Vienas būdų, kaip paveikti tautą, – naikinti jos per amžius švęstas šventes, papročius ir vietoje jų siūlyti naujas, savas, persmelktas režimui reikalingos ideologijos. Tokios šventės švęstos priverstinai, tačiau žmonės dažniausiai patyliukais darė taip, kaip reikėjo jiems.
Pasak etnologo dr. Liberto Klimkos, sovietmečio šventės buvo formaliai kalendorinės, tačiau realiai – politizuotos. Jo teigimu, tais laikais viskas buvo persmelkta politika. Net ir tiksliųjų mokslų atstovams, rašant mokslo darbus, buvo labai sunku išvengti marksizmo-leninizmo klasikų citatų.
„Aš didžiavausi, kad man disertacijoje be to pavyko apsieiti, bet tai buvo daugiau išimtis, o ne taisyklė“, – prisimena jis.
L. Klimkos manymu, sovietai kūrė savo religiją.
„Tai akivaizdu. Pagal visus požymiais – su savo stabais, su savo kanonais, „šventraščiu“. Būtinai būdavo „šventųjų“ citatos įdedamos“, – teigia etnologas.
Švęsti religines šventes tais laikais buvo gana pavojinga. Tai buvo nesuderinama su komunisto, užimančiojo visuomenėje tam tikrą padėtį, pareigomis.
Pasak L. Klimkos, bažnyčios sovietmečiu nebuvo uždarytos – tik apribota jų veikla. Tačiau tai nereiškė, kad visiems buvo galima laisvai eiti į maldos namus. Jo teigimu, jei būtų pamatę mokytoją, juolab mokslininką, einantį į bažnyčią, būtų baigęsi blogai. Komunistų partijos nariui grėsė būti išmestam iš partijos, iš visuomeninio gyvenimo.
„Formaliai pas mus buvo ideologijos laisvė, tolerancija, bet, neduok Dieve, jei kas pamatytų einantį į bažnyčią“, – pasakoja etnologas.
Jaunuoliui, jeigu kas jį būtų pamatęs atliekantį religines apeigas, grėsė gauti prastą charakteristiką, neleidžiančią stoti į aukštąją mokyklą. Toks žmogus negalėjo padaryti karjeros. Tad į bažnyčią buvo einama slapčia. Slapčia buvo tuokiamasi bažnyčioje, atliekamos kitos apeigos. Kaimo žmonės, miesto darbininkai į bažnyčią eidavo kiek drąsiau.
„Formaliai Sovietų Sąjunga deklaravo, kad yra ir tikybos laisvė, ir demokratinė santvarka, tačiau buvo kitaip“, – tvirtina L. Klimka.
Pritaikė pagal save
Dabar ginčijamasi, ar Gegužės 1-oji ir Kovo 8-oji yra sovietinės šventės, ar ne. Pasak L. Klimkos, tai tarptautinės šventės, švenčiamos ne vienoje šalyje. Lietuvoje prieškariu buvo švenčiamos Motinos ir Tėvo dienos.
„Sovietai ją buvo pripažinę ir įdėję sovietizmo turinį“, – apie Gegužės 1-ąją kalba L. Klimka.
Pasak etnologo dr. Liberto Klimkos, sovietmečio šventės buvo formaliai kalendorinės, tačiau realiai – politizuotos. Jo teigimu, tais laikais viskas buvo persmelkta politika.
Jis pamena, kaip sovietmečiu visus gegužę ir lapkritį varydavo į demonstracijas.
„Buvo prievartinės demonstracijos. Kai buvau jaunas dėstytojas, privalėjau savo kuruojamą grupę visokiais grasinimais priversti, kad ateitų ir neštų šūkius, vėliavas ir kt. Tas pats buvo įstaigose. Neduok Dieve, nedalyvauti, susilauktum tam tikrų sankcijų. Aišku, į kalėjimą nesodintų, tačiau tavo karjera būtų ribojama, atsirasdavo neigiamas trukdantis atspalvis“, – prisimena to meto realijas etnologas.
Sovietmečiu kovo 8-ąją buvo sveikinamos moterys, o vyrus sveikindavo vasario 23-iąją – Armijos dieną. Pasak L. Klimkos, Moters diena paprastai baigdavosi darbovietėje išgertuvėmis. Panašiai būdavo ir sveikinant vyrus. Jo teigimu, tai buvo toleruojama ir priimtina, o tomis dienomis popiet jau niekas nebedirbdavo.
„Būdavo formalūs pasveikinimai ir viskas baigdavosi ganėtinai banaliai – prisigėrimu. Vyrai į namus patraukdavo kokią apšalusią tulpę nešdami ir ne visai tvirtomis kojomis. Tai būdavo tikroji sovietinės šventės esmė. Tas paveikslas man stovi akyse. Žmonių santykiai buvo netikri, nenuoširdūs, formaliai primesti iš viršaus“, – pasakoja L. Klimka.
Siekė valdyti
„Manipuliuoti žmonėmis patogiau, kai jie padaryti mankurtais. Jie neišmano tautos istorijos, nežino tautinių papročių ar tradicijų. Ištrini istorinę atmintį, gilius jausmus savo tautai, savo religijai – ir labai patogu tokiais žmonėmis manipuliuoti. Juos gali siųsti, kur nori. Viršūnei labai patogu ir tai buvo daroma, manau, planingai, pasitelkiant represines struktūras ir kitus dalykus“, – mano, kodėl buvo būtina sovietmečiu valdžiai panaikinti religines senąsias šventes.
Kiek priverstinės, primestos sovietinės šventės, ideologija užsiliko mūsų sąmonėje, sunku pasakyti.
„Sovietizmo mumyse labai daug. 50 metų nepraeina veltui. Šventajame Rašte sakoma, kad Mozė 40 metų vedžiojo tautą, kol ji pamiršo nelaisvės sindromą. Kalbu apie judėjų tautą, kuri iš Egipto nelaisvės turėjo išeiti ir surasti savo Pažadėtąją žemę. Mums tų 50 metų dar, atrodo, mažoka“, – svarsto L. Klimka.
Jo manymu, tai, kad sugebėjome prieš 26-erius metus atgimti, padėjo šeimos tradicijos. Sovietmečiu iš savo senelių, tėvų jaunimas išgirsdavo kažką tikro. Paslapčiomis paskaitydavo išsaugotą A. Šapokos istoriją ar kitą leidinį, pramokdavo religinių tiesų.
„Nors oficialiai negalėdavo dalyvauti religinės bendruomenės gyvenime, bet širdyse tas jausmas išliko“, – sako etnologas.
Jis teigia kalbantis apibendrintai, nes mūsų tautoje radosi tūkstančiai rezistentų, paaukojusių savo gyvybę, kad mūsų istorinė atmintis, tautinis jausmas nebūtų ištrinti. Jie taip pat buvo žmonių atmintyje.
„Prisiminkime Romo Kalantos susideginimą. Ar tai nesukrėtė visuomenės? Ar nepagalvojo, kad jis paaukojo savo gyvybę dėl šventų dalykų? O ką darė sovietų ideologinė mašina? Stengėsi bepročiu paskelbti, bet nepavyko“, – sako L. Klimka ir pabrėžia, kad tai, kiek sovietinė ideologija paveikė mūsų sąmonę ir kiek jos išlikę, yra sudėtingas ir labai skaudus klausimas.
Kartais tik pramoga
Etnologo L. Klimkos, manymu, ir dabar yra pavojų. Jei mes prarasime, ignoruosime tradicines savo šventes, o priimsime užsienyje populiarias – Valentino dieną, Heloviną – nuskurdinsime savo sielą.
„Kas yra visa etninė kultūra? Tai sielos penas. Galima tai sielai paskelbti bado dietą, ją maitinti greitojo maisto produktais. O toks maistas yra populiarioji kultūra“, – vaizdžiai palygina pašnekovas.
Etnologas pažymi, kad dabar daug paviršutiniškumo, fragmentiškumo. Tą pastebintis ir bendraudamas su studentais – jie priima daug informacijos, bet ji sekli.
„Jiems Velykos yra kiaušinių valgymas. Gal dabartiniam žmogui, gyvenančiam mieste, nėra tokie reikšmingi apeiginiai dalykai kaip kaimo žmogui, bet mūsų šventės grąžina į gamtos artumą. XXI amžiuje tas artumas yra ir ekologija, sveikatingumas“, – sako, kad šventės tampa pramoga.
L. Klimka priminė, kad šventė turi dvi dalis. Pirma, tai kažkas švento, rituališko. Antra – poilsis, pramoga. Jeigu šventė turi abi dalis, viskas harmoninga, paliečia sielą. Tokia laukiama, mielai joje dalyvaujama.
Jis neatmetė tikimybės, kad toks požiūris ir tam tikra sovietmečio pasekmė. Pasak etnologo, sovietmečiu sistema labai ardė šeimas. Yra visa karta vaikų, augusių bendrabučiuose ir internatuose, o šeimos tradicijos nebuvo perduodamos iš kartos į kartą.
„Kas buvo sovietmečiu? Iš kaimo visi bėgo kiek galėdami ir savo vaikus stūmė – tik neužsibūkite čia, pražūsite“, – kalbėjo L. Klimka.
Tapo masinėmis
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė sako, kad kalendorinės šventės yra neatsiejama etninės kultūros sudėtinė dalis, paprotinė mūsų prigimtinės kultūros dalis. Sovietmečiu buvo suardytas mūsų prigimtinės kultūros pagrindas,
Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyresnioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė sako, kad kalendorinės šventės yra neatsiejama etninės kultūros sudėtinė dalis, paprotinė mūsų prigimtinės kultūros dalis. Sovietmečiu buvo suardytas mūsų prigimtinės kultūros pagrindas, nes iš žmonių atimta žemė. Juk mūsų visa etinė kultūra pagrįsta žemdirbio pasaulėjauta.
„Mes esame žemdirbių tauta, susiformavome per ilgus tūkstantmečius, o kolūkinė santvarka atima iš žmogaus žemę. Visi mūsų papročiai, visos kalendorinės šventės neatsiejamai susijusios su apeigomis, skirtomis žemei, žemės vaisingumui, derlingumui. Ar ta būtų Užgavėnių šokimas ir trypimas, voliojimasis po žemę ar laistymasis vandeniu, ar tai būtų margučių ridinėjimas žeme, daužymas arba Velykų sūpynės – visa tai susiję su žemdirbiška pasaulėjauta. Ir dabar reikia įsivaizduoti, kas nutinka 1940 metais sovietams atėjus į valdžią, kai žmonės nebegauna tos žemės. Jiems nebėra prasmės ritualais užtikrinti kolūkinės žemės gerovės, nes tas žemės vaisius jiems jau net nepriklausys. Dėl to iš tikrųjų ištinka didžiulė krizė“, – kalbėjo V. Vasiliauskaitė.
Be to, sovietinis režimas iš karto skleidė ir savo ideologiją. Atsirado naujų kultūrinių terminų, įvairių sąvokų.
Pasak jos, niekas nebekalbėjo apie kalendorines šventes ir papročius, bet ėmė kalbėti apie liaudies kultūrą, liaudies meną, liaudies muziką, liaudies šokį – „narodnoje“. Mūsų prigimtinė kultūra, vyresniosios muziejininkės teigimu, buvo labai bendruomeniška, susiformavo vietos bendruomenėse, nedidelėse šeimose, nedidelėse kaimų bendruomenėse. Kai pradėta vadinti liaudies kultūra – uždėta masiškumo etiketė.
„Kai sakome, „liaudies muzika“, nebelieka jokių etnografinių regioninių skirtumų. Tai ypač ardo visą etninę kultūrą ir taip pat kalendorines šventes“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Tuometėje Kultūros ministerijoje įkuriamas specialus metodinis skyrius, „nuleidžiantis“ nurodymus. Pavyzdžiui, rašomi specialūs švenčių scenarijai, vykdoma speciali sovietinė kultūrinė politika, jos pagrindas – niveliacija. Tai, vyresniosios muziejininkės teigimu, labai atsiliepia tam tikrose vietovėse egzistavusioms kalendorinėms šventėms ir, ko gero, Užgavėnėms, turėjusioms labai stiprias tradicijas tam tikrose Žemaitijos vietovėse. Pasak jos, Kurtuvėnuose, Užventyje, Plateliuose, Grūšlaukėje buvo susiklosčiusios labai stiprios tradicijos.
„Kadangi šventė ten labai stipri, nieko padaryti sovietų valdžia negalėjo, tai ėmė pervadinti. Vietoj Užgavėnių pasidarė žiemos šventė – toks masinis renginys. Įvedama kai kurių naujų personažų, kai kurie prislopinami. Atsirado tipiniai scenarijai, pagal kuriuos tos žiemos šventės suvienodintos“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Kai kurios kitos kalendorinės šventės buvo atiduotos tik Katalikų bažnyčios bendruomenei. Pavyzdžiui, nuo Kalėdų šventės sovietinėje viešojoje erdvėje visas šventimas perkeltas į Naujuosius. O Kalėdos, Piemenėlių mišios, adventas palikti lankantiesiems bažnyčią.
„Tegul pasninkauja, tegul nebevirkdo armonikų per adventą, tegul jie Piemenėlių mišias gieda ir pan. – sako ji.
Tapo priedanga
V. Vasiliauskaitės teigimu, situacija ėmė keistis septintame dešimtmetyje, kai Vilniaus universitete ėmė kurtis labai stiprus kraštotyrininkų sąjūdis, žygeiviai, atsirado „Romuvos“ sąjūdis, kai pradėjo kaltis folkloro kolektyvo„Ratilio“ daigai ir kai užsikrėtė folkloro kolektyvų kūrimu ir kitos aukštosios mokyklos. Būtent jie padarė didžiulį nematomą darbą.
„Galima sakyti, kad tai buvo mūsų etninės kultūros disidentinė veikla, ji išugdė mūsų dainuojančią revoliuciją. Būtent per šiuos nedidelius kolektyvus žmonės pradėjo dainuoti liaudies dainas, ėmė švęsti tradicines šventes“, – pasakoja V. Vasiliauskaitė.
Švęsta Rasų šventė, žygeiviai ypač išpopuliarino Vėlines. Jie pradėjo ieškot užmirštų kapų, ėmėsi pagerbti savanorių, partizanų atminimą.
„Apskritai sovietinių laikų antiklerikalizmas, ateistinė prieš Bažnyčią nukreipta politika gręžė tyrinėtojus į tą ikikrikščioniškąją kultūrą“, – teigia vyresnioji muziejininkė.
Jos manymu, sovietinis laikotarpis turėjo blogąją pusę, nes kultūrą niveliavo, tačiau
liaudies kūrybos, liaudies kultūros tyrinėjimas kai kuriems tyrinėtojams buvo labai gera niša prisidengus liaudies vardu gilintis į mūsų tautinės kultūros šaknis.
Pasak V. Vasiliauskaitės, būtent sovietiniais laikais išaugo tokie geri etninės kultūros tyrinėtojai kaip Pranė Dundulienė, Norbertas Vėlius, Angelė Vyšniauskaitė ir kt. Tuo laiku jie parašė savo darbus, kuriais remiamasi ir dabar.
„Galima buvo ir prisidengti liaudies kultūra, bet eiti gilyn į savo tautos tapatybės, kultūros pažinimą“, – sako ji.
Brėžė ribą
„Mūsų tautos žmonės labai aiškiai brėžė ribą tarp prigimtinės kultūros ir prigimtinių tradicijų, kad jos ir truputį į disidentinę pusę buvo nukreiptos, bet jos yra tiesiog savastyje ir jų negali išmesti, negali išpjauti, išoperuoti. Atneštinė, primestinė, netikra tradicija, paprotys – kurį reikia iškentėti, reikia sužaisti pagal dabar nustatytas žaidimo taisykles“, – sako V. Vasiliauskaitė.
Tad visi ėjo į paradus, demonstracijas, bet ir džiaugėsi laisvadieniais. Akivaizdų skirtumą ji teigė išvydusi tuomečiame Leningrade.
„Studentai būdami specialiai važiavome į Peterburgą pažiūrėti, kaip revoliucijos lopšyje yra švenčiamos lapkričio šventės. Mums tiek mokykloje, tiek studentams tai buvo absoliutus svetimkūnis. Mes pamatėme natūralų, tikrą žmonių džiaugsmą, kai eina į gatves prisipūtę balionus, prisisegę Lenino ženkliukus į atlapą, raudoną kaspinėlį, kai šaudo saliutai. Žmonės, suėję į gatves, šoka dainuoja, armonika groja, tikrai švenčia. Mes gyvenome studentų bendrabutyje, ten būdavo konkursas, kam atiteks garbė eiti demonstracijos kolonoje, o pas mus vėlesniais laikais net mokėdavo pinigus, kad žygiuotum kolonoje. Štai esminis skirtumas. Mums tai primestinė tradicija ir mūsų žmonės labai sveikai jautė tą ribą. Jie visą laiką, man atrodo, žinojo, kad kažkada visa tai baigsis“, – „Sekundei“ pasakojo V. Vasiliauskaitė.
Daiva SAVICKIENĖ
