Seniausia bažnyčia Kavarske, manoma, buvo pastatyta 1463 metais, o dabartinių laikų sulaukusioji iškilo tik po keturių šimtmečių.
Vienu bokštu į dangų kylanti Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia viduje didelė ir erdvi. U. Mikaliūno nuotr.
Įamžinta raštuose
Didingu stotu į Kavarską įvažiuojančiuosius pasitinkanti Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia garsėja turtinga istorine praeitimi. Ja besidomintieji gali rasti įdomios ir vertingos medžiagos – yra išlikę daug svarbių dokumentų, aprašymų, pasakojimų.
Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas kunigas Norbertas Martinkus, parengęs ir išleidęs trumpai su bažnyčios ir parapijos istorija supažindinantį leidinį, sako, kad daug sužinota nagrinėjant senus bažnyčios turto aprašymus.
„1674 metų balandžio 13 dienos data pažymėtas, lotynų kalba surašytas Kavarsko bažnyčios aprašas leidžia mums pro šimtmečių skraistę pažvelgti, kaip tada atrodė bažnyčia“, – „Sekundei“ tvirtino klebonas.
O tame turto aprašyme išdėstyta: „Pirmiausia – bažnyčia išklota plytelėmis, su suolais ir choru, langai septyni, durys ant zoviesų su didele spyna. Toje bažnyčioje trys altoriai, ketvirtas mažesnis. Šalia altoriaus sumūryti rūsiai. Keturios vėliavos.
Sakykla sena, prie sienos spinta.
Iš tos bažnyčios zakrastija su durimis ant zoviesų, vidaus spyna ir branktu, joje spinta ir rakinama skrynia liturginiams drabužiams laikyti. Aplink bažnyčią šventorius, aptvertas rąstais. Šventoriuje kryžius.
Toje bažnyčioje stebuklingas Švč. Mergelės Marijos paveikslas graikišku veidu, su kūdikėliu, didžiajam altoriuje…“
Stebuklingo paveikslo likimas
Šv. Jono Krikštytojo parapijos klebonas aptiko nemažai įrašų apie bažnyčioje buvusį stebuklingą Marijos paveikslą. Iš užrašų, iš šias dienas pasiekusių pasakojimų matyti, kad paveikslo iš tiesų būta stebuklingo, žmonės tuo labai tikėję ir maldos prie šio paveikslo daug kam padėjusios. Tačiau dabar to paveikslo bažnyčioje nebėra.
Klebonas Norbertas Martinkus rodo tikinčiųjų lėšomis pagamintus altorėlius – jų bažnyčioje yra net keletas.
Manoma, kad didžiausia bažnyčios brangenybė sudegė Pirmojo pasaulinio karo metais, 1915-aisiais, kai vokiečiai susprogdino bažnyčios bokštą, kilo gaisras, kadangi pastato lubos buvo medinės, sudegė visi altoriai, kartu ir paveikslas.
Pasak N. Martinkaus, iki šių dienų išlikusiame 1774 metų bažnyčios turto aprašyme užsimenama apie stebuklingą Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Kitame sename aprašyme galima sužinoti dar daugiau: rašoma, kad „ant paveikslo buvo paauksuotas drabužis, o virš Marijos galvos – dvi paauksuotos karūnos“.
„Ir vėlesni šaltiniai, iki pat 1850 metų, vis mini stebuklingąjį paveikslą bei nuolat gausėjančias jo brangenybes. Be jau minėtų aukso dirbinių, minimi ir du deimantai, ir per 900 perlų“, – pasakojo klebonas.
Faktais nenuginčijamai gali būti įrodyta nebent tik tai, kad didžiajame altoriuje paveikslas buvo laikomas iki 1857 metų, kai sugriovus toje pačioje vietoje stovėjusią medinę bažnyčią imta statyti mūrinę. Kai 1887 metais bažnyčia buvo galutinai užbaigta, paveikslas buvo perkeltas į šoninį altorių.
Tuo metu bažnyčios inventoriaus sąrašuose nebeminimi ir paveikslo turtai. Galima spėti, kad visos gausios brangenybės buvo panaudotos mūrinės bažnyčios statybai finansuoti.
Pradėta su Dievo vardu
Kavarsko Šv. Jono Krikštytojo parapija jau kelis šimtus metų priklauso Kauno arkivyskupijos Ukmergės dekanatui. Svarbiausia parapijos šventė yra Šv. Jono Krikštytojo atlaidai, švenčiami birželio 24 dieną arba artimiausią sekmadienį.
Ant dešiniojo Šventosios intako Pienios kranto stovinti bažnyčia daug kartų statyta ir perstatyta, keitėsi ir jos buvimo vietos.
Ant šoninio bažnyčios altoriaus pavaizduotas Vytis bei Gedimino stulpai visą sovietmetį niekam neužkliuvo.
Parapija buvo įsteigta 1538 metais, tačiau, kaip sako klebonas N. Martinkus, kai kuriuose dokumentuose randama pasakymų, jog bažnyčią reikia „iš naujo pastatyti“, – steigiant parapiją bažnyčia jau buvo.
Parapijos steigimo akte rašoma: „Rašyta ir datuota Viešpaties metais 1538-ais, 22 liepos, dienoje švč. Marijos Magdalenos.
Dievo vardu, Amen. Aš, Jurgis Astikas, sūnus garbingo pono Grigaliaus Astiko, Trakų vaivados, šiuo pareiškiu visiems ir kiekvienam, taip esantiems, taip ir būsimiems, kad aš žinodamas mane esant mirtingu, savo paveldėtose žemėse vardu Kavarskas, nutariau įsteigti parapijinę bažnyčią Šv. Jono Krikštytojo bei visų Šventųjų vardu ir šiuo duodu, dovanoju, užrašau visiems laikams ir amžinai.“
Toliau išvardijama, kas konkrečiai tam tikslui skiriama, kokie ūkiai, pievos, laukai, vandenys, karčemos ir kt. Taip pat J. Astikas parapijai užrašo „dešimtą dalį pėdų kiekvieno javo iš minėto mano Kavarsko dvaro“.
Per gaisrus ir sukilimą
Seniausia žinoma Kavarsko bažnyčia buvo Oginskio pastatytoji 1463 metais. Kai buvo įsteigta iki šiol veikianti Kavarsko katalikų parapija, žinoma, kad naujoji bažnyčia pastatyta iki 1636 metų.
Kai Alantoje, Molėtų rajone, per maro epidemiją išmirė visi kunigai, nebebuvo kam aukoti šv. Mišių, 1656 metais į Kavarsko bažnyčią buvo atvežtas ir sumontuotas buvęs Alantos bažnyčios didysis altorius.
1697 metais Kavarsko bažnyčia vėl perstatyta, o bažnyčiai išsilaikyti turto skyrė Mykolas Oginskis.
Yra žinoma, kad per miesto gaisrą 1842 metais sudegė klebonija su ūkiniais pastatais.
1857 metais pradėta statyti dabartinė vienabokštė mūrinė bažnyčia.
Statybomis rūpinosi klebonas Aleksandras Jacevičius. Kai jau buvo išmūrytos sienos, dėl prasidėjusio sukilimo tolesnė bažnyčios statyba buvo uždrausta. Tik 1864 metais vėl gautas leidimas tęsti statybą, kiek vėliau leista pradėti rinkti aukas tolesnei bažnyčios statybai.
Petro Legecko iniciatyva bažnyčia buvo baigta statyti 1887 metais. Birželio 7 dieną ją konsekravo Žemaičių vyskupas Mečislovas Paliulionis.
Varpų neišvežė
Klebonas N. Martinkus pasakoja, kad per Pirmąjį pasaulinį karą bažnyčios varpams teko tragiška lemtis – 1915 metais, artėjant vokiečiams, rusai įsakė varpus nuleisti ant žemės ir išvežti į Rusijos gilumą.
Kunigas Norbertas Martinkus Kavarske jau daugiau kaip dešimt metų.
Bandant išvežti didįjį vario varpą, 1883 metais nulietą Novgorodo gubernijos Valdajaus liejykloje ir vadinamą Adomo vardu, lūžo vežimo ratai. Varpas liko gulėti ant Šventosios kranto.
Vienas protingas žmogus ant kranto paliktą varpą įleido į žemę ir užpylė žvyru. Tačiau 1918 metų vasarą buvo atsiradęs išdavikas, pasiryžęs parodyti vokiečiams varpo buvimo vietą. Laimė, parapijiečiai spėjo paslėpti Adomą kitur.
Kitas varpas, vardu Juozapas, svėręs 120 kilogramų ir nulietas taip pat Valdajuje, bei 100 kilogramų svorio trečiasis varpas nuo išvežimo buvo paslėpti Kurklių kapinėse. 1919 metais visi varpai buvo parvežti į Kavarską ir įkelti į laikiną medinę varpinę.
„Geradario Pranciškaus Kalibato dėka 1927 metais atstačius sugriautą bažnyčios bokštą, varpai sugrįžo į savo vietą ir per kelis kilometrus girdimu balsu parapijiečius iki šiol tebešaukia į Dievo namus“, – sako klebonas.
Bažnyčiai atstatyti teko įdėti daug jėgų ir lėšų. Parapijiečių ir iš Kavarsko parapijos kilusio JAV lietuvio P. Kalibato lėšomis 1924 metais buvo įrengti šoniniai altoriai, 1931 metais – didysis altorius.
1929 metais buvo įsigyti vargonai – vieni geriausių vargonų Anykščių krašte ir pirmieji vargonai Lietuvoje, kuriuose visi ženklai ir terminai įrašyti lietuvių kalba.
Kunigo Aniceto Barakausko iniciatyva ir P. Kalibatui remiant, 1935 metais šalia bažnyčios buvo pastatyta parapijos salė.
Nepamirštami vardai
Daug vandens nutekėjo Šventąja ir Pienia, daug žmonių kartų pakeitė vienos kitas, o Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia vis tebestovi Kavarsko centre, traukia tūkstančius tikinčiųjų, teikia jiems paguodą, ramybę, viltį.
Istorijos atmintyje išlikusios ir Kavarsko parapiją administravusių kunigų pavardės. Minimas ir apie 1538 metus čia dirbęs Nikalojus Vaitkus, vėliau Martynas Dževickis, Stanislovas Karolis Januškevičius, Vladislavas Juozas Zdanavičius ir daugybė kitų.
Sunkiais karo, pokario, sovietmečio laikais čia dirbo Anicetas Barakauskas, Valerijonas Kekys ir kiti dvasininkai.
Pėdsaką Kavarske paliko ir 1998–2000 metais čia dirbęs dvasininkas, monsinjoras, disidentas, politinis veikėjas, karo kapelionas, atsargos pulkininkas šviesaus atminimo Alfonsas Svarinskas.
Po jo Šv. Jono Krikštytojo parapijoje klebonu buvo Algimantas Keina, o dabartinis klebonas N. Martinkus Kavarske nuo 2002 metų.
Prie garsiojo šaltinio
Tūkstančiai krašto gyventojų atgulė šiauriniame Kavarsko pakraštyje esančiose kapinėse.
Pro mūrinius vartus, virš kurių įrengti trys ornamentuoti metaliniai kryžiai – dailės paminklas, į kapines įžengus, jose vaikštant, galima pamatyti 19 amžiaus vidurio ir dar senesnių kapviečių.
Nuo bažnyčios kalno nusileidus žemyn, pasitinka Šv. Jono Krikštytojo šaltinio versmė.
Kavarsko kapinėse stovi liaudiškos architektūros ir klasicizmo formų koplyčia, pastatyta pirmojoje 19 amžiaus pusėje.
„Sekundė“ jau rašė apie bene didžiausią Kavarsko įžymybę, netoli bažnyčios esantį Šv. Jono Krikštytojo šaltinį.
Legendomis apipintas, neva stebuklingas galias slepiantis šaltinis žinomas nuo seno. Prieškariu į Švento Jono atlaidus atvykusieji po šventų Mišių išbetonuotais laipteliais leisdavosi į šaltinio baseiną – kai kurie pasinerdavo į jį visu kūnu, kai kurie tik apsiprausdavo jo vandeniu. Žmonės šaltinio vandens pildavosi į atsivežtus butelius ir kaip vaistą gabendavosi namo.
Beje, ir dabar daugelis, keliaudami pro Kavarską, aplanko šaltinį, įsipila ir parsiveža jo vandens namo.
Ar šis vanduo turi stebuklingų galių, klebonas abejoja – neatlikta jokių tyrimų, nesurinkta įrodymų, tad galima kliautis tik gražia tradicija ir žmonių tikėjimu.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
gaila sito Klebono