Gidas ir mokytojas Deimantas Ramanauskas pastaruosius metus gyvena nenumaldoma aistra atskleisti Panevėžio istorijos paslaptis. Šiame mieste gimęs ir augęs, dabar Kaune gyvenimą kuriantis penktos kartos panevėžietis ne tik jaučia sentimentus gimtinės praeičiai – ketina ją naujai pristatyti ir miesto svečiams, ir patiems kraštiečiams.
Ar žinojote, kad P. Puzino gatvėje stovi apleistas medinis namas, kuriame prieš šimtą metų atlikta pirma pasaulyje sėkminga širdies operacija? Nors toks gydymas praktikuoti pradėtas dar XIX a., panevėžietis žydų tautybės gydytojas V. Gusevas pirmasis savo mažoje, kelių lovų ligoninėje 1928 m. sėkmingai užsiuvo kairiojo skilvelio durtinę žaizdą. Nors ligonis išgyveno tik dvi savaites, bet ši operacija nuskambėjo per visą to meto pasaulio medicinos bendruomenę ir buvo aprašyta tarptautinėje tarpukario spaudoje.
Gal ne visi dar žino ir apie prieš Antrąjį pasaulinį karą veikusį žydų banką Respublikos gatvėje, dabartinės kavinės „Nendrė vėjyje“ vietoje. Čia išlikęs ne tik autentiškas istorinių patalpų planavimas, bet ir originalus pinigų seifas.
O kaip drąsiai skamba draugų išgelbėto partizano istorija! Pokariu prasidėjusio antisovietinio pasipriešinimo judėjimo metu vyko daug mūšių, per juos žuvo ar buvo sužeisti į kovą stoję paprasti žmonės. Vienas tokių – jaunas partizanas, patekęs į Panevėžio ligoninę. Netrukus čia kilo įtarimai dėl ligonio veiklos, todėl jo bendražygiai surengė tikrą gelbėjimo operaciją – vasaros naktį kovotoją išgabeno per antro aukšto langą.
Stereotipus stumia šalin
„Panevėžys iki šiol per daug apipintas stereotipais, tačiau šis miestas slepia daug įspūdingų paslapčių“, – tvirtina šiuo metu Kaune gyvenantis 29-erių D. Ramanauskas.
Gidu Kaune dirbantis buvęs panevėžietis planuoja po karantino pradėti ekskursijas ir Panevėžyje.
„Gimiau ir augau F. Vaitkaus gatvėje. Paskui mūsų šeima persikėlė į Krekenavą. Čia baigiau gimnaziją ir jau 11 klasėje ėmiau itin domėtis istorija. Mokytojo paskatintas skaičiau knygas ir bandžiau rasti atsakymus į klausimus, kodėl praeityje žmonės taip elgėsi, kas nulėmė tam tikrus įvykius“, – pasakoja Deimantas.
Užvaldęs dėmesys istorijai taip ir nebepaleido. Baigęs mokyklą, įstojo studijuoti šio mokslo Vytauto Didžiojo universitete.
„Pažinau daug nuostabių dėstytojų. Jie manyje įžiebė meilę kraštotyrai ir savo gimtinės istorijai“, – prisipažįsta D. Ramanauskas.
Baigęs universitetą, panevėžietis įsidarbino Kauno IX forto muziejuje, ėmė vesti ekskursijas Vilijampolėje, Kauno miesto dalyje, kurioje pats dabar gyvena su žmona.
„Jau pusketvirtų metų esu vedęs, mano žmona nuo Suvalkijos. Vaikų dar neturime, norime rimčiau susikurti savo gyvenimo pamatus didesnei šeimai“, – neslepia Deimantas ir priduria, kad nenutraukia ryšio ir su Panevėžiu.
Šis miestas ir jo visuomenė, Deimanto akimis, pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė į gera. Be to, Aukštaitijos sostinėje galimybių, jo nuomone, ne mažiau nei kituose šalies didmiesčiuose.
Atrakinti Panevėžį
Vesdamas ekskursijas Kaune, Deimantas ėmė galvoti, kodėl to paties negalėtų daryti ir gimtajame Panevėžyje. Juk ir pats jaučia didelę šio miesto nostalgiją, renka senienas iš tų vietų, kur mama mažą vedžiodavo: kur lankė darželį, kur ėjo pietauti. Taip pernai gimė sumanymas tapti ir Panevėžio istorijos gidu.
D. Ramanauskas jau parengė ir ekskursijos maršrutą Aukštaitijos sostinės centrinėmis gatvėmis, tik planus sužlugdė prasidėjusi pandemija. Spėjo vos vieną grupę pavedžioti ir teko atidėti savo užmojus.
Panevėžiečiams ir turistams jis norėtų daugiau atskleisti turtingą religinę ir A. Smetonos laikų Panevėžio istoriją.
„Šiame mieste – tikra religijų įvairovė. Noriu parodyti ir senąjį miesto banką, fabrikus. Pramoninis paveldas čia labai įdomus, tad ieškau ryšių su kai kuriomis įmonėmis jas atverti visuomenei“, – vardija Deimantas.
O pačiam gidui įdomiausias yra žiaurumu išsiskiriantis Antrojo pasaulinio karo metas. Šis laikas smarkiai palietė Panevėžį: čia vyko daug represijų, žudynių.
„Noriu parodyti pastatus, kur vyko baisūs nusikaltimai, kaip nekilnojamasis turtas keliavo iš vienų rankų į kitas. Vyresniajai kartai visa tai gal ir žinoma, bet jaunimui būtų naujai atrasta sena“, – įsitikinęs pats dar jaunas gidas.
Rakto į Panevėžį D. Ramanauskas ieško jau kelerius metus. Įdomios medžiagos kelionėms po mieste jis randa senuose leidiniuose, spaudoje, kapstosi archyvuose.
„Dažnai lankausi Kauno regioniniame valstybės archyve ir čia randu įdomių faktų iš Panevėžio. Tarpukariu buvo tokia tvarka, kad vykdant net menkiausius pakeitimus savo namų valdoje reikėjo prašyti savivaldybės leidimo. Pas archyvarus daug tokių dokumentų“, – sako Deimantas.
Vienoje byloje jis aptiko visą Žydų berniukų gimnazijos statybos rėmėjų sąrašą. Pastatui, kur dabar įsikūręs Apygardos teismas, pasak Deimanto, pinigus rinko ne tik žydai, bet ir visi kiti miesto gyventojai, patys statybininkai, planavę čia savo vaikams suteikti išsilavinimą.
„Žydai buvo labai svarbi Panevėžio istorijos dalis. Mane itin žavi gydytojo Šachnelio Mero asmenybė. Turiu nuotrauką, kur tūkstančiai gyventojų šį žmogų lydi į amžino poilsio kelionę. Ne visu etatu dirbdavęs medikas iki 16 valandų per parą skirdavo ligoniams. Tokių laidotuvių Panevėžyje, kaip jo, tuo metu nebuvo niekam surengta“, – pasakoja gidas.
Istorijos lobiai
D. Ramanauskui labai įdomi mažai jam žinoma teritorija aplink Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą. Istorikas įtaria, kad čia jo gali laukti tikri lobiai.
„Einu tomis siauromis gatvelėmis aplink katedrą, matau senus medinius namukus ir tikiu, kad čia gali būti koks nors labai įdomus istorijos detektyvas. Prieš kelerius metus keletą dienų darbavausi Panevėžio vyskupijos kurijos archyvuose, aptikau neįtikėtinų faktų. Yra aprašyta visa katedros statyba ir jai aukojusių parapijiečių sąrašai. Labai daug žinių apie Panevėžį man suteikė vyskupo Kazimiero Paltaroko atsiminimai“, – pasakoja miesto istorijos tyrinėtojas.
Deimantas domisi kolekcininkų aukcionais, dažnai juose įsigyja ko nors iš Panevėžio praeities: atvirukų, nuotraukų, dokumentų.
„Viską renku, dėlioju į vietas ir vieną dieną bus rezultatas. Net žmona kartais jau įsitraukia į mano pomėgį, kai pamato kokią naują iš aukciono atsiųstą nuotrauką. Pradedu lyginti su dabartimi ir labai smalsu tampa. Taip ir reikia dominti istorija, žvelgiant per laiko prizmę“, – įsitikinęs istorikas.
Tačiau savo šaknims patyrinėti Deimantui vis pritrūksta laiko.
„Mano tėvas – ketvirtos kartos panevėžietis. Mamos linija – nuo Pasvalio, suskaičiavau, kad jos giminėje po karo tremties sulaukė gal trisdešimt asmenų. Tai labai didelis skaičius. Bet šitų žmonių atsiminimų liko labai mažai, nerašė jie dienoraščių“, – apgailestauja D. Ramanauskas.
Jis renka ir savo mylimos Krekenavos istoriją. Į šį miestelį norėtų prišaukti lenkų turistus. Mat netoli Panevėžio rajono ribos, jau Kėdainių rajone, prie Nevėžio augo ir kaimyninės šalies garsenybė, Nobelio premijos laureatas, poetas ir rašytojas Česlovas Milošas.
„Ir pats Panevėžys kažkada tarpukariu buvo lenkų respublika. Šiame mieste veikė ir lenkų gimnazija Kranto gatvėje“, – primena gidas.
Mielesnis širdžiai
Dabar, pandemijos metu, gidui telieka laukti geresnių laikų.
Bet karantino sąlygomis jam netrūksta darbo: moko vaikus istorijos ir geografijos keliose Kauno mokyklose, nuotoliniu būdu konsultuoja emigrantų atžalas Anglijoje, kurioje pats atliko praktiką įgydamas pedagogo kvalifikaciją.
Gido ir istoriko žinios, anot jo, labai padeda mokytojaujant. Išmokęs sudominti suaugusius turistus, Deimantas žino, kaip patraukti ir jaunimo dėmesį. Didžiausia padėka, anot jo, kai mokinių tėvai paskambina padėkoti už ilgas istorines diskusijas namuose.
„Jei tau įdomu, tai ir kitą sudominsi“, – svarbią tiesą suprato D. Ramanauskas.
Paklaustas, Kaunas ar Panevėžys jam, kaip gidui, įdomesnis, Deimantas tvirtina, kad lyginti jųdviejų nė negalima: vienas – didesnis teritorija, kitas – mielesnis širdžiai.
