Sovietmečiu jaunoji karta augo ne izoliuotoje aplinkoje – girdėdavo, apie ką šnabždamasi šeimoje, kieme, ir dažnai ne prasčiau už suaugusiuosius suvokdavo, kas vyksta aplinkui.
„Galbūt nepagyvenęs niekada ir neperprasi to laikmečio. Gali įsivaizduoti, bandyti įsijausti, bet jei nesi to patyręs, daug ko nežinosi“, – sako aktorė ir režisierė Elona Karoblytė. G. LUKOŠEVIČIAUS nuotr.
Dalis gyvenimo – su uniforma
Aktorė ir režisierė Elona Karoblytė sovietmetį mena kaip labai įvairių patirčių laikotarpį, nors iš atminties vis dar neišsitrynė tada patirti sunkumai.
„Į vaikystę žmonės visuomet žiūri su nostalgija, bet pačiam sovietmečiui aš jos nejaučiu“, – patikina Elona.
Antrosios kartos panevėžietė savo prisiminimus ir sovietmečio dvasią atgaivino prieš kelerius metus pastatytame spektaklyje „Respublikos gatvės vaikai“. Jos vaikystės pasaulis ilgai sukosi šioje, centrinėje, miesto dalyje, kol vėliau persikėlė į Staniūnų gatvę.
„Tuo metu buvo visko, tačiau kai esi vaikas, viską vertini paprasčiau: turi draugų, su klase važiuoji į ekskursijas, eini į mokyklą. Ko daugiau reikia? Aš niekuomet per daug nesivėliau į tuometę ideologiją. Gyvenimas tiesiog ėjo į priekį“, – „Sekundei“ sakė pašnekovė.
Ji ypač gerai prisimena mokyklos laikus. E. Karoblytė, kaip ir dauguma sovietmečio vaikų, buvo pionierė, eidavo į pionierių liniuotes, vykdavo į stovyklas, su visais atiduodavo pagarbą keliamai vėliavai. Tačiau tarp Elonos bendraamžių buvo ir tokių, kuriems užsirišti raudono kaklaraiščio neleisdavo tėvai. Sako, iki šiol nesuvokianti, kaip jie, atvirai priešinęsi ideologijai, išlaviruodavo mokykloje.
E. Karoblytei dabar šypseną kelia prisiminimai, kaip mokymosi įstaigose vykdavo žygio ir dainos konkursai – žygiuoti mokėsi visi vaikai. Režisierės statytame spektaklyje yra scena, vaizduojanti, kaip švenčiama Pergalės diena, todėl aktoriai turėjo uoliai mokytis žygiuoti.
„Reikėjo labai ilgai repetuoti, kad atrodytų bent jau panašu į tai, kaip anuomet vykdavo, – pasakoja „Respublikos gatvės vaikų“ autorė. – Niekad neužmiršiu, kaip mus mokykloje marširuodavo… Jeigu viskas būtų vykę ne su komunizmo vėliava, tai manyčiau, kad nėra nieko blogo.“
Moteris mano, kad sovietmečiu mokykla buvo visai kitokia nei dabar: mažiau teisių, bet daugiau pareigų ir į jas buvo reaguojama labai natūraliai. Aktorę visuomet supo geri mokytojai, nuoširdžiai stengęsi, kad vaikai nepatektų į demagogijos ir raudonosios ideologijos gniaužtus.
E. Karoblytė juokiasi, kaip tą pačią uniformą vilkėdavo kelerius metus, nes nesugebėdavo jos išaugti, o ta nuo dėvėjimo net pradėdavo blizgėti. Prieš Rugsėjo 1-ąją mama dukrai leisdavo pasikeisti mokyklinę prijuostę ir apykaklę.
„Uniformos labai nusibosdavo. Būdavo smagu apsirengti kitą drabužį, kai visi važiuodavome į ekskursiją ar eidavome po pamokų dirbti, – prisiminimais dalijosi panevėžietė. – Kita vertus, jei mums būtų leidę eiti į mokyklą be uniformų, tai vis tiek būtume buvę pusiau uniformuoti, nes drabužių pasirinkimas buvo menkas, o spalvos – niūrios.“
Fantazijos žaidimams nepritrūkdavo
Grįžusių iš mokyklos vaikų gyvenimas virdavo kieme – jis buvo neatsiejama sovietinės vaikystės dalis. Tiesa, sako E. Karoblytė, ir dabartiniai lauko žaidimai panašūs į anais laikais buvusius, tik kai kurie dabar kitaip vadinami.
Elonai Karoblytei šypseną kelia prisiminimai apie mokyklinę uniformą – kaip po kelerius metus nesugebėdavo jos išaugti. ASMENINĖ nuotr.
„Mes sugebėdavome greitai paruošti pamokas ir lėkdavome į kiemą. Jei tu po kur nors nepalaipiosi, vadinasi, tavo diena praėjo veltui“, – šypsojosi Elona.
Aktorė save vadina plento vaiku. Nors, pasitaikius progai, su tėvais visuomet išlėkdavo į gamtą, daugiausia laiko vasaromis ji praleisdavo Respublikos gatvėje, Senvagėje ir Laisvės aikštėje. Didelė traukos vieta buvo prie jų namo, stovėjusio kino centro „Garsas“ pašonėje, vešėjęs sulaukėjęs stogas.
Kaip prisipažįsta, ne visuomet jai reikėję kitų vaikų draugijos, nes rasdavo ką veikti ir viena – darydavo „paslaptis“ ar tiesiog gatvėje slapčia stebėdavo žmones. Lietingomis dienomis su seserimi mėgdavo atsisėsti ant palangės ir skaičiuoti praeivius su skėčiais.
„Rungtyniaudavome, kuri daugiau pamatys skėčių ar kuri pirma pastebės raudoną suknelę ar paltą. Tuo metu atributikoje buvo daug spalvų, bet žmonių aprangoje – ne“, – pasakojo E. Karoblytė.
Aktorė mano, kad sovietmečiu vaikai turėjo lakesnę vaizduotę, o tą lėmė skurdžios gyvenimo sąlygos. Žaislų nebuvo daug, o ir tie deficitiniai. Elona puikiai mena, kokios minios pirkėjų per šventes užplūsdavo sovietmečiu Panevėžyje veikusią žaislų parduotuvę „Saulutė“.
„Žaislų beveik neturėjome. Kas belikdavo? Tad iš dviejų pagaliukų sugebėdavome susikurti visą pasaulį. Jeigu žmogui atseikėta Dievo ir jis turi fantaziją, tai gali visko prigalvoti. Mes pasidarydavome lėles iš degtukų, gilių ir žaisdavome“, – kalbėjo režisierė.
Vėliau su tėvais persikėlus į vadinamąjį Žemaičių mikrorajoną, E. Karoblytės gyvenime atsirado naujų žaidimų. Kadangi aplink buvo statoma nemažai namų, ji su kitais kiemo vaikais beveik visą laiką praleisdavo statybvietėse.
„Visi suprasdavome, kad tai pavojinga, bet kaip buvo įdomu! Ten žaisdavome karą, detektyvus, indėnus, milicininkus ir banditus. Tėvai apie tai nežinodavo“, – šypsosi.
Nebijodavo Elona paklaidžioti ir po netoliese esantį Kaizerlingo miškelį. Jų šeima laikė didelį šunį, tai mergaitė kartu su juo eidavo pasivaikščioti ir, prisirinkusi miško gėrybių, iš jų kurdavo mamai dovaną Kovo 8-osios proga, nes Motinos diena tuo metu nebuvo minima.
Deficitas nuo dangaus iki žemės
E. Karoblytės tėvai gyveno neįmantriai, abu buvo darbininkai. Ji nematė prabangos, nors mama su tėčiu visuomet stengėsi, kad vaikams nieko netrūktų.
„Žinojau, kad negalėsiu turėti to ar ano, todėl net neprašydavau. Suvokdavau, kad tai būtų per daug sudėtinga mūsų šeimai. Ant stalo niekuomet nebūdavo padėta saldainių ar sausainių. Tai buvo amžino deficito laikai ir tam tikros prekės buvo prieinamos tik išrinktiesiems“, – sako aktorė.
Tačiau sutikusi kitą mergaitė, apvilktą tokius pačius drabužėlius, neslepia sutrikdavusi.
„Nupirkdavo man suknelę ar paltuką, ir pamatydavau, kad gatvėje eina dar dešimt ar dvidešimt vaikų tokiais pačiais drabužiais. O taip nesinorėjo būti panašia į kitas… Nors tada nežinojau, kas yra stilius, bet kai ką nors pamatydavau apsirengusią kaip aš, suglumdavau“, – prisipažįsta E. Karoblytė.
Todėl sulaukusi keturiolikos Elona drabužius pradėjo siūtis pati. Juk eilės pas siuvėjas ir mezgėjas ibūdavo ilgos.
Būsima aktorė dažnai su mama eidavo į maisto prekių parduotuves, kur tekdavo ilgai laukti – vaikui turbūt nebuvo didesnės nuobodybės. Kartais Elona stovėdavo šalia mamos, jei parduotuvėje dar būdavo vietos – atsisėsdavo ant palangės, o jei nelydavo, kantriai laukdavo lauke. Sako, vienas slogiausių vaikystės prisiminimų – apkūnios moteriškės krūtinė mergaitei ant galvos. Tada žmonės, priversti nuolat grūstis eilėse, nebejausdavo kito asmeninės erdvės.
Bene vienintelė vieta, kur Elona lengvai iškęsdavo minią, buvo kino teatras, nes žinodavo, kad laukia saldus atpildas – galimybė pamatyti filmą.
„Nors sovietmečiu Panevėžyje veikė ne vienas kino teatras, į kai kuriuos seansus eilės buvo itin didelės, – prisimena. – Žmonės eidavo į kiną, nes tuo metu televizija mažai ką rodė. Galų gale ideologija buvo tokia, kad visų menų menas yra kinas. Taip buvo auklėjami žmonės.“
Netoli E. Karoblytės namų buvo daržovių krautuvė, kur ji bėgdavo pirkti skanėstų. Labiausiai mėgdavo presuotą kisielių, nusipirkdavo ir beržų ar pomidorų sulčių, anuomet pilstytų iš stiklinių kolbų. Kartais tekdavo paskanauti ir ledų, nors jų tebuvo vos kelios rūšys ir ne visur įmanoma gauti. Ypač labai karštomis vasaros dienomis.
„Tada tekdavo bėgti į kioską šalia kino teatro „Raketa“, tada „Klevo“ parduotuvės link, o galiausiai – į autobusų stotį. O ten ledai tik popieriniuose indeliuose – vaflyje nėra! Būdavo didelis nusivylimas“, – prisimena moteris.
Nors Panevėžyje veikė Pieno kombinatas, dauguma produkcijos iškeliaudavo svetur. E. Karoblytė dar būdama maža, sako, susimąstydavo apie tai, kodėl lietuviai, turėdami daug fabrikų ir darbščių žmonių, nesugeba pasigaminti įvairių prekių.
„Panevėžyje buvo ir Mėsos kombinatas, bet ar mes turėjome mėsos? Viską išveždavo į Rusiją. O jie mums atgabendavo betoninių blokų. Tokie tad draugiški apsikeitimai…“ – pakraipo galvą aktorė.
Sovietmečio legenda gyva
Ruošdamasi spektakliui „Respublikos gatvės vaikai“ E. Karoblytė nemažai laiko praleido bibliotekoje ieškodama įvairios medžiagos apie sovietmetį. Kai kurie atradimai ypač nustebino. Pavyzdžiui, tuomečiame miesto laikraštyje „Panevėžio tiesa“ spausdintos elgesio kine ar teatre taisyklės.
„Radau ir kelis įdomius skelbimus, kad rasti pinigai. Tokie skelbimai yra šio laikmečio deficitas“, – liūdnai nusišypso režisierė.
Vienas pagrindinių jos spektaklio personažų – realiai egzistavusi Panevėžio keistuolė Aldona Šiaudinienė. Šią moterį vaikystėje E. Karoblytė yra sutikusi ne kartą, tačiau tik iš tolo, nes jos prisibijodavo.
„Ji vaikščiodavo su didele rankine ir stumdavo vežimėlį. Visuomet rengdavosi tamsiai ir, mano akimis, kiek per šiltai. Atrodė tokia mistiška“, – prisiminė režisierė.
Kartą po spektaklio „Respublikos gatvės vaikai“ prie E. Karoblytės buvo priėjusios Šiaudinienės dukros ir šiek tiek papriekaištavo, kad jų motinos personažas sukurtas iš kelių. Mat Panevėžyje būta dar vienos keistuolės, kuriai taip pat prilipo Šiaudinienės vardas.
E. Karoblytė sako žinanti, kad Šiaudinienė turėjusi klausos negalią, todėl visada šūkaudavo – jos balsas paprastai skambėdavo beveik visose miesto gatvėse. Tačiau spektaklyje ji kalba telefonu, nes režisierei reikėjo būtent tokios siužetinės linijos. Nepaisant šio neatitikimo, spektaklyje „Respublikos gatvės vaikai“ atskleidžiamas realus gyvenimo įvykis, kai Šiaudinienė švietimo skyriaus darbuotojams pranešė apie Tilvyčio gatvėje rastus purvinus ir nevalgiusius vaikus.
Informaciją apie Šiaudinienę E. Karoblytė rinko iš pirmų lūpų. Kaimynai ją visuomet laikė gudria kvailele, nes kai nutikdavo kokia bėda, keistuolė padarydavo viską, kaip reikia.
„Vieną kartą gatvėje mirė žmogus, o ji nieko neklaususi atėjo į jo namus, išnešė kėdes į kiemą, atnešė jų dar ir iš aplinkinių namų, ir kaimynams nieko neliko, kaip ateiti į šermenis“, – pasakoja režisierė.
Žiemą Šiaudinienė dažnai basa ratais eidavo aplink bažnyčią, o per Velykas „šventindavo“ Lenino paminklą. „Man pasakojo, kad kartą Lenino aikštėje, kai vyko paradas, ji su kryžiumi iššoko prieš susirinkusius tuometės valdžios šulus ir pro juos pražygiavo“, – sako E. Karoblytė. Ji spektaklyje taip pat atskleidė faktą, kad ilgainiui keistuolę prieš šventes imta vis kažkur išvežti, kad būtų išvengta jos nenuspėjamų poelgių.
„Nežinau, kur ją išveždavo – ar į beprotnamį, ar į Šiaulius pas seseris. Būdų, kaip užtildyti žmogų, toji valdžia turėjo tikrai nemažai. KGB patirtis buvo didžiulė“,– neabejoja pašnekovė.
Tėtis buvo atsargus
Režisierė neslepia, kad ant Nepriklausomybės slenksčio ar vėliau gimusiems aktoriams buvo itin sudėtinga įsijausti į jos spektaklio siužetą ir perteikti sovietmečio dvasią. Todėl ruošdama scenai „Respublikos gatvės vaikus“ nemažai laiko su jais praleido žiūrėdama dokumentinius filmus bei dalydamasi savo patirtimi.
„Galbūt nepagyvenęs neperprasi to laikmečio. Gali įsivaizduoti, bandyti įsijausti, bet jei nesi to patyręs, tu daug ko nežinosi. Žmogus gali suvokti protu, bet pajausti – ne“, – tvirtino E. Karoblytė. Ji pati sovietmečiu gyvavusį Panevėžį itin gerai pažino. Anuomet gimtasis miestas Elonai atrodė kaip labai didelis ir nuolat besiplečiantis, o Respublikos gatvė tarsi augo kartu su ja.
„Respublikos gatvė buvo tarsi Panevėžio Brodvėjus, – pasakoja ji. – Žmonės sakydavo: „Einam į špacyrių“, tada pasipuošdavo ir vaikščiodavo Respublikos gatve, kur buvo teatras, daug kavinių, kino teatrai.“
Būdama maža Elona prieš užmigdama girdėdavo tą gatvės šurmulį. Savaitgaliais dažnai tėtis net uždarydavo langines, nes šeima gyveno pirmame aukšte, o pasitaikydavo, jog „špaciruotojai“ po vakaro pramogų ir susimušdavo. Sykį buvo net langą iškūlę.
Moteris prisimena, kaip vėliau Respublikos gatvė keitėsi: ją praplatino, buvo uždaryti kai kurie kino teatrai bei keletas kavinių – gyvenimas pradėjo trauktis į kitas miesto vietas.
E. Karoblytės tėtis buvo Panevėžyje veikusios moksleivių pogrindinės organizacijos „Atžalynas“ narys, todėl jis stengėsi nepatekti į sovietinės valdžios akiratį. Itin bijojo dėl savo šeimos ir norėjo, jog jo dukros turėtų galimybę baigti aukštuosius mokslus.
Aktorė neslepia kartais juntanti skirtumą tarp žmonių, augusių sovietmečiu ir gimusių vėliau. To laiko žmonės yra tarsi labiau užgrūdinti ir turintys didesnį atsakomybės jausmą.
Sovietmečiu žmogus turėdavo pasverti kiekvieną žodį ir pirmiausia būti lojalus ideologijai, kuri Lietuvoje buvo brukama, sako Elona.
„Galbūt jeigu būčiau augusi kitokioje šeimoje ir būčiau bendravusi su kitokiais žmonėmis, gal būčiau siekusi partinės karjeros. Bet man tai niekuomet nebuvo įdomu. Mano širdis visuomet linko prie teatro. Sovietmetis iš manęs partinio lyderio nepadarė“, – šypsosi E. Karoblytė.
Audinga SATKŪNAITĖ
