Panevėžio senieji pastatai – vieni restauruoti, prikelti naujam gyvenimui, kiti – apleisti, kasdien pro juos daug metų praeinantiems gyventojams išskirtiniai tik architektūra. Retas susimąsto, kad jie turi ne tik savo istoriją, bet ir likimus – neįtikėtinus, prieštaringus. Pastatai, skirtingai nei žmonės, gyvena ne vieną gyvenimą.
Skirtingu laikotarpiu – skirtingos
paskirtys
Panevėžys istoriniu paveldu negali prilygti sostinei, bet neteisūs tie, kurie sako, kad šeštą šimtmetį pradėjusiame mieste nėra dėmesio vertų pastatų, kurių istorija būti įdomi ne tik istorikams.
Iš tiesų mieste ne vienas senas pastatas, į kurį įžengus būtų puiku pasukti laiko ratą tarsi filmo juostą ir pamatyti, kas čia buvo per pastaruosius šimtą ir daugiau metų.
Pavyzdžiui, gražiuose dabartinės G.Petkevičaitės-Bitės bibliotekos rūmuose Respublikos gatvėje ar miesto Kraštotyros muziejuje Vasario 16-osios gatvėje, kažkada buvusiuose bajorų Moigių giminės namuose. Ar Kranto gatvėje, seniai apgriuvusiame konservų fabrike, kurio pirmoji paskirtis buvo gaminti ne konservus, o degtinę.
Senųjų miesto pastatų statytojai vargu ar įsivaizdavo, kad bėgant metams statinių paskirtis kardinaliai keisis, ir ne vieną kartą. Jeigu jie prisikeltų iš mirusiųjų ir sužinotų, kas buvo po jų, matyt, sunkiai patikėtų.
Kad ir tos pačios bibliotekos sienos yra saugojusios ir krūvas pinigų, ir knygų, ir spardytos apgirtusių karininkų batų. Dabar čia – vėl knygų šventovė.
O dabartinis Kraštotyros muziejus, kuriame Moigiai gyveno, gimdė vaikus, buvo įsteigę ligoninę, vėliau virto sovietinio saugumo buveine.Ar galėjo Moigiai pagalvoti, kad jų namuose žmonės klyks iš skausmo ir siaubo?
Tačiau seniausią miesto pastatą 1614 metais pastatęs Žemaitijos ir Upytės seniūnas Jeronimas Valavičius, matyt, būtų maloniai nustebintas, išvydęs jį gal net dar dailesnį nei buvo.
„Sekundė“ turėjo progą pasivaikščioti po Panevėžį, aplankyti jo seniausius pastatus su miesto istorijos žinovu, Kraštotyros muziejaus direktoriumi Arūnu Astramsku.
Autentiški Moigių namai
Panevėžio kraštotyros muziejus Vasario 16-osios g. 23 įkurtas išskirtinę praeitį turinčiuose trijuose pastatuose, statytuose lietuvių bajorų Moigių. Pastatai restauruoti, tačiau nepraradę savitumo ir autentiškumo. Viduje – kambariai ir menės aukštomis lubomis, laiptai su kolonomis, arkos, kuriose matyti namų statybos 19-ojo amžiaus pabaigoje metu įmūrytos plytos.
Išlikę ir keli autentiški šeimos baldai – staliukas su veidrodžiu, dvi spintos, taip pat kai kurie namų apyvokos daiktai.
Pasak A.Astramsko, pirmosios žinios apie Moigių namus išliko iš 1879 metų. Nuosavybės įkainojimo žiniaraštyje jie aprašomi taip: dviejų aukštų mūrinis namas su rūsiu, nebaigtas medinis namas su mezoninu, naujai statomi svirnas, daržinė su arklide, po pirmuoju iš jų – rūsys su daržu.
Kadangi keli Moigių valdos pastatai tuo metu jau stovėjo, manoma, kad statybos prasidėjo keleriais metais anksčiau.
Namų ar savotiško dvaro statytojas – tuomet tik per 30 metų perkopęs gydytojas Tadas Anupras Moigis su dvejais metais jaunesne žmona Liucija Eidrigevičiūte-Moigie-
ne puoselėjo svajonę čia
užauginti vaikus, sulaukti anūkų ir savo namus palikti proanūkiams. Tačiau jų
šeimai ir su didele meile kurtiems namams buvo numatytas kitoks likimas.
Iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės didikų kildinamos Moigių giminės atstovas T.A.Moigis nebuvo toks pasiturintis, kad galėtų sau leisti turėti tokius namus. Tačiau, kaip juokauja A.Astramskas, jis „teisingai“ vedė – į žmonas pasirinko labai turtingo dvarininko dukterį panelę Liuciją.
Iš jos kraičio buvo įsigytas didelis žemės sklypas. Jis užėmė visą kvartalą. Į vakarus nuo pastatų iki dabartinės A.Smetonos gatvės buvo didžiulis sodas ir gėlynai.
Prieš Pirmąjį pasaulinį karą visas pastatų kompleksas buvo įkainotas 8160 rublių ir pagal savo vertę užėmė 10 vietą mieste.
Įkūrė ligoninę ir notaro
kontorą
Pastatas, kuriame dabar yra pagrindinė Kraštotyros muziejaus ekspozicija, buvo šeimos gyvenamasis namas. Moigiai įsikūrė pirmame aukšte, o antrą nuomojo. Čia yra gyvenęs žinomas rašytojas Jonas Biliūnas. Iš Moigio 4 kambarių butą nuomojusi dantų gydytoja Julija Janulaitytė viename buvo įsteigusi privatų gydytojo kabinetą. Jos butas buvo tapęs socialdemokratinio judėjimo židiniu.
Beje, T.Moigis savo namuose, trečiajame pastate Vasario 16-osios g. 25A, buvo atidaręs privačią ligoninę. Nors šis pastatas statytas kaip ūkinis, bet vėliau per kelis etapus buvo rekonstruotas ir išplėstas.
T. ir L.Moigių vyriausias sūnus Jonas Mykolas Antanas irgi planavo sekti tėvo pėdomis – tapti gydytoju. Baigęs Šiaulių gimnaziją jis įstojo į Maskvos universitetą studijuoti medicinos. Už aktyvų dalyvavimą studentų protesto akcijose iš universiteto buvo pašalintas. Tuomet baigė teisės studijas ir tapo notaru.
1921 metais J.M.A.Moigis iš Rusijos sugrįžo į Panevėžį ir apsigyveno tėvų namuose.
A.Astramskas pasakojo, kad J.M.A.Moigis miestiečių buvo vadinamas vaikščiojančiu teisingumu, nes buvo labai teisingas ir geros širdies.
Seniausiame Moigių namų komplekso gyvenamajame pastate Vasario 16-osios g. 25 J.M.A.Moigis buvo atidaręs savo notaro kontorą, veikusią tarpukariu.
J.M.A.Moigis buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona Konstancija užaugino 5 vaikus. Vestuves su antrąja žmona Karolina jis atšoko savo tėvų namuose.
Visuomeninėje šviečiamojoje veikloje aktyviai dalyvavęs notaras savo kontoroje tėvų namuose sukvietė steigiamąjį Panevėžio kraštotyros muziejaus susirinkimą. Panevėžio miesto inteligentai, susibūrę į Gimtajam kraštui tirti draugiją, 1925 metų sausio mėnesį įsteigė Kraštotyros muziejų.
Pirmoji ekspozicija įrengta seniausiame miesto mūriniame pastate Kranto g. 21.
Bajorų namuose – raudos
Erdviuose Moigių namuose miesto centre tarpukariu gyveno jų didelės giminės nariai. Tačiau 1940 metais į Lietuvą užėjus rusams, Moigiai – pasiturintys, išsilavinę, filantropai buvo išvaryti iš savo namų.
Tais metais jų namai buvo nacionalizuoti, juose įsikūrė NKVD.
Pastato, kuriame dabar yra Kraštotyros muziejaus pagrindinė ekspozicija, rūsiuose buvo nukankinti Panevėžio ligoninės gydytojai J.Žemgulis, S.Mačiulis, A.Gudonis, medicinos sesuo Z.Kanevičienė ir dar keletas žmonių. Vėliau pastatas priklausė įvairioms vidaus reikalų struktūroms. Tik 1979 metais jis buvo perduotas Kraštotyros muziejui.
Moigių sklype būta ir kitų pastatų, bet jie iki šių laikų neišliko. 1940 metais sklype iš viso buvo 10 pastatų, iš jų 5 – mūriniai.
1944 metais Moigiai emigravo į užsienį. Vieni jų apsigyveno Lenkijoje, kiti – Vokietijoje, Airijoje, Kanadoje, JAV.
Vienuoliai praturtino
miestą
Einant iš Kraštotyros muziejaus siaura Birutės gatve, A.Astramskas mostelėjo ranka vieno pastato vartų link. Pasirodo, būtent iš šios gatvės buvo įėjimas į pirmąjį mieste kino teatrą „Iliuzija“, dabartinį „Meną“. 1909 metais pastatytas kino teatras tuomet buvo didžiulis visuomenės traukos centras.
Respublikos gatvėje esančią G.Petkevičaitės-Bitės biblioteką, statytą 19-ojo amžiaus pabaigoje, vyresnės kartos panevėžiečiai mena kaip karininkų namus. Gyventojai girdėjo ir tai, kad dar anksčiau čia veikė biblioteka.
Iš tiesų biblioteka ir spaustuvė veikė pirmajame pastato komplekse, o antrasis, centriniai dabartinės bibliotekos rūmai, buvo statyti Panevėžio tarpusavio kredito draugijos, vienijusios kelis šimtus narių.
Tačiau draugija dėl kažkokių priežasčių čia taip ir neįsikūrė, patalpas išnuomojo bankui.
Keliaujant pro Dailės galeriją – buvusį apskrities teismą – matyti Panevėžio kolegijos rūmai.
Tai – vienas iš nedaugelio miesto senųjų pastatų, išsaugojęs savo pirminę – švietimo, mokymo – paskirtį.
Kraštotyros muziejaus direktorius pasakojo, kad Kolegiją pastatė 18-ojo amžiaus trečiajame dešimtmetyje Panevėžyje įsikūrę vienuoliai pijorai. 1727 metais jie dovanų gavo žemės sklypą, kuriame pasistatė medinę Švč. Trejybės bažnyčią. Šalia buvo pastatytas vienuolynas, įsikūrė pirmoji mieste vidurinė mokykla – pijorų kolegija.
Ji 105 metus buvo Panevėžio ir jo apylinkių švietimo centras.
Iš dovanotos ir pirktos žemės pijorai suformavo didelį žemės sklypą – nuo dabartinės Krekenavos gatvės iki Ramygalos gatvės. 1790 metais didelio gaisro metu pijorų pastatai – bažnyčia, vienuolynas ir mokykla – sudegė.
Vienuoliai atstatė bažnyčią, pastatė akmeninį vienuolyno pastatą. Vieni šaltiniai teigia, kad bažnyčia pradėta statyti 1803 metais, kiti – kad tais metais jau stovėjo.
Veikė įvairios mokyklos
Pirmosios mieste vidurinės mokyklos pastatas buvo medinis. Kolegijos klasės buvo tinkuotos, su įrengtomis medinėmis grindimis ir angliškomis krosnimis. 1790-aisiais kilus gaisrui, pastatas gerokai nukentėjo. Vienuoliai tais pačiais metais pastatė mūrinį Kolegijos pastatą.
20-ojo amžiaus pradžioje mokslas pijorų kolegijoje tęsėsi 6 metus, vėliau – 7 metus. Jaunuoliai buvo mokomi lotynų, lenkų, prancūzų, vokiečių, vėliau – rusų kalbų, geografijos ir kitų dalykų.
Beje, pijorų mokykloje buvo dėstoma Lietuvos istorija.
Dėl politinių sukrėtimų mokykla ilgus metus neveikė, paskui vėl buvo atkurta.
Surinkę lėšų vienuoliai dabartinės Klaipėdos gatvės pradžioje, kur anuomet buvo vienuolyno sodas, pastatė naują dviejų aukštų mūrinį pastatą. 1840 metais į jį buvo perkelta mokykla.
Po kelerių metų ji perorganizuota į gimnaziją. Dėl mokinių ir mokytojų dalyvavimo 1863 metų sukilime buvo įsakyta gimnaziją likviduoti.
Uždarytos gimnazijos patalpose įsikūrė dviklasė apskrities bei pradžios mokyklos, o nuo 1872 metų – mokytojų seminarija.
Ji rengė pradinių klasių mokytojus visai Kauno gubernijai. Joje galėjo mokytis tik stačiatikiai, nuo 1906 metų leista priimti ribotą skaičių lietuvių.
Panevėžio mokytojų seminarija buvo uždara mokymo įstaiga: mokiniai gyveno bendrabutyje prižiūrimi auklėtojų. Joje vyravo geležinė drausmė.
Pasak A.Astramsko, joje parengti mokytojai – dažniausiai rusai ir baltarusiai – buvo laikomi krašto rusintojais. Kita vertus, gimnazijoje pradinį išsilavinimą gavo didelė dalis lietuvių – nacionalinio atgimimo iniciatorių.
Mokytojų seminarija per savo gyvavimo metus parengė apie 650 pedagogų.
1915 metais seminarija buvo perkelta į Mstislavį, o netrukus išformuota.
Po jos uždarymo Panevėžyje likusiose laisvose patalpose buvo įkurta berniukų amatų mokykla.
Po Antrojo pasaulinio karo buvusios seminarijos patalpose trumpai veikė keletas mokymo įstaigų: geležinkelininkų mokykla, amatų mokykla.
1960 metais čia pradėjo veikti Panevėžio politechnikumas, buvo pastatytas priestatas. 1991 metais politechnikumas reorganizuotas į aukštesniąją technikos mokyklą, vėliau čia įsikūrė Panevėžio kolegija.
Klestėjo alkoholio
pramonė
Vienas ir senesnių ir įdomesnių miesto pastatų – dabartinėje Respublikos gatvėje, ant Nevėžio upės kranto, išlikusi buvusi spirito ir mielių gamykla. Sovietmečiu ir Lietuvai atkūrus nepriklausomybę veikusią „Semą“ panevėžiečiai keikdavo dėl smarvės.
Kas žino, gal gamyklos kvapai žmonėms nosis kutendavo ir 19-ojo amžiaus pabaigoje, kai priklausė verslininkui Stanislovui Montvilui.
Beje, pastatų, kuriuose veikė spirito ir mielių gamykla, pirmoji paskirtis buvo kita. Kilmingas panevėžietis Povilas Puzinas, kurio garbei pavadinta viena miesto gatvė, 1891 metais ant Nevėžio kranto pastatė trąšų gamyklą.
Tais laikais tai buvo nepaprastai novatoriškas žingsnis. Mat žemės ūkyje trąšos buvo beveik nenaudojamos. Po kelerių metų trąšų gamybos verslas bankrutavo.
1890 metais S.Montvilas čia pradėjo gaminti spiritą ir mieles. Spiritu jis aprūpindavo visą Kauno guberniją, o mielės pasiekdavo net Peterburgą, Maskvą ir kitus Rusijos miestus.
Apsukrus verslininkas su Lietuvos valdžia, turėjusia degtinės gamybos monopolį, sudarė 10 metų sutartį tiekti spiritą.
Panevėžyje, Kranto gatvėje, buvo pastatyta degtinės gamykla, gaminusi „Starką“ ir „Montvilovką“.
S.Montvilas buvo dosnus verslininkas. Jam priklausiusį pastatą kitapus upės, šalia „Klevo“ parduotuvės, jis padovanojo miestui. Jame buvo rodomi spektakliai, vyko koncertai. Beje, sovietmečiu jame taip pat veikė teatras.
Antrojo pasaulinio karo metu vokiečiai degtinės gamyklą pertvarkė į konservų fabriką. Daug metų stovintis apleistas pastatas panevėžiečių atmintyje išliko būtent kaip konservų fabrikas.
Kitapus buvusios degtinės gamyklos Kranto g. 21 namas – seniausias iki mūsų laikų išlikęs miesto pastatas. 1614 metais kaip teismo archyvas statytas nedidelis namas 19-ojo amžiaus pabaigoje – 20-ojo amžiaus pradžioje kuriam laikui buvo virtęs ginklų sandėliu, paskui jame buvo įkurtas muziejus, vėliau stovėjo apleistas.
Viena panevėžiečių šeima jį buvo privatizavusi, bet per teismus turėjo grąžinti miestui.
Nuo 1972 m. jame veikė liaudies meno ekspozicija.
2007 m. gegužės 19 d. atidaryta ekspozicija „Upytės bajorai“. Ji
nukelia į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, supažindina su bajorų
luomo gyvenimo būdu, kultūra ir vertybėmis. Eksponuojami autentiški bajorų
aplinkos daiktai, monetų lobis, dvarų nuotraukos, dvarininkų portretai,
žymiausių krašto bajorų giminių herbai.
Muziejuje įrengtas dvaro interjeras bei instaliacija legendinio
bajoro V.Čičinsko tema.
Inga SMALSKIENĖ
A.Repšio nuotr. Kraštotyros muziejaus direktorius A.Astramskas sako, kad už
dabartinės Panevėžio kolegijos pastatą Klaipėdos gatvėje turime būti dėkingi
vienuoliams pijorams.
Rubriką
remia spaudos, radijo ir televizijos rėmimo
fondas.
