Lietuvių tauta nuo seno pasižymėjo dainingumu. Pirmoji visos šalies dainų šventė surengta tarpukariu – 1924 m. rugpjūčio 23–25 dienomis Kaune.
Šiemet minime Lietuvos dainų švenčių tradicijos šimtmetį. Ji kaip tautinio ir kultūrinio tapatumo išsaugojimo išraiška aktualizuoja reikšmingą tradicinės kultūros palikimą.
Dainuota ir sovietmečiu
Sovietų okupacijos metais dainų švenčių tradicija tęsta, sovietinei valdžiai tautinius sentimentus pasitelkiant savo tikslams ir ideologiniams uždaviniams siekti.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, Lietuva pateko į Sovietų Sąjungos sudėtį.
Sovietų valdžia, siekdama parodyti liaudies užimtumą ir laimingą gyvenimą, ragino fabrikuose, mokyklose, steigiamuose kultūros namuose, įvairiose organizacijose kurti meno saviveiklos kolektyvus. Nors Lietuvą tuomet užgriuvo politinės ir socialinės peripetijos, Dainų šventės tradicija išliko.
1945 m. liepos 22-ąją Vilniuje ir Kaune surengtos pirmosios tų miestų pokario dainų šventės. Keli šokių kolektyvai sostinės stadione atliko keletą lietuvių liaudies šokių, o šie dar tais pačiais metais sušokti Maskvos Raudonojoje aikštėje per kūno kultūrininkų paradą.
Pirmoji visos Lietuvos dainų šventė pokariu organizuota 1946 m. liepos 21 dieną Vilniuje.
Jau tų metų pradžioje visose šalies mokslo įstaigose, fabrikuose, gamyklose, kultūros centruose ir organizacijose veikę chorai buvo informuoti apie būsimą renginį: jiems pasiūlyta repetuoti dainas pagal iš anksto sudarytą repertuarą.
Organizuotos chorų varžybos ir jungtinių chorų repeticijos.
Šventėje, vykusioje Vilniaus stadione, dalyvavo 188 chorai, dauguma dalyvių buvo gimnazijų, progimnazijų ir specialiųjų mokyklų moksleiviai.
Pirmą kartą šio renginio istorijoje 1946 m. išleistas Dainų šventės fotoalbumas.
1946 m. Dainų šventė vyko ir Panevėžyje. Nuo 1949 iki 1965 m. Lietuvos miestai ir rajonai beveik kasmet rengdavo savo dainų šventes. Tik vėliau nuspręsta daryti metų ar dvejų pertraukas.
Įvedinėjo naujovių
1950 m. liepos 21–23 dienomis Vilniuje vykusioje Respublikinėje dainų šventėje būta nemažai naujovių.
Ją pradėta rengti kas penkerius metus (1955, 1960, 1965, 1970, 1975, 1980, 1985).
Laikas nuo vienos Dainų šventės iki kitos buvo skiriamas jai pasirengti, todėl miestuose ir kaimuose beveik kasmet vykdavo gausybė regioninių dainų švenčių, patikrinimų, peržiūrų. Šis judėjimas buvo nenutrūkstamas.
1950 m. Respublikinėje dainų šventėje pirmąkart pasirodė ne tik mišrūs, bet ir vyrų, moterų bei vaikų jungtiniai chorai. Taip pat pirmąkart grojo jungtinis orkestras – pritarė chorams.
Pluoštą naujų dainų parašė kompozitoriai Konradas Kaveckas, Antanas Budriūnas, Viktoras Kuprevičius, Balys Dvarionas ir kt.
Dainų šventės repertuare atsirado rusų, ukrainiečių, baltarusių, latvių liaudies dainų.
Nors šios šventės tradiciškai vadintos dainų šventėmis, jose neapsiribota tik dainomis. 1950-ųjų Respublikinėje dainų šventėje pirmoji diena buvo skirta tik chorams. Šokiams paskirta atskira diena. Tais metais pradėtos rengti ir šokių dienos.
Sovietmečiu dainų švenčių organizatoriai nuolat atnaujindavo renginio formatą ir turinį, į programą įtraukdami įvairių naujovių.
1960 m. šventei Vilniaus Vingio parke pastatytoje estradoje tilpo apie 20 tūkst. dainininkų. 1964 m., įsitraukiant vis daugiau moksleivių chorų, surengta pirmoji Respublikinė moksleivių dainų šventė.
1970 m. pirmą kartą vyko teatralizuotas liaudies dainų ir šokių ansamblių vakaras, iki šiol likęs Dainų šventės programoje.
Dainų šventė Panevėžyje
1950 m. liepos 9-ąją Panevėžio laikraščio straipsnyje „Koncertai dainų šventei propaguoti“ rašyta apie rengimąsi miesto ir respublikinei dainų šventėms.
Tuometėje Panevėžio 2-ojoje vidurinėje mokykloje (dabar V. Žemkalnio gimnazija) įvyko 2-osios ir 4-osios vidurinių mokyklų moterų chorų (vadovas Juozas Šidlauskas) ir Ramygalos vidurinės mokyklos mišraus choro (vadovas Zabiela) koncertas.
Chorai atliko Respublikinės dainų šventės repertuaro dainas. Koncerte, vykusiame Geležinkelio klubo salėje, dalyvavo Panevėžio geležinkelininkų vyrų choras (vadovas Antanas Makačinas) ir Krekenavos vidurinės mokyklos mišrus choras (vadovas V. Lipnevičius).
Liepos 2-osios popietę Panevėžio Laisvės aikštėje (Lenino a. – nuo 1952 m.) „buriuojasi ir tvarkosi į kolonas tūkstantinė dainų šventės dalyvių minia. Čia moksleiviai, kolūkiečiai, tarnautojai ir darbininkai. Darniomis kolonomis su vėliavomis, transparantais ir šūkiais, lydint orkestrų garsams Respublikos gatve į miesto stadioną žygiuoja dainų šventės dalyviai. Stadione dainų šventės dalyvius sutinka tūkstantinė žmonių minia. Papuoštoje estradoje išsirikiuoja 28 chorai. Viršum estrados didelis J. Stalino portretas, jo apačioje įrašas „Skamba Stalinui mūsų daina“.
Liaudies dainos – antrame plane
Sovietmečiu tiek zoninės, tiek respublikinės dainų šventės vykdavo pagal privalomą įprastinę schemą. Iš pradžių šventės vėliavą pakeldavo ir ugnį uždegdavo koks nors socialistinio darbo didvyris arba Sovietų Sąjungos Aukščiausiosios Tarybos deputatas. Tada į tribūną užlipdavo dirigentas. Jam diriguojant nuskambėdavo SSRS ir Lietuvos SSR himnai. Paskui mišrūs chorai dainuodavo sovietinį gyvenimo būdą bei šalies vadovus šlovinančias dainas ir tik po to skambėdavo lietuvių liaudies dainos. Daina keisdavo dainą, dirigentas – dirigentą. Po dainininkų pasirodydavo šokėjai.
Panevėžio valstybinėje spaustuvėje išleistame leidinėlyje „1950 m. Dainų šventės repertuaro dainos“ pateikiama tų metų Dainų šventės programa.
Leidinį 2 tūkst. egzempliorių tiražu išleido Panevėžio apskrities Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Kultūros-švietimo skyrius. Repertuaras pradedamas Tarybų Sąjungos valstybiniu himnu, po jo – Lietuvių tautinis himnas. (V. Kudirkos „Tautišką giesmę“ renginiuose giedoti uždrausta, naujas Sovietų Sąjungą, jos kūrėjus ir naująją santvarką šlovinantis Lietuvos SSR himnas patvirtintas tik 1950 m. liepos 15 d., pažymint Lietuvos prijungimo prie SSRS dešimtmetį.)
Toliau programoje – Vlado Mozūriūno kantata „Tarybų Lietuvos dešimtmečio garbei“.
Ją atliko vyrų, moterų, mišrūs ir vaikų chorai. Paskui skambėjo Vlado Grybo „Skamba Stalinui mūsų daina“, toliau – liaudies dainos „Bijūnėlis“, „Tris dzienas“, „Šėriau žirgelį“, „Už jūrelių, už marelių“, „Saulutė tekėjo“, „Šiltas gražus rudenėlis“, „Tylus vakars“, „Ant kalno gluosnis“, „Saulelė raudona“, „Ūžia girelė“.
Pramaišiui su liaudies dainomis programoje numatyta atlikti dainas pagal žymių to meto poetų eiles: Salomėjos Nėries „Sesuo žydrioji Vilija“, Levo Ošanino „Tėviškė mana“ ir „Pasaulio demokratinio jaunimo maršas“, Eduardo Mieželaičio „Palydų daina“, Vacio Reimerio „Nemunas“, Panevėžio kraštietės Valerijos Valsiūnienės „Kolektyvo mostai“, Viktoro Beržinio „Ei, į darbą!“ Į programą įtrauktos ir kitų sovietinių respublikų liaudies dainos: baltarusių „Bulbė“, latvių „Vėjeli, pūsk“, estų „Audėjų daina“, ukrainiečių „Nubalnoti jau žirgeliai“.
Pritempiamos sovietinėms progoms
Sovietmečiu Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje dainų šventės vykdavo kas penkerius metus, pažymint sovietų valdžios įvedimo jose (1940 m. liepos mėn.) jubiliejų.
Taip pažymėtos „tarybų valdžios atkūrimo“ 10-osios, 15-osios, 20-osios, 25-osios ir kt. metinės. Kai nevykdavo respublikinės dainų šventės, organizuotos moksleivių, studentų, apskrities, tarprespublikinės, įvairiausios zoninės, netgi eksperimentinės.
Jas rengiant buvo pritempiamas koks nors sovietinis-ideologinis jubiliejus: Spalio revoliucijos, Lenino vardo komjaunimo organizacijai suteikimo ir kt. Taip pat iškilmingai dainų šventėmis buvo pažymima ir pergalė prieš fašistinę Vokietiją Antrajame pasauliniame kare.
1974 m. gegužės 25-ąją, šeštadienį, panevėžiečiai buvo sukviesti į Dainų šventę, skirtą Panevėžio miesto išvadavimo iš vokiškųjų fašistinių grobikų 30-osioms metinėms.
Šimtai geriausių miesto saviveiklininkų bei savo darbui atsidavusių dainų ir šokių kolektyvų vadovų, dirigentų atliko 1975 m. Dainų šventės repertuarą.
Dalyvavo chorai, kaimo kapelos, pučiamųjų orkestrai, liaudies ir pramoginių šokių kolektyvai, liaudies dainų ir šokių ansambliai.
Šventei ruošėsi įvairių įmonių ir mokyklų meno saviveiklos kolektyvai. Pasirodė mišrūs Autokompresorių, „Lietkabelio“ gamyklų, Aklųjų draugijos gamybinio mokymo kombinato chorai, Prekybos valdybos moterų choras, Cukraus fabriko vyrų choras, Švietimo darbuotojų choras, vienintelis berniukų choras mieste (vadovas Vytautas Malčius), 17 vokalinių ansamblių ir kt. Šventės dirigentai – Mykolas Karka, Aleksandras Lyberis, Vytautas Malčius, Jonas Grubliauskas, Juozas Bagdonas ir kt.
Dainininkai be ūpo
Kiekvienai gamyklai ar įstaigai buvo garbė turėti vienokio ar kitokio žanro kolektyvą, kuris gintų jos garbę kasmetėse apžiūrose bei respublikinėse dainų šventėse.
Visgi XX a. 7 deš. viduryje pastebėta, „kad jaunimas nebelabai noriai buriasi į būrelius nei liaudies, nei pramoginių šokių“, kad beveik visų įmonių chorų dainininkai labai „neskaitlingai“ ir „be ūpo“ dalyvauja dainų šventėje.
Be to, saviveiklininkų vadovai skųsdavosi, kad labai sunku į repeticijas surinkti žmones, mat repeticijos vykdavo ir darbo metu. Pavyzdžiui, įmonė „Lietkabelis“ dirbo penkiomis pamainomis: „Nueis darbininkas nuo staklių repetuoti – išleidžia, bet staklės stovi. Ir išskaitoma iš atlyginimo. Kitą dieną darbininkai jau nebeina. Ir taip nėra valandos dienoje, kad būtų galima surinkti visą orkestrą repetuoti vienu metu.“
Todėl padaryta išvada, kad saviveiklininkų darbo sėkmė daugeliu aspektų priklauso nuo įmonių, įstaigų ir visuomeninių organizacijų vadovų geranoriškumo.
Baltijos šalių studentai Panevėžyje
Be tradicinių dainų švenčių, Baltijos šalys nuo 1956 m. rengė bendras studentų dainų ir šokių šventes „Gaudeamus“ (lot. džiaukimės).
Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje kas trejus ketverius metai jos vyko paeiliui vienoje iš šių šalių.
Pirmąkart ši šventė ooganizuota Tartu miesto (Estija) Dainų slėnyje. Lietuvoje tokios šventės rengtos 1968, 1978, 1988 ir jau nepriklausomoje Lietuvoje – 1999, 2011 ir 2022 metais.
Prieš išvykdami į Rygą, Tartu ar Vilnių, kiekvienos iš šių trijų šalių atstovai susirinkdavo tarsi į generalinę repeticiją viename iš didesnių savo miestų. Lietuvos studentai su dainomis ir šokiais pasirodydavo Kaune, Šiauliuose, o 1974 m. tokia studentų šventė vyko Panevėžyje.
Dvi dienas Aukštaitijos sostinėje skambėjusioje šventėje dalyvavo 8 mišrūs chorai, vyrų choras, merginų choras, 5 liaudies šokių kolektyvai, 4 dainų ir šokių liaudies ansambliai, 8 pučiamųjų orkestrai. Į Panevėžį suvažiavo studentai iš Vilniaus, Kauno, Šiaulių.
Pirmąją šventės dieną – liepos 1-ąją – vyko žuvusiųjų Antrajame pasauliniame kare pagerbimo ceremonialas karių kapinėse. Liepos 2 dieną šventės dalyviai iš Aukštaičių gatvės, dainuodami ir skanduodami šūkius, patraukė į miesto stadioną. Kolonos priekyje žengė vėliavnešiai, o už jų – margaspalvė studentų kolona. Stadione jų jau laukė žiūrovų minia.
Nors sovietmečiu dainų šventėms galiojo cenzūros suvaržymai, jos tapo svarbiu įrankiu išlaikyti ir demonstruoti tautinę vienybę.
Emilija JUŠKIENĖ
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresn. muziejininkė
