Komunistinis režimas suprato: siekiant pavergti lietuvių tautos sąmonę, reikia sunaikinti tai, kas joje įsigalėję per amžius – kas krikščioniška. Sovietų okupacijos periodu, 1944–1990 m., valdžia stengėsi kiek įmanoma sumažinti Bažnyčios įtaką visuomenei. Visų taip laukiamos žiemos religinės šventės buvo įvilktos į ideologijos drabužį, paverstos sovietų režimo įkaitėmis. Religinę prasmę turinčius eglutės papuošimus pakeitė sovietinė simbolika.
Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pripažįsta: tokios gausybės tikinčiųjų, kiek į bažnyčias susirinkdavo sovietmečiu šv. Kalėdų rytą, dabar jis nebemato.
Vietoj aštuonkampės Betliejaus žvaigždės viršūnėje sužino raudona penkiakampė, angeliukus ant eglės šakelių pakeitė politinio gyvenimo atspindžiai – raudonosios armijos ir kitos sovietų valdžios pasiekimus įprasminti turėjusios figūrėlės. Kūčias ir Kalėdas bandyta paversti eiline darbo diena.
Naikindami religines šventes, vieną iš tikėjimo išraiškų, sovietų režimo šalininkai vis dėlto nenumatė svarbiausio: prievartaujamos tautos gyvastis ne užgęsta, o tik dar labiau sustiprėja.
Panevėžio vyskupas emeritas Jonas Kauneckas pripažįsta: tokios gausybės tikinčiųjų, kiek į bažnyčias susirinkdavo sovietmečiu šv. Kalėdų rytą, dabar jis nebemato.
Kad tądien į darbą skubėdavę žmonės spėtų pasveikinti gimusį pasaulio Išganytoją, bažnyčiose šv. Mišios būdavo aukojamos arba ankstyvą rytą, 7 val., arba gilų vidurnaktį. Prieš tokią galybę sovietų režimo šalininkai nuleisdavo rankas. Pasak vysk. J. Kaunecko, eilinį sekmadienį saugumas galėjo kontroliuoti ateinančiuosius į bažnyčią, bet per Kalėdas, Velykas, atlaidus pasiduodavo.
„Kaip dabar prisimenu Kalėdų ryto vaizdą – bažnyčia sausakimša, o prieangis pilnas mokinukų su kuprinėmis, pasiruošusių po šv. Mišių lėkti tiesiai į mokyklą. Ir nieko negalėjo valdžia padaryti. Susirinkdavo tokia gausybė žmonių, kad beprasmiška būdavo sekti, kas į bažnyčią atėjo. Kurį gi persekioti, jei šv. Mišiose meldžiasi tūkstančiai?“ – dabar vysk. J. Kauneckas tik juokiasi iš sovietinės sistemos beprasmybės.
Į atlaidus pėsčiomis
Antireliginė propaganda vykdyta itin aktyviai. Pedagogai ją privalėjo integruoti į savo dėstomus dalykus, apie tikybos absurdiškumą, prieštaravimą mokslui kalbėta per matematikos, istorijos, fizikos, literatūros pamokas, persekioti dvasininkai ir tikintieji.
Anot J. Kaunecko, desperatiškos saugumo pastangos sunaikinti tikėjimą pasirodė esąnčios beviltiškos. Į viešai, per mokyklas, sovietmečio žiniasklaidą brukamą propagandą netgi ateizmo vajaus laikais žmonės tiesiog nekreipdavo dėmesio. Bažnyčia išliko svarbiausia moraline atrama. Kad net gūdžiais saugumo persekiojimo laikais žmonės nenusisuko nuo Dievo, liudijo pilnos bažnyčios.
Vyskupas sako, jog į Žolinės atlaidus Krekenavoje suplaukdavo įspūdingos minios, nors specialiai valdžios nurodymu tądien į miestelį nevažiuodavo maršrutiniai autobusai. Tikintieji rinkdavosi kas kaip galėjo – dviračiais, pasikinkę arklį į ratus ar kilometrus kulniuodavo pėsti.
„Antireliginė propaganda vykdyta labai neprotingai. Pamenu, nutverdavo vaiką bažnyčioje ir per pamoką pastatęs prieš klasę mokytojas liepdavo pasakoti, ką kunigas pliurpė. Prievarta ir draudimai visada gimdo pasipriešinimą. Žmogus visada priešinsis tam, kas jam per jėgą brukama“, – mano vysk. J. Kauneckas.
Dengėsi sovietine konstitucija
Vyskupo nuomone, sovietmečiu Bažnyčios stiprybė slypėjo tvirtame žmonių tikėjime, įdiegtame dar tarpukario Lietuvoje, kai sekmadieniais šv. Mišias lankydavo per 50 proc. gyventojų.
„Dabar tikėjimas daug labiau nusilpęs. Anos močiutės, kurioms tarpukariu tėvai paklojo tikėjimo pagrindus, jau iškeliavusios anapilin. Dabartinės močiutės, užaugusios sovietmečiu, nebeturi tokio tvirto tikėjimo. Natūralu, kad to, ko pačios negavo, jos nepajėgios perduoti savo anūkams“, – svarsto vyskupas emeritas.
Pasak dvasininko, penkios dešimtys sovietinio režimo metų, nukreiptų sumenkinti Bažnyčios autoritetui, negalėjo nepalikti savo pėdsako. Juk tiek metų nebuvo leidžiama jokios religinės literatūros, net Šventojo Rašto.
Sovietmečiu tik kartą išleistas Naujasis Testamentas, tačiau, pasak J. Kaunecko, tokiu tiražu, kad kiekvienai Lietuvos šeimai būtų išėję vos po puslapį knygos. Vyskupas pamena tuo metu tarnavęs 5000 gyventojų turėjusioje Skaudvilės parapijoje ir sulaukęs graudžiai mažai – dešimties Naujojo Testamento egzempliorių.
„Kokius rimtesnius pagrindus galėjo įgauti tikintieji, jei visos maldaknygės, katekizmai buvo slapta spausdinami, kopijuojami ir taip pat slapta platinami? Mes svajojome kada nors gyventi taip, kaip kaimynė Lenkija, liaudies respublika, kur nebuvo nei religinė literatūra uždrausta, išsaugotos bažnyčios, neuždarytos seminarijos nei teologijos fakultetai“, – „Sekundei“ pasakojo vyskupas emeritas.
Koks paradoksas: sovietinio ateizmo vajaus laikais, kai Lietuvoje maldos namai buvo verčiami sandėliais, automobilių remonto dirbtuvėmis, iš keturių kunigų seminarijų palikta viena, o ir tai nustatytas klierikų skaičiaus limitas, uždrausta bet kokia religinė literatūra, tarybinė konstitucija skelbė religijos laisvę, esą kiekvienas Sovietų Sąjungos pilietis turi teisę gyventi pagal savo įsitikinimus. Pasak J. Kaunecko, šis prieštaringas sovietų konstitucijos straipsnis aktyvesniems kunigams buvo savotiškas ginklas prieš juos persekiojusius saugumiečius.
„Teisindavomės, kad nieko daugiau ir nereikalaujame, tik laikytis tarybinių įstatymų“, – pasakoja dvasininkas.
Rašė skundus L. Brežnevui
1978-aisiais kunigai Jonas Kauneckas, Alfonsas Svarinskas, Sigitas Tamkevičius, Vincentas Vėlavičius, Juozas Zdebskis įkūrė Lietuvos katalikų komitetą tikinčiųjų teisėms ginti ir raštais apie tai, kad Lietuvoje pažeidžiama tarybinė konstitucija, atakavo aukščiausius Sovietų Sąjungos pareigūnus – generalinį prokurorą, net patį Leonidą Brežnevą. Atsakymo sulaukta tik kartą iš generalinio prokuroro, esą skundas perduotas tirti. Žinoma, „tyrimas“ tuo ir baigtas: Konstitucija sukurta ne tikintiesiems ginti, bet pasiteisinti prieš Vakarus.
Saugumas sugebėdavo apgauti ne tik esančiuosius už raudonosios uždangos. Vyresni panevėžiečiai dar turėtų prisiminti sovietmečiu tikinčiųjų surengtą protesto akciją prieš tuometį vyskupą Kazimierą Paltaroką, neva uždariusį Švč. Trejybės bažnyčią.
Pasak J. Kaunecko, Religinių reikalų tarybos įgaliotinis vyskupui pranešė, kad Panevėžyje numatyta palikti tik dvi bažnyčias. Kurias paaukoti, leista spręsti pačiam K. Paltarokui. Bandydamas tikintiesiems išsaugoti Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią bei Kristaus Karaliaus katedrą, neturėdamas kitos išeities vyskupas išrinko Švč. Trejybės maldos namus. O kai Panevėžio tikintieji nuvažiavo į Vilnių reikalauti jiems palikti Švč. Trejybės bažnyčią, Religinių reikalų tarybos įgaliotinis atkišo vyskupo raštą, kuriame šis esą sutinkantis dėl uždarymo. Apgauti žmonės, pasak J. Kaunecko, sugrįžę puolė neva juos išdavusį vyskupą.
Viešumas išsaugojo gyvybę
Vysk. J. Kaunecko nuomone, bene svariausias dvasininkų ginklas priešinantis sovietų sistemai buvo viešumas. KGB šito labai bijojo. Jo užverbuotiems agentams buvo prisakyta antireliginę propagandą vykdyti taip, kad neišeitų į viešumą, kad sovietų sąjungos ir užsienio piliečių akyse tai neatrodytų kaip įsitikinimų laisvę esą garantuojančios tarybinės konstitucijos pažeidimas.
„Su saugumu reikėjo kovoti atvirai“, – pasakoja J. Kauneckas.
Viešumas ne kartą išgelbėjo jam gyvybę.
Tarnaudamas Telšių vyskupijoje dvasininkas į bažnyčią už keturių kilometrų mindavo dviračiu. Pamokslais, atskleidžiančiais sovietinės sistemos absurdiškumą, garsėjęs kunigas kartą gavo laišką: rytoj gatvėje būsi sutrintas.
„Pirmai progai pasitaikius dar tą pačią dieną iš sakyklos tokį laišką perskaičiau. Žinojau, kad dabar jau tikrai gyvas liksiu – kurį laiką bijos kliudyti“, – pamena vyskupas.
Kitą kartą atėjo dar kraupesnis grasinimas: mirtis inkvizitoriui Kauneckui – naktį ateisim. Ir šitą kunigas paskelbė iš sakyklos. Bet naktį iš tiesų atėjo, išdaužė langus, bet vieno gyvenusio klebono nė pirštu nepalietė.
J. Kaunecko nuomone, viešumas, netgi prisipažinimas iš sakyklos bendradarbiavus su KGB ne vienam kunigui išgelbėjo gyvybę. O Luokės klebonas, neišdrįsęs prisipažinti, kad esąs užverbuotas, sulaukė žiauraus atpildo – nužudytas inkriminuojant kriminalinį nusikaltimą, o užpuoliką net mirties bausme nuteisus. „Manęs nė nebandė verbuoti. Matyt, žinojo mane nuo jaunystės“, – išsisukęs J. Kauneckas.
Pamoksluose cituodavo „Komjaunimo tiesą“
Vis dėlto antisovietinę veiklą pogrindyje aktyviai vykdęs dvasininkas, bendradarbiavęs leidžiant ir platinant pogrindžio leidinius, tardymų neišvengė.
Dabar sutikęs jį tardžiusius saugumiečius J. Kauneckas jų neteistų – dvasininko akyse šie žmonės irgi yra aukos.
Pasak vyskupo, kartą jį tardęs KGB majoras prisipažino gyvenantis baimėje: kai bus jūsų valdžia, mane persekios.
„Atsakiau jam, kad jei kada persekios, lai ateina pas mane – paslėpsiu“, – ramiai šypsosi J. Kauneckas.
Jam neteko būti suimtam – į tardymus, trukdavusius dešimtis dienų, turėdavęs ateiti ryte ir būdavo išleidžiamas tik vakare. Anot dvasininko, ir saugumo rūmuose reikėjo didelio sumanumo.
„Sunkiausia būdavo nežinomybė. Ilgai laikydavo laukiamajame, nekviesdavo. Būdavo, šalia kas prisėsdavo ir lyg atsitiktinai varto kokį albumą su disidentų nuotraukomis. Matyt, tikėjosi išprovokuoti, stebėjo, kaip reaguosiu“, – apsilankymus saugume pamena vyskupas.
Kartą kunigai J. Kaunecką pamokė, užuot veltui sėdėjus, nusinešti brevijorių ir melstis prie saugumiečio durų. Gudrybė suveikė – ilgi sėdėjimai laukiamajame liovėsi, dvasininkas iš karto buvo kviečiamas į kabinetą.
J. Kauneckas skaičiuoja gavęs aštuonis įspėjimus, kad savo pamoksluose tendencingai cituoja tarybinius rašytojus. Bet daugiau prikibti nerasdavę dėl ko.
Anot J. Kaunecko, už antitarybinę veiklą teisiant kunigą A. Svarinską pagrindiniai kaltinimai buvo, kad savo pamoksluose kurstė prieš Tarybų valdžią. Jis, taip pat ir teismo neišvengęs kunigas S. Tamkevičius, vyskupo nuomone, padarė vieną didelę klaidą – per pamokslus kalbėjo faktais, kurių įrodyti negalėjo. Saugumo buvo numatyta kartu su jais suimti ir J. Kaunecką.
„Saugumiečių bėda, kad prie mano pamokslų negalėjo prikibti. Cituodavau iš sovietinės spaudos negerumus, pavyzdžiui, kaip komjaunuoliai surengę išgertuves susimušė. Ir klausdavau tikinčiųjų: ar jei būtų ne komjaunuoliai, o tikrai tikintys, ar taip būtų elgęsi? Aš labai daug cituodavau iš „Komjaunimo tiesos“, kunigai net priekaištaudavo, kad Šventojo Rašto per mažai. Pasiutusiai daug reikėjo kapstytis tokiems pamokslams, bet jų pridėti prie bylos negalėjo niekaip“, – pasakoja J. Kauneckas.
Už tuos savo pamokslus, paremtus pavyzdžiais iš sovietinės spaudos, J. Kaunecką bičiuliai net pajuokdavo: „Vardan Dievo tėvo ir sūnaus ir šventosios dvasios „Komjaunimo tiesa“ vakar rašė.“
Apsiriko dešimtmečiu
Bažnyčios autoritetui sumenkinti, pasak J. Kaunecko, ypač būdavo panaudojami jos tarnų suklupimai. Vyskupas prisimena šypseną keliantį kriminalą Telšių bažnyčioje. Jos patarnautoją tuometė milicija sučiupo su vogtu mopedu. Tardant paaiškėjo, kad vaikinukas transporto priemonę pirko. Pats pinigų tiek neturėjo susitaupęs, tad išsvajotam mopedui jų nušvilpė iš bažnyčios. Rodos, menka vagystė, o sulaukė milžiniško atgarsio – rajoniniame laikraštyje pasirodė straipsnis ironiška antrašte „Kunigo naudą klapčiukai gaudo“.
O kartais saugumiečiai gerokai prašaudavo pro šalį. J. Kauneckas tik neseniai sužinojo apie jo buvusioje Telšių parapijoje jį sekti saugumo užverbuotą bibliotekos direktorę. Bibliotekininkei buvo įduotas diktofonas bažnyčioje kunigo pamokslams įrašinėti. Iš pradžių moteris labai išsigandusi, bet saugumui negali priešintis – sukurs nebūtas istorijas ir atleis iš darbo. Greitai moteriškė tokią užduotimi jau džiaugėsi. Kultūros darbuotojai atsirado galimybė ne tik viešai lankyti bažnyčią, įrašinėti pamokslus, bet dargi padarydavo juostelių kopijas ir padalydavo jas draugėms. Taip bibliotekininkė ne tik pati savo, bet ir kitų tikėjimą tik dar labiau sustiprino.
„Visada žinojau, kad sovietinis režimas baigsis. Tas tikėjimas niekada neapleido. Skaičiavau, kad lietuviškos spaudos draudimas truko keturiasdešimt metų, maniau, tiek pat tęsis ir sovietmetis. Apsirikau dešimtmečiu, bet Nepriklausomybės sulaukėme“, – sako vysk. J. Kauneckas.
Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
