Garsusis Panevėžio ketvertukas – Rėjus, Tajus ir Nojus bei jų sesutė Patricija – rugsėjo 1-ąją sėsis į pirmokų suolus.
O dar po gero mėnesio jaunieji nuomonės formuotojai ant gimtadienio torto užpūs septynias žvakutes.
Keturi pirmokai po vienu stogu
Panevėžio ketvertukas šiuos mokslo metus pasitinka ypatingai – visi keturi pirmą kartą peržengs mokyklos slenkstį.
Spalio 18-ąją septintąjį gimtadienį švęsiantys vieni jauniausių nuomonės formuotojų Lietuvoje broliukai Rėjus, Tajus, Nojus ir sesutė Patricija – mamos Viktorijos Solovej džiaugsmas ir pasididžiavimas.
Naujasis etapas, anot Viktorijos, šeimoje prasideda su daugiau drausmės ir atsakomybės.
„Daug visko vyksta, daug iššūkių, daug reikalų. Buvo įtampos, streso, bet dabar į viską žiūriu ramiau: bus kaip bus“, – šypsosi Viktorija.
Šeimose, pasak mamos, tarsi pasėta baimė, jog vaikai privalo į pirmą klasę ateiti jau mokėdami kone viską: skaityti, rašyti, skaičiuoti. Tačiau pedagogai ją nuramino, jog to bus mokoma visus metus.
„Mano vaikai dar neskaito. Išbandėme įvairiausius metodus, bet dažniausiai būna taip, jog vaikai tiesiog negirdi, ką sako tėvai. O gal dar ir neatėjo laikas? Mane auklėtojos nuramino, kad visko išmokstama, viskas bus gerai – juk visi išmokome ir skaičiuoti, ir skaityti“, – sako mama.
Į skirtingas klases
Viktorijos svajonė buvo, jog ketvertukas patektų į „Vilties“ progimnaziją. Džiaugiasi, jog taip ir nutiko.
Tačiau iki šiol neišskiriamam ketvertukui mokyklos suole teks išsiskirti.
Patricija keliaus į sustiprintą šokių klasę – mokysis tautinių šokių.
Rėjus pravers kitos klasės duris, tik identiški dvyniai Nojus ir Tajus dalinsis vienos klasės suolu.
Anot mamos, pagal rekomenduojamą praktiką netgi dvynius mokykloje geriau išskirti, taip jie kokybiškiau ugdosi, realizuoja save.
„Vaikai keturi ir tai didžiausia problema. Jei nors vieno šalia nėra, ramybė: visi kultūringi, patys geriausi, patys nuostabiausi vaikai. Bet jei visi keturi, konkuruoja, vienas kitą erzina, pešasi“, – šypsosi mama.
Anot jos, kalbėti apie tai, jog vaikai tarpusavyje pešasi ar mušasi, iki šiol buvo tabu. Dažna šeima linkusi tokius dalykus pasilaikyti sau. Visgi Viktorija neslepia: jų gausioje šeimoje būna visko.
„Nesimuša tik vienas šeimoje augantis vaikas. Tik visuomenėje apie tai vis dar garsiai nekalbama. Tai – tarsi sovietinių laikų palikimas, neva ką žmonės pasakys. Mano vaikai judrūs, aktyvūs, visur bėga, lekia. Ne visiems tai suprantama, o aš reaguoju paprastai, atsisuku ir su šypsena pasakau savo firminę frazę: o man su jais dar ir gyventi reikia“, – juokiasi Viktorija.
Pailgintos dienos grupė – pagalba mamai
Nors gyvena tikrai ramiame rajone, Viktorija įsitikino, jog vieniems vaikams po pamokų lauke būtų nesaugu. Tad mokyklą jiems rinkosi įvertinusi ne tik atstumą iki namų, bet ir galimybę naudotis pailgintos dienos grupe netolimame darželyje.
Šiuolaikinėje visuomenėje, mano V. Solovej, sunku rasti auklę keturiems vaikams, ypač už prieinamą kainą.
Pailgintos dienos grupės darželiuose, kurias lanko pradinukai, jos manymu, didelė praktinė ir finansinė pagalba tėvams.
„Vis girdėdavau: oi, paaugs vaikai, bus lengviau, oi, motinystė pats nuostabiausias dalykas pasaulyje. Nežinau, kas taip sugalvojo ir kas tuos rožinius akinius uždėjo, bet man motinystė yra nuolatinis darbas be jokių išeiginių.“
V. Solovej
Rūpesčių padaugės
Nors ši rugsėjo 1-oji šimtmečio ketvertukui bus ypatinga, naujų tradicijų šeima sako nekursianti. Kaip ir kiekvieną Mokslo ir žinių dieną nuvyks į mėgstamą vietą suvalgyti ledų, pajodinėti poniu, aplankyti gyvūnų ar tiesiog smagiai praleisti popietę žaidimų aikštelėje.
Viktorijos manymu, sunkiausia vaikams bus priprasti prie naujo ritmo: anksčiau keltis, pasiruošti naujai dienai.
Viena keturis vaikus auginanti Viktorija nusiteikusi, kad vaikams pradėjus lankyti mokyklą, jos pačios laukia trigubas darbas: skirtingų klasių mokytojai naudoja skirtingus metodus, skirtingas pratybas ir skiria skirtingus namų darbus.
Netgi dabar tėvų susirinkimai, vykstantys skirtingose klasėse vienu metu, kelia sunkumų: mama viena, o klasės, kuriose mokysis garsusis ketvertukas, trys.
„Dabar man kyla klausimas, kaip Rugsėjo 1-ąją reikės būti trijose klasėse vienu metu. Juk visiems jiems reikia mamos šalia. Močiutės ir senelio neužtenka. Tai kurį dabar teks nuskriausti?“ – šypteli pašnekovė.
Bauginančios išlaidos
Viktorija skaičiuoja, jog pasiruošti mokyklai – išties brangus malonumas.
O jai tenka dauginti iš keturių.
Būsimų pirmokų mama pastebi, jog brangiausiai atsiėjo uniformos, kurios yra privalomos.
„35 eurai už paprastą džemperį su logotipu? Mano akimis, čia tiesiog neskanus biznis. Vieno džemperio visiems mokslo metams juk neužtenka“, – sako mama.
Kuprines ketvertukas rinkosi pagal savo norus. Viktorija džiaugiasi, kad pasisekė išsirinkti patogias ir vaikams pagal visas rekomendacijas tinkamas kuprines.
„Iš tikrųjų man labai pasisekė, jog aplinkui tiek daug gerų žmonių. Suradau tokį, kuris nuo a iki ž viską smulkiai paaiškino, ir jau turime išsirinkę kuprines, kitas būtinas raštinės priemones“, – sako mama.
Keturi vaikai – keturi pasauliai
Augant vaikams vis labiau skleidžiasi ir jų talentai bei polinkiai.
Anot Viktorijos, visi keturi, nors ir neišskiriami, išties labai skirtingi.
Rėjus ir Patricija yra rudakiai, identiški dvyniai Nojus ir Tajus – mėlynakiai.
„Jie – kaip mokslinis eksperimentas. Skiriasi ne tik akių spalva, bet ir režimas. Vieni pelėdžiukai, kiti – vyturiukai. Patricija su Rėjumi mėgsta ilgiau pamiegoti ir vėliau nueina gulti. Vyturiukai Tajus ir Nojus visada keliasi anksčiausiai“, – vaikų kasdienybę atskleidžia mama.
Skiriasi ir temperamentai, ir pomėgiai. Mama džiaugiasi, kad kiekvienas turi pasirinkęs savo kelią. O jos užduotis – palaikyti, padėti atrasti, kas atžaloms patinka.
Rėjus, Tajus, Nojus gyvena futbolu. Jie – „Ekrano“ futbolo akademijos auklėtiniai.
Patricija linksta į menus, kartu su mama lanko keramiką, jai labai patinka šokiai.
Tiesa, kai birželį būsimoje mokykloje vyko pažintinės pamokėlės su auklėtoja, duris pravėręs Rėjus pareiškė, jog su sese lankys šokių klasę.
„Sakau, kokius dar šokius? Mačiau, jog jis bet kokia kaina bandys pasiekti, kad neliktų klasėje vienas, be brolių ir sesės, nors yra tikrai drąsus vaikas“, – juokiasi Viktorija.
Futbolas, akmenukai ir keramikos magija
Be futbolo, šešiametis Rėjus dar turi kitą didelę aistrą – renka mineralus, kristalus, akmenukus. Kolekcionuoja, domisi, klausinėja, pats sugeba rasti išties unikalių akmenukų.
„Kiekvieną kartą atvažiavusi į darželį gaunu krūvą akmenukų. Jis turi talentą surasti išskirtinių, su įvairiausiais raštais, spalvomis. Jei vienoje vietoje padėtumėte saldainius, o kitoje akmenukus, Rėjus tikrai imtų akmenukus“, – pasakoja Viktorija.
Mama juokiasi, jog visai neseniai sūnus pasiūlė ir savotišką verslo planą – įkurti akmenų parduotuvėlę ir juos pardavinėti.
„Pas mus Rėjukas turbūt yra geriausiai dėmesį sutelkiantis vaikas. Gali išsėdėti visą kėlinį nepajudėjęs ir tiesiog žiūrėti futbolą. O broliai šalia striksi, straksi, jiems neramu, jie negali nustygti vietoje“, – pasakoja V. Solovej.
Vienas iš identiškų dvynių Nojus, pasak mamos, pastarosiomis savaitėmis labai surimtėjo. Visgi jis, kaip ir kiti broliai, neįsivaizduoja dienos be futbolo.
Mama džiaugiasi, jog sportas berniukus moko ištvermės, kovos įgūdžių ir tiesiog formuoja charakterį.
Nuo gimimo aukščiausia ir tvirčiausia Patricija – labai aktyvi, savarankiška mergaitė. Jei reikės, suteps sumuštinį ne tik sau, bet ir broliams.
Jau mamos pilvelyje Patricija buvo didžiausia tiek ūgiu, tiek ir svoriu – iki šios dienos broliai jos nepralenkė
Kaip mama sako, dukra – tarsi maištaujanti siela.
„Kiek pati žinau Patricijų, visos turi tokį tvirtą charakterį. Manau, vardas irgi turi slaptą galią ar gyvenimišką kodą“, – pažymi Viktorija.
Mama svarsto, jog dukra yra tarsi jos veidrodis.
„Patricija mane kopijuoja, labai nori visiems vadovauti. Bet iš manęs ji pasiima ir gerų dalykų. Aš esu meniška siela. Tad kartu lankome keramiką“, – pasakoja V. Solovej.
Suleisti rankas į molį Viktorijai yra kažkas magiško. Tai – laikas tik su savimi ir tik sau.
Motinystė be rožinių akinių
Nors nėštumas ir gimdymas buvo didžiulis ir fizinis, ir psichologinis išbandymas, Viktorija visuomet buvo tikra, kad niekas šiaip sau nevyksta. Ir Dievas bet kam tokių dovanų nedovanoja.
Kasdienybė su ketvertuku – labai intensyvi.
Mamai tenka vaikus vežti į darželį, būrelius, pas logopedus, į sveikatos patikras pas gydytojus, odontologus, ant jos pečių gula ir visi buities darbai.
Pagal vaikų ritmą tenka planuoti ir visus dienos darbus.
Todėl V. Solovej nė neslepia: motinystė jai nepasirodė vien tik saldi ir cukruota, kaip kartais bandoma pavaizduoti.
Ji kur kas sunkesnė, nei manė – ypač su keturiais vaikais. Keturgubas džiaugsmas, bet ir keturgubas krūvis.
„Vis girdėdavau: oi, paaugs vaikai, bus lengviau, oi, motinystė pats nuostabiausias dalykas pasaulyje. Nežinau, kas taip sugalvojo ir kas tuos rožinius akinius uždėjo, bet man motinystė yra nuolatinis darbas be jokių išeiginių. Taip, vaikai Dievo dovana, bet aš matau ir kitą pusę“, – sako Viktorija.
Anot pašnekovės, viena priežasčių, kodėl ji pradėjo dalytis šeimos kasdienybe socialiniuose tinkluose, buvo noras įkvėpti ir padrąsinti jaunas šeimas, kad viskas įmanoma.
„Bet kai atsirado vaikai ir pradėjau matyti tikrą realybę, dabar nebegaliu prisiimti atsakomybės ir sakyti: jūs tik gimdykit, kaip faina, keturi vaikai!“ – sako pašnekovė.
Anot Viktorijos, kiekviena situacija kitokia. Viskas priklauso nuo šeimos finansų, galimybių, o galiausiai – ir vyro palaikymo.
Finansinis krūvis auginant tokį būrį vaikų, anot Viktorijos, yra milžiniškas.
Juk vaikams reikalinga ir visavertė mityba, ir kokybiška sveikatos priežiūra, būreliai, kelionės bei pramogos, kad mažieji gyventų išties visavertį gyvenimą.
Viktorija dažnai girdi, kad yra labai stipri moteris.
Ji sako neturėjusi kito pasirinkimo.
„Būna, jog ir paverkiu, visko nutinka, bet neturiu laiko ir prabangos kristi į patalą ir depresuoti. Reikia auginti vaikus, juos išugdyti dorais, darbščiais, kitiems padedančiais žmonėmis. Niekas už mane to nepadarys“, – sako pašnekovė.
Artėjančios Rugsėjo 1-osios proga mama savo mažiesiems kovotojams linki labai paprastų dalykų: semtis naujų žinių, nieko nebijoti, susirasti naujų draugų ir pomėgių, tiesiog drąsiai žengti į mokyklos pasaulį.
„Tikiu, jog kiti metai bus dar įdomesni, nes keliaujant vaikai patys galės skaityti miestų pavadinimus“, – šypsosi Viktorija.
