Berčiūnų pašonėje esančio Smiltynės viensėdžio senbuvė, 77-erių Birutė Suvaizdienė jau beveik metus glaudžiasi lauko virtuvėlėje.
Senjorei teko išgyventi net du gaisrus. Kai prieš pusę amžiaus liepsnos sunaikino senovinę dviejų galų gryčią, šeima persikėlė gyventi į klėtį. Šiųmetę gegužę ir šią pasiglemžė ugnis.
Po lova – bulvių maišas
B. Suvaizdienė apgailestauja, kad iš didžiulės jos vaikystės sodybos – nemenkos trobos bei daugybės ūkio statinių, liko tik palaikiai sandėliukai ir lauko virtuvė. Šioji, pavadinama dar ir viraline, jau kurį laiką yra Birutės namai.
„Nors Panevėžys nuo Smiltynės – ranka pasiekiamas, aš ir užaugau, ir pirmagimio susilaukiau, kai mūsų namuose dar nebuvo elektros. Pamokas ruošdavau, sūnų sūpavau prie žibalinės lempos. O štai dabar, po dviejų gaisrų, išplėtus lauko virtuvę, turiu šildomąsias grindis, didžiulius langus per visą sieną. Ar ne poniškas mano gyvenimas?“ – optimizmo nepraranda B. Suvaizdienė.
Viralinės priestatėlis, kuriame nedidukas kambarėlis su šildomosiomis grindimis ir didžiuliais langais, dar tik įrengiamas.
Tad Birutei šiuo metu tenka miegoti kelių kvadratinių metrų patalpoje, plona lentų siena atskirtoje nuo lauko virtuvės.
Ji juokauja, kad viskas vietoje: po lova – bulvių maišas, čia pat ir kitos po stogu suneštos daržų gėrybės.
Tokiuose namuose B. Suvaizdienei draugiją palaiko šunelis Juodulys ir keturios katės.
Kieme kapstosi vienuolika vištų.
Ji pasakoja dar visai neseniai turėjusi nemažą gyvulių ūkį, melžusi net keturias karves.
Bidonais apkabinėjusi dviratį, kelis kilometrus mindavo į Panevėžį parduoti pieno.
„Nebeturiu sveikatos nei karvių laikyti, nei dviračio minti. Pamelžti dar galėčiau, bet kiek šieno gyvuliams reikia žiemai priruošti! Tad dabar ne aš vežu pieną parduoti, o geri žmonės ir pieno, ir kitų maisto produktų man atveža iš Panevėžio“, – pasakoja Birutė.
Tai sakydama, ištiesia drebančias, nudirbtas rankas. Po gaisro gegužės viduryje rankos ėmė drebėti taip, kad ir šaukštą tapo sunku nulaikyti.
Nepavyko surinkti 112
Gaisras B. Suvaizdienę užklupo lauko virtuvėje kepant kotletus.
„Buvo taip, kad kepu tuos kotletus, ir staiga elektra dingo. Bėgau į trobą, kuri perstatyta iš buvusios mano vaikystės klėties, sakau, gal saugiklius išmušė, pažiūrėsiu. Vos tik pravėriau duris, žiūriu, sieną, prie kurios stovėjo šaldytuvas, laižo liepsna“, – baisiąją gegužę prisimena Birutė.
Ji suvokė, kad reikia skubiai šauktis pagalbos.
„Čiupau telefoną, bet kas iš to. Rankos iš išgąsčio taip ėmė drebėti, kad to nelaimingo 112 numerio niekaip nesurenku. Badau aparatėlio skaičiukus, bet paspausti reikalingų nepataikau“, – nelaimės minutes prisiminė padegėlė.
Laimei, atbėgo netoliese darbavęsis vyriškis, jis ir iškvietė pagalbą.
„O aš tuo metu atsisėdau kieme ant suolo. Pamenu, žiūriu į gaisrą, bet net verkti negaliu. Rankos dreba, žadą man užėmė“, – pasakoja B. Suvaizdienė.
Nors skubiai atvykę ugniagesiai darbavosi iš peties, pastato išgelbėti nebepavyko.
Užgesinus gaisrą iš namo liko degėsių krūva.
„Kiek visko iš to, kas buvo užgyvena, bet sudegė, kaimynas išvežė į sąvartyną!“ – sako Birutė.
Po gaisro apdegę namo rąstai išardyti, nuplėštos taip pat gerokai apdegusios lentos.
Išgriauti ir buvę netvirti pamatai.
Užtat, pasak B. Suvaizdienės, dabar turi nemažai malkų – gaisro liekanų. Jas kūrenant šyla viralinės priestatėlio šildomosios grindys.
Gaisras kilo nuo degančios žvakės
Ekspertai nustatė, kad Birutės namus pasiglemžęs gaisras kilo dėl pasenusios elektros instaliacijos.
„O va prieš penkiasdešimt metų mano namai užsidegė nuo žvakės“, – prisimena B. Suvaizdienė.
Gyveno ji tuomet dviejų galų troboje, kurioje nebuvo elektros.
Gaisras kilo, kai viename trobos gale Birutė sukosi su pusantrų metų sūneliu, kitame gale žaidė trumpam vieni palikti į svečius atvykusių giminaičių vaikai.
Jie ir padegė namus.
Laimei, vaikus pavyko išgelbėti.
Vyresnysis berniukas tuomet papasakojo, kad mažasis broliukas pametė čiulptuką, tad jis, pasiėmęs žvakę, po lova palindo jo ieškoti. Nuo žvakės liepsnos užsidegė šiaudų čiužinys, šokusi ugnis supleškino ir visą namą.
„Buvo sausio pradžia. Pamenu, išbėgau per gaisrą iš namų basa, rankose – pusantrų metų sūnelis. Per sumaištį kažkas padavė man savo batus, o pats gaisrininkų viršininkas apsiautė kaži kokiu uniforminiu rūbu“, – nepamiršo du gaisrus išgyvenusi moteris.
Po gaisro Birutė su vyru Vytautu ir sūnumi persikėlė gyventi į sodyboje stovėjusią klėtį. Toji buvo be langų, teko juos įstatyti, sumūryti krosnį.
Jaunai Suvaizdžių šeimai teko kurtis iš naujo.
Norėjo sušelpti bažnyčią
Visas Birutės gyvenimas bėga Smėlynės viensėdyje.
Čia gimė, lankė netoliese stovėjusią Berčiūnų pradinę mokyklą.
Pagrindinė mokykla buvusi taip pat netoli, šalia kelio, vedančio link vandens valymo įrenginių.
Iš pradžių Birutė dirbo krovike, vėliau – elektrike. Šios profesijos išmokusi iš sutuoktinio, tad abu ir buvo cukraus fabriko elektrikai.
B. Suvaizdienė skaičiuoja gaunanti 520 eurų pensijos ir tvirtina, kad tiek jai užtenka išgyventi.
Tokia suma susidaro prie senatvės pensijos pridėjus dar ir tremtinio našlės pinigus.
Su vyru jųdviejų pragyventa tik kiek mažiau nei 50 metų – iki auksinių vestuvių pritrūko pusantrų metų.
Likimo išbandymus oriai atlaikanti senjorė ne tik nesiskundžia gyvenimu, bet dargi nori ir pati dalintis.
„Per adventą laukiau kalėdoti atvyksiančio Naujamiesčio klebono Sauliaus Kumelio. Lauko virtuvėje, kur gyvenu, uždegiau žvakę, padėjau 50-ies eurų auką bažnyčiai. Bet aplankęs kunigas tik pažiūrėjo į mano auką, o ant tų mano eurų padėjo dar tokį pat 50 eurų banknotą“, – pasakoja Birutė.
Anot pašnekovės, S. Kumelis – ne vienintelis jai padėjęs dvasininkas.
Tuoj po gaisro, dar pavasarį vieną, paskui ir dar kitą kartą jos namus aplankė kunigas Algirdas Dauknys, abu sykius sušelpė 50 eurų.
Šis dvasininkas organizavo ir rinkliavą, geri žmonės aukojo Birutei ir drabužių, ir patalynės.
Gavo B. Suvaizdienė ir lovą, kurią šiaip ne taip įbruko į viralinės pakraštį. Suaukojo geri žmonės padegėlei pinigų, paramą skyrė ir Panevėžio rajono savivaldybė.
O dabar B. Suvaizdienė gyvena Naujųjų laukimo nuotaikomis. Svarsto, kad sutiksianti juos su savuoju Juoduliu bei katėmis, žiūrės naujametines televizijos laidas.
„O jau gegužę, kai bus praėję metai po antrojo gaisro, turėčiau įžengti į sutvarkytą viralinės priestatą. Žiūrėsiu į gyvenimą pro didelius jo langus“, – šypsosi optimizmo neprarandanti senjorė.
