedrįstu,
Nors ir šalta jai.
Tik kartoju sau aš:
Jai geriau be manęs.
– Gal ir taip,
Gal ir ne.
O koks skirtumas?
Išėjai. Mes išėjom. Atstūmėm ją.
– Vardan ko?
Tos tuštybių virtinės?
Negaliu tiesiog jos apleist.
– O reikėtų. Derėtų tau.
Kaip drįsti dar tuo abejot?
Na ir kas, kad ilgies jos?
– Kartoju tau:
NEGALIU RAMIAI AŠ MIEGOT.
