Sodelių kaimo bendruomenė surengė edukacinę kelionę į Aukštaitijos nacionalinį parką – ežeringiausią Lietuvos kraštą. Bendruomenės pirmininkė pasidžiaugė, kad taip gausiai visi susirinko (jauniausias keliautojas buvo dvejų metų, vyriausia – jau atšventusi 89 gimtadienį), ir palinkėjo saugios kelionės.
Sodelių bendruomenės nariai gėrėjosi Aukštaitijos nacionalinio parko kraštovaizdžiu.
Kad kelias neprailgtų, Sodelių seniūnaitis surengė viktoriną „Mes keliaujam“, visi galėjo parodyti, ką žino apie Aukštaitijos nacionalinį parką, prisiminti eismo saugumo taisykles. Geriausiesiems buvo įteikta saugaus eismo priemonių: liemenių, krepšelių. Neliko be dovanų ir kiti – gavo lankstinukų arba atšvaitų.
Kelionės po Aukštaitijos nacionalinį parką pradžių pradžia – Palūšės kaimas, įsikūręs ant Lūšių ežero kranto. Lankytojų centro gidė pasakojo, kad Aukštaitijos nacionalinis parkas unikalus savo ežeringo kalvyno kraštovaizdžiu, didele gamtos įvairove ir vienu seniausių Lietuvoje kultūriniu palikimu. Parke tyvuliuoja giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras. Iš viso jame yra 126 ežerai. Čia aptinkama daugiau kaip 4,5 tūkstančio augalų, grybų ir gyvūnų rūšių, iš kurių 195 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Ežerų kraštas formavo savitas šiame krašte gyvenusių žmonių tradicijas. Sužinojome apie senuosius ir dabartinius žvejybos būdus, apie sielių ir karvių plukdymą. Jauniausi ekskursijos dalyviai susidomėję centre treniravosi „gaudydami“ žuvį.
Pasiklausę apie Aukštaitijos nacionalinį parką, patraukėme apžiūrėti Palūšės ir daugiau apie ją sužinoti.
Palūšės medinė bažnyčia su varpine pastatyta 1750 m. Kunigas Juozapas Baziliauskas nuosavoje, iš tėvų paveldėtoje žemėje pastatė šv. Juozapo, savo globėjo, medinę bažnyčią. Istorija byloja, kad vienintelis statyboje naudotas instrumentas buvo kirvis. Aštuonkampė varpinė, primenanti lietuvių senovinių medinių pilių sargybos bokštą, yra vienintelė tokia Lietuvoje. Medinės Palūšės atvaizdą galima atrasti ant dabar jau nebenaudojamos vieno lito kupiūros.
Apžiūrėję bažnyčią ir prie jos augantį 400 m. senumo Palūšės ąžuolą patraukėme prie pilkapio ekspozicijos ir akmens amžiaus būsto. Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje gausu senovinių, pilkapiais vadinamų kapaviečių. Įrengiant Palūšės ekspoziciją remtasi vieno iš jų radiniais. Maketas vaizduoja žalvario amžiaus (V–VI a.) kapavietę. Šalia stovi akmens amžiaus būsto rekonstrukcija pagal Kretuono apylinkių archeologinius radinius. Būtent Kretuono apylinkėse aptiktos gyvenvietės laikomos seniausiomis Lietuvoje.
Iš Palūšės skubėjome į Strigailiškių kaimą, kur dalyvavome edukacinėje šakočio kepimo programoje. Galėjome apžiūrėti šakočių muziejaus ekspoziciją, nusifotografuoti prie aukščiausio Lietuvos šakočio, išgirsti pasakojimą apie šakočių kepimo tradicijas Lietuvoje ir užsienyje. Stebėjome, kaip malkomis kūrenamame židinyje kepamas raguolis, sužinojome daug kepimo subtilybių ir paslapčių. Galiausiai ir patys tapome šakočių kepėjais, ragavome savo kepinių. Papietavę patraukėme aplankyti Medžiukalnio šaltinio. Pasakojama, jog užtenka išgerti vieną stiklinę šaltinio vandens ir visą dieną nejunti nei troškulio, nei alkio. O ekstrasensai tvirtina, kad vanduo turi daug teigiamos energijos. Visi ragavome šalto šaltinio vandens.
Stabtelėjome pasigrožėti Trainiškio ąžuolu – tikru galiūnu, sulaukusiu 800 metų. Jo kamieno apimtis – 6,1 m, o aukštis – 23 m. Šis ąžuolas mena pagonybės laikus, kai Lietuvoje ošė ištisos šventų ąžuolų giraitės. Pabandėme šį galiūną apkabinti. Toliau kelias vedė iki Ginučių. Mums papasakojo, kad Ginučių vandens malūnas – vienintelis iš šešių parke esančių vandens malūnų, išsaugojęs autentišką įrangą. Jis veikė iki 1968 m. Jame ne tik miltus malė. Metalinės turbinos jėgą Ginučių kaimo gyventojai naudojo elektros gamybai. 1978 m. parko administracija restauravo malūną: perstatė sienas ir perdengė stogą. Dabar malūnas saugomas valstybės kaip XIX a. technikos paminklas. Ekspozicija malūno antrame aukšte pasakoja apie duonos kelionę. Muziejuje susipažinome su išlikusia senovine malūno įranga, išgirdome apie malūne gyvenusio velnio išdaigas, pasigrožėjome tautodailininko tapybos darbais, atspindinčiais vandens malūno istoriją ir legendas.
Sakoma, kad pirmą kartą apsilankiusieji malūne turi būtinai išsimaudyti prie užtvankos po krentančio vandens srove – tai lyg savotiškas ritualas. Ir Sodelių kaimo bendruomenės nariai norėjo laikytis šio ritualo, vieni maudėsi po krintančiu vandens srove, kiti nors pabraidė po vandenį.
Pailsėję, išsimaudę nutarėme pažvelgti į šį ežeringą kraštą iš aukščiau. Pirmiausia įkopėme į Šiliniškių apžvalgos bokštą. Telekomunikacijos bokštas pastatytas 2004 metais, jo aukštis – 60 m. Iš 30 m aukštyje įrengtos apžvalgos aikštelės galima apžvelgti tyvuliuojančius aplink ežerus, siūbuojančius miškus.
Akmens amžiaus gyvenviečių, pilkapynų, piliakalnių Aukštaitijos nacionaliniame parke išties gausu. Vieną iš jų – Ginučių piliakalnį, 9–12 a. archeologijos paminklą – apžiūrėjome ir mes. Manoma, jog čia stovėjusi garsioji Linkmenų pilis, H. Vartbergės aprašyta dar 1373 m. Ant piliakalnio stovi paminklinis akmuo, bylojantis, kad prieš karą čia lankėsi prezidentas Antanas Smetona.
Eidami vingiuotu takeliu per pušyną, gėrėdamiesi tolumoje tyvuliuojančiais ežerais, pasiėmę po akmenuką patraukėme iki paskutinės šią dieną numatytos aplankyti vietos – Ladakalnio.
Sakoma, kad užneštas ant Ladakalnio ir padėtas po ąžuolu akmuo išpildo norus. Ladakalnis – 176 m virš jūros lygio kalnas, stūksantis Šiliniškių gūbrio kalvų grandinėje, kuri lyg pašiaušta drakono ketera nutįsta į abi puses kiek tik užmato akys.
Manoma, kad ant šio kalno buvo aukojamos aukos baltų gyvybės deivei Ladai – didžiajai Motinai, viso pasaulio gimdytojai. Nuo šio kalno atsiveria nuostabi panorama: matosi net 6 ežerai. Ladakalnis paskelbtas geomorfologiniu gamtos paminklu. Pasigėrėję vaizdais, nusifotografavę prie ąžuolo, atsisveikinome su Aukštaitijos nacionaliniu parku. Grįždami namo dalinomės įspūdžiais ir kūrėme planus, kur vėl keliausime. Smagu pamatyti Lietuvą, daugiau apie ją sužinoti.
Sodelių kaimo bendruomenės pirmininkė Vaida SARAPIENĖ
