Sukurtos liaudies
Medinės bažnyčios yra pačios seniausios mūsų krašte. Jas gyventojams buvo pigiau ir paprasčiau statyti nei akmenines ar mūrines. Laimei, atokesnėse, mažesnėse Panevėžio krašto gyvenvietėse yra išlikę keletas medinių bažnyčių. Jos XIX–XX amžių sandūroje nebuvo nugriautos ir pakeistos į mūrines. Unikalų liaudišką stilių išlaikiusios medinės šventovės ne tik pasipriešino modernizmo bangai, bet ir atlaikė gaisrus, nuo žemės paviršiaus daugelį pastatų šlavusius karus.
Medinės bažnyčios dabar žavi jaukumu, kuklia išore ir puošniu vidumi – altoriais, vargonais ar kitais liturginiais elementais. Būtent tokios ir yra Panevėžio krašto medinės šventovės: Smilgių Šv. Jurgio, Upytės Šv. Karolio Baromiejaus, Raguvos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų, Ėriškių Švč. Jėzaus Vardo bažnyčios. Iki šiol medinėse šventovėse mišios aukojamos Geležiuose, Paįstryje, Vadaktėliuose ir Vadokliuose.
Viena gražiausių, įspūdingu altoriumi papuoštų bažnyčių yra Smilgiuose. Šeduvos seniūnijos inventoriuje Smilgių bažnyčia minima 1655 m. Istorikas Petras Juknevičius pasakoja, kad tais metais karalius Jonas Kazimieras ir jo žmona Liudvika Marija bažnyčiai, jos klebonui Jonui Ignui Skudeikavičiui bei jo įpėdiniams visam laikui dovanojo Pakruojo rajone esantį Gikonių kaimą su 17 valakų žemės ir Čelkių kaimą su 6 valakais žemės. 1677 m. bažnyčiai dar priklausė Matarakų kaimas.
Manoma, kad iki 1661-ųjų pastatyta bažnyčia buvo pirmoji Smilgiuose. Kunigo Jurgio Jakševičiaus rūpesčiu 1690 m. bažnyčia perstatyta. Pasak P.Juknevičiaus, pirmoji bažnyčia galėjo nukentėti nuo gaisro, todėl jai prireikė remonto.
Išklojo drobėmis
Perstatyta Smilgių bažnyčia išstovėjo iki 1761 m. Istorijos šaltiniai mini, kad tada ji buvo sena ir netinkama naudoti. Todėl Šeduvos seniūno grafo Jono Jurgio Flemingo remiamas ir parapijiečių padedamas klebonas Antanas Vaitelis 1764 m. pastatė naują – trečiąją Smilgių bažnyčią. Statybai buvo naudojami kirviais tašyti pušiniai rąstai, juos jungiant per išpjovas suręstos sienos. Senosios bažnyčios planas ir forma buvo išlaikyti. Naujuosiuose Dievo namuose buvo 4 altoriai. Vėlesniuose šaltiniuose minima, kad bažnyčioje buvo 6, 5 ir net 7 altoriai.
Medinė, kryžiaus formos Smilgių bažnyčia vertinama kaip barokinės architektūros pavyzdys. Vis dėlto ji nuo 1764-ųjų pakito. Interjeras iš esmės buvo atnaujintas 1873-iaisiais: klebono prelato J.Rodavičiaus rūpesčiu suveržtos bažnyčios sienos, perdažytas vidus, pertvarkyti altoriai, perlydyti varpai. Šventoriaus sienos ir lubos buvo išklotos parapijiečių moterų austomis drobėmis ir nudažytos.
Dar kartą bažnyčia remontuota 1961–1983 m. Nuimtos vidų puošusios drobės, Dievo buveinė perdažyta, restauruoti kryžiai, perdengtas skardinis stogas, įvestas centrinis šildymas.
XIX a. pabaigoje pastatyta originali medinė bažnyčios varpinė. Spaudos draudimo metais Smilgių bažnyčia prisidėjo prie tautiškumo puoselėjimo – varpinėje knygnešiai slėpdavo lietuvišką spaudą. Kunigas M.Opulskis platino knygas, maldaknyges, o kunigas Domininkas Tuskenis-Tuskevičius įkūrė slaptą bibliotekėlę.
Išsaugojo apgaule
Smilgių parapijos klebonas apaštalinis protonotaras Bronius Antanaitis pasakoja, kad carinė valdžia ypač priešinosi Smilgių bažnyčios varpinės statymui, tačiau klebonas prelatas J.Rodavičius radęs būdą ją apgauti: „Klebonas parapijiečiams pareiškė, kad prie bažnyčios reiks kasti šulinį. Kadangi anksčiau šulinių rentiniai buvo mediniai, žmonės privežė medienos, ją kieme sukrovė, sunėrė lyg šulinį. Taip kone per naktį nauja varpinė išdygo. Tuomet uriadnikas valdžiai kleboną įskundė. Atvyko jo tardyti. Tada klebonas valdžios atstovą pasikvietė į vidų, vaišino kepta žąsimi, degtine. O parapijiečiams buvo nurodyta purvais naują varpinę aptaškyti, kad lyg sena atrodytų. Taigi buvo nubaustas ne klebonas, o skundikas uriadnikas.“
Smilgių bažnyčioje branginama ne tik varpinė, bet ir rokoko stiliaus gražieji altoriai. Bažnyčios atnaujinimo metu 1873 m. tris centrinius altorius meistras Balčius-Balčiauskas sujungė į vieną – pridėjo daugiau kolonų ir ornamentuotų plokščių.
Manoma, kad kairysis altorius išlikęs iš senosios XVII a. bažnyčios. Kas altorius pagamino, nežinia, tačiau jie vertinami kaip vieni gražiausių liaudies meistrų padirbtų altorių visose Baltijos šalyse.
Be altorių, Smilgių bažnyčioje yra daugiau dailės paminklų: įspūdingo dydžio, veikiausiai didžiausias šalyje iš Sankt Peterburgo atgabentas paveikslas „Paskutinė vakarienė“, kiti kūriniai, skulptūros. Apaštalinis protonotaras B.Antanaitis didžiuojasi išsaugotu antikvariniu bufetu, bažnyčioje atsiradusiu jos perstatymo metu, paauksuota puošnia barokine XVIII a. monstrancija ir dar įspūdingesniu relikvijoriumi, atgabentu iš Lietuvos nacionalinio muziejaus.
Niokojo gaisrai
Pasak istoriko P.Juknevičiaus, Raguva buvo senųjų lietuvių tikėjimo centras. Jos vardas istoriniuose šaltiniuose minimas nuo XV a. Pasakojama, kad 1610-aisiais Raguvos dvarui priklausiusi medinė, stikliniais langais, lentelėmis dengta bažnyčia, joje buvęs nedidelis varpas. Ji galėjusi sudegti per didžiulį gaisrą.
Antrąją – medinę, pailgą, su 2 bokštais ir 4 altoriais – bažnyčią bei varpinę 1678 m. pastatė Trakų vaivada Martynas Oginskis, jos statybai vadovavo kunigas Lukas Jonas Vaicekavičius. Istoriniuose šaltiniuose nurodyta, kad apie 1677 m. Raguvos šventovė buvo viena didžiausių medinių bažnyčių Vilniaus vyskupijoje. Maždaug po šimtmečio supuvusi, kiauru bokštu bažnyčia klebono Mykolo Gulbinausko rūpesčiu buvo suremontuota, pastatyti 6 altoriai, nauja klebonija.
1798 m. Raguvos bažnyčia dar kartą sudegė. 1816-aisiais klebono Jurgio Zubavičiaus iniciatyva buvo pastatyta nauja medinė bažnyčia, o 1883 m. šalia jos įrengta mūrinė 20 metrų aukščio varpinė. Po 5 metų bažnyčia buvo padidinta, pristatytos šoninės koplyčios. Iki šiol šventovės priekį puošia dvigubai įrėmintas Švč. Mergelės Marijos paveikslas, o dvejas šonines duris saugo šv. Kazimiero ir šv. Mykolo Arkangelo skulptūros.
Raguvos bažnyčioje prieglobstį rado ir lietuviškos spaudos platintojai: Raguvos vikaras Kazimieras Domarkas už tokią veiklą buvo uždarytas į vienuolyną ir penkeriems metams ištremtas iš Lietuvos.
1929-aisiais dailininkas Jonas Mackevičius išdažė bažnyčios vidų. 1944 m. liepą bažnyčia buvo apgriauta per miestelio bombardavimą. Karo metu buvo išvogta didelė dalis bažnyčios inventoriaus. Kai kuriuos vertingesnius reikmenis išgelbėjo kunigai Steponas Ramanauskas ir Rapolas Kvedarauskas, pastarąjį vėliau raudonarmiečiai nužudė.
Parapijiečiais ypač rūpinosi ir Raguvos bažnyčią atgaivinti stengėsi kunigas Antanas Petrauskas. Klebonas pasirūpino bažnyčios dailės paminklų restauravimu, iki pat 1987 m. ištikusios staigios mirties aktyviai priešinosi ateistų išpuoliams.
Atstatė iš koplyčios
Medine Šv. Karolio Baromiejaus bažnyčia gali didžiuotis ir Upytės kaimo žmonės. Nors gyvenvietė istoriniuose šaltiniuose minima net XIII a., katalikų šventovė joje įsitvirtino gan vėlai. Iki šiol išlikusi medinė, liaudies architektūros formų, kryžminio plano, neobaroko bruožų Upytės bažnyčia buvo pastatyta 1878 m.
Pirmoji šventovė Upytėje atsirado dar 1595-aisiais – buvo pastatyta evangelikų reformatų bažnyčia. Tai buvo medinė, gontais dengta su keturiais langais bažnytėlė, kurios rūsyje po didžiuoju altoriumi buvo palaidotas maršalka Mykolas Usmiantauskis. Šventovė sunyko po 1665 m. mirus paskutiniam Čičinskų giminės palikuoniui.
Pirmoji katalikų bažnyčia Upytėje pastatyta 1742 m. – ji įrengta naujiems dvaro savininkams Stanislovui ir Ievai Tiškevičiams susirūpinus senos, griūvančios koplyčios remontu. Tuomet bažnyčią aptarnavo dvaro išlaikomas kapelionas.
Iki šiol išlikusią medinę Šv. Karolio Baromiejaus bažnyčią 1878-aisiais kartu su parapijiečiais iš pušinių rąstų pastatė klebonas Felicijonas Bytautas. 1895 m. bažnyčia įsigijo Špetkausko kurtus Kryžiaus kelio stočių paveikslus. 1927 m. šventovės stogas apdengtas skarda, 1937 m. išdekoruotas vidus ir išorė.
Bažnyčios viduje įrengti trys altoriai. Vienaaukščius šoninius altorius pastatė Pranas Janulevičius. Didįjį – dviaukštį, skulptūromis, drožybos elementais ir paveikslais išpuoštą altorių sukūrė meistras iš Rozalimo Jonas Danauskas.
Vienas iš gražesnių bažnyčios dailės paminklų – nežinomo autoriaus sukurtas kilnojamasis altorėlis su šv. Jono Nepomuko ir Marijos su kūdikiu paveikslais. Upytės bažnyčioje stovi 1895-aisiais padaryti 8 balsų vargonai. Mūro tvora aptvertas šventorius susilieja su kapinėmis.
Iškilo kapinėse
Dar viena medinė bažnyčia stovi Ėriškių kaimo centre, Nevėžio intako Upytės dešiniajame krante. Iki šiol išlikusi liaudies architektūros formų Švč. Jėzaus Vardo bažnyčia pastatyta 1899 m.
P.Juknevičiaus teigimu, Ėriškių gyvenvietė Upytės valsčiaus inventoriaus sąraše minima XVI a. viduryje. Pirmoji medinė koplyčia Ėriškiuose pastatyta apie 1754 m. kapinėse. Per gavėnią į ją atvykdavo Ramygalos kunigas. Ilgainiui bažnytėlė apiro. Tad Ėriškiuose gyvenęs pasiturintis ūkininkas Kazimieras Vaitė-Vaitkevičius 1889 m. paprašė leisti kapinėse pastatyti naują koplyčią. Po pakartotinių prašymų leidimas gautas tik 1898 m., o medinė koplyčia atstatyta 1899 m. 1897-aisiais Ramygalos klebonas J.Norgelė Ėriškių bažnyčiai perleido du altorius, o 1903-iaisiais koplyčios statytojas dovanojo 20 dešimtinių žemės.
Nuo 1907-ųjų 8 metus Ėriškių bažnyčioje kunigavo kanauninkas Jonas Balvočius. Lietuvių visuomenės veikėjas, rašytojas pasirūpino, kad būtų pastatyta klebonija, 1908 m. įkūrė mokyklą. Kunigo iniciatyva 1909 m. buvo įvesti Švč. Jėzaus Širdies atlaidai.
1924 m. ėriškietis Mykolas Klikūnas bažnyčiai paaukojo nemažą sumą pinigų, už juos kunigas Petras Markevičius įrengė naują didįjį altorių. 1938 m. buvo atnaujintas skardinis šventovės stogas, po metų aliejiniais dažais išdažytas koplyčios vidus bei išorė. Ėriškiai buvo Ramygalos filija, tad bažnyčią aptarnavo Ramygalos klebonas.
Iš kitų medinių bažnyčių Ėriškiuose pastatytoji išsiskiria aukštesnėmis, lentelėmis apkaltomis sienomis, priekyje yra puošnus barokinis bokštelis. Durų ir langų angas puošia arkos.
Justė BRIEDYTĖ
A.Repšio nuotr. Medinė, kryžiaus formos Smilgių bažnyčia vertinama kaip barokinės architektūros pavyzdys.
Rubriką remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas.
