Įprastai spalio mėnesį Panevėžio kūrėjai pamini garsiausią Aukštaitijos krašto poetę, vaikų dramaturgę Eleną Mezginaitę. Jos gimtadienis – spalio 31 d. Poetės nebėra, tačiau kad ji buvo čia, gyveno, kūrė, rodo daug ženklų. Vienas iš jų – Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūna. Gal vienas iš svarbiausių postūmių jai atsirasti ir buvo ta dvasinė tuštuma, išėjus Elenai Mezginaitei…
Urtė Padkauskaitė (12 kl.)
Bendraklasė Milda džiaugiasi, turėdama tokią draugę: „Urtė turi gerą humoro jausmą, būnant šalia jos visada mano veide galima pamatyti šypseną. Ji visada ištiesia pagalbos ranką, pasiaukoja dėl savo draugų, stengiasi elgtis teisingai, vengia savanaudiškų minčių. Urtė turi lakią vaizduotę, yra kūrybinga.“
Palėpė
Palėpė buvo didelė ir tamsi. Joje dvelkė dulkėmis ir puvėsiais. Nebuvo girdėti nė mažiausio garselio, išskyrus tylų raminantį lietaus barbenimą į varinį stogą. Kai kur kabojo balti šilkiniai voratinkliai ir pamėkliškai judėjo nuo skersvėjo.
Vienintelis čia gyvenantis padaras, kuriam nė kiek nerūpėjo aitrus pūvančių medinių lentų kvapas, buvo maža pilka pelytė, šokuojanti grindimis ir paliekanti mažyčius pėdsakus. Staiga ji įsitempė ir įsiklausė – kažkas bauginančiais žingsniais vis artėjo. Pelytė dingo grindų skylėje.
Palėpės spynoje nerangiai pasisuko raktas, ir sunkios ąžuolinės durys girgždėdamos atsivėrė, įleisdamos saulės šviesą ir atskleisdamos dviejų vaikų siluetus. Berniukas suteptais ir permirkusiais marškinėliais ir mergaitė suveltais plaukais, pečius užsidengusi jai kiek per didele odine striuke.
– Erikai, o gal nereikia? – staiga nedrąsiai cyptelėjo mergaitė, nervingai žvilgčiodama sau per petį, tarsi bijodama, kad kažkas juos seka, tačiau atsisukusi viso labo išvydo tuščią koridorių.
Erikas tik atsiduso ir, uždaręs duris, pradėjo skubiai versti daiktus iš dėžių, pasišviesdamas kišeniniu žiebtuvėliu.
Jis žinojo, kad turėjo būti atsargesnis ir neįvelti sesutės į visą šitą sumaištį su skolomis ir tik jo manymu pateisinamais veiksmais, tačiau kas jam ir beliko daryti, kai prieš pat išvykdama mama prisakė mergaitę prižiūrėti.
– Maže, prisimeni, kaip sakiau, kad grįždami atgal nupirksim ledų, jeigu patylėsi ir ramiai pabūsi? Taigi, tylos, – atrėžė Erikas nė nepasukdamas galvos mergaitės pusėn. O ši tiesiog bailiai trypčiojo vietoje, jausdama iš įkaitusių delniukų srūvant prakaitą.
Erikas žinojo, kad mažoji bijojo tamsos, tačiau negalėjo gi jos tiesiog palikti už durų – dar būtų prisigalvojusi visokių nesąmonių ir bežaisdama nuklaidžiotų painiomis miesto gatvėmis. Kaltės jausmo jis neparodė, galbūt todėl, kad nebuvo tiek laiko, kaip norėtųsi, – kažkas galėjo juos palėpėje gana greitai atrasti. Eriko sesė tuo tarpu vis žvalgėsi aplinkui: šešėliai ant sienų siekė jos savo šaltais, juodais, ilgais antžmogiškais pirštais. Brolis jai dažnai sakydavo, kad pabaisos yra viso labo išgalvotos fantastinės būtybės, tačiau šią akimirką tuo buvo sunku patikėti. Lietaus lašų barbenimas virto šiurpiais artėjančiais žingsniais, o vėjo keliamas šurmulys – keistais ir neatpažįstamais kuždesiais.
Sugriaudėjo griaustinis.
Ji šaižiai suklykė ir stvėrėsi brolio rankos, tačiau Erikas tik susierzino.
– Liaukis, Barbara, čia tik lietus, – atsainiai tarė ir pastūmė sesutę šalin. Ir galbūt nebūtų nieko bloga nutikę, jeigu jie abu būtų ne netvarkingoje, nepažįstamoje palėpėje, prigrūstoje daiktų… Deja …
Barbara kūlversčiu apsivertė ir galvyte trenkėsi į šalimais esančią spintą, o kairę ranką užgriuvo visu savo svoriu. Erikas tą pačią sekundę metė visą dėžės turinį ant medinių lentų ir akimirksniu atsidūrė prie raudančios sesutės.
– Barbara, ar tau viskas gerai? – paklausė kiek persigandęs.
Mergaitė nusišluostė skruostu riedančias ašaras ir drąsiai palinksėjo. Tada jos veidelis persikreipė ir ji greitai papurtė galvą:
– Ranką skauda! – pareiškė ir ašaros vėl pradėjo kauptis žaliose akyse.
– Parodyk, – paliepė Erikas ir Barbara lėtai atkišo kairę ranką į priekį. Vaikinas atsargiai apčiupinėjo. Barbarai tikriausiai bus lūžusi ranka, nustatė po kurio laiko, nors nebuvo toks jau tuo ir tikras.
– Gal tiesiog einam namo ir, jeigu pasakysi mamai, kad ranką susilaužei ponios Smith kiemelyje, nupirksiu ledų.
Kol jie parsirado namo, Barbaros ledai baigė ištirpti, nors jau pusę buvo nuvalgiusi. Tačiau Erikas sustojo prie pat paradinių durų. O ne, tik ne tai! Mamos raudonas automobilis jau pastatytas kiemelyje ir dar pačioje matomiausioje vietoje, tad negalima suklysti, manant, jog išsisukti bus taip jau lengva.
– Ar prisimeni, kur susižalojai ranką? – dar kartą Barbaros paklausė brolis ir patenkintas linktelėjo, kai mergaitė pakartojo „ponios Smith kieme“ ir toliau laižė ledus. Tokia sėkmė ilgai nesitęsia. Vos jiems įžengus pro duris, mama pamatė Barbaros sužalotą ranką. Taip pat išvydo ir tyžtančius ledus, tad, metusi į Eriką kiek įtarų žvilgsnį, nusivedė Barbarą į kitą kambarį.
O Erikas lėtai nusivilko savo odinę striukę ir nupėdino į virtuvę. Alavinis arbatinukas net nespėjo užkaisti, kai užėjo ir mama. Jos veidas – perkreiptas pykčio ir net perbalęs.
– Barbara man pasakė, kad tūnojot palėpėje, kur ji susilaužė ranką, o po to tu ją papirkai saldainiais!
– Ledais, – nežinia kodėl ją pataiso Erikas. Situacija gal ir atrodytų beveik komiškai, jei ne mamos veido išraiška. Staiga suskamba telefonas ir Erikas kiek atsipalaiduoja. Jai tikriausiai ir vėl skambino dėl darbo – ji tiek ir težino: grįžta iš darbo ir vėl eina į darbą. Tačiau ko gi ir tikėtis, kai jai vienai reikia išlaikyti tris vaikus.
– Pakalbėsim apie tai, kai grįšiu, – įspėja mama prieš užtrenkdama virtuvės duris, tačiau Erikas žino, jog ji bus pernelyg išvargusi ir išsunkta darbo, tad aiškintis nebeteks.
