Skambanti sidabro ir gintaro darna

Panevėžio kraštotyros muziejaus lankytojai gali iki valiai grožėtis žinomo juvelyro Vytauto Kazimiero Petrausko darbais. Paroda „Sąskambiai“ surengta autoriaus 75 metų sukakties proga – didžioji dalis šio žmogaus metų ir buvo atiduota juvelyrikai.

V. K. Petrausko papuošalai pasižymi puošnumu. Pabrėždamas kilmingumą ir prabangą, jis visuomet išlaiko ryšį su tradicijomis, nepamesdamas minties apie tautiškumą. U. Mikaliūno nuotr.

Menininkas negali pasakyti, kiek tūkstančių žiedų, apyrankių, segių ir kitokių papuošalų per tą laiką sukurta, kiek eskizų nupiešta, idėjų įgyvendinta. Tarp išskirtinių juvelyro darbų ir gražuolėms vainikuoti skirtos karūnos.

Jas V. K. Petrauskas kūrė Panevėžio, kitų miestų, Aukštaitijos gražuolių rinkimams, jos buvo dedamos ant galvų pačioms tituluočiausioms gražuolėms. Autoriui niekas nenurodinėjo, kaip turėtų atrodyti viena ar kita karūna – buvo suteikta laisvė jo fantazijai.

Parodoje galima pamatyti tik labai nedidelę dalį juvelyro paskutinių metų darbų, bet ir jie gražiai atskleidžia meistro gabumus. Per ilgą kūrybinį kelią juvelyras įgijo savitą braižą, pasižymintį puošnumu. Pabrėždamas kilmingumą ir prabangą, jis visuomet išlaiko ryšį su tradicijomis, nepamesdamas minties apie tautiškumą.

„Kūriniai pilni balto sidabro šerkšno ir saulėto gintaro skambesio“, – taip apibūdinama V. K. Petrausko juvelyrikos darbų paroda.

Visa širdimi panevėžietis

Panevėžyje gimęs ir užaugęs V. K. Petrauskas didžiuojasi, kad gimtojo miesto neišmainė į jokį kitą, kad čia liko visiems laikams, kad gyvena ir jo vaikai – sūnaus bei dukros šeimos.

Iš gimtojo miesto jis buvo išvykęs vos kelis kartus – kai apsisprendęs tapti juvelyru mokėsi Telšių taikomosios dailės technikume (dabar Vilniaus dailės akademijos Telšių fakultetas), kai po studijų trumpai dirbo sostinėje ir kai tarnavo armijoje.

Atitarnavęs grįžo į gimtinę, sako, jog labai Panevėžio ilgėjosi. Čia ir liko. Parodose pradėjo dalyvauti nuo 1968 metų, netrukus įstojo ir į Lietuvos tautodailininkų sąjungą.

V. K. Petrausko kūryba yra pelniusi įvairių apdovanojimų, jo darbai eksponuoti šešiose autorinėse, penkiasdešimt penkiose kolektyvinėse parodose. 2011 metais V. K. Petrauskui buvo suteiktas meno kūrėjo statusas. Menininkas neabejoja pasukęs teisingu, būtent jam skirtu gyvenimo ir kūrybos keliu, kol turės jėgų, juo žengs ir toliau.

V. K. Petrauskas sako, jog pastaraisiais metais jo kūrybos stilius kiek pakito – dirba kita technika, daugiau dėmesio skiria plastikai.

Tačiau pačios mėgstamiausios medžiagos lieka tos pačios – sidabras ir gintaras. Iš šitų dviejų sąskambių, kaip teigia meistras, galima išgauti daug skirtingų melodijų, derinių.

Dar juvelyras mėgsta komponuoti gamtos dovanojamus pusbrangius akmenis – turkį, malachitą, karneolį ir kitus. O kai kurie įspūdingi papuošalai padaryti – sunku atspėti – iš briedžio ragų ar net šio žvėries dantų.

V. K. Petrausko Kūriniai pilni balto sidabro šerkšno ir saulėto gintaro skambesio.

Pirmieji žingsniai

Vaikystėje būsimas juvelyras labai mėgo piešti, ūgtelėjęs darydavo įvairius smulkius darbelius iš medžio. Vienas iš gražiausių jo vaikystės prisiminimų – senovinė lakuota, gėlytėmis papuošta mamos dėžutė, kurioje ji laikydavo šilkinius siuvinėjimo siūlus – švelnius, spalvingus.

„Man buvo maloniausias užsiėmimas atsidaryti dėžutę ir žaisti su tais siūlais. Pamačiusi mano susižavėjimą mama pasiūlė mokytis siuvinėti – nemažai darbelių išsiuvinėjau“, – pasakoja juvelyras.

Meniškos prigimties žmogus dar studijuodamas išbandė įvairias meno rūšis – keramiką, tapybą, piešimą, metalo darbus.

Juvelyrika – nugalėjusi visas kitas, liko panevėžiečiui ir duonpelnė, ir laisvalaikio užsiėmimas, ir saviraiškos priemonė.

Prieš keturiasdešimt metų pastačius Respublikos gatvėje buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatą, V. K. Petrauskas pradėjo dirbti ten įkurtose juvelyrų dirbtuvėse. Pagal užsakovų pageidavimus gamino žiedus, apyrankes, kitus papuošalus, atlikdavo kitokius užsakymus.

Kūrybinei veiklai daugiau galėjo atsidėti tuomet, kai užaugo, savarankiški tapo vaikai, pats sulaukė pensijos.

Simbolių kalba

Tėvo pėdomis pasuko ir sūnus – tapo juvelyru. Dabar abu turi savo dirbtuvėlę.

Kurdamas vieną ar kitą papuošalą menininkas pasitelkia fantaziją ir pirmiausia piešia eskizą. Dažnai jame panaudojami įvairūs simboliai: augaliniai ornamentai, žalčiukai, lapeliai, paukščiai.

„Ar knygą skaitydamas, ar naktį nubudęs, ar gamtoje į kokį vaizdelį dėmesį atkreipęs, žiūrėk, jau ir matau prieš akis būsimo papuošalo vaizdą – imiesi eskizo ir dažniausiai bedirbant viskas pasikeičia. Papuošalas tampa visai kitoks, negu buvo pirmas sumanymas, bet tai, matyt, ir yra kūryba“, – sako juvelyras.

Svajojantiesiems šiais laikais pasukti juvelyro keliu meistras pataria pirmiausia jausti didelį norą, turėti svajonę. Žinoma, reikės daug kantrybės, kruopštumo, reikės įsigyti reikalingų medžiagų, daugybės įvairiausių įrankių – visa kita ateis savaime.

Vitalija JALIANIAUSKIENĖ