Vokiečių kariuomenei palikus miestą, sugrįžę sovietai pradėjo skleisti savo ideologiją ir ėmėsi pertvarkyti švietimo sistemą, kurti naujas mokyklas. Juk būtent švietimo įstaigos galėjo puikiai pasitarnauti sovietų propagandai.
Mokytojų seminarija 1952 metais pavadinta pedagogine mokykla. Kraštotyros muziejaus nuotr.
Nauja okupacinė kariuomenė, įžengusi į miestą, užėmė daug pastatų, tarp jų ir mokyklų. Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad 1944-ųjų rugpjūtį Panevėžyje veikė devynios pradinės mokyklos, o dešimtoji įkurta mokyti rusų kalba. Tuo laiku buvo numatyta, kad mokslo metai prasidės rugpjūčio 16 dieną, tačiau rugpjūtį dauguma pastatų dar buvo užimti kariškių.
Pasak muziejininko, laisva buvo tik pradžios mokykla Senamiesčio gatvėje. Tais metais pradinėse ir vidurinėse miesto mokyklose mokėsi daugiau nei 3 000 mokinių. Veikė ir šeši vaikų darželiai, juose buvo šešios grupės – 160 vaikų.
Panevėžyje buvo kuriama ir naujų mokyklų. Spalį darbą pradėjo mergaičių progimnazija. Rugpjūtį atidaryta 3-ioji amatų mokykla prie tekstilės fabriko „Nevėžis“ Aldonos gatvėje. Ji turėjo rengti audėjas, mezgėjas, siuvėjas. Ši įstaiga priklausė Darbo rezervų valdybai. Tų metų rudenį įsteigta 2-oji geležinkelininkų mokykla priklausė Lietuvos geležinkelių valdybai. Ji rengė elektromonterius, stalius, šaltkalvius-traukinių remontininkus, šaltkalvius-vagonų remontininkus, garvežio mašinistų padėjėjus. Mokslo metus pradėjo ir senosios gimnazijos – berniukų ir mergaičių.
D. Pilkausko teigimu, Panevėžyje buvo steigiama suaugusiųjų gimnazija ir joje turėjo mokytis iki 200 moksleivių. Po karo mieste darbą tęsė prekybos mokykla, pervadinta į ekonominę mokyklą.
Veiklą pradėjo ir atkurta mokytojų seminarija. Ji 1952 metais pavadinta pedagogine mokykla.
Pasibaigus karui Respublikos gatvėje buvo organizuoti kursai mokyti beraščius. Taip pat veikė muzikos kursai, jiems vadovavo Mykolas Karka. Istorikas pasakoja, kad nebeliko vargonų klasės, o vokiečių laikais ją lankė trys mokiniai.
1945-aisiais armijai apleidžiant užimtus pastatus, mokyklos ėmė kraustytis į savo buvusias patalpas. Tais metais įsteigtos dar dvi mokymo įstaigos – akušerių ir medicinos seserų mokyklos. Jos veikė iki 1949 metų.
Pasak D. Pilkausko, kai kuriems moksleiviams buvo skiriamos stipendijos. Pavyzdžiui, 1945 metų birželį 80 rublių stipendijos paskirtos 44 medicinos mokyklos moksleivėms. Čia mokslas prasidėdavo liepos viduryje ir trukdavo dvejus metus. Muzikos mokyklos 30 mokinių turėjo gauti po 80–120 rublių stipendijas.
Pasak D. Pilkausko, 1944–1950 metai Panevėžio švietimui buvo sudėtingi. Mokytojai turėjo tarnauti naujai ideologijai.
Ėmėsi represijų
Nors mokslas buvo užtikrinamas, tačiau viskas nebuvo taip gražu. Pasak D. Pilkausko, 1944–1950 metai Panevėžio švietimui buvo sudėtingi.
Mokytojai turėjo tarnauti naujai ideologijai, tačiau mokyklose dar buvo gilios patriotizmo tradicijos. Jose veikė moksleivių patriotinės organizacijos. Pavyzdžiui, mergaičių gimnazijoje neilgai gyvavo organizacija „Gedimino būrys“. 1945 metų vasarį iš gimnazijos pašalinta viena mokinė, kovą – kita. Buvo suimta ir daugiau moksleivių – šios organizacijos narių.
1945-aisiais Panevėžio mokyklose buvo įsteigti karinių vadovų etatai, įkurti politiniai rateliai. Tais metais geležinkelininkų mokykloje įvesta karinė tvarka. Spalio mėnesį šios įstaigos mokiniai buvo suskirstyti į rikiuotės dalinius: būrius, kuopas. Buvo paskirti kuopų vadai.
1945 metų lapkričio 12 dieną suimtas laikinai ėjęs 3-iosios Panevėžio amatų mokyklos direktoriaus pareigas Jonas Streikus ir buhalterė Irena Čeponytė.
D. Pilkausko teigimu, nemažai moksleivių buvo teisiami už politinę veiklą.
„Naujoji valdžia aktyviai formavo savąją švietimo politiką, bet 1944–1950 metais tai vyko gana nesėkmingai. Naujoji ideologija sėkmingiau įgyvendinta jau vėlesniais metais“, – „Sekundei“ pasakojo D. Pilkauskas.
1945 metų lapkritį mokyklos gavo švietimo komisaro įsakymą, kad visi mokytojai turi pasmerkti partizaninę kovą Lietuvoje. Be to, Panevėžio pedagogai ir moksleiviai buvo atidžiai stebimi valdžios. Pavyzdžiui, 1946 metais dėl politinio nepatikimumo darbo neteko du mokytojai.
1946-ieji neramūs buvo ir Panevėžio berniukų gimnazijai. Pasak muziejininko, lapkričio 10 dieną mokiniai nėjo į pamokas, nes nenorėjo mokytis sekmadienį. Už tai vienam moksleiviui elgesio pažymys sumažintas iki trijų, nubausti dar trys gimnazistai. Jie įpareigoti suskaldyti po kubinį metrą malkų. 1947 metų vasario 16-ąją šioje mokykloje buvo sudraskytas Lenino portretas. Gimnazijoje veikė ir pogrindinė organizacija „Šarūnas“
D. Pilkauskas pasakoja, kad 1947 metų kovą iš gimnazijos pašalintas vienas mokinys, vėliau jis buvo nukankintas. Daugiau nei po mėnesio gimnaziją buvo priversti palikti keliolika „Šarūno“ organizacijos narių.
Tais metais represijas patyrė ir kitų Panevėžio mokyklų moksleiviai. Saugumo organai suėmė Panevėžio geležinkelininkų mokyklos mokinį, o įstaigoje buvo įvestos auklėjimo pamokos. Per jas buvo skaitomi laikraščiai.
„Pasišalinę iš auklėjimo pamokų mokiniai buvo laikomi dezertyrais ir perduodami prokuratūrai“, – teigė istorikas.
Norėta įtvirtinti sovietinę ideologiją. Siekiant, kad gausėtų komjaunuolių, Panevėžio mokytojų seminarijoje įvestas komjaunimo organizatoriaus etatas.
Neramūs 1947-ieji buvo ir Panevėžio medicinos seserų mokykloje. Pasak D. Pilkausko, tų metų gegužę gautas sveikatos apsaugos ministro įsakymas patikrinti visų darbuotojų dokumentus. Asmenys, neturėję pasų, buvo atleidžiami iš darbo. Mokyklos vadovas privalėjo pristatyti partinės organizacijos komiteto charakteristiką.
Kliuvo net atsisveikinimas
D. Pilkauskas pasakoja, kad 1947 metų birželio 30 dieną pradinėse miesto mokyklose mokėsi 2 717 moksleivių ir dirbo 93 mokytojai. Darželius lankė 170 mažųjų panevėžiečių. Vaikų namuose gyveno 78 našlaičiai. Kiek žinoma, čia ypač trūko kuro ir maistui gaminti buvo sukūrentos visos tvoros.
Tų metų žiemą Panevėžio vykdomasis komitetas priėmė sprendimą dėl neraštingumo ir mažaraštiškumo likvidavimo. 1947 metų rugsėjo 25 dienos duomenimis, Panevėžio mieste buvo 190 beraščių ir 255 mažaraščiai.
Muziejininko teigimu, dalis moksleivių nelankė mokyklos dėl paprastos priežasties – stokojo drabužių ir avalynės. Buvo priimtas potvarkis, kad tėvai, kurių vaikai nesimoko, įspėjami arba baudžiami 100 rublių bauda. Didžiausia bausmė – priverčiamieji darbai iki keturių savaičių.
Istoriko teigimu, 1948 metais visos Panevėžio mokyklos gavo nutarimą dėl biologijos dėstymo. Manyta, kad svarbiausia įsisavinti Ivano Mičiurino mokslą. Taip pat visoms mokykloms nurodyta, kad per lėtai augo komjaunimo gretos.
1948-aisiais, partijos komiteto įsakymu, iš Panevėžio muzikos mokyklos buvo pašalinta moksleivė.
Mergaičių gimnazijos pedagogų tarybos posėdyje svarstytos moksleivės dėl to, kad lankė bažnyčią, o religinių švenčių proga siuntė sveikinimo atvirukus. Šią mokyklą siūlyta pavadinti Marytės Margytės, o gimnazijos sodą – Komjaunimo.
Ne ką paprasčiau buvo ir 1949 metais. D. Pilkauskas pasakoja, kad tada Panevėžio apskrityje intensyviai vyko kolektyvizacija ir mokykloms paskirti šefuojami kolūkiai, o mokytojai privalėjo prisidėti prie kolektyvizacijos propagandos. Be to, Panevėžio mergaičių gimnazijoje nurodyta atlikti aiškinamąjį darbą dėl trėmimų, o mokyklos darbas vertintas nepatenkinamai, nes per lėtai augo komjaunuolių gretos.
Tais metais mokyklos gavo nurodymą dėl Velykų.
„Kad nesijaustų šventiška nuotaika, mokytojai privalėjo ateiti į darbą kaip paprastą dieną. Mokyklų vadovams buvo nurodyta atlikti aiškinamąjį darbą, kad mokiniai neitų į bažnyčią“, – pasakoja muziejininkas.
Dar vienas to meto nurodymas – smerkti partizaninę kovą Lietuvoje. Gimnazijose nustatyta ir dar viena nauja tvarka. Pasak D. Pilkausko, nurodyta, kad mokytojai vieni į kitus turėtų kreiptis „drauge“, o ne „pone“, o atsisveikindami turėtų sakyti „viso gero“ o ne „sudiev“. Panevėžio muzikos mokykloje sekmadieniais, kad mokiniai nelankytų bažnyčios, įvesti politiniai užsiėmimai.
1950 metų balandžio pabaigoje kai kurie Panevėžio berniukų gimnazijos mokiniai pasiėmė muzikos instrumentus ir dalyvavo laidotuvėse su religinėmis apeigomis. Dėl to šešiolikai mokinių buvo sumažintas elgesio pažymys.
Daiva SAVICKIENĖ
