Slaptieji KGB archyvai: nuo sovietinės baimės iki Sąjūdžio tiesos

Sovietmečiu KGB archyvai Lietuvoje buvo tokia pat neįveikiama tvirtovė kaip ir pati sistema. Įslaptinti, neprieinami, saugomi struktūrų jie formavo valstybės baimės ir kontrolės mechanizmą.

Tačiau prasidėjus tautiniam atgimimui visuomenė pareikalavo to, kas iki tol atrodė neįmanoma: perimti šiuos archyvus, išslaptinti informaciją ir pagaliau sužinoti, ką slepia daugelį dešimtmečių kurta propaganda.

Tai buvo sunkus procesas – dažnai primenantis detektyvą, rizikingas, kupinas akistatų su tais, kurie nenorėjo prarasti savo paslapčių.

Ir tik po 1991-ųjų metų rugpjūčio pučo Lietuva pirmą kartą realiai priartėjo prie galimybės sužinoti, kokį pėdsaką KGB paliko mūsų valstybės istorijoje, visuomenėje ir net šių dienų saugumo situacijoje.

Gaivinti cenzūros užgniaužtą tiesą

Sovietmečiu Lietuvos SSR valstybės saugumo komiteto (KGB) archyvai buvo įslaptinti ir paprastiems mirtingiesiems neprieinami.

Prasidėjus tautiniam atgimimui visuomenė ėmė reikalauti šiuos archyvus perimti valstybės žinion ir išslaptinti.

Tai pasirodė esąs sudėtingas procesas – net ir perėmus kai kurią medžiagą, informaciją dažnai tekdavo rinkti po kruopelytę.

Reikalavimas, kad visi Lietuvoje esantys archyvai atsidurtų valstybės jurisdikcijoje ir taptų prieinami visuomenei, buvo įrašytas ir į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio bendrąją programą.

1990 m. Lietuvos Aukščiausioji Taryba priėmė Archyvų įstatymą, įtvirtinusį valstybinį archyvų fondą kaip valstybės nuosavybę bei panaikinusį žinybinę dokumentų nuosavybę.

Tai reiškė, kad KGB archyvų dokumentai turėjo pereiti valstybiniam archyvų fondui.

Tačiau saugumiečiai neskubėjo atsisveikinti su slapta medžiaga.

Dalį slaptųjų dokumentų spėta išgabenti į sovietų sąjungą, kiti pradėti masiškai naikinti.

Reali galimybė Lietuvai perimti KGB bylas atsirado tik 1991-aisiais žlugus rugpjūčio pučui.

Buvo priimti Aukščiausiosios Tarybos sprendimai dėl KGB veiklos nutraukimo ir įsteigta Laikinoji tyrimo komisija KGB veiklai Lietuvoje ištirti.

Jai ir buvo pavesta perimti visą KGB padaliniuose esantį turtą, archyvus ir kitus dokumentus.

Aukščiausiosios Tarybos komisijos sovietų sąjungos KGB veiklai tirti 1991–1992 m. narys panevėžietis Povilas Urbšys pasakoja į Sąjūdį atėjęs panašiai kaip ir dauguma to meto žmonių.

Kai prasidėjo pirmieji mitingai Vilniuje, jis studijavo Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdiniame skyriuje ir dalyvaudavo Sąjūdžio renginiuose.

„Ta Vilniaus dvasia visus mus pagavo, sugrįžę iš jo irgi pradėjome burtis į Sąjūdžio grupes“, – prisimena jis.

Susikūrus Sąjūdžio Panevėžio iniciatyvinei grupei, pradėjo steigtis atskiros darbo grupės, sprendusios įvairius klausimus – nuo švietimo ir socialinių temų iki istorinės atminties.

P. Urbšys prisijungė prie istorinės atminties grupės – komandos, kurios užduotis buvo ne tik rinkti faktus, bet ir gaivinti užslopintą, sovietinės cenzūros užgniaužtą tiesą.

Peržengti baimės ribą

Istorinės atminties grupė ieškojo informacijos apie sovietines represijas, Lietuvos laisvės kovas, partizanų palaidojimo vietas, naikintus kapus, nuverstus paminklus.

Tai buvo lyg detektyvinis darbas, tik daug pavojingesnis.

„Vienas pirmųjų mūsų darbų buvo rinkti medžiagą apie 1940-ųjų birželį sovietų įvykdytus nusikaltimus, kai Panevėžyje buvo nukankinti gydytojai, gailestingoji seselė, prie Cukraus fabriko sušaudyti žmonės. Sovietinė propaganda skleidė melą, esą tai – nacių darbas“, – pasakoja P. Urbšys.

Negalima pamiršti, kad demaskuoti sovietų propagandinį melą sąjūdininkai ėmėsi dar tęsiantis sovietmečiui, kai už kiekvieną žingsnį prieš sistemą grėsė brangiai sumokėti.

Kiekvienam atėjusiam į Sąjūdį pirmiausia reikėjo peržengti savo pačių baimę.

Ne mažiau sunku buvo ir tiems, kurie ryždavosi prabilti apie patirtus nusikaltimus.

„Rinkdamas informaciją apie sovietų valdžios žvėriškumą jausdavai, kaip žmogus viduje kovoja pats su savimi. Jam reikėdavo peržengti tą pačią baimės ribą“, – sako P. Urbšys.

Sąjūdininkams pavyko surasti ir vieną svarbiausių liudininkų – žmogų, kuris buvo areštuotas kartu su medikais, iš gretimos kameros girdėjo jų kankinimus.

Tokie liudytojai gyveno tarp baimės ir pareigos.

Nutikdavo ir taip, kad sutikę liudyti prieš vaizdo kamerą, kitą dieną persigalvodavo. Buvo galima suprasti: jie jaučia ir KGB spaudimą.

Kiekvienas naujas liudininkas atsirasdavo beveik slapta. Kartais sąjūdininkus pasiekdavo koks raštelis. Kartais kas nors užsukęs į Sąjūdžio būstinę papasakodavo, kur ir ko ieškoti.

„Pabelsdavai į duris, o atidaręs jas į tave žiūrėdavo akys, pilnos dvejonių: kalbėti ar tylėti? Man atrodo, čia ir pasireiškė tikras Sąjūdžio autoritetas – žmonės juo pasitikėjo. O galiausiai kiekvienas turėjo sau atsakyti: ar likti melo pusėje, ar rinktis tiesą“, – prisimena P. Urbšys.

Dviese prieš karinius sunkvežimius

Pasak P. Urbšio, po 1990-ųjų kovo 11-osios vienas svarbiausių uždavinių buvo užkirsti kelią KGB bandymams slapta išgabenti iš Lietuvos savo archyvus.

Kartą į Panevėžio Sąjūdžio būstinę paskambinęs Gintaras Kerbedis pranešė: iš KGB kiemo, dabartinės Specialiųjų tyrimų tarnybos būstinės Vasario 16-osios gatvėje, pajudėjo dėžių prikrauti kariniai krovininiai automobiliai.

Įtarta, kad į Pajuostyje veikusį sovietų karinį dalinį išgabenamas KGB archyvas.

Sąjūdininkai nedelsdami apie tai informavo Aukščiausiosios Tarybos deputatą Egidijų Jarašiūną.

„Mes su laikraščio „Laisvas žodis“ redaktoriumi Arnoldu Simėnu sėdome į automobilį ir išlėkėme jiems užkirsti kelio. Dabar skamba kaip iš filmo: du žmonės vejasi KGB sunkvežimius. Bet tada tai atrodė natūralu. Buvo Sąjūdis – buvome jauni, energingi ir drąsūs“, – šypsodamasis prisimena P. Urbšys.

KGB sunkvežimius jie pavijo jau netoli karinio dalinio.

Tai, kas vyko po to, dabar skamba tarsi aštraus veiksmo filmo siužetas.

P. Urbšys pasakoja, kad teko KGB transportą stabdyti tiesiog ant kelio atsistojant priešais.

Pašnekovas pamena, kaip iš dalinio išbėgo būrys neginkluotų kareivių – greičiausiai gavę įsakymą dėl viso pikto stebėti, kas vyksta, ir prireikus įsikišti.

„Sustojo pirmas automobilis. Iš jo išlipo tuomečio Panevėžio KGB viršininko pavaduotojas Viktoras Deveikis ir priėjo prie manęs. Susigrūmėme. Jis bandė panaudoti imtynių veiksmą – teko į tai kažkaip atsakyti“, – pasakoja P. Urbšys.

Vis dėlto automobiliai su kroviniu praslydo į dalinį.

Vėliau, atvykus E. Jarašiūnui, Sąjūdžio žmonėms pavyko patekti į karinę teritoriją, tačiau ten jų laukė tik kruopščiai išdėliotos tuščios dėžės – tarsi nieko nebūtų buvę išgabenta.

Aptiko ginklų arsenalą

Po 1991 m. rugpjūčio 19–22 d. pučo Lietuvoje prasidėjo naujas etapas. Aukščiausiosios Tarybos iniciatyva visoje šalyje buvo sudarytos visuomeninės grupės, turėjusios tirti KGB veiklą ir perimti jos archyvus.

Panevėžyje šioje grupėje dirbo apie dešimt žmonių, tarp jų – ir P. Urbšys.

Miesto grupės vadovu buvo paskirtas E. Jarašiūnas, tačiau dėl intensyvaus darbo Aukščiausiojoje Taryboje netrukus KGB dokumentų perėmimo organizavimą jis perdavė P. Urbšiui.

Anot pašnekovo, tai buvo įtemptas ir sudėtingas laikotarpis – juo labiau kad KGB vis dar veikė Lietuvoje. Nors po pučo privalėjo paklusti nurodymams ir perduoti dokumentus, ne viskas vyko sklandžiai, o situacija kartais priminė detektyvą.

„Labai nustebome, kai KGB būstinės trečio aukšto koridoriuje radome iš kažkokio kabineto išstumtą seifą – tarsi kas nors sąmoningai nenorėtų prisiliesti prie jo turinio. Kai pavyko rasti raktą ir tą seifą atidaryti, viduje išvydome ne dokumentus, o granatas, pistoletus ir kulkosvaidžių, automatų šovinius“, – pasakoja P. Urbšys.

Kam to reikėjo, tuo metu niekas negalėjo paaiškinti.

Tik vėliau, kai visi KGB dokumentai iš visos Lietuvos buvo suvežti į Vilnių, iš jų paaiškėjo platesnis kontekstas.

Tapo aišku, kad Maskvoje vykusio pučo metu buvo rengiamasi Lietuvoje įvesti ypatingąją padėtį ir aktyvuoti KGB rezervus.

„Pats mačiau dokumentus, kurie rodė, kad atskiri KGB skyriai buvo ginkluojami automatiniais ginklais, kulkosvaidžiais. Buvo galima suprasti, kad buvo sudaromos vadinamosios operatyvinės grupės iš KGB rezervo“, – pasakoja P. Urbšys.

Šių grupių užduotys, įvedus ypatingąją padėtį, būtų buvusios represinės.

P. Urbšys neabejoja: pirmiausia smūgis būtų nukreiptas į aktyviausius Sąjūdžio žmones.

Jis skeptiškai vertina kai kurių KGB rezervininkų teiginius, neva į rezervą buvo įtraukti patiems to nežinant.

„Po Kovo 11-osios vyko KGB susitikimai su esančiais jų rezerve. Tų žmonių buvo teiraujamasi, ar jie tęsia priklausymą rezervui. Tie, kurie nesutiko, iš karto buvo išbraukiami. Todėl pasakojimai, kad į KGB rezervą žmonės buvo įtraukti tik formaliai, patiems nežinant, nėra tiesa“, – tvirtina P. Urbšys.

„Tai, ką paliko KGB, yra nuodas. Tuo nuodu gali toliau nuodyti arba su tuo nuodu gali gydyti, bet tą daryti gali, kai žinai, kas yra kas.“

P. Urbšys

Vaizdas vėrėsi iš detalių

Pasak P. Urbšio, perimant KGB dokumentus Panevėžyje nerasta nė vienos agento bylos.

Tai leidžia manyti, kad jos buvo išgabentos jau po Kovo 11-osios – greičiausiai tada, kai į karinį dalinį buvo vežamos paslaptingos dėžės.

Tačiau, nors agentų bylų nebeliko, informaciją pamažu renkant lyg dėlionės detales, dalį agentų vis tiek pavyko išaiškinti.

„KGB niekada negalvojo, kad ji bus laikina. Kagėbistai tikėjo savo sistemos amžinumu. Todėl rašydami ataskaitas siekdavo pasigirti rezultatais – o tai reiškė ir gana detalius aprašymus apie darbą su agentais. Kartais prie slapyvardžio būdavo įrašytas net vardas ir pavardė“, – pasakoja P. Urbšys.

Be to, dokumentų buvo tiek daug, o jų išvežimo ir naikinimo procesas toks chaotiškas, kad ne viską spėta sužiūrėti.

Todėl tyrėjams, nors ir lėtai, pavykdavo surasti sutapimus, atvėrusius tiesą.

Viename dokumente užsimenama apie agentą, sekantį konkretų žmogų. Kitame – kad tas sekamasis, įtardamas sekimą, savo spausdinimo mašinėlę atnešė paslėpti pas KGB agentą, manydamas, kad šis yra patikimas žmogus. Tereikėdavo paklausti: kam jis ją nunešė?

„Gali sunaikinti agento bylą, bet jeigu žinai slapyvardį, daugmaž gali nustatyti asmenį, nes jis figūruoja ne vienoje byloje“, – paaiškina pašnekovas.

Daug informacijos slypėjo išlikusiuose KGB dokumentuose.

P. Urbšys pasakoja, kad KGB buvo palikusi agentų Lietuvoje apskaitos sistemą, o pagal joje užfiksuotus slapyvardžius, agentų požymius taip pat buvo galima tikslintis informaciją, kad ir

iš tokių smulkmenų: gyvena name ar daugiabutyje, ar turi automobilį, ar keliavo į užsienį ir pan. Pravertė ir į KGB atvykstančių žmonių registracijos žurnalai ir pan.

Taip iš atskirų detalių – dokumentų fragmentų, liudininkų prisiminimų, net buities smulkmenų – pamažu ryškėdavo agento veidas.

„Aišku, teisine prasme būtų sudėtinga įrodyti tokio žmogaus priklausymą KGB, nes nėra dokumento su jo parašu“, – pripažįsta P. Urbšys.

Rizikingiausia – neprisipažinusieji

Valstybei paskelbus: tie KGB agentai, kurie prisipažins ir sutiks bendradarbiauti su Lietuvos valstybės saugumo departamentu (VSD), bus apsaugoti, P. Urbšys dirbo VSD. Anot jo, prisipažinusieji suteikdavo itin reikšmingos informacijos apie KGB veikimo schemas, padėdavo suprasti painius, dažnai sąmoningai supainiotus dokumentus.

Tai, mano P. Urbšys, buvo svarbi priežastis, kodėl KGB tuo metu kilo sumaištis: nežinojo, kuris agentas jau bendradarbiauja su Lietuvos institucijomis, o kuris vis dar lojalus Maskvai.

„Todėl man dabar keista girdėti šiuo metu keliamą klausimą, kad reikia paviešinti tuos prisipažinusius. O kodėl niekas nekelia klausimo dėl tų neprisipažinusių?“ – stebisi jis.

Anot P. Urbšio, būtent šių neprisipažinusių asmenų situacija kelia daugiausia klausimų.

Nors jų agentūrinės bylos neišliko, užuominos kituose dokumentuose leidžia gana pagrįstai manyti, kad jie buvo užverbuoti.

Tačiau teisiškai įrodyti tai beveik neįmanoma – vėlgi nė vieno jų parašo nėra.

P. Urbšio nuomone, dar ankstyvuosiuose nepriklausomybės metuose galbūt buvo galima imtis drąsesnių žingsnių, pavyzdžiui, steigti specialius teismus, skirtus tirti KGB ir jos agentų veiklą. Dabar, praėjus tiek metų, tų galimybių gerokai mažiau.

KGB agentai Lito įvedimo komisijoje

Iš visų KGB dokumentuose aptiktų faktų P. Urbšiui labiausiai įsiminė agentų veikla, susijusi su lito įvedimu Lietuvoje dar 1990-aisiais, kai buvo prispausdinta nekokybiškų pinigų.

Paaiškėjo, kad šiame procese veikė bent trys KGB agentai.

„Nustebino, kad, pagal KGB dokumentus, net du Panevėžyje užverbuoti agentai buvo infiltruoti į Lito įvedimo komisiją. Parengėme pažymą apie archyve rastą informaciją ir perdavėme ją Valstybės saugumo departamento vadovybei“, – pasakoja P. Urbšys.

Agentų būta ir pačiame Sąjūdyje.

„Žinojome, kad galime būti sekami. Norėdami neutralizuoti KGB poveikį arba bent jau sumažinti jų galimybes sužinoti viską, imdavomės įvairių atsargumo priemonių“, – pasakoja P. Urbšys.

Anot jo, Sąjūdžio žmonės suprato, kad jų telefoniniai pokalbiai gali būti pasiklausomi, kad yra stebimi.

Tiesa, perimant KGB dokumentus, P. Urbšys savo sekimo bylos nerado – dažniausiai tai būdavo vyresnio amžiaus žmonių bylos.

Kaip pats sako, sovietmečiu saugumui jis nebuvo įdomus. Tačiau neabejoja, kad Sąjūdžio metais KGB agentai pranešdavo apie jį ir kitus aktyvistus, o jų bylos tikrai egzistavo.

Jo manymu, šios bylos buvo išvežtos į rusiją.

„Neabejoju, kad jei situacija kada nors pasikeistų ir jie sugalvotų grįžti, nuo tų bylų dulkės būtų greitai nupūstos“, – sako P. Urbšys.

Nuodyti arba gydyti

Informacija apie KGB agentus ir jų veiklą, pasak P. Urbšio, nėra tik istorijos vadovėliams skirta medžiaga.

Šiandien ji taip pat itin aktuali.

„Tie, kurie bando ignoruoti galimą neigiamą KGB turimos informacijos poveikį, tiesiog ignoruoja realybę. Faktas, kad ypač dabar jų slaptosios tarnybos aktyviai renka informaciją apie mūsų šalį ir tam panaudojamos visos priemonės“, – neabejoja P. Urbšys.

Anot jo, sovietmečiu dalis agentų buvo verbuojami „karo atvejui“ – tai reiškia, kad taikos metu jie nebuvo naudojami, tačiau buvo pavaldūs karinei žvalgybai.

Be to, specialiuosiuose daliniuose parengti žmonės buvo mokomi vykdyti diversijas priešo teritorijoje.

P. Urbšio manymu, visai realu, kad šiandien tokia informacija gali būti naudojama vertinant jų potencialą karinio konflikto metu.

„Po Kovo 11-osios KGB peržiūrėjo tiek savo agentūrą, tiek rezervą. Neabejoju, kad tą patį daro ir dabar. Todėl ši informacija nėra vien istorinė. Sakau paprastai: tai, ką paliko KGB, yra nuodas. Tuo nuodu gali toliau nuodyti arba su tuo nuodu gali gydyti, bet tą daryti gali, kai žinai, kas yra kas“, – pabrėžia jis.

P. Urbšys įsitikinęs, kad svarbiausia nėra tai, kuo buvęs agentas gyvena šiandien. Klausimas kitas – ar jis gali būti naudingas rusijai, ar gali jai teikti informaciją.

„Prieš mus vyksta ne tik informacinis ar hibridinis karas. Visų pirma vyksta specialiųjų tarnybų darbas“, – sako P. Urbšys.