Slaugytojos vitaminai – kūryba

Slaugytojos darbas – širdžiai, švenčių dekoravimas ir floristika – sielai. Panevėžietės, keturių vaikų mamos Dianos Vaižmužienės kasdienybė laviruoja tarp dviejų, rodos, visiškai skirtingų pasaulių – klinikos ir švenčių.

Tačiau ji sako, kad viskas gyvenime susiję.

Kai gyvenimo ritmas sulėtėja ir atsiranda daugiau laiko sau, atsiveria naujos galimybės.

Taip nutiko ir bendrosios praktikos slaugytoja jau tris dešimtmečius dirbančiai Dianai Vaižmužienei. Jos kūrybinis kelias į šventinių erdvių dekoravimą, o dabar ir į floristiką, prasidėjo visai netikėtai – nuo pačios sukurtų gimtadienio dekoracijų.

D. Vaižmužienė pamena, jog gyvenime galvojo tapti daug kuo, tik ne slaugytoja. Tačiau likimas, įsitikino pati, mėgsta papokštauti.

Jos amžinatilsį mama buvo slaugytoja, tais laikais vadinta medicinos sesele, sesuo – taip pat. O Diana kartojo būsianti bet kas, tik ne slaugytoja.

Kai D. Vaižmužienei atėjo metas rinktis savąjį kelią, ji ėmė žvalgytis į maisto technologijos pusę.

Neįstojo – neišlaikė chemijos egzamino.

„Grįžau namo nukabinusi nosį. Pamaniau, dabar jau ieškosiuosi bet kokio darbo. Buvau pasiruošusi viskam. Bet mama atnešė laikraštį, kuriame buvo skelbimas, ir sako: žiūrėk, nesurinko slaugytojų grupės Panevėžyje, gal nori pabandyti?“ – pamena pašnekovė.

Diana liko kategoriška: slaugytoja ji nieku gyvu nedirbs.

Visgi mamai kažkaip pavyko įkalbėti dukrą bent pabandyti.

„Ir ką, nuvažiavau, pabandžiau. Mūsų atvyko dvidešimt, o atrinko penkias, tiek buvo likę laisvų vietų“, – prisimena Diana.

Baigusi tuometę Panevėžio A. Domaševičiaus medicinos mokyklą, šį darbą D. Vaižmužienė dirba jau virš trisdešimt metų.

Pradėjusi gimtojo Kupiškio ligoninės Traumatologijos skyriuje, dabar pacientus pasitinka nedidelėje, jaukioje privačioje klinikoje Panevėžyje.

Didžiausia dovana šiame darbe, pasak jos, – kolektyvas.

Su kolegėmis derina grafikus, kad spėtų ir šventes papuošti, ir pacientais pasirūpinti.

„Man labai pasisekė, kad mane supa be galo daug gerų žmonių“, – šypteli Diana.

Išmoko negyventi kitų ligomis

Kol neturėjo šeimos, D. Vaižmužienė sako gyvenusi kitų žmonių bėdomis: galva nuolatos buvo apkrauta mintimis, kam ką skauda, kaip galima padėti, ką dar galėtų padaryti.

„Po to, galbūt kaip kiekvienoje profesijoje, apsitrini ir pačiai nebe taip skauda. O dabar, tiek laiko dirbdama slaugytoja, galiu pasakyti, kad dėl daugumos bėdų žmonės patys kalti. Kaltas gyvenimo būdas, nieko nedarymas dėl savęs, ieškojimas tos stebuklingos ropelės“, – pastebi Diana.

D. Vaižmužienei slaugytojos darbas dovanojo išties daug pamokų.

„Kiekviena profesija moko, ko dar nežinai, bet iš santykių, iš bendravimo pusės aš tuos pamatus jau turėjau. Atjautos man ir taip, manau, netrūko“, – svarsto Diana.

Ši profesija, sutinka D. Vaižmužienė, nėra lengva.

Būna dienų, kai pavargsta nuo žmonių lūkesčio. Bet kartu tai darbas, primenantis, kas išties svarbu. Apie laikinumą. Apie rūpestį. Apie dėmesį kitam.

Diana pasakoja, kad žmonės dažnai imasi keisti gyvenimo būdą tik tada, kai jau būna per vėlu – kai liga jau užklupo.

„Kodėl pradedame keisti gyvenimą, kai susergame? Kodėl nekeičiame, kol dar nėra blogai? Juk iki tos ligos mes jau kažką ne taip darėme“, – svarsto ji.

Savo vaikams Diana nuolat kartoja: „Nėra problemos, kurios negalima išspręsti. Vienintelė neišsprendžiama problema – mirtis.“

Kuria grožį akims

Kai nesisuka klinikoje, D. Vaižmužienė dekoruoja įvairias šventes – nuo krikštynų iki vestuvių, rengia išvažiuojamuosius piknikus.

Šis pomėgis itin mielas širdžiai, nes padėjo išlaisvinti kūrybinę gyslelę.

Nors idėjų šiandien pilnas internetas, ji žino, kad neįdėjus nieko savo, neišeis pasiekti širdžių.

„Dabar informacijos tiek daug, kad, rodos, tik atsisėsk ir dėliokis – ko tik nori, viską rasi. Žiūri „YouTube“, „Pinterest“, skaitai, ieškai – pilna visko. Bet vis tiek kiekvienas turi įdėti kažką savo. Lygiai kaip su sriuba – visi verda iš tų pačių produktų, bet skonis vis tiek kiekvieno skirtingas. Taip ir su dekoru – nepadarysi identiškai, kaip matei internete ar pas kokią konkurentę. Padarysi savaip, nes nenorėsi antro tokio dublio“, – aiškina dekoratorė.

Naujo pomėgio pradžia žymi Dianos penkiasdešimtmetį, kuriam dekoracijas kūrė pati jubiliatė.

Kadangi jos gimtadienis gruodį, derino kalėdinę tematiką su gimtadienio nuotaika.

Sužavėti svečiai nenustojo vienas per kitą klausinėti, koks dekoratorius šitaip dailiai pasidarbavo.

„Vis atsakydavau, kad pati. Pamaniau, jei užkabino kitus, gal verta pabandyti. Pradėjau visiems siūlytis: gal galiu padėti. Vienas dalykas, kuris iš tikrųjų ir stumia į priekį, kad aplinkui yra labai daug palaikančių žmonių“, – dėkinga Diana.

Pavergė karališka gėlė

Nauja D. Vaižmužienės aistra – puokščių kūrimas. Gimtadienio proga vaikai mamai padovanojo floristikos kursus.

Penkis savaitgalius iš eilės Diana važinėjo į Vilnių mokytis apie užburiantį gėlių pasaulį.

Nuo vaikystės jai pati gražiausia gėlė yra kalija.

„Pirmasis susidūrimas su šia gėle, manyčiau, yra tėvų vestuvių nuotraukos. Po to sužinojau, kad mane tėtis pasitiko su kalijomis. Anksčiau tiek gėlių nebūdavo, o kalijos tuo laiku netgi žiemą pražysdavo“, – pasakoja dekoratorė.

O ir dabar D. Vaižmužienė negali nesižavėti viena populiariausių gėlių. Kalijos stebina rūšių, spalvų, formų gausa.

„Kai kam kalijos laidotuvių gėlės, o man jos karališkos“, – šypsosi Diana.

Vaikų džiaugsmas

Kūrybiškumas, D. Vaižmužienės manymu, duotybė – arba matai, arba ne.

„Vienose floristikos dirbtuvėse visos dalyvės turėjome tas pačias gėles, bet rezultatas – visiškai skirtingas, nes matome skirtingai. Man labai patinka pasakymas, jog skonis draugų neturi. Tai, kas man gražu, kitam gali būti visai nepriimtina“, – sako Diana.

Panevėžyje, pastebi pašnekovė, kuriančių ir savo kūryba besidalijančių yra labai daug, todėl ir konkurencija – milžiniška.

Visgi dekoratorė įsitikinusi – kokybė visada ras kelią.

„Natūralu, žmonės nori gerai gyventi. Yra visko – kai kas daro kokybiškai, kai kas tik pigiai. Bet jei nori padaryti pigiai, o dar gražiai ir kokybiškai – nieko nebus. Vis tiek turi investuoti. Aš sakau, kad mano atlyginimas kol kas dengia mano hobį, nes nieko neturėdamas nieko negali pasiūlyti.

Juk nepadėsi vienos žvakidės ant stalo“, – juokiasi Diana.

Dažniausiai Dianai tenka dekoruoti vaikų šventes, tad mažuosius, pastebi ji, nustebinti sunkiausia. Bet pavyksta.

„Kartais net nebespėju savo darbo nufotografuoti – vaikai pribėga, tyrinėja. Tada supranti, kad pavyko kažką įdomaus sukurti. Juk jei numesi jiems krūvelę balionų, bus neįdomu. Vaikams reikia grožio – lygiai taip pat kaip mums, suaugusiems“, – įsitikinusi Diana.

Gyvenimo centre – šeima

Dianos didžiausias gyvenimo variklis ir vidinės pusiausvyros palaikytoja yra šeima – keturi vaikai – Ernestas, Faustas, Timonas, Atėnė ir vyras Vaidas.

„Švenčių dekoravimas, balionų kompozicijos, gėlių kompozicijos – viskas mano gyvenime atsirado dėl to, jog mane stumia vaikai. Mama, tu gali! Tu dar geriau gali!“, – pasakoja D. Vaižmužienė.

Anksčiau, augindama mažus vaikus, Diana jautėsi pavargusi, stokojo ne tik laiko, bet ir kūrybinės energijos, fantazijos.

Tačiau dabar, kai jie paaugo ir tapo savarankiškesni – o kai kurie ir spėjo užaugti – atsirado daugiau erdvės saviraiškai.

„Atsivėrė tai, kas nebuvo atsivėrę, kol auginau vaikus. Dabar tam yra ir laiko, ir palaikymo, ir pagalbos“, – sako D. Vaižmužienė.

Vaikai ne tik jos stiprybės šaltinis, bet ir didžiausi pagalbininkai – padeda puošti švenčių erdves, fotografuoja.

„Savimylos nėra laimingi. Jų pasaulis yra labai siauras – tik „aš“ ir nieko daugiau.“

D. Vaižmužienė.

„Jeigu viską darau viena – nespėju, o kai komanda sava – daug lengviau“, – šypsosi Diana.

Daugiavaikė mama dėkinga atžaloms, jog ją visą gyvenimą moko kantrybės, verčia tobulėti, domėtis, siekti.

„Su kiekvienu vaiku iš naujo mokaisi – nėra taip, kad vieną užauginai ir jau viską žinai. Be vaikų viskas būtų kitaip“, – svarsto D. Vaižmužienė.

Keturių atžalų susilaukusi mama sako, jog auginti tokį būrį jai su vyru nebuvę labai sunku.

Ji jau įsitikino: kuo daugiau šeimoje vaikų – tuo lengviau tėvams.

„Vyresnėliai labai daug padėjo rūpintis mažaisiais. Ir tai, kad mes esame tas vienas kumštis, yra visų mūsų indėlis, ne tik mano. Pamenu, kai pasakiau vaikams, kad laukiuosi mažosios, kad jie bus jau keturi, sūnus sureagavo: mama, kaip gerai, viską daug lengviau dalinti į keturias dalis nei į tris“, – juokiasi Diana.

D. Vaižmužienė juokauja esanti negera ir šiek tiek laisvamanė mama. Ji ne iš tų, kuri atžalas kontroliuotų.

„Aš jų nespaudžiu, jie patys žino, kad patys turi stengtis, kad jie mokosi dėl savęs, o ne manęs. Ir viskas dėl jų, manau, yra gerai. Jie puikiai mokosi, patys puikiai tvarkosi“, – sako Diana.

Meilės mainai

Paklausta, kas jai yra laimė, D. Vaižmužienė atsako labai paprastai: ji susideda iš abipusių mainų.

„Meilė, draugystė, supratimas šalia esančių. Bet, manau, viskas prasideda nuo mūsų pačių. Tas centras, aplink kurį viskas sukasi, esame mes. Jei būsi piktas, nedraugiškas, pats nemokėsi mylėti, tai kas tave mylės? Kai myli kitus, jie myli tave – tai yra atgalinis ryšys“, – mano Diana.

Šiandieninė visuomenė bando įteigti, kad svarbiausia gyvenime yra mylėti save, bet Diana su tuo nesutinka. Svarsto, jog tikrai nereikėtų savęs permylėti.

„Savimylos nėra laimingi, nes jie myli tik save. Jų pasaulis yra labai siauras – tik „aš“ ir nieko daugiau“, – šypteli pašnekovė.

Mamos palikimas

Nuo pat vaikystės D. Vaižmužienės rankos įdarbintos. Juokauja, kad turbūt nėra tokio rankdarbio, kurio nebūtų išbandžiusi.

Mezgė, užsiėmė dekupažu, kūrė šiaudinius sodus vestuvėms.

Ji svarsto, jog norą semti gyvenimą pilna sauja, domėtis, mokytis kažko naujo atsinešusi iš mamos. Nors ji mirė jauna, bet spėjo palikti Dianai išties daug.

„Mama augino mus tris viena ir, atrodo, viską mokėjo. Mokėjo pasodinti, užauginti, mokėjo mus, vaikus, surikiuoti. Atrodo, jog jai savaime viskas išeidavo. Niekada nemėgau kelti sau uodegos, bet, galvoju, dabar esu šiek tiek panaši į ją“, – šypsosi D. Vaižmužienė.

Diana ne kartą įsitikino, jog gyvenime labai svarbi yra pusiausvyra, kad netektų perdegti.

Tačiau moteris juokiasi: net ir per daug išbarsčius save, ji turi kas labai greitai „subarsto“ ją atgal.

„Turiu tokių chebrantų namuose, kurie neleidžia užsisėdėti: mama, reikia ir viskas! Mano šeima kaip vienas kumštis. Dabar ji dar ir pagausėjo. Prisijungė vyresnėlio sūnaus draugė Samanta. Todėl sakau, kad jau seniai esame nebe šeši šeimos nariai, o visi septyni“, – šypsosi Diana.

Ir ji nieko prieš, jog ta gausi šeima ir dar padidėtų.

„Mano vaikai kartais juokais mane pagąsdina, kad irgi turės po keturis vaikus. Ir gerai, sakau, vietos visiems užteks! Mes tikrai labai džiaugsimės“, – šypsosi D. Vaižmužienė.

Dinci Deco

Asmeninio archyvo nuotraukos