Smuiko ir fortepijono bendravimas

Jaunos, žavios, talentingos. Taip pirmadienį po koncerto smuikininkę Ievą Paukštytę ir pianistę Eglę Andrejevaitę apibūdino panevėžiečiai. Atlikėjos, keliaujančios su savo koncertu per šalį, džiaugėsi, kad klasika žmones vis dar jaudina ir jie noriai pasineria į muzikos garsus.

Prikaustė dėmesį

Išsiilgusių klasikinės muzikos klausytojų ausis nudžiugino smuikininkės I.Paukštytės ir pianistės E.Andrejevaitės koncertas. Atlikėjos panevėžiečiams pabandė parodyti, kuo gyvena pasaulis.

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolvenčių kamerinės muzikos koncertas „(Ne)pažinti kalbėjimai smuikui ir fortepijonui“ abejingų nepaliko. Merginos pasakojo, kad koncerto programos idėja kilo išgirdus šiuolaikinio amerikiečių kompozitoriaus, trijų „Grammy“ apdovanojimų laimėtojo Džono Corigliano kūrybą.

„Tai visiškai kitokia, į nieką nepanaši, savyje priglaudžianti dabarties pasaulį – tokios mintys atėjo išgirdus šio kompozitoriaus Sonatą smuikui ir fortepijonui. Pradėjus domėtis unikalia muzikos kalba kuriančio italų kilmės amerikiečio kūryba, paaiškėjo, kad Lietuvoje jo kūriniai skamba itin retai, mūsų klausytojai dar nėra susipažinę su šiuo metu pasaulyje „ant bangos“ esančio kompozitoriaus muzika“, – atskleidė pašnekovės. Merginos prisipažįsta neradusios ir jokios informacijos, kad kas nors būtų atlikęs ir vieną ankstyvųjų jo kūrinių – Sonatą smuikui ir fortepijonui. 1964 metais už šį kūrinį kompozitoriui buvo paskirta festivalio „Two Worlds“ premija.

Premjerų ciklą pratęsė taip pat pirmą kartą Lietuvoje skambantis kūrinys – anglų kompozitoriaus Viljamo Valtono Sonata smuikui ir fortepijonui. Muzikos kritikai išskiria šią sonatą kaip ypatingos XX a. romantinės lyrikos, eleginio liūdesio ir optimizmo kupiną opusą.

Be naujai atrandamų, dar nepažintų muzikinių sąskambių, panevėžiečiai išgirdo ir Benjamino Briteno bei šiuolaikinės muzikos pasaulyje dabar itin populiaraus estų kompozitoriaus Arvo Perto kūrinius smuikui ir fortepijonui. Eglė prisipažįsta norėjusi skambinti ką nors įdomaus, negirdėto, naujo, priartinti klausytojus prie to, kuo gyvena pasaulis.

Klasikinė muzika reikalinga

„Kai baigiau Muzikos ir teatro akademiją, kad per daug neatsipalaiduočiau, paskambinau Eglei ir pasiūliau kartu koncertuoti. Viskas išėjo spontaniškai“, – apie tai, kaip pradėjo groti kartu, pasakoja I.Paukštytė. Merginos tikina neturinčios daug laiko repetuoti. Eglė prasitaria, kad Ieva užsienyje dirba ir mokosi, todėl, kai būna Lietuvoje, turi visur suspėti.

Pašnekovės džiaugiasi, kad klasikinė muzika žmonėms reikalinga, jie noriai jos klausosi.

„Tenka pripažinti, kad į mūsų koncertus susirenka daugiau vyresnės kartos klausytojų. Kas domisi, tikrai atranda šią muziką. Kita vertus, džiugu, kad ir jauniems žmonėms klasikine muzika nėra svetima“, – sako Ieva.

Kaip pasakoja merginos, jas labai nustebino, kad Kernavėje susibūręs savas klasikinės muzikos mėgėjų kolektyvas.

„Labai šaunu, kai po koncerto žmonės aptaria, bendrauja, kalbasi, kas buvo įdomu. Buvo net šeimų su mažyliais. Nuostabu, kai kelerių metų vaikai įdėmiai klausosi, o kūdikiai, skambant klasikinei muzikai, miega tėvams ant rankų. Vadinasi, viskas priklauso, kaip publika auginama“, – džiaugiasi merginos.

Dešimtys laimėjimų

Smuikininkė I.Paukštytė baigė Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, prof. Ingridos Armonaitės-Galinienės smuiko klasę. Studijuodama dalyvavo ir prizines vietas laimėjo net keliuose respublikiniuose ir tarptautiniuose smuikininkų konkursuose. Nuo 2006 m. Ieva yra „Grammy“ laimėtojo, kamerinio orkestro „Kremerata Baltica“ narė. Darbą šiame kolektyve ji derina su smuiko magistro studijomis Hamburgo aukštojoje muzikos ir teatro mokykloje.

Pianistė E.Andrejevaitė – Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventė. Ji – ypač universali, jautri ir ryški koncertmeisterė. Dešimties tarptautinių bei respublikinių konkursų laureatė bendradarbiauja su I.Mikaite, M.Bačkumi, J.Gediminaite, M.Zimkumi, I.Prudnikovaite bei kitais Lietuvos instrumentininkais bei vokalistais, visuomet atsiskleisdama kaip įdomi partnerė ir meistriška pianistė.

Pagrindinis žaislas – smuikas

Ieva prisipažįsta, kad nuo mažens jai nekilo abejonių, kokiu keliu pasuks. Augusi smuikininkų šeimoje, atlikėja juokiasi, kad jai mieliausias žaislas buvo smuikas.

„Abu tėvai muzikantai. Buvo akivaizdu, kad ir aš linkusi į muziką. Visai šeimai ji buvo suprantama kalba“, – sako I.Paukštytė.
E.Andrejevaitė pasakoja, kad ją į mokyklą nuvedė mama.

„Nuo mažens mėgau dainuoti, todėl mama nutarė, kad reikia patikrinti, ar iš manęs kas nors išeis. Ji nuvedė mane į menų mokyklą, į ją lengvai įstojau. Tačiau aš ilgai, maždaug iki devintos klasės, galvojau, kad mano amžiaus vaikai visi eina į tokias mokyklas“, – šypsosi pianistė.

Skiriasi požiūris

Talentingos muzikantės kol kas nesiryžta kalbėti apie ateitį, tačiau neatmeta galimybės, kad gali pakelti sparnus, kaip ir daugelis talentingų šalies žmonių.

„Aišku, būtų gerai rasti aukso viduriuką, kad galėtume čia kurti savo ateitį ir kartu išvažiuoti pakoncertuoti į užsienį, tačiau viskas dar prieš akis“, – atvirai kalba merginos.

Ieva neslepia, kad kol kas jai svarbiausia pabaigti mokslus. Pašnekovė palygina mokslus Lietuvos universitete ir Vokietijos. Pasak jos, ten jaunimas labai rimtai žiūri į ateitį.

„Ten kitokia mokymosi sistema: nėra prievartos, niekas nieko negano. Mūsų dėstytojai iki šiol rūpinasi, kad studentai lankytų paskaitas, laiku atsiskaitytų. Užsieniečiams tai atrodo savaime suprantamas dalykas: jei jau įstojo mokytis, vadinasi, žino, ko nori, kas rūpi ir dėl ko jie tai daro. Užsienio studentai stengiasi maksimaliai paimti iš paskaitų viską, ką gali“, – tikina magistrantė. Ten, pasak jos, studentai sąmoningai viską daro.

„Ten studentams dėstytojai nieko nesakys, jei jie neateis į paskaitas keletą kartų. Tačiau reikia viską atsiskaityti, nėra perdėto kontroliavimo, visi rimtai žiūri į savo pasirinktą kelią“, – tikina pašnekovė.

Smuikininkė pažymi, kad studentai ateina pasiruošę, domisi savo specialybės dėstomais dalykais. Merginos teigimu, taip veikiausiai yra dėl to, kad studentai supranta patys esantys už save atsakingi.

„Tikslo siekimo ir stropumo lietuviams trūksta. Jiems užtenka, kiek gamtos duota: pagroja pusvalandį, ir jau gana, o ten studentai daro viską, kad išpeštų maksimumą“, – pabrėžia smuikininkė.

Vaida REPOVIENĖ, Sekunde.lt

Bendrinti šį straipsnį

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

- Advertisement -
Ad image
- Advertisement -
Ad image