Šiųmetį kovą Panevėžio rajone “užderėjo” kaip reta daug
sukaktuvininkų, sulauksiančių mažai kam pasitaikančio ir itin garbingo šimtojo
jubiliejaus. Šią sukaktį pirmąjį pavasario mėnesį švenčia net keturi
panevėžiečiai: trys rajono ir vienas miesto gyventojas.
Išgėrimų vengdavo
Garbingas jubiliejus kovo 3-iąją jau pasibeldė į Piniavoje pas sūnų gyvenančio Karolio Vegio namus. Šimtametis tądien sulaukė itin daug sveikintojų: jį sveikino Pasvalio rajono valdžia, to rajono Namišių seniūnijos darbuotojai, Kiemėnų bendruomenė, kuriai senolis priklausė. Tęsdamos šiemet pradėtą gražią tradiciją K.Vegį pasveikinti atvyko ir “Sodros” Panevėžio skyriaus direktorė Gražina Ona Ščerbickienė bei direktorės pavaduotoja pensijoms Zita Kalvelienė – jos šimtamečiui įteikė ne tik gėlių, įrėmintą sveikinimą, bet ir šiltą pledą. Tądien jubiliejine juosta perrištas, simboline dovanota ąžuoline lazda pasirėmęs senolis buvo visų dėmesio centre ir sakė būtinai pakelsiantis taurelę įprasto konjako.
Per gyvenimą nerūkęs, beveik alkoholio nevartojęs, bet visada svečią pavaišindavęs K.Vegys, pastaruoju metu po gurkšnelį šio gėrimo, pasak marčios Aurelijos Vegienės, paragauja beveik kasdien, todėl galima pajuokauti, kad toks įpratimas galėjo prisidėti prie jo ilgaamžiškumo. “Iš tikrųjų per 28 metus, kai gyvenu su savo vyru, tik vienintelį kartą vyro tėvą esu mačiusi padauginusį”, – prisimena ponia Aurelija. “Progų būdavo daug, bet išgėrimų vengdavau”, – paaiškina senolis.
Rado gimusį sūnų
Šešuras jos ir vyro Karolio namuose Piniavoje, palikęs paties statytus namus Kiemėnuose, gyvena antrus metus. Čia jis atsikraustė po žmonos Elenos mirties. “Jei visi seni žmonės būtų tokie kaip mūsiškis, manau, senelių globos namų iš viso nebūtų: jam visada viskas įtinka, niekada nebūna nepatenkintas”, – giria šimtametį jį globojanti marti. Jos tvirtinimu, savo namus senolis visada labai prižiūrėjo, jo sodyba buvo viena iš pavyzdingai tvarkomų.
Pats sukaktuvininkas prisipažįsta neretai pasiilgstantis savų namų, bet supranta, kad juose gyventi vienas jau nebegali. Pasvalio rajone, Kiemėnuose, prabėgo didžioji dalis K.Vegio gyvenimo. Ten jis ant plyno lauko, grįžęs iš lagerio prie tuomečio Leningrado, pasistatė savo namus, užveisė sodą, augino sūnų ir dukrą, vėliau dirbo kolūkyje. Grįžimas iš lagerio šimtamečiui buvo be galo įsimintinas dar ir dėl to, kad rado gimusį sūnų, apie kurio būsimą atėjimą į šį pasaulį nė nežinojo: 11 metų su žmona laukus vaikų, žinia apie pirmagimį buvo viena iš nuostabiausių.
Vadovavo parapijos komitetui
Dvi Kiemėnų pradinės mokyklos klases baigęs senolis prieš karą net 12 metų dirbo eiguliu Žeimelio girininkijoje. Prie medelių sodinimo ir priežiūros jam teko grįžti į senatvę, kai būdamas Kyburių parapijos komiteto pirmininku įkūrė, tvarkė ir prižiūrėjo Kiemėnų kapines. Kyburių parapijos komitetui šimtametis vadovavo ne vieną dešimtį metų.
“Dabar tik sėdžiu ir pro langą žiūriu. Mano laimė, kad nieko neskauda, bet silpnumą jaučiu”, – apibūdina savo sveikatą pašnekovas. Marti priduria, jog dviejų anūkių – Kristinos ir Monikos – senelis vis dar paskaito knygas, tik akinius arba didinamąjį stiklą į pagalbą pasitelkia.
Šventė ir pernai
Netrukus didžiausia amžiaus sukaktis turėtų pasibelsti į Karsakiškio seniūnijos Vepų kaime gyvenančios Pranės Sarapienės namus. Ji šimtojo gimtadienio žada sulaukti kovo 9-ąją. Senolės artimieji iš anksto sako planavę būtinai pažymėti svarbią datą ir ta proga ketina surengti pakankamai dideles iškilmes, kuriose turėtų dalyvauti apie 60 žmonių. Artimųjų susiėjimą, pasak šimtametės dukters Angelės Miknienės, jos mama buvo paprašiusi surengti jau ir pernai, nes abejojo, kad šių metų gimtadienio gali sulaukti.
Pakankamai žvaliai atrodanti P.Sarapienė savo ilgaamžiškumu visai nesididžiuoja. Ji jaučiasi nejaukiai, kad nebegali nieko dirbti, kuo nors užsiimti, o dar ir kojos, anot moters, kažkaip nebeklauso. “Kaip sulaukiau šimto metų, nė pati nežinau. Vis ėjau, sunkiai dirbau – ir arti, ir šienauti mokėjau, vaikus vargą vargti išmokiau”, – pasakoja daugiausia viena savo tris atžalas nuo pirmojo, į Ameriką išvykusio vyro, užauginusi šimtametė. Dar tris vaikus ji užaugino su antruoju, prieš 15 metų mirusiu vyru.
Šimto metų palinkėjo
10 anūkų, 9 proanūkius turinti P.Sarapienė jaučia, kad ją myli ne tik vaikai, bet ir jaunesniosios kartos atžalos. Tiesa, jaunėlis senolės sūnus Jonas jau išėjo iš šio pasaulio – jį, sunkiai susirgusį, pernai teko palaidoti. O kol sūnus buvo gyvas, kaip prisimena motina, ją sergančią ožkos pienu gydė.
Pakankamai garbingo amžiaus sulaukusi šimtametės vyriausioji dukra A.Miknienė stebisi, kad mama turi kur kas geresnę atmintį nei ji pati. Ir regėjimas bei klausa, pasak jos, tik visai neseniai motinai pasilpo.
P.Sarapienės tvirtinimu, žmonių ji visada buvo mylima, jie padėjo gyventi, o ir pati sako kiek galėdama kitiems padėdavusi. Nors moteris pasakoja nekaltai nukentėjusi kartą nuo miškinių – iš jos buvo atimtas turtas, neapykantos tiems žmonėms senolė teigia nejautusi. “Niekam nesiskundžiau. Vėliau tie miškiniai siūlėsi grąžinti ką buvo paėmę, tačiau turto nereikalavau. Atsimenu, vienas iš jų išeidamas pasakė: “Jei nesiskundi niekam, tai gyvensi be tų metų dar šimtą”. Matyt, to žmogaus linkėjimas man ir išsipildė”, – juokiasi Vepų kaimo gyventoja. Beje, moters broliai irgi gražaus amžiaus sulaukę mirė – abu maždaug devyniasdešimties.
4 skyrius baigusi P.Sarapienė, dukters teigimu, šiuo metu nenešioja netgi akinių. Tiesa, laikraščių, kaip tvirtina A.Miknienė, senolė jau neskaito, tad ir akiniai jai ne itin reikalingi. Užtat žinių per Amerikos radiją ji visada klausydavosi ir dabar dar jų pasigenda. Toks senolės domėjimasis, kas vyksta užjūryje, suprantamas: Kalifornijoje iki mirties gyveno dar prieš karą į Ameriką pasitraukęs jos pirmasis vyras, jis vis žadėjo pas save ir šeimą išsivežti, tik aplinkybės tai padaryti jam sutrukdė.
Buvo vienišius
Jau devynerius metus Panevėžyje pas giminaitę gyvenantis Antanas Kolyta savo šimtmetį švęs kovo 28-ąją. Iš 11 vaikų šeimos kilęs vyriškis dabar jau vienintelis likęs gyvas – jo visi broliai ir seserys yra mirę.
“Tai “nesvietiško” gerumo žmogus. Aš jam neturiu jokių priekaištų”, – išsilavinusį, puikios atminties senolį giria jį prižiūrinti brolio marti Irma Kolytienė. Giminaitės priežiūra nesiskundžia ir šimtametis. “Jei kas lieptų išeiti į prieglaudą, verčiau galą gaučiau, nes man čia labai gera gyventi”, – nė neklaustas apie tai porina buvęs kalvarijietis.
Labai trumpai su žmona tepagyvenęs A.Kolyta save vadina vienišiumi. Viena moterimi nusivylęs, su kitomis jis sako nebeturėjęs jokio noro bendrauti – vis bijojo būti įskaudintas. Šimtametis pedagogas, dėstęs daugiausia istoriją, šiek tiek karinį parengimą ir kūno kultūrą, truputį mokėjęs lotyniškai, buvo daugelio gerbiamas mokytojas, kai kurie buvę auklėtiniai ir dabar jį aplanko, parašo sveikinimus. Štai per Kalėdas sveikinimas iš vienos auklėtinės atkeliavo net iš Amerikos.
Kas dieną – po kiaušinį
Mėgstamam darbui A.Kolyta atidavė ne tik gražiausius jaunystės metus – jis mokytojavo ir išėjęs į pensiją, Kalvarijų vidurinėje mokykloje ir ne tik joje ėjo direktoriaus pavaduotojo pareigas. Karo mokyklą, Kauno universitetą baigęs pašnekovas ilgą laiką atstovavo Šaulių sąjungai. Nors pats ponas Antanas nesvarstė, kokia galėtų būti jo ilgaamžiškumo paslaptis, jo giminaitė mano: įtakos sveikatai turėjo senolio įprotis kasryt apsiprausti šaltu vandeniu, pabėgioti po parką palei Šešupę – sportavo jis ir 80 metų sulaukęs.
Paties pasistatytuose namuose šimtametis gyveno iki pat atvykimo į Panevėžį. Jis visada laikė daug vištų ir labai mėgo valgyti kiaušinius. “Ir dabar per metus jų suvalgo 365 – kasdien po vieną”, – išduoda globotinio silpnybę giminaitė. “Užtat ir sklerozę turiu”, – sako šimtametis, jau devynerius metus niekur neišeinantis iš savo kambario.
Serga politika
A.Kolyta visada labai mėgo skaityti laikraščius. Juos senolis skaito ir dabar, taip pat klausosi žinių per radiją ir visas naujienas išpasakoja poniai Irmai. “Aš tiesiog sergu politika. Mano manymu, toks gyvenimas, koks yra dabar, – tikra sumaištis. Smetoninėje Lietuvoje tiek baisių nusikaltimų nebuvo, o dabar jie tapo įprastu dalyku”, – nesižavi šiuolaikiniu gyvenimu pašnekovas.
Jis nesidžiaugia ir savo ilgaamžiškumu. Gyventi 100 metų, anot būsimo jubiliato, tikra nelaimė. “Gyvenimas yra nieko vertas, kai turi laukti malonės iš kitų, o pats sau niekuo nebegali padėti”, – pernelyg pesimistiška gaida užbaigia pokalbį pensininkas.
Ketvirtoji šio mėnesio sukaktuvininkė ramygalietė Veronika Railienė, kuriai šimtas metų turėtų sueiti kovo 18-ąją, pasak Ramygalos palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės vyriausiosios gydytojos Irenos Laucienės, būti paminėta žiniasklaidoje nepanoro. Moteris šiuo metu guli minėtoje ligoninėje, nors, kaip tvirtina Ramygalos seniūnijos seniūnas Valdas Chirv, iki to laiko buvo pakankamai žvali ir beveik apsieidavo be kitų pagalbos.
Angelė Valentinavičienė
tel. 511223, angele@sekunde.com
