Dailės galerijoje atidaryta dailininkės Eglės Ridikaitės paroda „Palikimas. Babutas skarialas“. Menininkė eksponuoja ant drobės aerozoliniais dažais išpurkštas skareles. Savo prisiminimus apie močiutę ji pavertė pasakojimu apie giminės šaknis, bėgantį laiką ir žmogaus būtį.
E. Ridikaitė dažais išpurkštas močiutės skareles pavertė pasakojimu apie giminės šaknis, bėgantį laiką ir žmogaus būtį. U. Mikaliūno nuotr.
„Na, Egla, paduok šventinį skarialy, eisma turgun, katrų, babut, ir atnešu dėžutį, kad išsirinktų, nes jų, tų skarialų, daug ir visos tokios gražios. Taip gražiai sulankstytos, sudėtos, tikras lobis. Taip man tada atrodė, beje, ir dabar. Išsirenka, aš užrišu ir einam visi į turgų“ , – pasakoja E. Ridikaitė.
Eglės močiutė gyveno Kupiškyje, ne kaimietė buvo, o „miesčionka“, taigi skarelės gražios. Menininkė visą laiką galvojo, kad reikia ką nors su jomis padaryti, kaip nors įamžinti. Ir štai kuklios skarelės virto šiuolaikinio meno objektu.
Dailininkė išlygino skareles, pagamino jų trafaretus, išpurškė dažais, ir senosios skarelės drobėse atgimė tokios, kokios iš tiesų buvo. Originalių spalvų, ornamentų ir dydžių.
Eglė parodai sugalvojo šmaikštų ir tarmišką pavadinimą. Be to, prie kiekvienos skarelės-paveikslo yra užrašas močiutės tarme, kokiai progai ji buvo skirta ryšėti: „švintina“, „un kapų“, „kasdiena mylimiausia“, „un doktarų“, „kaiman un giminas ainunt“, „žėmina susitraukus nuo skalbimo“, „pagrabina“, „nei karto nerišata“.
Menotyrininkė Agnė Narušytė žiūrėdama į unikalias skarelės drobėje pastebi, kad jose slypi ne tik Eglės prisiminimai apie savo močiutę, bet visos kartos savastis.
„Tai jau kitas laikas, tikrai pasibaigęs. Žinai, kad pati tokių skarelių neryšėsi, net kai būsi močiutė. Prie to bendrumo įspūdžio prisideda ir atpažįstamas fabrikinės gamybos skarelių stilius. Tačiau šis komplektas yra tarsi unikali genų kombinacija – skirtingais metais, skirtingose vietose pirktos skarelės sudėtos į vieną kartoninę dėžutę – į vieną gyvenimą“, – sako A. Narušytė.
Paslaptingos dėžutės
Mirus močiutei Eglė gavo dvi dėžutes. Viena medinė drožinėtu dangteliu – senelio. Kita popierinė nuo saldainių, perrišta virvele – močiutės.
Anot E. Ridikaitės, šios abi dėžutės buvo svarbios nuo pat vaikystės. Viena buvo paslėpta senelio spintoje, lentynoje virš jo išeiginių kostiumų ir paltų. Ten taip pat kabojo ir močiutės rudas krimplino kostiumėlis su rudu lietpalčiu.
„Šią dėžutę retai kada tekdavo pamatyti, nes senelis nerodydavo ir nesigirdavo jos turiniu. Senelis ją išsiimdavo ankstų sekmadienio rytą, prieš eidamas į turgų, nes joje buvo skutimosi reikmenys, peiliukai „Neva“, atlenkiamas veidrodėlis, įtaisytas dėžutės dangtelyje. Ir dar kažkas ten buvo, tai sužinojau vėliau… Trys nepanaudotos kulkos, šoviniai iš Antrojo pasaulinio karo ir medaliai, ordinai. Bet senelio kalbant apie karą negirdėjau, jis nieko nepasakojo. Būdavo, nusiima dėžutę,
atsidaro ją, žiūrėdamas nusiskuta barzdą, uždaro ir – į spintą. Kiek spėji pamatyti, tiek“, – prisimena meninkė.
Kita Eglės mylimiausia dėžutė gyveno taip pat viršutinėje lentynoje, tik kitoje spintoje – „babutas“, ir kitame kambaryje. Ši spinta buvo dažnai varstoma, kaip ir dėžutė.
Eglė sako, kad kiekviena skara turi atskirą istoriją. Kadangi močiutė buvo miestietė, turėjo nemažai skarelių. Visas jas dovanojo draugai ar giminaičiai. Pavyzdžiui – „pagrabina“ – norėjo būti su ja palaidota. Tai ne skara, labiau gal kaklaskarė, šalikėlis iš Amerikos.
Močiutės mylimiausia skarelė buvo ta, kurią nešiojo kas dieną, balta medvilninė su taškiukais.
Pačiai Eglei miela nuskalbta raudona ir „pagrabina“. Tačiau sunkiausiai ant drobės sekėsi išguldyti daktarų skarelę. Pati menininkė senelės skarelių nenešioja.
„Visos skarelės daugybę kartų mano liestos, čiupinėtos, žinojau jas atmintinai. Labai mylėjau močiutę. Ji buvo gera, švelni, nuoširdi. Kartu eidavom per vienkiemius. Norėjau ją įamžinti. O senelis buvo griežtas, kartais net bijodavau jo“, – sako dailininkė.
Tarmė nesvetima
Kupiškyje užaugusi E. Ridikaitė prieš užrašydama tarmiškus užrašus šalia skarelių konsultavosi su kalbininkais.
Vieni teigė, kad patys kupiškėnai savo kalbą apibūdina kaip stačią, rupią, sakosi kalbantys stačiokiškai, aštriai. O balsių e, ė vertimas į a žodžio gale ir prieš kietąjį priebalsį galbūt savo šaknimis siekia dar sėlių laikus. Be to, paaiškėjo, kad mieste gyvenantys žmonės kalba vienaip, aplinkiniuose kaimuose – vėl kitaip. Todėl galiausiai Eglė nusprendė užrašyti, taip, kaip atsimena, nesiremdama žodynais ar taisyklėmis.
„Kupiškyje turėjau nuostabią vaikystę, atsimenu kiekvieną kampelį, kiekvieną kitaip ištartą žodį. Todėl parodoje ne tik daiktai, bet ir įspūdžiai, vaizdai ir garsai“, – sako dailininkė.
2014 m. tarptautinėje meno mugėje „ArtVilnius‘14“ E. Ridikaitė pelnė geriausios menininkės apdovanojimą. Nuostabiausia, kad pelnyti šį vardą jai padėjo velionė močiutė, išėjusi anapilin ir palikusi šūsnį paprasčiausių skarelių.
Paroda „Palikimas. Babutas skarialas“ bus eksponuojama iki lapkričio 15 dienos.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
