Žiemą į Anykščius slidinėti ar vasarą pasigrožėti šiame nuostabiame gamtos kampelyje įsikūrusiu miestu ir jo apylinkėmis atvykstančios šeimos, draugų grupės pažintį pradeda nuo A. Vienuolio gatvės pradžioje, ant kalno, stūksančios žalios medinės vilos. Čia, buvusioje literatūros klasikų A. Baranausko ir A. Žukausko-Vienuolio sodyboje, veikiančio muziejaus lankytojai sužino daug įdomių dalykų apie kūrėjų gyvenimus. Dažnam kyla noras vėl atsiversti jų knygas.
Dviejų giminaičių atminimas
Poetą, dvasininką Antaną Baranauską (1835–1902) ir beveik penkiais dešimtmečiais vėliau gimusį rašytoją Antaną Žukauską-Vienuolį (1882–1957) sieja ne tik nuopelnai lietuvių literatūrai.
Garsiosios, daugelio vaikystėje atmintinai mokėtos poemos „Anykščių šilelis“ kūrėjas A. Baranauskas ir, „Užkeiktųjų vienuolių“ „Viešnios iš šiaurės“ autorius A. Vienuolis yra giminės. Pastarojo motina – Rozalija Baranauskaitė-Žukauskienė (1853–1924) buvo A. Baranausko brolio Jono dukra.
Ten, kur dabar veikia abiejų rašytojų vardu pavadintas memorialinis muziejus, kažkada stovėjo Baranauskų namai. 1908 metais senosios Baranauskų sodybos šeimininkais tapo Žukauskai.
1921-aisiais sklypas testamentu atiteko A. Vienuoliui.
Rašytojas čia pasistatė namus – iki šiol išlikusią žaliąją vilą, o iš Baranauskų paveldėtoje rąstų klėtyje, kurioje A. Baranauskas parašė „Anykščių šilelį“, įkūrė poeto memorialinį muziejų.
Oficialiai jis atidarytas 1927 metais. Vadinamoji A. Baranausko klėtelė tuo metu buvo pirmas tokio tipo muziejus Lietuvoje.
Štai kodėl viena sodyba mena ir saugo dviejų kūrėjų atminimą.
Rašytojas ir po mirties neišėjo iš namų
Žaliasis namas visas skirtas rašytojo A. Vienuoliui atminti. Pirmame aukšte eksponuojami jo kūrinių rankraščiai, nuotraukos, asmeniniai daiktai. Antrame aukšte viskas palikta taip, kaip buvo esant gyvam rašytojui: jo kabinetas, svetainė, miegamasis, žmonos, vaikų kambariai.
Rašytojo dukters Laimos kambaryje, žaislinėje lovelėje, tebesėdi vokiška lėlė, kuriai jau per 90 metų. Kažkada su ja žaidusios mergaitės jau nebėra tarp gyvųjų, o lėlė tarsi laukia, kol atsidarys durys ir mažoji Laimutė paims ją ant rankų.
Palikti autentiški baldai, namų apyvokos daiktai, kuriais naudojosi Žukauskai. Nepakeisti net šviestuvai, durų rankenos.
Ant sienų tebekaba garsių dailininkų paveikslai: Adomo Varno tapytas rašytojo portretas, Kazio Šimonio tapyti rašytojo vaikų Laimos ir Stasio portretai, Viktoro Vizgirdos „Mikalojaus bažnyčia“ ir kiti.
Ant rašomojo stalo, prie kurio A. Vienuolis parašė daug kūrinių, guli atversta knygą ir padėti jo akiniai. Šalia stovi rašomoji mašinėlė, virš jos kabo rašytojo, pasipuošusio osetinų nacionaliniais drabužiais, nuotrauka.
Jo darbo kambaryje, prie sienos, išlikusi sukaupta turtinga biblioteka, čia kabo nuo laiko nublukusios užuolaidėlės.
Muziejaus vyriausioji fondų saugotoja Vida Zasienė, lydėjusi „Sekundės“ žurnalistę ekskursijoje po rašytojo namą, pasakojo, kad šių užuolaidėlių paskirtis buvo uždengti biblioteką nuo tarybinės nomenklatūros atstovų akių. Mat buvo nemažai literatūros, kuri tikrai būtų nepatikusi tarybinei valdžiai.
A. Žukauskas-Vienuolis, kaip ir daugelis jo kartos literatų, menininkų, buvo priverstas laviruoti tarp savo vertybių, įsitikinimų ir santvarkos primetamų dogmų.
Visiškai nepakeistas ne tik rašytojo namų interjeras, bet ir pastato išorė, tik anksčiau buvusi atvira veranda dabar įstiklinta.
Laikas čia sustojo 1957 metų rugpjūčio 17 dieną 15 val. 50 min. – A. Žukausko mirties dieną ir valandą.
Dažną muziejaus lankytoją apima jausmas, kad fiziškai jaučia rašytojo buvimą šalia. O gal ir iš tiesų jo dvasia liko namuose. Juolab kad palaidotas jis šalia esančiame sode. Tokia buvo A. Žukausko valia.
Tiesa, artimiesiems nepavyko išpildyti jos iki galo. Rašytojas amžinojo poilsio turėjo būti išlydėtas iš savo namų. A. Žukauskas buvo pašarvotas viename iš pirmo aukšto kambarių, prie karsto uždegtos žvakės, padėtas kryžius. Žmonės būriais ėjo su juo atsisveikinti.
Tačiau pasirodę tuometės valdžios atstovai velionio artimiesiems pareiškė, kad tarybiniam rašytojui nedera būti pašarvotam savo namuose ir pagal religines tradicijas. Mirusysis buvo išimtas iš karsto, paguldytas ant neštuvų ir nugabentas į mokyklos salę. Kitą dieną A. Žukauskas čia buvo pašarvotas jau be žvakių ir be kryžių.
Pirmame aukšte eksponuojamos nuotraukos iš dviejų jo šarvojimo vietų – namuose ir mokyklos salėje.
Sovietinė valdžia priešinosi ir rašytojo laidojimui jo namų sode, tačiau galiausiai nusileido su viena sąlyga – kryžiaus ant Vienuolio kapo nebus. Rašytojo žmona Leokadija labai išgyveno, kad negali įvykdyti dar prieš porą metų iki mirties parašyto vyro dvasinio testamento.
„Prašau palaidoti mano kūną sodyboje, kalne iš kairės pusės nuo įėjimo sodybon iš Ukmergės gatvės. Nenorėčiau, kad ant mano kapo būtų pastatytas koks nors paminklas. Man užtektų ir tokio monumento: didelio Anykščių lauko akmens, ant kurio būtų iškaltas kryžius“, – 1955 metų rugpjūtį rašė A. Žukauskas-Vienuolis.
Kryžius ant paminklo atsirado tik prasidėjus atgimimui, 1989-aisiais.
Farmacininkas tapo rašytoju
A. Žukauskas nugyveno nepaprastai prasmingą, įdomų, bet ir kupiną sukrėtimų gyvenimą.
Jis gimė pasiturinčių ūkininkų šeimoje. Tėvai savo sūnų matė kunigu. Bet Antanas nejuto pašaukimo būti dvasininku ir atsisakė stoti į kunigų seminariją.
Jaunuolis neteko tėvų ir giminaičio vyskupo A. Baranausko finansinės paramos, todėl turėjo palikti mokslą ir pradėti savarankiškai gyventi.
1900–1903 m. A. Žukauskas dirbo mokiniu Maskvos (Rusija) Keizerio vaistinėje, išlaikęs egzaminus, gavo provizoriaus padėjėjo kvalifikaciją. Gyvendamas Maskvoje jis labai domėjosi rusų literatūros klasika, aktyviai įsitraukė į lietuvių bendruomenės veiklą.
Išvykęs į Kaukazą atlikti privalomos vaistininko padėjėjo praktikos A. Žukauskas taip susižavėjo šiuo kraštu, kad visą gyvenimą liko didelis jo mylėtojas. Manoma, kad šio krašto grožis jį įkvėpė paimti į rankas plunksną. Ten jis parašė Kaukazo legendas.
Anykštėnas aktyviai reiškėsi ir visuomeniniame-politiniame gyvenime. 1905 metais jis Tbilisyje įsitraukė į revoliucinį judėjimą.
Į Maskvą A. Žukauskas grįžo 1907-aisiais. Septynerius metus dirbo V. K. Fereino vaistinėje, kuri tada buvo didžiausia Europoje. Tuo pačiu metu Maskvos universitete studijavo farmaciją ir įgijo provizoriaus išsilavinimą. Tačiau Rusija, nors joje praleido gerokai daugiau metų nei Kaukaze, jam nedarė tokio įspūdžio, nepaveikė jo taip, kaip Kaukazas.
„A. Žukauskas-Vienuolis labai mėgo pozuoti vilkėdamas osetinų nacionalinius drabužius. Portretai, nuotraukos, kuriose jis vilki šiuos drabužius, jam būdavę patys gražiausi“, – „sekundei“ pasakojo V. Zasienė.
Jau nemažai metų rašytojo gimimo dieną – balandžio 7-ąją – į Anykščius specialiai atvyksta Gruzijos ambasados darbuotojai pagerbti apie jų tautą rašiusio lietuvio.
Dvi santuokos, du vaikai
A. Žukausko-Vienuolio asmeninis gyvenimas irgi buvo vingiuotas. 1913-aisiais Maskvoje jis vedė Zofiją Jackūnaitę, dirbusią vaistinėje mašininke. Po metų jiems gimė sūnus Stasys. Tačiau santuokinis gyvenimas nesusiklostė, pora išsiskyrė.
1922-aisiais, po maždaug dviejų dešimtmečių, praleistų svečiose šalyse, A. Vienuolis grįžo į gimtinę, apsigyveno Anykščiuose. Po poros metų antrą kartų sukūrė šeimą – vedė Leokadiją Ermošaitę, su ja 1925 metais susilaukė dukters Laimos.
Rašytojas su žmona patys suprojektavo namą Anykščiuose, senosios Baranauskų sodybos vietoje.
Šeima iš pradžių įsikūrė pirmame aukšte, bėgant laikui įsirengė ir antrą. Šeimoje augo ir rašytojo sūnus iš pirmos santuokos.
A. Žukauskas Anykščiuose turėjo vaistinę. Pirmame aukšte dabar eksponuojami keli išlikę jo vaistinės reikmenys. Lietuvą okupavus Tarybų Sąjungai, A. Žukausko vaistinė buvo nacionalizuota, sūnus Stasys ištremtas į Sibirą.
Jau po karo, norėdamas susigrąžinti sūnų iš tremties, A. Vienuolis buvo priverstas nusilenkti tuometei valdžiai – parašyti kūrinius pagal marksistinę ideologiją. Taip atsidaro apysaka „Išdukterė“ ir romanas „Puodžiūnkiemis“ .
Okupacija, karas A. Vienuolį atskyrė ne tik nuo sūnaus. Jo dukra Laima atsidūrė Vokietijoje, pabėgėlių stovykloje, o paskui – Amerikoje. Ilgai moteris tėvams laiškus rašė kitu adresu, pasirašydavo ne savo vardu.
„Rašytojo dukra Laima Žukauskaitė-Ruigiene mirė 2012 metų spalį Los Andžele. Urna su jos pelenais buvo parvežta į Anykščius ir pašarvota žaliajame name, kur Laima užaugo. Urna buvo palaidota Anykščių senosiose kapinėse šalia Leokadijos Žukauskienės.
A. Vienuolio dukra, kaip ir jis, anapus norėjo būti palydėti iš savo namų. Tokie jiems jie brangūs.
Gerbė ir mylėjo už gerą būdą
Pasak V. Zasienės, Anykščiuose rašytojas buvo gerbiamas ne tik už savo kūrybinius pasiekimus. Paprasti žmonės jį mylėjo už gerą širdį, malonų būdą.
Kalbama, kad eidamas per miestą jis nespėdavo kilnoti skrybėlės – tiek daug žmonių su juo sveikindavosi. Būdamas farmacininkas jis mielai dalydavo patarimus gydymosi klausimais ir šiaip mėgdavo su visais pasikalbėti įvairiomis temomis.
Vietos mokykloje rašytojas dėstė rusų kalbą. Vienoje nuotraukoje jis įsiamžinęs su savo mokinėmis, vilkinčiomis lietuviškais tautiniais kostiumais. Sovietmečiu tai buvo neįprasta.
Beje, rašytojo namo antrame aukšte esančios palėpės langas buvo įstiklintas trijų spalvų: geltonos, žalios ir raudonos stiklu. Lietuvos trispalvę simbolizuojantis langas išlikęs iki šių dienų.
Po karo rašytojas buvo tris kartus išrinktas Aukščiausiosios tarybos deputatu. Jis griežtai pasisakė prieš Vilniaus krašto lenkinimą ir lietuviškų mokyklų uždarymą.
V. Zasienė pasakojo, kad A. Vienuolis buvo parašęs įspūdingą kalbą apie tremtinių grąžinimą, ją planavo pasakyti Aukščiausiojoje taryboje, tačiau jam neleido to padaryti. Rašytojas visomis jėgomis rėmė iš tremties grįžtančius inteligentus, padėjo jiems įsikurti.
Greitai bus 56 metai, kai A. Žukausko-Vienuolio nebėra. Tačiau laiko dulkės nenugulė šios šviesios asmenybės atminimo.
Pasirūpino giminaičio atminimu
A. Žukausko-Vienuolio sodyboje po stikliniu gaubtu stovi rąstų namelis šiaudiniu stogu – garsioji poeto A. Baranausko klėtelė. Vargu ar ji būtų išlikusi iki mūsų dienų, jeigu tuo nebūtų pasirūpinęs rašytojas.
Klėtelė mena 19-ojo amžiaus pradžią. Poeto tėvas ją iš rąstų, nenaudodamas jokių vinių, pastatė 1826 metais Anykščių priemiestyje, Jurzdike. 1839-aisiais A. Baranausko tėvai nusipirko žemės Ažupiečiuose, dabartinėje vietoje, kur yra muziejus.
Čia buvo perkelta ir klėtis. Baranauskų šeimai klėtis tarnavo kaip ūkinis pastatas. Joje jie laikė linus, drabužius, ūkio padargus.
Grįžęs į tėviškę iš studijų Varnių kunigų seminarijoje poetas mėgdavo leisti laiką šioje klėtyje, pertvarkytoje į savotišką, kaimišką poilsio kambarį. čia A. Baranauskas 1858–1859 metų vasaromis parašė savo garsųjį kūrinį „Anykščių šilelis“.
Sodybą paveldėjęs A. Žukauskas klėtyje ėmė kurti savo giminaičio memorialinį muziejų, rinkti su juo susijusius eksponatus.
Čia jis pastatė medinę, virvėmis išpintą lovą, kurioje, vasarodamas tėviškėje, ilsėjosi poetas, apvalų, poliruotą stalą ant vienos kojos. A. Baranausko knygoms sudėti buvo pastatyta vadinamoji knyginyčia, kurią poeto tėvas buvo sukalęs iš lentų. A. Vienuolis į klėtelę perkėlė ir daugiau giminaičio baldų, asmeninių daiktų.
1927 metų lapkričio 26 dieną, minint A. Baranausko 25-ąsias mirties metines, rašytojas paėmė storą sąsiuvinį – jis tapo poeto memorialinio muziejaus svečių knyga. Ši data laikoma muziejaus gimtadieniu.
Bėgant laikui, garsas apie poeto muziejų sklido vis plačiau. Žmonės A. Vienuoliui, kuris dirbo muziejaus direktoriumi, nešė asmeninius poeto daiktus, dokumentus, eksponatus, susijusius ne tik su A. Baranausko gyvenimu, bet ir su Anykščių praeitimi.
Taip klėtyje atsirado prieverpstės, piesta. Pats rašytojas irgi rūpinosi atkurti epochos, kurioje gyveno jo giminaitis, dvasią. Iš pažįstamų jis nupirko senovinę paklodę, lovatiesę, jomis užtiesė poeto lovą.
Kaip tautodailės pavyzdžius rašytojas padėjo į klėtelę A. Baranausko motinos Rozalijos kraitinės dėžės galą, puoštą ornamentais. Bene seniausias čia esantis eksponatas – poeto motinos skrynia.
Ant jos padėtas A. Baranauskui priklausęs smuikelis.
Yra likę ir keletas daiktų iš senosios Baranauskų sodybos – karnomis perpinta puodynė, svertuvas, medinės žvakidės.
Saugomi ir sukilimo reliktai
Ant sienos A. Vienuolis pakabino Nukryžiuotąjį. Pastarasis 1863 metais buvo išimtas iš šventųjų ąžuolų, tąsyk augančių netoli Puntuko akmens ir aprašytų „Anykščių šilelyje“.
Klėtyje į lubas atremta kazokų ietis mena numalšintą 1863 metų sukilimą, kuriame dalyvavo poeto broliai Jonas ir Anupras. Už tai jie 12 metų buvo ištremti į Sibirą.
Grįžę broliai prie sodybos pasodino 12 beržų tremties metams atminti, tačiau iki šiol tebežaliuoja tik trys medžiai.
Klėtyje akį traukia senas, įspūdingas lagaminas. Pasirodo, A. Baranauskas jį pirko Peterburge ir vežiojosi po visą Europą.
Pasak V. Zasienės, A. Žukauskas labai saugojo ir brangino visus eksponatus. Rašytojas sielojosi, kad iš klėtelės karo metais dingo daug vertingų daiktų: Jono Biliūno aprašyta lazda, visos „Anykščių šilelio“ laidos, knygos su poeto autografais, jo motinos nuometas ir kt.
Rašytojo svajonė buvo išsaugoti klėtelę ir joje įkurtą giminaičio memorialinį muziejų ateinančioms kartoms.
A. Vienuolis sumanė pastatyti stiklinį gaubtą, kad jis apsaugotų unikalų statinį nuo orų permainų. 1957 metais buvo pradėtas statyti apsauginis gaubtas, tačiau rašytojas statybų pabaigos jau nebesulaukė. Stiklo kupolas klėtelę apgaubė 1958 metais.
A. Baranausko memorialinį muziejų yra aplankę daug anuomet žymių žmonių, tarp jų ir Lietuvos prezidentas Antanas Smetona.
Dabartinė šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė pernai buvo atvykusi apžiūrėti abiejų kūrėjų memorialinių muziejų.
V. Zasienė sako, kad lankytojų netrūksta, ypač daug jų sulaukiama šiltuoju metų laiku. „Jei dar nebuvote, būtinai užsukite“, – kvietė muziejaus darbuotoja.
Inga SMALSKIENĖ
