Rugpjūčio 16 dieną aktorius, režisierius, buvęs ilgametis J. Miltinio teatro vadovas Rimantas Teresas švenčia šešiasdešimtąjį gimtadienį.
Didesnę pusę savo gyvenimo – trisdešimt ketverius metus – Rimantas Teresas praleido Juozo Miltinio dramos teatre. U. Mikaliūno nuotr.
Šviesi gyvenimo spalva
„Pastaruoju metu visą laiką ir mąstau apie tai, kaipgi vis dėlto praėjo tos mano šešios dešimtys“, – sako gimtadienio išvakarėse gyvenimo ir kūrybos prisiminimų detalėmis su „Sekunde“ sutikęs pasidalyti menininkas.
Tamsesnėmis spalvomis nudažytų dienų viešai prisiminti jis nenori nei sukakties, nei jokiomis kitomis progomis. Regis, jų būta ne tiek ir daug, tad niekaip negalėtų užgožti kūrybinio išsipildymo džiaugsmą nuo vaikystės patiriančio menininko metų.
Prie Žemaitijoje augusio berniuko buvo stabtelėjusi ne tik aktoriaus gabumus dovanojanti laumė, savo žvilgsnį į jį buvo atkreipusios ir kitos mūzos. Dar besimokydamas Naujosios Akmenės vidurinės mokyklos ketvirtoje klasėje Rimantas buvo pakviestas siekti meno aukštumų – mokytis M. K. Čiurlionio meno mokyklos baleto klasėje.
Mama neužkirto vaikui kelio, nors ir labai skaudama širdimi išleido į sostinę. Apgyvendintas internate, baleto paslapčių jis mokėsi toje pačioje klasėje su dabar garsiu baleto meistru Petru Skirmantu, Jurijumi Smoriginu ir kitais baleto mene sublizgėjusiais šokėjais.
Keletą metų pasimokius Rimantui dėl sveikatos teko grįžti namo, vidurinės mokyklos atestatą jis gavo Naujojoje Akmenėje. Tie keletas baleto klasėje praleistų metų vis dėlto davė rezultatų – išmoktos baleto pamokos pravertė studijuojant konservatorijoje (dabar Muzikos ir teatro akademija), vaidinant scenoje.
Be to, mokydamasis M. K. Čiurlionio meno mokykloje berniukas lankė ir dailės pamokas, vėliau dailės būrelyje tobulinosi grįžęs į vidurinę mokyklą, tarnaudamas sovietų armijoje Gruzijoje taip pat lankė dailės studiją.
Savo mintis, fantazijas perteikti teptuku jam visuomet patiko – patinka ir dabar. Nauji kūriniai gimsta nuolat. Štai per praėjusius metus R. Teresas buvo surengęs net tris personalines savo kūrinių parodas – sostinėje, Panevėžyje ir Pasvalyje.
Paskyrimas į Panevėžį
R. Teresas į Panevėžį atvyko 1981 metais – tada, kai teatras dar nesivadino Juozo Miltinio vardu, o buvo tiesiog Panevėžio dramos teatras.
Į Aukštaitijos sostinę žemaitis atvažiavo tiesiai po aktoriaus meistriškumo specialybės studijų Lietuvos valstybinėje konservatorijoje, kur mokėsi garsios teatro pedagogės Irenos Vaišytės kurse.
Tarybiniais metais baigę studijas jauni specialistai gaudavo paskyrimus – keturi diplomuoti aktoriai po studijų buvo paskirti dirbti į Panevėžio dramos teatrą. Aktorius iš visos grupės išsirinko jų darbų atvažiavę pažiūrėti tuomečiai Panevėžio teatro vadovai.
Panevėžys R. Teresui nebuvo svetimas miestas. Čia gyveno mamos giminės – teta, dėdė, tad Panevėžyje Rimantas leisdavo vasaros atostogas, lakstydavo Nevėžio pakrantėmis.
Panevėžio teatre pradėjęs savo kūrybinę biografiją, R. Teresas į ją įrašė ne tik aktoriaus bei režisieriaus darbus, bet ir penkiolika metų šio teatro vadovo kėdėje.
Skandalais apipinta trečiosios direktoriaus kadencijos pabaiga ir po jos teatre prasidėjęs chaosas – ne šios dienos pokalbio tema. Vieno skaudžiausių smūgių – atleidimo iš J.Miltinio dramos teatro sukeltą skausmą jau išgydė teisingumo ranka. Teismas pripažino tokį sprendimą neteisėtu ir grąžino aktorių į darbą
R. Teresas sako, kad dabar dėl to laikotarpio įvykių jokių nuoskaudų nejaučiantis, pretenzijų neturintis, iliuzijų nepuoselėjantis. Savo kandidatūros netrukus vyksiančiame konkurse teatro direktoriaus pareigoms eiti tikrai neteiksiantis.
Nominuotas apdovanojimui
Jam brangus tas laikas, kai po ilgų metų, daugiausia praleistų paskendus direktoriaus rūpesčiuose, kartais režisieriaus darbuose, jis vėl kaip aktorius ėjo į sceną.
„Tuo metu ir sau, ir kitiems įrodžiau, jog profesijos įgūdžių nepraradau, kad dirbti galiu“, – sako aktorius.
2012 metais R. Teresas buvo nominuotas Auksiniam scenos kryžiui už Podkoliosino (N. Gogolio „Vedybos“) ir Vaclovo (G. Grekovo „Hanana, kelkis ir eik“) vaidmenis. Nominacija Auksiniam scenos kryžiui – labai aukštas teatralų darbo įvertinimas, ji suteikiama iš kelių šimtų aktorių atrinktiems patiems geriausiesiems.
Žvelgdamas į kūrybos kelią R. Teresas sako, kad jam ne gėda ir dėl savo režisieriaus darbų. Jis režisavo A. Cagarelio pjesę „Chanuma“, S. Mrožeko „Atviroje jūroje“, Moljero „Šykštuolį“ ir kitas, sukūrė videofilmą, skirtą Donatui Banioniui.
Žiūrovai dar prisimena jo Mėrūno vaidmenį V. Krėvės pjesėje „Žentas“, Sargo – H. Pinterio „Sargas“, Zelmano – J. Dautarto „Senojo gluosnio pasakojimuose“ ir kitus. Dar buvo vaidmenys televizijos filmuose – Gytis (V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“, rež. B. Morkevičius), Kaziukas (filme „Žalčio karūna“, rež. B. Talačka).
R. Teresas D. Banionio režisuotoje V. Tendriakovo pjesėje „Trys maišai šiukšlėtų kviečių“ (vienas pirmųjų vaidmenų). Šalia aktorė Eleonora Koriznaitė.
Draugauja su plunksna
2001 metais R. Teresas išleido ilgus metus rašytą eseistikos knygą „Prisilietimo oazė“, kurią dabar skaitydamas sako galintis surasti daugybę sąsajų su šiandienos teatro gyvenimu, savąja patirtimi. Kai kuriose eilutėse knygos autorius ateities įvykius ir išgyvenimus tarsi numatė ir anksto.
Knygoje daug įdomių minčių, siekiančių atskleisti tikrąją teatro paskirtį ir esmę: „Pažinti teatrą neužtenka vien valios pastangų. Jei pažinimas ir priklausytų nuo mūsų valios (o tai yra beveik neįmanoma), nieko gero iš to nebūtų. Valia gali tik padėti prisiartinti prie teatrinio vyksmo pažinimo slenksčio, kad vieną gražią dieną (nebūtinai gražią, gal tai bus ypač nyki diena) suvoktume, jog teatras niekada nepriklausys nuo kieno nors valios. Jis negali priklausyti vienam arba grupei. Teatras priklauso VISIEMS ir NIEKAM….. Retsykiais smalsumo vedamas teatro žmogus nuvalo šimtmečių apnašas ir išvysta tai, ko nesitikėjo išvysti: atradimo impulsą. Impulsą, bet ne patį atradimą.“
„Išmėginimai ir negandos, štormas, uraganai, nelaimės nepalaužė, nesugriovė amžino Teatro prisikėlimo. Duobkasiai jau pasiruošę… Teatras buvo ir liks gyvybingas, nes niekas tiksliai nenustatė ir nenustatys, kuriais metais, kurioje epochoje žmogus išsiskirs su teatru. Jis negali išsiskirti. Jam patinka apgaulės iliuzija. Jis mėgaujasi ir dievina ją, dievina tuos žmones scenoje, kurie moka apgaudinėti. Moka kurti.“
Šiuo metu menininkas dirba prie naujos knygos – didžioji dalis, sako, jau parašyta, sudėliota, lieka tik kai ką pakoreguoti ir bus galima pradėti rūpintis leidyba ir pateikti skaitytojų teismui. Apie ką ir kokia bus naujoji knyga, autorius neatskleidžia – kol kas sumanymą saugo paslaptyje.
Didžiausia dovana
Pasirodant naujo sūnaus kūrinio nekantriai laukia ir Rimanto mama, Klaipėdoje gyvenanti 82 metų Laimutė Čajauskienė. Ji buvo atvykusi ir į knygos „Prisilietimo oazė“ pristatymą.
Veikli moteris savam krašte gerai žinoma – ilgametė pedagogė, chorvedė, Lietuvos meno saviveiklos žymūnė ir dabar aktyviai dalyvauja veikloje, vadovauja ansambliams.
Klaipėdoje gyvena ir abu jaunesni Rimanto broliai, ir daugiau artimų giminaičių.
Paklaustas, kokia dovana labiausiai nustebintų, R. Teresas tikina, jog pačią gražiausią ir nuostabiausią dovaną jau gavo – tiesa, kiek anksčiau – beveik prieš dvejus metus.
Tuo metu vieną sūnų užauginusi R. Tereso ir taip pat aktorės Ligitos Kondrotaitės šeima sulaukė anūkėlės Ugnės Marijos. Stebėdami, kaip auga mažoji, seneliai negali atsidžiaugti ir vadina ją tikru stebuklu.
R. Teresas pasakoja, kad kai augo jų sūnus Martynas, tėvams rečiau tekdavo jį matyti – tuo metu abu labai intensyviai dirbo, repeticijos, spektakliai, gastrolės, tad daugiausia laiko berniukas leisdavo su močiutėmis.
Kartais, jau didesnį, tėvai atsivesdavo į teatrą, veždavosi į gastroles. Dabar mažoji Ugnė Marija tiesiog maudosi senelių meilės spinduliuose.
Beje, visi R. Tereso artimieji gimtadienius švenčia lapkričio mėnesį – žmona, sūnus, marti ir anūkėlė gimę po Skorpiono ženklu.
Ar sudėtinga, kai šeimoje abu aktoriai? Rimantas sako neįsivaizduojantis kitokios šeimos ir nežinantis, kaip būtų, jeigu jis gyventų teatru, o žmona – visai kitomis mintimis.
Su būsima žmona jis susipažino konservatorijoje, kai Rimantas studijavo trečiame kurse, o Ligita įstojo į pirmą.
Rimantas Teresas G. Grekovo pjesėje „Hanana, kelkis ir eik“, režisierius Rolandas Augustinas A.
Kiekviena patirtis naudinga
Šešiasdešimtmetį minintis menininkas sako jokių ypatingų pomėgių neturintis: „Nežvejoju, negrybauju, nedirbu sode, nieko nekolekcionuoju. Mano darbas – teatras, gyvenimas – šeima, laisvalaikis – tapyba, rašymas. Na, dar, sako, skaniai gaminti sugebu, tiesa, esu tik savaitgalių kulinaras. Šiaip virtuvė Ligitos valdos.“
Ir direktoriaus, ir bedarbio duonos ragavęs aktorius įsitikino, kad kiekviena patirtis naudinga, suteikianti gyvenimui naujų, tegul ir ne pačių šviesiausių spalvų.
Nelengva buvo menininkui ir teismuose įrodinėti tiesą, tačiau tuo metu buvo negera ne tik dėl savo nuoskaudų, bet ir dėl labai jautriai skausmingus įvykius išgyvenančių artimųjų.
Dabar visi anų išgyvenimų puslapiai užversti, gyvenimas skuba į priekį nuolat pažerdamas naujų atradimų ir minčių, teikdamas vilčių ir išbandymų.
„Gyventi nuoskaudomis ir pasmerkti save vidinei graužačiai – ne man, to nesinori“, – sako R. Teresas.
Prieš keturiolika metų išleistoje knygoje jis rašė: „Kartais reikia išeiti, kad vėl sugrįžtum. Kartais reikia atsisakyti, kad suprastum, ką praradai, kartais reikia pabūti kitur, kad suvoktum, jog tai, nuo ko bėgai, buvo savęs apgaudinėjimas, savęs įtikinėjimas, kad ten, toje erdvėje, buvo geriau. Privalau save apgauti, kad išlikčiau neapgautas.“
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
