Besidomintiesiems unikalaus siaurojo geležinkelio ypatumais, jo istorija verta apsilankyti Anykščių siaurojo geležinkelio stotyje, kur beveik prieš penkiolika metų buvo įkurtas muziejus.
Minint šimtmetį
Žodis „siaurukas“ taip prigijęs, kad kuriant Anykščiuose Aukštaitijos siaurojo geležinkelio muziejų jo pavadinimas, regis, kitoks ir negalėjo būti kaip tik Siauruko muziejus.
Kaip teigia viešosios įstaigos „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktorius Gintaras Kerbedis, žmonės siaurąją geležinkelio liniją anksčiau vadino labai įvairiai.
„Pirmasis garvežys buvo pramintas „liuciferio pečiumi“, gyventojai tokios nežinia kaip važiuojančios, dūmus leidžiančios mašinos paniškai bijojo. Paskui požiūris sušvelnėjo ir geležinkelis pradėtas vadinti „samovarėliu“ (arbatiniu), dar vėliau – „kukuška“ (gegute), o ilgainiui prigijo siauruko pavadinimas“ , – „Sekundei“ pasakojo direktorius.
„Siauruku“ iki šiol meiliai vadinamas 750 milimetrų pločio vėžės geležinkelis. Jis unikalus. Todėl 1996 metais šalies siaurasis geležinkelis – ilgiausias Europoje – įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.
Idėja įkurti muziejų kilo rengiantis 1999-aisiais minėti šimtąsias siaurojo geležinkelio metines. Anykščiuose esančio A. Baranausko ir A. Vienuolio-Žukausko memorialinio muziejaus direktorius Antanas Verbickas pirmasis pasiūlė kurti siaurajam geležinkeliui skirtą muziejaus filialą, ir buvo pradėti kaupti siaurojo geležinkelio istorijos eksponatai: įranga, fotografijos, dokumentai. Jie rinkti iš visų Lietuvoje buvusių siauruko ruožų.
Muziejininkas, vienas iš ekspozicijų kūrėjų, „siauruko siela“ vadinamas Raimondas Guobis pasakoja, kad pirmoji laikina siaurojo geležinkelio istorijos ekspozicija buvo įrengta buvusiame prekių sandėlyje. Muziejų atidarius eksponatai – nebenaudojama siauruko įranga, ikonografija, dokumentai, paveikslai, riedmenys – kaupti ir toliau.
Susipažinti su siaurojo geležinkelio eksploatacijoje naudota įranga galima ir Panevėžyje esančioje Aukštaitijos siaurojo geležinkelio garvežinėje.
Unikali vertybė
Muziejininkas R. Guobis sako, kad dabar muziejaus lankytojai gali pamatyti daug – pasižvalgyti po Anykščių geležinkelio stotį, pabūti specialiai pastatytame paviljone, vandens bokšte, buvusiame prekių sandėlyje, vadintame „pakhauzu“. Pastarajame 1999 metais, minint siauruko šimtmetį, ir buvo eksponuojama laikinoji siaurojo geležinkelio istorijos ekspozicija. Čia yra išlikusios įspūdingos svarstyklės, galinčios daug ką pasverti.
„Pavyzdžiui, visą ekskursantų grupę. Šios svarstyklės ypač patinka mažiesiems – kai pasveriame ir pasakome: šiandien atvažiavo dvi tonos vaikų, visiems būna labai smagu“, – juokiasi muziejininkas. Prekių sandėlyje eksponuojami kelionės reikmenys, signalinės ryšio priemonės, žibintai, švilpukai ir kiti daiktai.
Siaurojo geležinkelio kompleksas – unikali daugiasluoksnė kultūros vertybė. Be restauruotos šimtametės stoties pastato, bėgių, vandens bokšto, akmenimis grįstos aikštės, traukos priemonių, 96 metrų ilgio plieninio kniedyto tilto per Šventąją, sankasos ir kitų eksponatų būtų sunku įsivaizduoti siauruko gyvavimą.
Nemažą savo gyvenimo dalį siaurajam geležinkeliui skiriantis R. Guobis sako, kad šis unikalus reiškinys ne tik vienija technikos pasiekimus, bet ir atskleidžia istorijos vingius, tarsi kalba poetiniu žodžiu.
„Bėgių muzika, kelionės, besikeičiantys gamtos vaizdai, toliuose išsipildančios viltys – ar ne poezija? Nepriklausomybės laikais geležinkelio stotis buvo viena svarbiausių vietų, juk pagrindinis susisiekimas iš Anykščių būdavo geležinkeliu. Iš Anykščių siauruku į mokslus traukė ir Jonas Biliūnas, ir Antanas Žukauskas“, – pasakoja R. Guobis.
Buvo laikas, kai vakarais daugelis miestelio gyventojų išėję pasivaikščioti traukdavo į geležinkelio stotį – ne vien tik palydėti ar sutikti traukinį, bet ir pasižmonėti. Kai kurios šeimininkės į peroną atnešdavo parduoti garuojančių didžkukulių.
Muziejininkas mano, kad Anykščių geležinkelio stotyje iki šiol išsaugota XX amžiaus dvasia.
2003 metais pastačius modernų paviljoną riedmenims eksponuoti, jame galima pamatyti suremontuotų įvairių tipų vagonų, taip pat bene patraukliausią muziejaus eksponatą – iš Švenčionėlių parvežtą 1949 metais „Škodos“ gamykloje tuometėje Čekoslovakijoje pagamintą garvežį.
Viršininko kabinete
Anykščių geležinkelio stotis – stilingas dviaukštis stoties pastatas, statytas 1901 metais. Autentiški stoties pastato fasadai, stogų pakraščiai, langai, durys puošti drožiniais. Statybos technologija, konstrukcija, apdailos detalės panašios visame Rusijos geležinkelyje.
Siaurojo geležinkelio ruožo Rubikiai–Anykščiai–Panevėžys Anykščių geležinkelio stotyje apsilankymą galima pavadinti ekskursija į praėjusį šimtmetį.
R. Guobis pasakoja, kad minint 1930-uosius – Vytauto Didžiojo – metus geležinkelio stotyje anykštėnai pasodino ąžuolą ir po jo šaknimis užkasė stiklinį butelį su laišku apie tuometę Lietuvos padėtį, laiške buvo Anykščių geležinkelio stoties tarnautojų sąrašas ir medelį sodinusiųjų parašai. „Tas ąžuolas tebežaliuoja“, – sako muziejininkas.
Pirmame stoties aukšte yra laukiamasis – salė su originaliais, šimto metų senumo suolais, grindimis. Išsaugotas ir mažytis, siauras kasos langelis, pro jį ir dabar parduodami bilietai. Antrame aukšte buvo stoties viršininko trijų kambarių butas, dabar jame įrengta siauruko svetaine.
Kaip prisipažįsta R. Guobis, jam pačiam labai patinka stoties viršininko kabinetas, nes įrengtas tautine patriotine dvasia – ant sienos kabo Vytauto Didžiojo portretas, kamabarį puošia originalus išsaugotas Vytis, yra ir daugiau tautinės atributikos. Daugeliui garbių svečių šis kabinetas padaro šiltą įspūdį, užsieniečius itin žavi toks patriotizmas.
„Štai ir senovinis „Fillips“ radijo aparatas, jis buvo nupirktas, kad viršininkas galėtų pasiklausyti žinių iš viso pasaulio“, – sako muziejininkas.
Beje, R. Guobis pasakoja, kad Anykščiuose pirmasis televizorius taip pat stovėjęs stoties viršininko kabinete, anykštėnams būdavo leidžiama ateiti pasižiūrėti sporto varžybų ar kokių nors įdomių laidų.
Įrašyta istorijos lapuose
Siaurasis geležinkelis Lietuvoje pradėtas tiesti XIX amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Jo paskirtis buvo aptarnauti platųjį geležinkelį – gabenti krovinius, vežti keleivius. Siaurojo geležinkelio tiesimas buvo pigesnis, lengvesnės techninės sąlygos.
Siauruko muziejus turi daug sukaupęs medžiagos ir faktų apie geležinkelio ruožo gyvavimo metus.
Žinoma, kad pirmasis 70 kilometro geležinkelio ruožas 1895 metais sujungė Švenčionėlius su Postavų miesteliu, o ruožas Švenčionėliai–Panevėžys sujungė kitas plačiojo geležinkelio atšakas.
Anykščių siauruko pradžia laikomi 1899-ieji. Tų metų rugsėjį per Anykščius važiavo pirmasis traukinys, jį traukė garu varomas garvežys.
Pirmieji traukiniai naujuoju ruožu pradėjo kursuoti 1899 metų rudenį. Siaurojo geležinkelio linija turėjo du depus – 12 vietų Švenčionyse ir 2 vietų Panevėžyje.
1903 metų duomenimis, jau buvo pervežta 65000 tonų krovinių ir 40632 keleiviai.
R. Guobis pasakoja, kad siaurukas prieš karą labai intensyviai buvo naudojamas. 1918–1940 metais Lietuvos Respublikos susisiekimo ministerija nupirko 10 galingų čekiškų garvežių, kelius sutvirtino stipresniais ir stambesniais bėgiais. Kaune buvo užsakomi ir gaminami vagonai, pabėgiai.
Kaip rodo senieji tarpukario Lietuvos žemėlapiai, iki Antrojo pasaulinio karo siauruko ilgis Lietuvoje buvo 450 kilometrai.
Eksponatai ir Panevėžyje
Viešosios įstaigos „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“ direktorius G. Kerbedis sako, kad šiuo metu Panevėžyje renkama istorinių riedmenų kolekcija ir medžiaga būsimai Lietuvos siaurojo geležinkelio istorijos ekspozicijai. Projektas įgyvendintas turės būti kitų metų birželio mėnesį.
Panevėžyje galima apsilankyti siauruko garvežinėje ir pamatyti kalvės įrangą, pradedant dumplėmis, žaizdru, baigiant kalvio instrumentais.
Anykščių geležinkelio stotyje jau keletą metų stovėjo įvairūs riedmenys. 2000-aisiais, išvežant vagonus į metalo laužą, Anykščių stotyje buvo palikta įvairių siauruko riedmenų pavyzdžių: prekinis dengtas vagonas, platforma, cisterna ir kt.
Panevėžio geležinkelininkų veteranų iniciatyva į Anykščių stotį buvo atgabentas šilumvežis. Panevėžys siauruko centru tapo 1935 metais. Iš čia bėgiai vedė į Joniškėlį, Pakruojį, Pasvalį, Biržus, Švenčionėlius.
Pokario metais iš Anykščių stoties siaurukas veždavo vyno fabriko, „Spartako“ veltinių fabriko gaminius, javus į Berlyną, kvarcinį smėlį – į Panevėžio gamyklas. Per metus būdavo išvežama apie 200 000 tonų smėlio. Į Anykščius irgi atkeliaudavo įvairiausių krovinių. Stoties darbas buvo intensyviausias nuo 1950 iki 1980 metų.
Buvo pagrindinis vežėjas
XX amžiaus pirmojoje pusėje siaurukas buvo pagrindinė transporto priemonė Aukštaitijoje, gabenanti ir keleivius, ir krovinius.
Siauruoju geležinkeliu į Panevėžį buvo vežami linai, bekonai, cukriniai runkeliai, miltai, sviestas, sėmenys, miško medžiaga, smėlis.
Ūkininkams siaurukas gabeno druską, trąšas, žibalą, anglis. Įvairiais laikotarpiais keitėsi jo paskirtis. 1929–1940 metais traukiniai per Anykščius važiuodavo keletą kartų per dieną.
1970–1988 metais iš Anykščių geležinkelio stoties buvo išvežama kasmet tūkstančiai tonų krovinių, tūkstančiai keleivių.
Siauruką žmonės mėgo, savaitgaliais pilnas traukinukas būdavo uogautojų ir grybautojų, žiemą – slidininkų. Tačiau kasmet keleivių mažėjo, siaurukas darėsi vis labiau nuostolingas, jo funkcijos ėmė silpti. 1996 metais buvo uždarytos geležinkelio atšakos į šiaurę nuo Panevėžio, o 2001-aisiais jis, kaip keleivinė susisiekimo priemonė, nustojo veikti. Buvo įkurta viešoji įstaiga „Aukštaitijos siaurasis geležinkelis“, pelno nesiekianti organizacija, prižiūrinti, sauganti ir eksploatuojanti geležinkelio ruožo kompleksą, išsidėsčiusį 260 ha erdvėje.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
