Ar tik netaps tradicija, kad kūrybos erdvėje kiekvieną naują sezoną pradės patys jauniausi kūrėjai? Tiesa, jie yra ir patys veržliausi.
Šiandien jaunųjų kūrėjų tribūnoje vieši Kazimiero Paltaroko gimnazijos mokinė Liepa Ivoškutė (ją globoja mokytoja Milda Rastenienė), Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokinė Gabija Rimšaitė (mokytoja Adelė Samuolienė) ir būrelis iš „Vyturio“ progimnazijos – Liepa Grubinskaitė, Dovydas Stražinskas, Simonas Voroblevas, Rusnė Tauraitė bei Eitvilė Petruškevičiūtė. Šiuos jaunuosius kūrėjus globoja mokytoja Raimonda Budnikienė.
Liepa Ivoškutė (6 kl.)
„Man labai patinka literatūra, dailė. Mėgstu kurti įvairius kūrinius, lankau dailės mokyklą jau keturis metus“.
LAPĖ KITAME PASAULYJE
Sveiki! Mano vardas Uoga ir aš nesu žmogus. Aš – lapė. Uoga mane praminė senelis, nes kai gimiau, buvau maža, apvali ir rausva kaip bruknelė. Na, kad ir kaip keistai tai skamba, šiandien aš tapau žmogumi. Bet apie tai papasakosiu nuo pradžių.
Pabudau savo urve iš gilaus ir saldaus miegelio. Saulė jau buvo patekėjusi. Pradėjau eilinį rytą. Apibėgau penkis ratus aplink mišką ir užkandau kiškių uodegėlių suktinuką su pušies spyglių ekstraktu. Pavalgiusi ėjau pasivaikščioti miško taku. Būdavo, jei ir sutinku kokį žmogų – jam nusišypsau ir leidžiuosi paglostoma. Sutardavau ir su žmonėmis, ir su miško gyventojais, nes man patiko draugauti. Kartą eidama išvydau niekada nematytą rąstinį namelį, ant kurio iškabos buvo parašyta: „Į kitą pasaulį“. Apėjau namelį kelis kartus, su letenėlėmis atidariau keistas duris ir peržengiau slenkstį. Buvau namelio viduje. Pajutau – stoviu ant dviejų kojų! Aš taip išsigandau, kad net pargriuvau! Nusprendžiau vis dėlto savęs nebijoti, juk stovėjau ant dviejų kojų, ir apžiūrėti, kas čia darosi. Prieš save pamačiau didelį veidrodį – buvau su ilga balta suknele ir su dvejomis rudomis kasytėmis. Vietoje mielos, juodos nosytės buvo žmogaus strazdanota nosis, vietoje rudų, žvilgančių akių – žydros akys su ilgomis ilgomis blakstienomis! Aš buvau nebe lapė, aš – žmogus! Išsigandusi išbėgau iš namelio ir nulėkiau tiesiai pas savo mamą. Mama, išlindusi iš urvo, manęs neatpažino ir nuvijo mane tolyn. Nenorėjau būti žmogumi, norėjau būti lapė… Nuskuodžiau ieškoti žmonių. Ėmiau visų klausinėti, kur Dievulį rasti galima. Jis grąžintų man buvusį kūną. Dauguma žmonių sakė, kad galiu Dievą sutikti tik „palikusi“ šį gyvenimą, pikti teigė – nušokusi nuo namo stogo, dar kiti – prisirišusi akmenį prie kojų ir įšokusi į vandenį… Keisti tie žmonės… Aš vis dėlto nusprendžiau nušokti nuo stogo. Susiradau patį aukščiausią namą, užlipau ant jo stogo ir… Aš vėl savo kūne: rudos akys, keturios letenos, jokios suknelės ar kasyčių… O ten Dievulis! Pyksta ant manęs, kad savęs taip negerbiu, kad nebranginu savo gyvybės. Žmogus juk tobuliausias Dievo kūrinys! Davė jis man geresnį gyvenimą, o aš to gyvenimo atsisakiau. Ir nubaudė mane: niekada nebebūsiu mylima, visi mane gaudys ir sakys, kad esu sukta, maža laputė, kad neturėsiu draugų, o visa mano giminė kentės tol, kol numirs.
Aš užsimerkiau, atsimerkiau. Buvau savo urve. Saulė buvo ką tik patekėjusi. Nusprendžiau neklausyti Dievulio ir pradėti eilinį rytą. Apibėgau penkis ratus apie mišką, bet nieko nevalgiau – kiškiai išsibėgiojo pamatę mane. Taip nieko neužkandusi, išėjau pasivaikščioti. Tik aš ne ėjau, o bėgau nuo šakėmis apsiginklavusių kaimiečių. Bebėgdama pamačiau anksčiau matytą rąstinį namelį, ant kurio buvo užrašyta „Bėda vejas bėdą“…
Jums šią tikrą (neišgalvotą) istoriją papasakojo Uoga – lapė, kuri nepriėmė Dievo dovanos…
Gabija Rimšaitė (10 kl.)
„Gabija didžiausią laisvalaikio dalį skiria sportui: žaidžia tinklinį, rankinį, net futbolą. Nors knygoms laiko lieka nedaug, bet kartais prisėda ir pasigalynėti su žodžiu“, – mokytoja Adelė Samuolienė trumpai apibūdina jaunąją kūrėją .
NORŲ PASAULIS
Vėlyvą vakarą kambaryje buvau viena ir apie daug ką galvojau. Jaučiau, kaip akyse kaupiasi ašaros. Užsimerkusi pamačiau, kad atsidūriau nematytoje vietoje. Šalia manęs stovėjo mažytis šviesiaplaukis berniukas. Jis švelniu balsu prašneko:
– Labas, aš Tonis.
– Labas, – nedrąsiai pasisveikinau.
– Ar žinai, kur tu esi? Esi pačiame nuostabiausiame pasaulyje – Norų pasaulyje. Čia gali pasakyti vieną savo norą ir jis išsipildys. Aš ilgai stovėjau ir galvojau, kokį norą išsirinkti, nes norėjau tiek daug. Pagaliau apsisprendžiau ir tariau:
– Aš noriu visada būti laiminga.
Mažasis berniukas nustebo, bet sutiko su mano noru ir prižadėjo, kad jis išsipildys.
Netikėtai vėl atsidūriau tame pačiame kambaryje. Vis dar nesupratau, ar tai buvo realybė, ar tik mano vaizduotės skrydis, bet nuo to karto buvau vis linksmesnė ir laimingesnė, liūdesys manęs daugiau neužpuldavo.
Liepa Grubinskaitė (8 kl.)
Mokytoja Raimonda Budnikienė: „Puikus žodynas, subtilus gamtos pastebėjimas, gyvi veikėjų paveikslai, į gyvūnų pasaulį perkelta tikra mokyklos kasdienybė ir jaukios šeimos akimirkos. Kūrinėlis alsuoja nuoširdumu, atidumu gamtai ir meile šalia esančiam. Liepai kūryba – tai laisvas minčių liejimas popieriuje“.
PAŠTO ŽENKLAI
(ištrauka iš apysakos)
Epilogas
Karklių miške išaušo nuostabus rytas. Saulutė skaisčiais savo spinduliais užliejo visą žemę. Iš saldaus miego pabudo gyvūnėliai.
– Labas rytas! Labas rytas! – su visais sveikinosi vieversys.
Iš visų pakampių tik ir girdėjosi: „Labas rytas!“ Žvėreliai sukruto, sujudo. Štai jaukioj drevėj žiovauja voveraitė, iš urvo snukutį iškiša barsukas, lizdelyje plunksnas kedenasi gegutė. Vilkas Vytenis Pilkis jau traukia į pieno fabriką. Šarka Gabrielė Čiauškutė skrenda į radijo stotį, o šernas Vladas Kriuk plumpina į policijos nuovadą. Va ten, takučiu, skuba kiškis Saulius Drąsutis Karklių miško meras – geriausias Vytenio Pilkio draugas.
Dabar Saulius skuba į storiausiame ir seniausiame ąžuole įsikūrusį apylinkės teismą. Ten miško valdžia svarstys Petro Šliaužiko bylą.
Kai tik atskubėjo meras, prasidėjo teismas. Vyriausiasis teisėjas, lokys Julius Saldžius rūsčiai paklausė:
– Kuo kaltinamas Petras Šliaužikas?
Išgirdęs savo pavardę žaltys susigūžė kėdėje. Jis buvo taikus padarėlis, todėl dabar net nenutuokė, kodėl buvo čia atvilktas.
Atsistojo kiaunė Elzė Baltuolytė ir prakalbo:
– Mieli susirinkusieji, kaip žinote, aš čia atsikrausčiau visai neseniai, todėl nelabai gerai pažįstu apylinkes bei jų gyventojus. Šį rytą išsiruošiau į turgų, bet pasiklydau. Eidama keliuku pamačiau atšliaužiantį žaltį ir nusprendžiau jo pasiklausti kelio. Bet įsivaizduokite mano nustebimą, kai jis vietoj atsakymo iškišo liežuvį!
– Khm, – atsikrenkštė teisėjas Julius. – Ar aš gerai supratau? Jūs kaltinate Petrą Šliaužiką parodžius jums liežuvį?
– Tikrai taip, – tvirtai atsakė kiaunė. – Žaltys viešai pasityčiojo iš manęs!
Manau, kad nuspėjate, kas vyko toliau. Teismas buvo nutrauktas, tačiau prireikė daug laiko, kol gyvūnėliai sugebėjo Elzei išaiškinti, jog žaltys kaišioja liežuvį, nes taip jau sukurta motinos gamtos. Na, o Petras lengviau atsikvėpė. Jis neturėjo jokio noro pyktis su kitais miško gyventojais.
Rusnė Tauraitė (7 kl.)
„Pirmiausia buvo tik pabandymas, tarsi žaidimas. Dabar rašyti eilėraščius tapo svarbiu mano pomėgiu“, – taip apie savo kūrybinius ieškojimus sako pati Rusnė.
Rudens spalvų kaštonai
Rūke apkabina žemę.
Spygliuoti pašnekovai
Pradėjo rudens kelią.
Lapai žaidžia su vėju,
Nuo šakos pasileidžia,
Sraigė grybą pastebėjo,
mintys vasarą paleidžia.
Vėsa gąsdina paukščius.
Eglės juokiasi iš jų.
Ruduo nurengia medžius.
Vėjai pasiilgo šalnų.
Dovydas Stražinskas (7 kl.)
Mokytoja Raimonda Budnikienė apie jaunąjį kūrėją: „Atviras, kupinas emocijų. Dovydui nesvetimas teatro, šokio, dailės pasaulis. Jau nuo praėjusių mokslo metų vaikinas savęs pradėjo ieškoti poezijoje. Pirmieji bandymai nedrąsūs, tačiau leidžiantys pasinerti į svajonių, fantazijos pasaulį“.
Šermukšnio uogą ragauja
Sužvarbęs paukštis. Kartu?
Tamsa vis anksčiau karaliauja.
Pasišiaušia jurginai. Vėsu.
Simonas Voroblievas (6 kl.)
„Kūryba smalsiam ir itin aktyviam šeštokui – dar vienas priimtas iššūkis. Simonas teigia, kad pirmieji bandymai kurti eilėraščius padėjo jam tarsi iš šalies pažvelgti į save, atrasti save kitokį“, – rašo mokytoja Raimonda Budnikienė.
Rūko gilumoj
Ąžuolas pavargėlis.
Saulė jau rodos!
* * *
Dobilas šnibžda.
Kažką nori pasakyt.
Vėjas pakilo.
Eitvilė Petruškevičiūtė (7 kl.)
„Kūryba – tai neišsakyti žodžiai slypintys manyje. Juos reikia surasti, atpažinti, prisijaukinti. Kurti smagu, nes gali atverti savo jausmus ir svajones“, – taip savo mintis apie literatūrinį pomėgį išsako pati autorė. O mokytoja Raimonda priduria: „Drąsi, išradinga, veikli septintokė eilėraščius „suranda“ net eidama į mokyklą ar rudenį grėbdama lapus…“
Pučia vėjelis.
Grėblys šukuoja žemę.
Lapus suvelia.
***
Pėdos šyla prie židinio.
Ant antklode užklotų kojų – knygos puslapiai.
Už lango šerkšnas
It pasakos pupa stiebiasi aukštyn.
Išspausdinta ir daugiau autorių kūrybos bus paskelbta Aukštaitijos interneto naujienų agentūros AINA tinklalapyje.
Tikimės, kad viskas vyks sėkmingai, ir 2018 metų sausio pabaigoje visi kūrėjai, dalyvavusieji šių metų projekte, ir jų mokytojai bus pakviesti dalyvauti ,,Jaunųjų kūrėjų almanacho NEVĖŽIS 2017“, iliustruoto jaunųjų Panevėžio dailės mokyklos ir kitų jaunųjų dailininkų, sutiktuvių iškilmėse. Jose ,,Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlėmis (autorius Vytautas Tallat-Kelpša) bus apdovanoti išrinktieji Metų jaunieji literatas ir dailininkas-iliustruotojas, taip pat nominuoti „Sidabriniai Nevėžiukai 2017“.
Taigi, siųskite savo kūrybą adresu arnassimenas@gmail.com ir kopkite į savo tribūną!
