„Kaip manote, ar Bronius Kačkus šventė sovietmečiu Kūčias?“ – netikėtą galvosūkį apie ketvirtį amžiaus Panevėžio vykdomojo komiteto pirmininką užduoda panevėžietė, praeityje žinoma miesto maisto technologė Valentina Katakinienė.
Anot jos, nepaisant santvarkų, Kalėdos visuomet buvo kiekvieno lietuvio širdyje. Pati senjorė Kristaus gimimą iki šiol švenčia tik prie savo seno vaikystės stalo, serviruoto tikrąja nostalgija.
„Kūčias su šeima eidavau valgyti pas labai gerą to meto Panevėžio šeimininkę Apoloniją Mackevičiūtę Senamiesčio gatvėje. Ji labai skaniai gamindavo. Po medžioklės jai kitą kartą atnešdavau kokį nedidelį šerniuką. Bet tai tikriausiai jau gal ir nebe Kalėdoms būdavo“, – pripažįsta B. Kačkus, paklaustas, ar tiesą pasakoja 73-ejų panevėžietė Valentina.
Pastaroji Senamiesčio gatvės senbuvė tikina dar gūdaus sovietmečio metais, kai komunizmas smerkė bet kokią religiją, savo akimis mačiusi link žinomos virėjos namų vieną tamsų gruodžio 23-iosios vakarą keliaujantį miesto vadovą su žmona ir dviem vaikais. Kitą dieną vietiniai tyliai tarpusavyje kuždėjosi, jog ir pačiam B. Kačkui nesvetimos svarbiausios katalikų šventės ir lietuviškos tradicijos.
O Panevėžio komunistų elito atstovą priėmusi A. Mackevičiūtė ir jos sesuo Veronika iki dabar yra senosios miesto dalies kulinarijos legendos. Senamiestiečių pasakojimu, šios dvi moterys praeito amžiaus viduryje pietus gamindavo svarbiausiems miesto asmenims, kunigams.
„Čičinsko“ kepsnio pradininkė
Neeilinė virėja buvo ir garsiųjų seserų kaimynė V. Katakinienė. Maisto technologė, buvusi daugelio Panevėžio kavinių ir restoranų vadovė, galima sakyti, tapo legenda. Ji yra panevėžietiškos virtuvės paveldo – garsiojo „Čičinsko“ kepsnio – viena iš autorių.
„Buvau neseniai baigusi maisto technologijos ir inžinerijos mokslus Kauno politechnikos institute, kai Panevėžyje atidarė „Čičinsko“ restoraną. Kaip ir visose tokiose įmonėse, anuomet jame buvo privalu sugalvoti firminį patiekalą“, – prisimena Valentina.
Pradžioje, anot jos, naujas restoranas skambiu „Čičinsko“ pavadinimu nebuvo itin didelis. Jis teturėjo mažą virtuvėlę ir pagalbines patalpas, o pagrindiniam patiekalui sukurti buvo renkamasi paprastesnius, nuolat po ranka esančius produktus: mėsą, bulves, svogūnus, marinuotus agurkus, pomidorų padažą.
„Bet didžiausia garbė dėl „Čičinsko“ autorystės turėtų atitekti kolegei, baro vyriausiajai technologei Šližienei. Tokio kepsnio idėja kilo jai. Paskui kartu mes tik jau „atidirbinėjome“ naują patiekalą“, – pasakoja V. Katakinienė.
Nužudyto eigulio dukra
Valstybinėse Panevėžio viešojo maitinimo įmonėse V. Katakinienė daugiausia ėjo vadovaujamas pareigas. Maisto technologijos profesionalei teko dirbti Panevėžio restoranuose „Seklyčia“, „Linelis“, „Stumbras“, konditerijos ceche „Rūta“.
„Negalėčiau pasakyti, kad buvau iš tų, kurios labai mėgo suktis prie puodų. Bet būtent tokia buvo mano mylima mamytė, kurios gabumais vaikystėje labai žavėjausi. Matyt, dėl to pasirinkau profesiją, susijusią su maistu“, – sako Valentina.
Mamai, vienai užauginusiai tris dukras, V. Katakinienė negaili pačių šilčiausių žodžių.
„Tėtis žuvo, kai mama manęs dar tik laukėsi. Jiedu su kitomis mano sesėmis gyveno Raguvoje, kur tėtis dirbo eiguliu ir buvo nušautas miške stribų. Jis nebuvo joks partizanas, tiesiog tokie laikai tada vyravo“, – skaudžią šeimos istoriją pasakoja V. Katakinienė.
Jos mama po vyro mirties su vaikais persikėlė į Panevėžį, į seną žydo namą Senamiesčio gatvėje.
„Antai sena vinis sienoje, ji čia įkalta to žydo dar prieš mums atsikraustant. Žmonės pasakojo, kad jis buvo senas, baisus, atvėpusia lūpa. Dažnai sėdėdavo ant šito namo laiptų, o vaikai jo labai bijodavo“, – tarsi buvusio šeimininko reliktą saugomą vinį parodo Valentina.
Žaisliukai iš vaikystės
Visi daiktai, kurie turi istoriją, panevėžietei itin brangūs. Tai rodo ir sena kalėdinių žaisliukų dėžutė, Valentinai likusi nuo pat vaikystės.
„Visą gyvenimą Kalėdoms eglutę puošiu tik savo mamos pirktais žaisliukais. Esame su vyru dar prieš nepriklausomybę kelis parsivežę iš Maskvos, bet daugiau nieko ir neturiu, man tiek užtenka“, – pasakoja jau kone istorines dekoracijas kilnodama V. Katakinienė.
Vaikystėje jai mamos pirkti kalėdiniai žaisliukai atrodė tarsi iš pasakos, nors tokius pačius miniatiūrinius tviskančius arbtinukus, Kalėdų Senelio figūrėles anuomet turėjo beveik visi vienodus. Tai šiais laikais, pasak panevėžietės, žaisliukų pasirinkimas šventinei eglutei begalinis, o tada įvairovės per daug nebūdavo.
Tada, pasak panevėžietės, ir paprasčiausias bendraklasio ar kaimyno atvirukas buvo geriausia dovana.
„Kūčios mano namuose iki šiol tokios pat, kaip jas paruošdavo visą savaitę tai progai virtuvėje prakaituodavusi mama“, – sako V. Katakinienė.
Mamos Kūčių stalas
Be tėvo anksti likusi Valentina ir jos seserys vaikystėje prabanga ir turtais pasigirti negalėjo, bet didžiausių švenčių metu jautėsi karalaitėmis.
„Ko tik mama neprikepdavo, neprivirdavo! Jau prieš savaitę minkydavo tešlą sausainiams, pyragamas, bandelėms, kūčiukams. Visų jų kvapai mus varydavo iš proto. Negalėdavome susilaikyti nenugvelbusios bent vieno mažyčio gardėsio. Jis buvo kur kas skanesnis, nei per Kalėdas, kai mama jau leisdavo prisikirsti visko iki soties“, – pasakoja panevėžietė.
Stalas, kuris iki šių dienų V. Katakinienės namuose stovi dar nuo senelio laikų, Kūčioms buvo padengiamas pagal visas katalikų tradicijas. Čia nebūdavo nieko mėsiško, jokių pieno produktų.
„Kūčioms mama visada ruošdavo tuos pačius patiekalus. Pagrindinis jų buvo raugintų kopūstų ir grybų sriuba. Prie jos padėdavo trijų rūšių silkės: su svogūnais, su burokėliais ir susuktų į ritinėlius, vadinamuosius rolmapsus“, – vardija šeimininkės dukra.
Ant stalo taip pat būdavo dedama valgių su grybais, žuvis, spanguolių kisielius ir kompotas su džiovintais vaisiais.
„Mano mama buvo baigusi Dotnuvos žemės ūkio mokyklą, ji buvo puiki šeimininkė. Bet neturėdavo kantrybės mūsų pamokyti. Vis sakydavo, kad pati viena greičiau susisuks. O taip norėjosi suprasti, ką ji daro“, – apie mamos perduotą potraukį gaminti sako Valentina.
Net senovinio „Napoleono“ torto receptą iš mamos ji išgavo tik jau pačioje senatvėje.
Iki šiol dukra bando atkurti ir ypatingus mamos barsčius, kuriems su sesėmis rūgštynių eidavo ieškoti prie Nevėžio.
„Net tas pats aguonų pienas per Kūčias man visada išeidavo ne toks, kaip mamos. Tik dabar pradėjau suprasti, kad tokiam desertui būtini tradiciniai kūčiukai, pagaminti be pieno, grietinės – tik iš miltų, vandens, dar aliejaus dėl trapumo“, – sako V. Katakinienė.
Profesiją rinkosi pagal pavadinimą
Nesulaukusi mamos pamokų, panevėžietė spėja būtent todėl ir pasirinkusi maisto technologijos specialybę. Tiesa, dukra po mokyklos planavo mokytis mašinų gamybos, bet
dėdės vežama į Kauno institutą laikyti stojamųjų, sustojo trumpam išleisti puseserės į chemijos fakultetą. Čia ir pamatė gražiai skambančios specialybės pavadinimą – visuomeninio maitinimo įmonių organizavimas ir technologija.
„Bėda, kad mano chemijos pažymys mokykloje buvo pats prasčiausias iš visų dalykų. Stojamųjų komisijos nariai nusistebėjo tokiu mano ryžtu, bet nusprendžiau pabandyti ir man pavyko“, – juokiasi gana gerai chemijos ir puikiai kitus egzaminus išlaikiusi panevėžietė.
Po studijų jauna mergina nė nesvarsčiusi 1971 m. grįžo dirbti į gimtąjį Panevėžį.
Pirmi metai Panevėžio kavinėse ir restoranuose, pasak V. Katakinienės, jai buvo lyg ant sparnų: jau vakare laukdavusi, kada ryte gales kulniuoti į darbą.
O tais laikais, anot jos, virėjai tikrai nesėdėdavo sudėję rankų.
„Šiais laikais niekas taip nebedirba, kaip mes iš visos širdies. Kelis kartus per metus reikėdavo suruošti savo kavinės ar restorano parodą“, – apie svarbią miesto virėjų tradiciją sovietmečiu pasakoja buvusi maisto technologė.
Šventinės parodos
Panevėžio maitinimo įstaigoms būdavo privaloma prieš visas didžiausias metų šventes pristatyti savo sugebėjimus. Aišku, Kūčių stalo tada niekas viešai negalėjo dengti.
Bet nuo naujamečių vaišių žiūrovų akys raibdavo. Šia proga visi miesto restoranai varžydavosi dėl geriausiojo titulo. Juos vertindavo atsakinga komisija ir skirdavo apdovanojimus.
„Tai buvo mūsų pareigos, be tiesioginio darbo. Reikėdavo pagal temą, šventę stalus serviruoti, puošti, sukurti išskirtinį meniu ir vieną dieną demonstruoti visa tai savo įmonės salėje lankytojams. Suburtos komisijos rinkdavo geriausiai pasidarbavusius, apdovanodavo nugalėtojus visokiais raštais“, – prisimena virtuvės meistrė.
O galimybės tokiose varžytuvėse, pasak Valentinos, buvo labai kuklios. Paprasčiausių žirnelių būdavo galima rasti tik vienoje Panevėžio ponams skirtoje parduotuvėje. Apie prabangesnius gėrimus nė kalbos negalėjo būti.
„Produktai juk buvo deficitas. Priklausėme prekybos valdybai, kuri skrupulingai skaičiuodavo kiekvieną trupinį“, – sako senjorė.
Tad viską nulemdavo pačių virėjų išmonė. Šventinių stalų puošybai, pasak Valentinos, reikėdavo pasitelkti visą fantaziją.
Vaišino įtakingiausius vyrus
V. Katakinienė sovietmečiu netgi prenumeruodavo vokiškų žurnalų, kad galėtų kažką įdomesnio ant konkursinio stalo padėti.
„Visi iki šiol prisimena mano iki išnaktų siuvinėtas mėlynas staltieses parodai „Anūko belaukiant“. Per dieną sukiesi restorano virtuvėje, vakare siuvinėji – tokie buvo laikai ir niekas nežiūrėjo mūsų vargo. Bet buvo ir įdomu“, – patikina Valentina.
Jos anuomet vienai šventei kurtas dabar jau nieko nestebinantis Kalėdų vainikas buvo tikra naujiena Panevėžyje. Tokią šventinę dekoraciją panevėžietė taip pat nusižiūrėjo nuo vokiečių ir supynė ją iš eglišakių bei konditerinės cukraus masės gėlyčių.
„Neįtikėtina, kiek mūsų moterys tada mokėjo, kokius šedevrus kūrė! Mūsų kolegų tuomečiams tortams šiuolaikiniai desertai nė iš tolo neprilygsta“, – atsidūsta V. Katakinienė.
Visi tokie gardėsiai guldavo ir į pačių svarbiausių miesto asmenų bei jų svečių pilvus. Valentinai ne kartą restorane teko aptarnauti po medžioklių susirinkusius šalies valdžios atstovus. Prie jos patiekto stalo sėdėjo tokie svarbūs vyrai kaip Algirdas Brazauskas, Antanas Sniečkus.
Paslaptingas Kalėdų Senelis
O namuose, pasak V. Katakinienės, šventinis stalas visada buvo kuklus. Prabanga čia nekvepėdavo nei per Kūčias, nei per Kalėdas. Jas Valentina, net ir perlipusi į aštuntą dešimtį, švenčia lygiai taip pat kaip vaikystėje.
„Man dukros kartais papriekaištauja, bet aš negaliu kitaip“, – tikina panevėžietė.
Pokalbio dieną ji dar nebuvo pradėjusi ruoštis artėjančioms šventėms. Tačiau sieloje, pasak senjorės, jau kepa ne pirmą skardą šiltų prisiminimų.
„Tokiame amžiuje vis dažniau pagalvoji apie vaikystę. Niekada nepamiršiu, kai į mūsų namus buvo atėjęs tikras Kalėdų Senelis“, – švelniai nusišypso senjorė.
Ji mena, kad kartą sėdint su mama ir sesėmis prie Kūčių stalo, prie namų sustojo sovietinis viliukas ir iš jo išlipo Kalėdų Senelis. Padovanojęs po knygelę neturtingos šeimos mergaitėms, jis paslaptingai kaip atvažiavo, taip ir išvažiavo.
„Nei mama, nei mes taip niekada ir nesužinojome, kas mus pasveikino. Tikriausiai koks nors geras žmogus Kūčių vakarą pagalvojo apie vienišą, nepritekliuje gyvenančią moterį su trimis dukromis“, – atsidūsta pašnekovė.
